Visada vienišas
Roman Polanski
Roman Polanski
Be abejo, Romanas Polanskis – sudėtinga ir kontroversiška asmenybė. Jis provokuoja skandalus, piktina moralistus, kelia neapykantos sprogimus ir visada buvo bulvarinės spaudos dėmesio objektas. Pats režisierius viename savo naujausių interviu kalbėjo: „Pusę savo gyvenimo jaučiuosi linčiuojamas, bet iki tokios isterijos dar nebuvo prieita. Pripratau prie juodinimo, mano oda tapo šiurkštesnė, sukietėjo lyg šarvas. Bet mano vaikams, Emmanuelle tai siaubinga. Medijos puola mane su nežmoniška jėga. Išnaudoja kiekvieną melagingą kaltinimą, net absurdiškus ir beprasmius, jei tik jie leidžia pagyvinti istoriją. Tai kaip vis grįžtantis prakeikimas. Esu bejėgis ką nors pakeisti.“ Polanskis mini, kad neseniai vėl kalbėjosi su ta moterimi, nuo kurios viskas prasidėjo. Su Samantha Gailey-Geimer, kuri liepė išbraukti jos pavardę iš Polanskio gėdos sienos, o savo skriaudėjo prašė leidimo rašyti knygą apie tuos įvykius. Anot Polanskio, šiandien tai viena iš jo didžiausių advokačių JAV.
Ryškus talentas ir atkaklumas padėjo jam užkopti į kino Olimpą ir pelnyti beveik visus kino apdovanojimus – Venecijos „Auksinį liūtą“, Kanų „Auksinę palmės šakelę“, „Oskarą“ ir gausybę prancūzų „Cezarių“. Tačiau, nepaisant visko, jis visada buvo tas žmogus, kuris daugeliui nepatinka, elgiasi ne pagal taisykles. Nepatiko, kad emigravęs iš Lenkijos nepuolė juodinti šios šalies, liko jai ir savo draugams labai lojalus. Nepuolė pasakoti apie komunizmo baisybes. Visiškai nesidomėjo politika ir nedalyvavo audringuose to laikotarpio įvykiuose. Išrinktas į Kanų kino festivalio žiuri, 1968-aisiais nepasidavė garsiųjų maištininkų įkalbinėjimams protestuoti, reikalaujant uždaryti festivalį. Liko neutralus ir ironiškas šio mūšio stebėtojas. Vėliau sakė: „Tokie žmonės kaip Truffaut, Lelouchas ir Godard’as yra kaip maži vaikai, žaidžiantys revoliucionierius.“ Nepatiko jo laisvas ir nepriklausomas gyvenimo būdas, kuris ir atnešė jam tiek bėdų. O ypač šokiravo filmai. Kritikai jam niekada neatleisdavo silpnesnių filmų.
Polanskio gyvenimas stebina dar labiau nei jo filmai, jį nuolat lydi skausmingi, dažnai tragiški įvykiai. Jie taip persipynę su filmais, kad dažnai sunku atskirti, kur realybė, o kur kūrėjo vaizduotė. Beje, pats režisierius niekada ir neieškojo tos ribos. Greičiau atvirkščiai. Kartą pasakė: „Ribos tarp fantazijos ir realybės man visada buvo beviltiškai nusitrynusios.“ Dauguma Polanskio filmų persmelkti mistinės, sunkiai paaiškinamos grėsmės, baimės. Kino kritikas Jamesas Greenbergas, parašęs knygą apie režisierių, filmų aptarimus sieja su svarbiais Polanskio gyvenimo momentais: vaikyste Krokuvos gete, motinos žūtimi Aušvico dujų kameroje, žiauriu žmonos Sharon Tate nužudymu, seksualiniu skandalu.
„Polanskį supo renesansinio žmogaus aura, nusikaltėlio ir nesuskaičiuojamų psichinių ligų skleidėjo įvaizdis, ir lyg įsivyravo tezė, kad menininkas iš esmės yra kelios skirtingos asmenybės“, – rašė Polanskio kūrybos tyrinėtojas Christopheris Sandfordas.
