Auksinis sinefilas
Bong Joon-ho
Bong Joon-ho
Bong Joon-ho iki šiol užteko sukurti septynis pilnametražius filmus, kad jo pavardę išmoktų tarti visas pasaulis, ypač anglakalbiai, kurie linkę ne jų kalba sukurtą meną pražiūrėti. Iškalbingai nuskambėjo ir paties režisieriaus frazė, ištarta per „Auksinių gaublių“ ceremoniją: kai anglakalbiai sugebės įveikti titrų barjerą, jiems atsivers nuostabus kino pasaulis. Juolab kad Bong Joon-ho žavi ne tik savo režisūrinėmis idėjomis, bet ir nepasotinamu domėjimusi viso pasaulio kinu, o tai, pripažinkim, atrodo labai retas reiškinys tarp lietuvių kūrėjų.
Britų žurnalas „Sight & Sound“ šių metų kovo numerio redaktoriumi pirmąkart istorijoje pakvietė tapti Bong Joon-ho teigdami, kad D. Britanija pastaruoju metu vis labiau izoliuojasi. Tad tokiais laikais ypač svarbu kuo labiau įsileisti į savo erdvę platesnio pasaulio kultūrą, pažiūrėti į tam tikrus dalykus kitų akimis ir sau priminti, kad egzistuoja globalios viltys, baimės, kovos ir pergalės. Savo ruožtu Bong Joon-ho sakosi subrendęs su britų žurnalo tekstais, nes su studijų draugais dalindavęsi numeriais, o juos perskaitę ieškodavo juose paminėtų filmų net ir piratiniu būdu. Tad jis viliasi, kad tokie komerciškai pažeidžiami kultūriniai leidiniai kaip „Sight & Sound“, „Cahiers du cinéma“, „Film Comment“, japonų „Kinema Junpo“ ar korėjiečių „Cine 21“ bus ir toliau finansuojami, nes gali užauginti ne vieną ateities režisierių ir kino kritikų kartą.
Priešistorė
Dar vidurinėje mokykloje Bong Joon-ho teigė nė neįsivaizdavęs, kas yra klasikinis Korėjos kinas, o apie Korėjos meistrą Kim Ki-youngą nebuvo net girdėjęs. Tuo metu žiūrėjo tik tai, ką rodė televizija: 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečio žanrinius amerikietiškus filmus su keliomis europinio kino išimtimis. Tačiau vėlyvais savaitgalių vakarais slapčia žiūrėdavo Amerikos pajėgų Korėjoje kanalą (AFK), kur ir pamatė įdomiausius filmus: nuo Sidney Lumeto, Alfredo Hitchcocko iki Briano De Palmos ir Johno Carpenterio.
Tačiau ne tik kinas formavo jauno Bong Joon-ho pasaulėžiūrą – reikia prisiminti ir politinį kontekstą. Tuo metu dominavo autoritarinis karinis režimas, cenzūra, žiaurus susidorojimas su protestuojančiaisiais prieš sistemą. Taip susiformavo visa aktyvistų karta, o kiek apčiuopiami pokyčiai prasidėjo į valdžią išrinkus prezidentą Kim Young-samą ir prasidėjus demokratinei erai. Vis dėlto artimo prezidentui rato protegavimas ir korupcija vėl gana greitai sugrąžino cinizmą ir pesimizmą. Tad 10-ajame dešimtmetyje daugelis žmonių suvokė, kad korėjiečių politikoje ir visuomenėje kažkas negerai iš esmės. Dauguma Bong Joon-ho kartos studentų buvo nusistatę prieš valdžią ir vadino save prodemokratiniais aktyvistais. Pats režisierius mėnesiui buvo uždarytas į kalėjimą dėl to, kad dalyvavo mokytojų profsąjungos demonstracijoje. Vienoje kameroje jų buvo vienuolika, tad Bong Joon-ho neslėpė, jog net ir pirmųjų jo filmų prototipai buvo kameros draugai.
