Aktorius iš stygiaus Valentinas Novopolskis
Kine veikia tai, kas teatre dažniausiai pasilieka nematoma: lėtumas, stambių planų erdvė, atmosfera. Čia kiekvienas žvilgsnis matomas ir reikšmingas, įsiliejantis į dramaturginį audinį. Béla Balázsas rašė, jog kine aktoriaus kūnas perteikia tik tai, kas likę: tai, ką reikia pasakyti, bet kas neįeina į žodžius1. Taigi kiekviena mimika, gestas, judesys jau audžia kino dramaturgiją. Vaidyba tampa svarbiu, bet nebe svarbiausiu aktoriaus įrankiu. Kinas geba apnuoginti aktoriaus žmogiškumą, neišvengiamai tampantį personažo dalimi, o gal net ir jo kūnu. Tačiau kine dažniausiai prarandamas esamasis laikas: čia užfiksuojama, bet sykiu ir sustabdoma tikrovė. Personažas, būdamas tos tikrovės dalis, yra aukojamas dėl kadro, siužeto ar veiksmo išbaigtumo. Regis, pačiam aktoriui personažo čia net neįmanoma užbaigti. Jis gali būti perkuriamas, permontuojamas, perrežisuojamas jau be paties aktoriaus, naudojantis juo kaip vizualia dramaturgine medžiaga. Tačiau tokia yra kino specifika, liepianti aktoriui suspėti į kadrą. Žodžiai, gestai, vaidyba, pasakojimas, netgi pats personažas ateina vėliau. Tad iš ko susideda Novopolskio dramaturginė medžiaga?
Iš neišraiškos
„Aktorius man įdomus todėl, kad jis žmogus“, – rašė Jerzy Grotowskis, daugiau nei prieš pusšimtį metų savo įkurtoje teatro laboratorijoje ėmęs analizuoti aktorių kaip personažo sudedamąją dalį. Panaši mintis apninka ir žvelgiant į kameros akį, nė per žingsnį nepaliekančią Novopolskio Olego veido. Atrodo, kad personažas čia kuriamas tarsi iš paties aktoriaus silpnybių – visiškai apsinuoginant, parodant žmogaus menkumą, pažeidžiamumą. Tačiau vietoj „kuriamas“ kur kas tiksliau būtų sakyti tiesiog „rodomas“. Galbūt aktorius jau pats savaime čia yra personažas? Mažas, bejėgis, atstumtas, tačiau vis dar naivus, ieškantis – tokį žmogų Novopolskis atskleidžia Jurio Kursiečio filme „Olegas“ (2019). Novopolskio kuriamas Olegas svetimas visur ir viskam. Jis – nepilietis, t. y. Latvijoje gyvenantis rusakalbis, po SSRS žlugimo taip ir netapęs nei latviu, nei rusu, niekuo. Nors filmą kontroliuoja įtempta siužetinė linija (scenarijaus autoriai Juris Kursietis, Liga Celma-Kursiete, Kasparas Odiņis), atrodo, kad pagrindinis personažas dramaturgiškai kuriamas tik punktyrais, leidžiant pačiam aktoriui užpildyti Olego „spragas“. Nebėra aišku, ar įtampa, kurią jaučia Olegas, yra psichologinė personažo savybė, ar aktoriaus disciplina per filmavimą. Būti kažkuo čia stengiasi ir personažas, ir aktorius. Kitaip tariant, ar mėginimas įsijausti į vaidmenį yra Novopolskio, ar Novopolskio vaidinamo Olego būsena? Bet kuriuo atveju, Novopolskio veikėjas čia kuriamas iš būsenos. Nepasitikėdamas savimi, norėdamas pritapti ir jaustis saugus, jis tampa lengvu Andžejaus (Dawid Ogrodnik) ir Kšyštofo (Adam Szyszkowski) grobiu. Į niekšų rankas patekęs trapus Olego kevalas akimirksniu ima byrėti, priversdamas Novopolskio personažą keistis, judėti, spręsti. Vis stiprėjanti baimė ir nerimas ima rungtis su atsakomybe ir verčia Olegą permąstyti save. Santykis su aplinka padeda Novopolskiui išryškinti dominuojančią ar nuslėpti blunkančią emociją. Tačiau nors aplinka intensyviai skatina Olegą veikti, Novopolskio vaidyba nėra tik reakcija į ją. Olegas kur kas daugiau nei tik įvykių liudininkas. Visas turinys atsiveria per Novopolskio veikėją, tad aktoriaus laikysena ir tampa „Olego“ pamatu.
Žvelgiant jau iš „Olego“ perspektyvos, lengviau mąstyti apie ankstesnius Novopolskio vaidmenis kine, pastebint ir konkrečiau apčiuopiant detales, kurios dar tik radosi, keitėsi, dar nepretendavo į išbaigtumą, buvo tik formos ieškojimai.