***
Romanas Polanskis (tikroji pavardė Raymond Roman Liebling) gimė Paryžiuje 1933 metais. Jam buvo treji, kai kartu su tėvais atvyko į Lenkiją. Netrukus prasidėjo karas. Ir atėjo laikas, kai būti žydu reiškė persekiojimus, įtampą, pasidavimą kitų malonei, priklausomybę, pagaliau pasmerkimą mirčiai. Apie kai kuriuos potyrius okupacijos metais jis vėliau papasakojo savo autobiografijoje „Romanas“. Buvo tėvo suėmimo Krokuvos gete liudininkas. Matė vokiečius, gatvėse žudančius senutes. Kartą septynmetis pateko į nacių galvažudžių rankas ir tapo šaudymo taikiniu. Iš geto jam pasisekė pabėgti. Rado prieglobstį katalikų šeimose, blaškėsi po miestelius ir kaimus. Išliko per stebuklą. Tačiau matyti vaizdai ir išgyvenimai paliko pėdsaką jo kūryboje, ypač ankstyvojoje, persmelktoje baimės ir pamišimo. Tačiau tada, besislapstydamas nuo vokiečių, jis rado prieglobstį kino teatruose, be kino beveik neištverdavo ir dienos. Tai buvo lyg saugumo pakaitalas ir užsimiršimo akimirkos. Iš filmų subtitrų savarankiškai išmoko skaityti. Ir, anot režisieriaus, būtent tada įsitikino, kad nori dirbti kine.
Dar vaikystėje mažasis Romanas atsidavė fantazijai ir kūrybai. Mėgo pasirodyti, nejautė scenos baimės, dievino vaidinti, kažkuo apsimesti. Meno pasaulis jam atrodė tikresnis. „Nuo mažens supratau, kad esu kitoks nei aplinkiniai: gyvenau atskirą gyvenimą savo susikurtame pasaulyje“, – prisimena režisierius.
Po karo ilgai buvo gatvės vaikas. Išgyvenęs konclagerį tėvas grįžo, tačiau sukūrė kitą šeimą, atsirado pamotė. Ir tai Polanskis pavadino „nedovanotina išdavyste“. Turėjo praeiti nemažai metų, kol juodu su tėvu vėl suartėjo. Polanskis glaudėsi svetimuose kampuose, badavo, kentė bauginančią vienatvę. Visi šie išgyvenimai jį užgrūdino, tačiau paliko randą, paversdami „keistu mažo berniuko ir ciniško senio junginiu“. Puolė į gyvenimo verpetą pirmiausia dėl to, kad užsimirštų. Mokykloje Polanskis tapo „žvaigžde“ – jo buvo pilna visur: jis sportavo, tapo harceru (taip Lenkijoje vadinami skautai), vykdavo į turistinius žygius, atrado teatrą, nuostabiosios Marios Biliżankos dėka pradėjo vaidinti Krokuvos jaunojo žiūrovo teatro spektakliuose, dalyvavo poezijos skaitymuose, išpopuliarėjo radijo teatre. Anksti pradėjo filmuotis. Ir, nepaisant šių pasiekimų, net tris kartus neįstojo į aktorinę mokyklą. Buvo mažo ūgio ir labai berniukiškos išvaizdos, o komisijos neįžvelgė jo talento. Polanskio gyvenimas pasikeitė, kai į savo debiutinį filmą „Karta“ („Pokolenie“, 1955) jį pasikvietė Andrzejus Wajda. Čia jis suvaidino Mundeką, pasipriešinimo kovotojams padedantį vaikinuką.
Tai palengvino stojimą į Lodzės kino mokyklos režisūros fakultetą. Ir tai dar vienas laikotarpis, kai jaunasis Polanskis buvo tiesiog įtrauktas į įvykių sūkurį, tryško energija ir sumanymais. Savikritiškai prisipažįsta: Lodzės kino mokyklą baigė tiesiog laimingai susiklosčius aplinkybėms.
Septynis pirmuosius savo kino bandymus Polanskis sukūrė būtent šioje mokykloje – tarp jų ir neišlikusį „Dviratį“ („Rower“, 1955). Šiuose etiuduose išryškėjo Polanskio stilius ir temos, dešimtmečiams nulėmusios jo kūrybą. Dviejų minučių „Dantingoje šypsenoje“ („Uśmiech zębiczny“, 1957) atsirado vujarizmo ir erotikos motyvas. Tokioje pat trumpoje „Žmogžudystėje“ („Morderstwo“, 1957) – dėmesys prievartai ir žudymui. „Lempa“ („Lampa“, 1959) prisodrinta mieguistos svajų ir nerimo atmosferos. „Sugadinsime vakarėlį“ („Rozbijemy zabawę“, 1957) – ironiško jaunatvės siautulio ir įžūlumo. Nuostabus diplominis „Kai krenta angelai“ („Gdy spadają anioły“, 1959) – tai romantiškai ironiškas pasakojimas apie pagyvenusią tualetų valytoją, bėgančią nuo realybės į sapnų ir praeities atsiminimų pasaulį. Jauną heroję vaidino tuometinė Polanskio mūza ir žmona Barbara Kwiatkowska. O senąją įkūnijo pats režisierius. Visi mokykliniai Polanskio filmai buvo stulbinančiai geri. Tai režisierius, kuriam nereikia gėdytis jaunystės filmų. O ypatingą vietą tarp jų užima parabolė „Du žmonės su spinta“ („Dwaj ludzie z szafą“, 1958), be abejo, geriausias ankstyvasis režisieriaus kūrinys. Tai pirmas Lodzės kino mokyklos filmas, kuris buvo rodomas viešai ir surinko nemažai tarptautinių apdovanojimų. Čia atsiskleidžia nuo pat pradžių labai svarbi Polanskio kūrybos tema – atsiribojimas, vienatvė, susvetimėjimas. Ją įkūnija tie du juokingi tipai, išnyrantys iš jūros nešini spinta. Lyg ieškantys savo vietos tarp žmonių, atstumti, grįžtantys į jūrą, į niekur.