Nesėkminga pradžia
1995 m. Pietų Korėjos kine tapo labai svarbūs. Tais metais buvo švenčiamas Korėjos kino šimtmetis ir tik tada pasirodė pirmieji rimti kino leidiniai: ne apie žvaigždes ir paskalas, bet supažindinantys su kino istorija. Įdomu, kad visuomenei jie labai imponavo ir susilaukė didžiulio populiarumo. Mat, kaip prisimena Bong Joon-ho, iki tol kino situacija, ypač 9-ojo dešimtmečio, faktiškai buvo beviltiška, korėjiečiai žiūrėdavo tik holivudinę produkciją. To meto legendiniai kino leidiniai „Cine 21“ ir KINO pradėjo bendradarbiauti su užsienio leidiniais: tais pačiais „Sight & Sound“ bei „Cahiers du cinéma“. Kai kurie kino kritikai savo populiarumu nenusileido aktoriams ir režisieriams, pasipylė sinefilai, atsidarė privatūs kino teatrai, o 1995 m. populiariausiais filmais buvo įvardyti Abbaso Kiarostami „Kur mano draugo namai“ (1987) bei Andrejaus Tarkovskio „Aukojimas“ (1986).
Universitetuose imtos kurti kino katedros, o režisieriui geru tonu tapo demonstruoti sinefiliją. Galima sakyti, kad Pietų Korėjos ir pasaulio kinui 10-asis dešimtmetis padovanojo naują auksinę kartą. Hong Sang-soo debiutavo filmu „Diena, kai kiaulė įkrito į šulinį“ („Daijiga umule pajinnal“), Kim Ki-dukas sukūrė „Krokodilą“ („Ag-o“, 1996), Lee Chang-dongas – „Žalią žuvį“ („Chorok mulkogi“, 1996), o 2000-aisiais pagaliau komercinio populiarumo sulaukė ir Park Chan-wookas su trečiuoju filmu „Korėjos demilitarizuota zona“ („Gongdong gyeongbi guyeok JSA“). Visų režisierių kine buvo juntama kritika ir net cinizmas socialinio susiskaldymo ir šalies valdymo atžvilgiu.
1994 m. pripažinimo sulaukia ir Korėjos kino akademijos (KAFA) absolvento Bong Joon-ho trumpametražis filmas „Nesuderinamumas“ („Jimimyeolryeol“), kuriame jau įsigali sardoniškas humoras ir ryški vizualika. Rodomi trijų vyrų gyvenimo epizodai, o epiloge paaiškėja, kad jie, įvykdę tam tikrus nusikaltimus, yra konservatyvios visuomenės atstovai, per televiziją aiškinantys, kas yra tikroji moralė. Filmas sulaukė sėkmės, taigi privalomai po studijų padirbėjęs režisieriaus asistentu filmavimo aikštelėje (praktiką atliko kuriant Park Ki-youngo filmą „Kaktuso“ motelis“, „Motel Seoninjang“, 1997) Bong Joon-ho jau buvo pasirengęs pirmajam pilnametražiam filmui.
2000-aisiais pasirodo filmas „Lojantys šunys niekada nekanda“ („Flandersui gae“), tačiau kai visi režisieriaus kolegos jau maudėsi šlovės spinduliuose, šis filmas tapo visiška komercine nesėkme. Galima sakyti, net buvo ignoruojamas. Bong Joon-ho prisimena, kad jautėsi lyg dainuotų karaokę, o visi tuo metu būtų sulindę į savo išmaniuosius telefonus. Šiame filme jau ryški personažų atskirtis: neseniai įgijęs humanitarinių mokslų daktaro laipsnį Jundžu neranda darbo, tačiau socialine prasme jis visuomenėje stovi laipteliu aukščiau už kitą veikėją, tad gyvena tame pačiame daugiabutyje aukščiau. Žemiau gyvena Hiunam – ji dirba pašte ir, regis, neturi jokio išsilavinimo bei karjeros ambicijų. Šios piramidės apačioje – rūsyje – ir įvyksta dramatinis filmo lūžis. Apskritai, rūsys, požemis, tuneliai – labai svarbus motyvas Bong Joon-ho kine: šioje erdvėje, kur nereikia apsimetinėti prieš visuomenę, nutinka svarbiausi ir baisiausi jo filmų įvykiai. Nors režisierius be galo mėgo žanrinį kiną, šis filmas neatitinka jokio žanro normų, be to, jis ir iš dalies politiškai nekorektiškas. Veikėjų veiksmai ir emocijos filme dažnai perdėti, stilius vietomis net primena komiksus, greitą tempą keičia lėtas. Pagrindinis veikėjas, atsikratęs jį nuolat erzinusio lojančio šuns, tikrai neužsitarnauja žiūrovų simpatijų, juo labiau kad norėdamas gauti darbą palaiko kyšininkavimo kultūrą. Bong Joon-ho minėjo, kad jį labiausiai domina žmonės, gyvenantys keistą gyvenimą, nuolat jaučiantys nepasitenkinimą ir nepriteklių. Tad pirmosiose pasirodžiusiose recenzijose dažniausiai buvo keliamas pagrindinio veikėjo moralės klausimas, be to, kritikuoti per daug sukarikatūrinti visi personažai, kai to meto jo kolegų filmai buvo daug realistiškesni.