Olego vaidmuo Novopolskiui „patikėtas“ po „Nesamojo laiko“ (rež. Mykolas Vildžiūnas, 2014), kur aktorius dar tik išbandė savo raiškos galimybes. Vitalio personažas (už šį vaidmenį, beje, pelnyta „Sidabrinė gervė“) šiandien atrodo lyg paties išaugtas rūbas. Ryškesnius (nors kartais ir mažesnius) vaidmenis jis sukūrė vėliau. Pavyzdžiui, filme „Čia buvo Saša“ (rež. Ernestas Jankauskas, 2018) įvyksta panašus aktoriaus pasikeitimas personažo erdvėje. Novopolskio Tomas čia lyg Jurgos (Gabija Siurbytė) išgyvenimų sugertukas: paguodžiantis, prilaikantis, saugantis užnugarį, tačiau ir liekantis kažkur ten, už nugaros. Tomas – antraplanis savo paties gyvenimo aktorius, nes pagrindinė jo užduotis – būti šalia kūdikio netekusios mylimosios. Tačiau porai nusprendus įsivaikinti ir gavus „ne tą“ vaiką, Novopolskio personažas ima kažkaip jaustis. Jam pasidaro nebepatogu susitaikyti, nutylėti, nusižeminti. Įvykus personažo lūžiui ir Tomui staiga atsidūrus dramaturgijos centre, atrodo, pakinta ir paties personažo tankis, nes Novopolskis ima jį formuoti iš naujo. Pasikeičia aktoriaus psichofizika, kalba, gestai, tonas, paaštrėja ir atsidengia kitos personažo savybės – tai jau nebe nuošaly liekantis vyras, o lygiavertis partneris ar tokią pat skausmingą netektį išgyvenantis tėvas. Toks santykis su aplinka pakeičia veikėjo paties savęs suvokimą ir padeda Novopolskiui perkurti personažą jau esant jame. Įspūdis toks, kad Tomo pasikeitimas vyksta net pačiam aktoriui iš anksto nežinant, kokį pavidalą jo personažas gali įgyti. Įdomu ir tai, jog Novopolskio veikėjas lūžį pasiekia tik filmo pabaigoje, t. y. tuomet, kai prie neapibrėžtos Tomo formos įpranta ne tik pats personažas, bet ir žiūrovas. Žinant, kad aktorius galėjo prisidėti prie scenarijaus, galima manyti, kad personažo pasikeitimo kryptį čia rado pats Novopolskis. Būtent todėl šis Tomo „atsitokėjimas“ verčia permąstyti veikėjo dramaturgiją, „persukti“ filmą iš naujo ir fiksuoti Novopolskio kuriamo Tomo reakciją, elgesį, būseną.
Galbūt iš to, ką trumpą akimirką perteikia Tomo personažas, suręstas ir visą filmą išlaikomas Novopolskio Olegas. Tiesa, Tomas privalo pasikeisti, kad personažas taptų matomas. „Olege“, priešingai, iš šio nematomumo, nesijautimo, o tiksliau, iš nemokėjimo ir neišsisakymo sukuriama visa Novopolskio veikėjo dramaturgija. Personažo mažakalbiškumas leidžia ieškoti kitų būdų jį prakalbinti. Šią neraišką Novopolskis paverčia personažo raiška. Kalbine ir fizine išraiška prislopintas, regis, kuo mažiau vaidybos reikalaujantis Olegas prabyla per stambų planą, kuriame kalbėti ima jo pažeidžiamumas.