Debiutinis pilno metražo „Peilis vandenyje“ („Nóż w wodzie“, 1962) – pirmasis ir ilgus metus vienintelis Lenkijoje sukurtas Polanskio filmas, slepiamo priešiškumo, bauginimo ir seksualinės įtampos kupina studija. Turtingo vyro, jo žmonos ir autostopu keliaujančio jaunuolio psichologinė priešprieša tapo aštria visuomenės prisitaikėliškumo kritika. Sutuoktinių pora susiruošia paplaukioti nuosava jachta po Mozūrų ežerus, o pakeliui prisiplaka atsitiktinai sutiktas keleivis. Vyras nepraleidžia progos parodyti jo vietą, tačiau šis neskuba paklusti kiekvienam paliepimui, o moteris vis labiau simpatizuoja jaunuoliui. Trys žmonės praleis parą klaustrofobiškai mažytėje jachtoje. Fone – tik nebylus ežeras. Kiekvienas vyro ir vaikino vienas kitam ištartas žodis, gestas pranašauja galimą susidūrimą, nelaimę. Šią įtemptą psichologinę situaciją galima apibūdinti labai paprastai – dviejų vyrų kova dėl moters, tačiau susimąstyti verčiančių priešpriešų kur kas daugiau: laisvė ir patogus gyvenimas, jaunystė ir senatvės baimė, paprasta savigarba ir veidmainiškas mėginimas pasirodyti. Kino kritiko Michailo Trofimenkovo nuomone, filmas atskleidžia „beveik hičkokišką gebėjimą sukurti laukimo nerimą“.
Lenkų kino kritikai nesugebėjo įvertinti nei talento skalės, nei formos tobulumo, nei ištarmės universalumo. Dėl cenzūros priekabių filmas beveik uždraudžiamas, atšaukiama jo oficiali premjera, jis rodomas tik keliuose nedideliuose kino teatruose.
Išvykdamas į Vakarus Romanas Polanskis susumuoja nelinksmą savo pasiekimų ataskaitą: „Filmas nepasisekė, žmona paliko, praradau savo geriausią draugą, per stebuklą išvengiau mirties automobilio avarijoje. Paryžiuje manęs nelaukia niekas – nei planai, nei butas, nei pinigai.“
***
Tačiau „Peilis vandenyje“ sulaukia vis didėjančio tarptautinio pripažinimo, ir tai atveria Polanskiui kelius į Europą, o vėliau ir į Holivudą. Ši psichodrama su sadomazochistiniu atspalviu labai skyrėsi nuo kitų to laiko filmų ir Europoje buvo sutikta ne kaip socialistinė egzotika. Ji rėmėsi universaliais modeliais. Ir netrukus kartu su Fellini „8 1⁄2“ jau konkuravo dėl „Oskaro“ kaip geriausias užsienio filmas, o 1962 m. Venecijos kino festivalyje pelnė FIPRESCI apdovanojimą. „Peilis vandenyje“ ir dabar nė kiek nepasenęs. Puikiai sukonstruota, aukščiausius režisūros kriterijus atitinkanti kamerinė istorija, suprantama ir šiuolaikiniame kontekste. Neatsitiktinai 2009 m. Vasaros kino festivalyje ji buvo įvertinta kaip geriausias scenarijus lenkų kino istorijoje.
Savo kelionės tikslu Romanas Polanskis pasirinko Paryžių. Ten tuomet tiesiog virė kino gyvenimas – buvo pats Naujosios bangos pakilimas. Jam, žinoma, emigracijoje psichologiškai buvo lengviau. Juk jis ir gimė Paryžiuje, o vėliau, gyvendamas JAV, kalbėjo, kad Prancūzija jo tėvynė. Tačiau jis natūraliai jautėsi ir pasaulio piliečiu.