Filmas neatitiko nei to meto Pietų Korėjos kino kultūros, nei autorinio kino standartų, nei komercinio populizmo. Jis tiesiog atrodė neetiškas, nors komikso principas ir buvo naujos kultūrinės kartos apraiška. Užtat „Šunis“ labai pamėgo Japonijos žiūrovai, o metų pabaigoje net ir žurnalas „Cine 21“ išspausdino straipsnį „Filme, atsiprašau“, kuriame buvo rašoma, jog filmas spontaniškai nuvertintas, mat iš pradžių mažai kas suprato, kaip puikiai jame dera šiluma ir šaltumas, juokas ir baimė, cinizmas ir tolerancija, realizmas ir sapnas.
Aukso amžius
Padėtis iš esmės pasikeitė, kai 2003 m. pasirodė detektyvinis trileris „Prisiminimai apie žmogžudystę“ („Salinui chueok“). Jis buvo giriamas už puikų scenarijų ir žanro išmanymą, o Bong Joon-ho imtas vadinti komercinio autorinio kino atstovu, juolab kad Korėja neturėjo savo tradicinio žanro, kaip kad japonai (siaubo) ar kinai (kovos menų). Joon-ho labiausiai žavėjosi holivudiniais žanriniais filmais, bet jų principus jungė su vietine realybe. Dėl to jo filmai kartais vadinami nepatogiais: numanomas siužetas vis atidėliojamas, kartais jo trajektorija pasukama nenuspėjama linkme. Sakoma, kad Park Chan-wookas žanrus maišo, o Bong Joon-ho juos subtiliai sunaikina ir vėl atstato, pasitelkdamas savo intuiciją ir kūrybingumą.
Minėtame filme sugrįžtama prie Pietų Korėją 9-ajame dešimtmetyje sukrėtusios neišaiškintos bylos. Žmogžudystės Hvasionge iki šiol vadinamos to meto siaubo sinonimu. Nors ir atkuriamas 9-asis dešimtmetis, filme jis veikia kaip alegorinis laikas, kuriame atsiskleidžia neįgali ir nekompetentinga valdžia, o serijinis žudikas – tarytum to laiko simbolis. Žmonės mirė ne vien dėl jo, bet dėl institucinio bejėgiškumo ir abejingumo, nes nusikaltėlio taip niekad ir nepavyko pagauti. Tad nuotekų vamzdžiai, kur randami moterų lavonai, tarytum reprezentuoja tą purviną ir siaubingą laikotarpį. Žodis „prisiminimai“ labiau nurodo ne į pačias žmogžudystes, o į akivaizdų negebėjimą susitvarkyti su situacija. Keistas humoras ir veikėjų veiksmai – neišgalvoti, anot Bong Joon-ho, visi, susiję su byla, iš tiesų taip elgėsi. Kad geriau atkurtų to meto atmosferą, režisierius skaitė tuometiniuose laikraščiuose ne tik apie žmogžudystes, bet ir kitas realijas, žiūrėjo filmus: „Septyni“ (rež. David Fincher, 1995), „Avinėlių tylėjimas“ (rež. Jonathan Demme, 1991), „Verdiktas priklauso mums“ („Fukushû suru wa ware ni ari“, rež. Imamura Shohei, 1979).