Iš tylėjimo
Olegą Novopolskis kuria beveik be teksto – parodyti emigracijoje atsidūrusio vyro sutrikimą aktoriui pakanka vien veido. Jausdamas save kadre, Novopolskis gali vaidinti / rodytis / būti personažu, net neištardamas žodžio. Tiesa, pačia kalba filme daug žaidžiama: čia susikalbėti bando lenkai, latviai, rusai. Iš nesėkmingų mėginimų rasti bendrą kalbą distancija vis didėja ir kalba praranda prasmę. Kalba čia net atstumia – kalbėdami lenkiškai, Olego kambariokai nesivargina prisiminti rusakalbį latvį, kuris lenkiškai nesupranta. Nebūtinai atitrūkdamas nuo supančios aplinkos, tačiau iš personažo savasties, Novopolskio Olegas žodžius vartoja tik esant būtinybei. Kalba Olegui – lyg jo silpnumo įrodymas, tik dar labiau sustiprinantis svetimumo, nepritapimo jausmą. Kita vertus, juk net ir nėra kam pasakyti, kaip iš tikrųjų jautiesi. Todėl toks svarbus tampa užkadrinis Novopolskio balsas, pridedantis personažo dramaturgijai savianalizės, psichologijos, išgyvenimo. Sapno, o gal minčių suręstas vaizdinys, kai po vandeniu dūstantis Olegas mėgina pramušti ledą, o jį lydintis Novopolskio balsas klausia: „Ar tai Dievas nusprendė mane paaukoti? Ar aš pats?“ Ar tai žodžiai, kurių garsiai negali ištarti tylintis Olegas? Ar tai žodžiai, kurie ir turi likti po ledu? Poetinis intarpas, atsikartojantis visą filmą, susieja tylintį, dabartyje įkalintą Novopolskio personažą su tuo, kuriuo jis dar tik taps. Nors tai, apie ką kalba užkadrinis balsas, matyti nuolat kameros persekiojamo Olego veide, savo skundo, kančios jis nesudeda į žodžius. Tylinčio Novopolskio veidas tampa trapaus ir neįtikėtinai pažeidžiamo žmogiškumo metafora, kurią kiekvienas nešiojamės savyje. Viskas taip asmeniška, kad turi būti nutylėta.
Kalbos stygius Novopolskio nevaržo ir trumpametražiame Tito Lauciaus filme „Gyvatė“ (2017). Eimantas (Novopolskis) ir Miglė (Gelminė Glemžaitė) mėgina pradėti gyventi kartu, tačiau į lengvabūdišką jaunos poros buitį įšliaužia gyvatė. Kenkėjas išjudina ir šiaip nestabilius poros santykius ir išryškina Eimanto personažą – tai sutrikęs ir sprendimų išsigandęs vyras. Čia Novopolskio Eimantas sąmoningai dramaturgiškai „pritildytas“, tačiau aktorius puikiai jaučia, apie ką jam reikia tylėti. Nors savo tyla ir vangumu Eimantas itin kontrastuoja su Migle, filmo veiksme jis nepranyksta. Tiesa, personažo ribos čia gana siauros, tačiau ištylėdamas jį Novopolskis kažką jame „nuslepia“, ir stereotipinį charakterį paverčia ne tokiu perregimu. Tad net ir itin mažoje filmo formoje veikdamas be žodžių, minimalistinėmis išraiškomis, emocijomis, reakcijomis, Novopolskio Eimantas yra lygiavertis dialogo dalyvis.
Ir trumpametražiame Indrės Juškutės filme „Aldebaranas“ (2017) Novopolskis įdomiausias ten, kur tyli, kur personažo minčių nebesuseka žodžiai. Marius – jaunas populiarus rašytojas, tačiau jo kūrybinis metodas kelia etinių klausimų. Sutiktiems žmonėms siūlydamas nusipirkti personažus jo būsimame romane, rašytojas „renka“ gyvų romano veikėjų kolekciją. Novopolskio Mariui tikslas pateisina priemones, o tikslo siekiama nepaisant apgaulės. Tačiau trumpametražis filmas savaime skubina pasakojimą, rašytojo personažas verčia Novopolskį vaidinti dar neapčiuopus personažo formos ir būtent todėl negalint joje judėti. Kitaip tariant, personažo erdvė itin ribota, susitelkimas į naratyvą aktoriui beveik nepalieka laiko išbūti kadrą, kad jis pats imtų provokuoti siužetą. Kalba čia pernelyg daug pasako, paaiškina, o juk „Aldebarane“ Novopolskio Marius įkūnija rašytoją, kuris apskritai nieko nerašo. Vien dėl šio keisto dramaturgijos paradokso norisi pritildyti personažo žodžius. Ir, pakartojant Balázso mintį, kad aktoriaus kūnas perteikia tik tai, kas neįeina į žodžius, prisiminti, kad į žodžius neįeiti gali viskas.