Du pirmuosius „vakarietiškus“ filmus Polanskis sukūrė Didžiojoje Britanijoje. Tai „Pasibjaurėjimas“ (kitur „Pasišlykštėjimas“, „Repulsion“, 1965) ir „Akligatvis“ („Cul-de-sac“, 1966). Šiandien akivaizdu, koks profesionalus ir bravūriškas buvo Polanskio debiutas Vakaruose. Prodiuseriams reikalaujant „kažkokio siaubo filmo“, jis su savo nauju draugu, vėliau ilgamečiu bendradarbiu scenaristu Gérard’u Brachu per septyniolika dienų parašė scenarijų trileriui „Akligatvis“.
„Pasibjaurėjimas“ buvo vėliau pavadintas „buto, arba beprotybės, trilogijos“ pradžia. Įrėmintas erdvėje siaubo filmas rodo vis labiau ryškėjančią pagrindinės herojės paranoją. Manikiūrininkė Kerol gyvena su seserimi. Šiai su meilužiu išvykus, iš pažiūros ramią Kerol ima kamuoti psichopatiniai priepuoliai: mergina jaučia pasibjaurėjimą vyrais, vienas iš kurių užkabino ją gatvėje, įkyriai reikalaudamas pasimatymo. Butas, kuriame ji liko viena ir kur švinksta negyvas triušis, pamažu prisipildo vaizdinių – nuo prasimanytų prievartautojų iki plyšių trūkinėjančiose sienose. Šie vaizdiniai veda iš proto ir verčia žudyti.
Polanskis puikiai sugebėjo perteikti slegiančios psichozės nuotaiką. O jo kūrybinė fantazija padėjo kompensuoti mažą filmo biudžetą ir nuobodų miesčionišką butą pavertė arena košmariškų haliucinacijų, kurių šaltiniu tapo viskas – sienos, lagaminai, spintos, durys, rankenos, lempos, laikrodžio dūžiai, telefono ir durų skambučiai. Ankštos erdvės išsiplėtė, tapo baugiu urvu. Ta erdvė minimaliai užpildyta žodžiais ir labai specifine, gergždžiančia Krzysztofo Komedos muzika. Stulbinantys akustiniai efektai jau ankstyvajame „Pasibjaurėjime“ atsirado neatsitiktinai. Autobiografijoje jis rašo: „Garso įrašymas – viena kruopščiausių filmo kūrimo fazių, reikalaujanti nepaprasto susikaupimo. „Pasibjaurėjime“ garsas atlieka esminį vaidmenį augant kliedesiams. Kerol pojūčiai pamažu stiprėja, garsai ją pasiekia su vis didesne įtampa – lašantis čiaupas, besismaginančių vienuolyno sode vienuolių juokas ir t. t.“
„Akligatvis“ – tai filmas, kuriuo, kaip kadaise prisipažino režisierius, jis didžiuojasi iki šiol. Niūrių tonų, žiaurus, kupinas absurdo filmas apie tai, kaip du pabėgę kaliniai kažkur Škotijoje užtinka pilį, kurioje gyvena santuokinių pora. Paėmę juos įkaitais, terorizuoja, o potvynis įkalina visus ir nėra jokių galimybių trauktis. Scenarijų jie su Gérard’u Brachu buvo sumanę dar iki „Pasibjaurėjimo“, tačiau prodiuserių jis nesudomino. Pirmojo sėkmė ekranuose ir apdovanojimas Berlyno tarptautiniame kino festivalyje atvėrė prodiuserių kišenes. „Akligatvį“ Polanskis vertina kaip filmą, kuris tuo metu geriausiai atspindėjo jo meninius ieškojimus.
Nepaisant groteskiškumo, subtili mistifikacija „Bebaimiai vampyrų žudikai“ („The Fearless Vampire Killers“, 1967) – bene nerūpestingiausias Polanskio filmas, juokinga ir dinamiška filmų apie vampyrus bei klasikinių Holivudo komedijų parodija. Tiesa, amerikiečių versijoje filmas buvo smarkiai sukarpytas. Polanskis pats vaidino profesoriaus pagalbininką Alfredą, atsidūrusį Transilvanijoje, kur gyvena vampyru laikomas paslaptingasis grafas. Šis įkando gražuolei karčemos šeimininko dukrai Sarai. Kuriant šį filmą Polanskis susitiko savo būsimąją žmoną Sharon Tate, ji ir vaidino Sarą.