Nors tuo metu „Prisiminimai “ buvo įvardyti kaip geriausias filmas Pietų Korėjos kino istorijoje, Bong Joon-ho nusprendė nebekurti filmų apie tikrus įvykius, nes besigilindamas į bylą pradėjo beveik kliedėti.
2006 m. Bong Joon-ho sukuria filmą apie monstrus, nors filmais apie juos niekada nesižavėjo. „Šeimininkas“ („Gwoemul“) tapo pelningiausiu Korėjos istorijoje filmu ir užgožė tais pačiais metais pasirodžiusius blokbasterius „Da Vinčio kodas“ ar „Misija neįmanoma“, jį pažiūrėjo trečdalis Pietų Korėjos gyventojų. Filmas tapo socialiniu fenomenu, mat Korėjos kine monstrų žanro net nebūta. Šiame filme, kaip ir „Prisiminimuose apie žmogžudystę“, Bong Joon-ho siūlo tiesiai pažvelgti į šiuolaikinės Pietų Korėjos žaizdas, nebijodamas apnuoginti nepatogią ir net gėdingą tiesą.
„Šeimininkas“ atsispiria nuo tikro skandalingo įvykio: 2000-aisiais grupė aplinkosaugos aktyvistų atskleidė, kad JAV kariuomenės atstovai į Hano upę Seule išleido didžiulį kiekį nuodingo formaldehido. Nors toliau kuriama fikcinė realybė, korėjiečiams ir ji tapo atpažįstama, nes, anot kritikų, stimuliuoja žiūrovų pasąmonės traumą: kaip niekada nebuvo suimtas tikrasis serijinis žudikas ankstesniame filme, taip ir šis incidentas nebuvo iki galo ištirtas. Tad Bong Joon-ho verčia prisiminti istoriją ir jaučiamą kaltę, nes korėjiečių valdžia ir pati visuomenė bando išvengti tiesos. Monstras, užgimęs Hano upėje ir medžiojantis žmones, ironiškai tampa Amerikos simboliu. Neatsitiktinai pasirenkamas ir monstrų filmo žanras – juk jis vienas populiariausių JAV, tad žiūrovui neišvengiamai asocijuosis su amerikietišku kinu. Tačiau filme stebint valdžios neįgalumą, žiniasklaidos manipuliavimą visuomene (juk ji sprendžia, ką žmonės turi matyti ir žinoti), vis akivaizdžiau darosi, kad tikrasis monstras ne tas, kuris gyvena kanalizacijos tuneliuose, o tiesą ir laisvę vis labiau užgniaužianti sistema. Bong Joon-ho teigė, kad filmo įkvėpimo šaltiniu tapo ne tik užterštos upės incidentas, bet ir SARS viruso protrūkis, Seule staiga sugriuvęs prekybos centras ir kiti tragiški įvykiai, tačiau valdžia šias tragedijas, anot režisieriaus, bandė glaistyti pačiais absurdiškiausiais būdais. Net ir kalbėdamas apie baisius dalykus Joon-ho kuria juokingas ir absurdiškas situacijas, nes komedija jam padeda išlaikyti atstumą. Neseniai apklausti Pietų Korėjos kino kritikai, režisieriai, prodiuseriai, žurnalistai pareiškė, kad „Šeimininkas“ – ne tik komercinė sėkmė, bet ir socialinės patologijos fenomenas.