Iš pasitikėjimo kamera
Kamera „Olege“ (operatorius Bogumił Godfrejów) beveik nesitraukia nuo Novopolskio, todėl su personažu niekas neįvyksta „už kadro“. Regis, operatoriui net nereikia fiksuoti aplink vykstančio veiksmo, nes į Olego veidą nukreipta kamera tarsi pratęsia pasakojimą, o sykiu kuria kitą, kur kas švaresnę dramaturgiją. Fiziškai priartėdama prie aktoriaus kamera tarsi skverbiasi į personažo vidų. Nors ji kaip reta įžūli, Novopolskio visiškai netrikdo – paaukojęs savo asmeninę erdvę, aktorius sugeba išsaugoti personažo vienatvę. Įdomu tai, kad savo veide Novopolskis ne tik fiksuoja Olego emocijas ar reakcijas, bet ir analizuoja personažą, rodydamas jo kismą realiuoju metu. Kaip pamažu auga Olego pasitikėjimas aplinka, kai naivus mėsininkas, dorodamas pakelės grobį, pagaliau pasijunta naudingas ir pritapęs. Kaip staiga subliūkšta Olego sapnas atsibudus Zitos (Guna Zariņa) namuose. Arba koks ramus pasiryžimas apima Olegą sudaužius parduotuvės vitriną, kai jis suvokia, kad išsigelbėti gali tik įkliūdamas. Ir kokia žvėriška baimė apninka jį akimirksniu, Andžejui vedantis į mišką ir grasinant nušauti. Kamera ne tik seka, bet ir kryptingai veda personažą į kulminaciją. Ji tarsi dar vienas personažas – ne tik stebi su kinui būdinga prievarta, bet ir nuolat lenda, įsibrauna, niekada nepalieka. Kamera visada stengiasi būti centre, tačiau nesiima spręsti už Olegą, nevertina, neprovokuoja, nestumia personažo į veiksmą. Čia ji sugeria viską: kiekvieną žvilgsnį, gestą, atsikvėpimą, kurio Novopolskis nepasilieka sau. Galbūt kamera yra vienintelis „veikėjas“, kuriuo iki pat pabaigos pasitiki ir Olegas, ir Novopolskis?
Jau anksčiau buvo justi, kad kine prie Novopolskio prieiti galima labai arti: jis nebijo kameros, neskuba teisinti veiksmo personažo psichologija, o psichologijos – veiksmu. Kartais atrodo, kad aktorius nustoja vaidinti, nes stambus planas leidžia nurimusiam žvilgsniui pačiam kurti savo (personažo) dramaturgiją.
Filmo „Čia buvo Saša“ siužetas intensyvus, tačiau čia leidžiama neskubėti, žiūrovui „užkliūti“ už detalių, personažams – už aktorių. Kitaip nei „Olege“, kamera (operatorius Feliksas Abrukauskas) suteikia personažams erdvės, o atmosfera – pasakojimui laisvės. Šie kadrai dėkingi ne tik personažams, bet ir aktoriams. Iš žvilgsnio, mimikos, gesto kuriama dramaturginė medžiaga papildo taupius pokalbius, minimalistines emocijas, kuriose ypač atsiskleidžia Novopolskio įsiklausymas į personažą, laipsniškas jo kitimas. Kameros akis lyg plūduriuodama personažų nuotaikoje gaudo pavienius vaizdus. Šiai lėtai tėkmei (pa)tinka Novopolskis, įsiliejantis į filmo formą. Aktoriaus vaidyba čia prilygsta personažo nusiteikimui: išlaukti, ištylėti vaidmenį tam, kad jis įvyktų. Tiesiog būti kadre.
Atrodo, kad ištobulinęs išraiškos galimybes kinas iš naujo atranda aktorių. Suvokdamas jį ne tik kaip vaidmens atlikėją, bet ir kaip fizinį kūną kadre, vizualiąją dramaturginę medžiagą: aktoriui leidžiama kurti kitą, nepapasakotą, neišviešintą naratyvą. Taip ant siužeto, personažo teksto imamas rašyti aktoriaus tekstas. Aktorius čia vis dar yra tas, kas priešinasi, kas neperdaroma, nepaverčiama kinu, ir būtent todėl paradoksaliai kine ima veikti. Todėl ekrane norisi skaityti būtent tą veidą, kuris tramdo personažo išraišką, stokoja žodžių, fizinės raiškos, atidengia savo trūkumus, lieka neišspręstas, neišbaigtas ir kinui toks neįveikiamas. Toks yra Valentinas Novopolskis, tarsi siekiantis vaidinti kuo mažiau, galintis perteikti, perfrazuojant Balázsą, jau nebe tai, kas likę, o veikiau tai, ko nebelikę. Aktorius, kurio vis dėlto tiek daug šiuose vaidmenyse, leidžia personažams nenutolti ir netapti belaikiais kino kadro įkaitais. Ne tik suspėti į kadro erdvę, bet ir ją išbūti. Atrodo, kad „Olegas“ tapo visų jo vaidmenų vaidmeniu. Tuo, kuris perlaužė ne tik personažą, bet ir aktorių, galintį kurti būtent iš stygiaus, žmogiškos silpnybės, pažeidžiamumo. Tas pavargęs, neišmiegojęs veidas „Olego“ kadruose – pilkas, silpnas, bejėgiškas. Tai veidas, kuriame atsiveria, o gal ir atsiranda personažas. Kai aš esu kitas – ir vis dėlto aš pats. Veidas, kuris neišnyksta net ir užgesus kameros akiai.