2009-aisiais pasirodęs ketvirtas Bong Joon-ho filmas „Motina“ („Madeo“) – tyliausias, tačiau ir skaudžiausias. Užkariavęs pasaulį su monstru, gyvenančiu Hano upėje, šįkart režisierius kuria filmą apie monstrišką meilę. Scenarijus specialiai buvo parašytas tuomet 68-erių aktorei Kim Hye-ja, mat beveik per visą savo karjerą kine ir televizijoje ji vaidino idealias motinas. Jos meilė kiek neįgaliam sūnui primena Alfredo Hitchcocko „Psichopato“ neišskiriamą ir neatskiriamą duetą – sūnų Normaną ir motiną, ponią Beits. Tačiau Bong Joon-ho hičkokiškos istorijos variacija daug šiurpesnė. O personažai, besielgiantys neaiškiai ar net paslaptingai, apimti spontaniško įsiūčio, kuria nejaukaus humoro atmosferą. Tačiau būtent jų paslaptingumas ir spontaniškumas verčia suvokti, kad tokie žmonės labai realūs. Tad galiausiai ne taip lengva bus kažkurį jų aklai teisti.
Dideli biudžetai
Penktą ir šeštą filmus – „Sniego traukinys“ („Snowpiercer“, 2013) ir „Okča“ („Okja“, 2017) Bong Joon-ho kūrė su didžiule filmavimo grupe ir pasaulinio garso žvaigždėmis. Nors abu filmus būtų galima pavadinti blokbasteriais, filmais apie herojus, o ne paprastus žmones ir nusikaltėlius, juose jaučiamas režisieriaus noras parodyti, kad globaliame kontekste tų herojų pergalės mažos arba išvis nelabai ką reiškia. Išlieka ir Bong Joon-ho komiškas žvilgsnis, kai dramatiškoms scenoms suteikiamas juodojo humoro prieskonis ir laužomas tradicinis žanras.
Tačiau, mano manymu, šie du filmai silpniausi Bong Joon-ho karjeroje. Kitų jo kolegų iš Pietų Korėjos anglakalbiai filmai taip pat nelabai vykę. Prisiminkime kad ir Park Chan- wooko „Stokerius“ („Stoker“, 2013) ar Kim Jee-woono „Paskutinę tvirtovę“ („The Last Stand“, 2013). Kodėl režisieriai, būdami tokie populiarūs savo korėjietiškais filmais, imasi režisuoti didelio biudžeto holivudinę produkciją, atsakyti nedrįstu. Galbūt dėl sunkaus kelio ir riboto biudžeto specialiesiems efektams kuriant „Šeimininką“, Bong Joon-ho sužavėjo mintis, kad galės bandyti visus efektus, kokius tik panorės. Vienas kino kritikas teigė, kad jis elgėsi kaip vaikas, gavęs didžiausią pasaulyje žaislinį traukinį ir iš to džiaugsmo nebežinojęs ką daryti. Nors abiejuose filmuose ir žvelgiama satyriškai į klasių atskirtį, maisto pramonės industriją, paprastumu ir tiesmukumu jie primena istorijas vaikams.
Renesansas
Po nesėkmingo blokbasterių laikotarpio, kai Bong Joon-ho pavardę kino kritikai kone pamiršo, režisierius grįžta su trenksmu – filmu „Parazitas“ („Gisaengchung“). Filmas nesitenkina tik anksčiau išvardytais apdovanojimais – štai vienas didžiausių serialų kanalų HBO kuria filmo adaptaciją, o jo prodiuseriu gali tapti „Valdžios“ („Vice“) režisierius Adamas McKay’us.
Prieš plačiau aptariant „Parazitą“ verta prisiminti kitą režisierių ir filmą – Kim Ki-youngą ir jo „Tarnaitę“ („Hanyo“, 1960). Bong Joon-ho neslepia, kad būtent šis filmas įkvėpė jo paskutinį kūrinį. Jame pasakojama apie vidurinės klasės šeimą, norinčią pakilti iki aukštuomenės. Jų baimės atsiskleidžia per pasisamdytą tarnaitę. Juostą apie klasinę nelygybę ir vidines aistras režisierius pamatė tik 10-ajame dešimtmetyje, kai baigėsi karinio autoritarinio valdymo era. Kaip jau minėta anksčiau, 10-ajame dešimtmetyje užgimė nauja sinefilų kultūra – 1997 m. Busano kino festivalis surengė Kim Ki-youngo retrospektyvą ir supažindino su jo kūryba ne tik korėjiečius, bet ir kino kritikus iš viso pasaulio. Tad šiuo režisieriumi po jo mirties 1998-aisiais pradėta domėtis už šalies ribų: tais pačiais metais Berlyno kino festivalyje buvo surengta jo filmų retrospektyva, 2006-aisiais ją surengė Paryžiaus sinemateka.
Anot Bong Joon-ho, šis režisierius išmokė vėlesnes kartas atrasti savąjį originalų vizualinį stilių ir vaizduoti žmonių aistras nuoširdžiai, nieko neapeinant ir nenutylint. „Moterys Kim Ki-youngo filmuose – ne femme fatale archetipai, jos visada stipresnės už vyrus. Šiuo atveju – labai stipri darbo klasės atstovė tarnaitė. Vyrai personažai dažnai apgailėtini, pretenzingi, net idiotai. Šis aspektas akivaizdus ir mano filmuose“, – sako Bong Joon-ho. Akivaizdus ir dar vienas aspektas, perimtas iš Kim Ki-youngo, – tai stilizuotas realizmas, taip bandant suvokti žmogiškąsias perversijas ir palengva kurti isteriją, kol bus pasiektas nebevaldomas emocinis proveržis.
Šalia Kim Ki-youngo reikia paminėti ir Akiros Kurosawos filmą „Rojus ir pragaras“ („Tengoku to jigoku“, 1963). Iš šio filmo Bong Joon-ho skolinosi skirtingų erdvių vaizdavimą. Jame verslininko namas stovi ant kalvos, o nusikaltėlis gyvena jos papėdėje, lūšnynuose. „Parazite“ Bong Joon-ho taip pat stengėsi klasių skirtumus perteikti per erdves. Tačiau nors erdvės ir atskirtos, skirtingų klasių atstovų keliai nuolat susikerta, o filme jie taip arti vieni kitų, kad net gali užuosti, tad čia ir prasideda didžiausia filmo tragedija bei komedija, nes ir vieni, ir kiti nuolat vaikšto labai plonu ledu. Per įtemptas situacijas režisieriui pavyksta vizualiai perteikti klasinę atskirtį, kurią puikiai iliustruoja paties Joon-ho mintis: prisileisk klasinius priešus arčiau nei draugus.
Per vienos varganos šeimos nepotizmą, kai sūnus turtuolių šeimoje įdarbina seserį, tėvą ir motiną, atsiskleidžia ir visuomenės nepotizmas, nuo kurio kenčia visi. Šiame filme varguolių šeima ne šiaip sau tinginiai – jie tiesiog nesugeba rasti darbo. Tai pagrindinis dalykas, kurį ir norėjo perteikti režisierius, duodamas realų pavyzdį, kai Seule į vieną apsaugininko vietą pretendavo penki šimtai universitetą baigusių jaunuolių.
Rodos, filmų apie socialinę nelygybę dabar su kaupu, tad kodėl pastebėtas būtent Bong Joon-ho? Reikia pripažinti, kad jo stilistika labai hičkokiška, jis, kaip ir Alfredas Hitchcockas, puikiai geba manipuliuoti žiūrovo simpatijomis ir antipatijomis, dažnai skatina žiūrintįjį tapatintis su veikėju, besielgiančiu ne visai teigiamai ir turinčiu moralinių dilemų. Jis turi labai panašų humoro jausmą ir potraukį kurti žaviai keistą vizualinį šoką. Galiausiai Bong Joon-ho rimtas temas slepia po pramoginio kino kauke. Kartu nepamirškime ir nepaliaujamo domėjimosi kinu. Šiuo metu jis žiūri 4-ojo ir 5-ojo dešimtmečių Holivudo filmus, tad gali būti, kad sulauksime filmo, dedikuoto Holivudo aukso amžiui, o gal „71⁄2“? Tačiau svarbiausia, kaip sako pats Bong Joon-ho, jis sugeba nepasiduoti komerciniam ir kūrybiniam spaudimui ir kuria tokius filmus, kokius nori ir kada nori.