Po šio filmo pagaliau ateina ilgai lauktas pasiūlymas filmuoti Holivude. Trisdešimt ketverių Romanas Polanskis tapo pirmuoju režisieriumi iš socialistinių šalių ir sukūrė Holivude filmą „Rozmari kūdikis“ („Rosemary’s Baby“, 1968). Jis davė pradžią šiuolaikinio okultizmo filmams Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kažkada Andrzejus Wajda su simpatija kalbėjo apie savo draugą: „Nuo vaikystės norėjo būti amerikiečių režisieriumi ir niekada neišgyveno dėl to, kad turės ten važiuoti, o mus paliks čia. Manė, kad kinas yra pasaulio menas ir reikia kalbėti pasaulio publikai.“ Po Polanskio Holivude pasirodys čekas Milošas Formanas.
„Rozmari kūdikis“ sukurtas pagal populiarią Iros Levino apysaką apie moterį, kurią šėtonas pasirinko savo vaiko motina. Tai pirmoji Polanskio ekranizacija ir režisierius artimai bendradarbiavo su apysakos autoriumi. Tačiau scenarijų Polanskis rašė pats ir sukūrė vieną iš šedevrų, jungdamas siaubo filmo schemas su psichinės krizės ištiktos moters drama, – ji tariasi nešiojanti šėtono kūdikį. Tai naujo tipo siaubo filmas, kuriame vietoj pigių efektingų scenų žiūrovai pamatė beveik realistišką vaizdo faktūrą. Puikiai atkurta filmo aplinka: jaukus butas, pastelinės spalvos ir mylintys sutuoktiniai. Graži saldžioji Rozmari. Simpatiški, draugiški kaimynai. Ir šis jaukus pasaulėlis staiga subyra, tampa priešiškas ir bauginantis. Kaip dera klasikiniam Holivudo siaubo filmui – moteriai nėra iš kur tikėtis pagalbos, visi ją laiko beprote. Filme nepamatysime jos kūdikio. Žiūrovas taip ir nesupras, ar juodosios mišios pas Rozmari kaimynus, jų ypatingas dėmesys bei kitos bėdos vyko iš tikrųjų, ar tėra fantomai, gimę jos liguistoje vaizduotėje. Filmo muzikinis garso takelis – dar vienas Krzysztofo Komedos šedevras. Deja, ankstyva Komedos mirtis nutraukė jų bendradarbiavimą. „Rozmari kūdikis“ vadinamas antrąja „buto trilogijos“ dalimi. Jis tapo proveržiu Polanskio karjeroje. Kainavęs 3,2 milijono, uždirbo dešimt kartų daugiau. Šiandien jis užima devintą vietą įtempto siužeto filmų šimtuke ir įtrauktas į Nacionalinį JAV filmų sąrašą kaip kultūrinis, istorinis ir estetinis reiškinys. Tačiau „Oskarą“ pelnė tik kaimynės vaidmens atlikėja aktorė Ruth Gordon.
Pagaliau Romanas Polanskis patikėjo savo jėgomis ir suprato, kad Holivudas jam atvėrė duris. Vėliau jis kalbėjo apie sėkmės kainą Holivude: „Tai priklauso nuo režisieriaus individualybės. Kartais peržengi ribą, ir tada jie liaujasi nurodinėję, ką turi daryti. Amerikoje tai vadinama „raumenimis“. Jei turi stiprius raumenis, darai, kas tau patinka. Iki „Rozmari kūdikio“ aš jų neturėjau. Tačiau vis dėlto niekas neprivertė manęs kurti filmą taip, kad patiktų prodiuseriui, o ne man. Žinoma, buvo ir baimės, kad tau gali pasakyti: „Eik lauk, paimsime kitą režisierių.“ Bet čia pat supranti, kad tau tai visiškai nerūpi, tuomet viskas pasikeičia.“
Tai buvo bene laimingiausias Romano Polanskio gyvenimo laikotarpis. Jis buvo įvertintas ir gerbiamas režisierius, pasipylė pasiūlymai filmuoti. Gal tik spauda šiek tiek įkyrėjo, kalbėdama apie sutartį su šėtonu, magiją ir panašias nesąmones. Bet šalia buvo mylima gražuolė žmona ir jiedu laukėsi vaiko. Vis dėlto vieną dieną viskas akimirksniu baigėsi. Polanskis užtruko Londone, kur rengėsi naujam projektui. 1969 m. rugpjūčio 9 d. į Polanskio namus įsiveržė Charleso Mansono sekėjų gauja ir devintą mėnesį nėščia Sharon Tate su keliais savo draugais buvo nužudyta. Nuo tada Polanskio gyvenimas virto košmaru. Ne tik netekties skausmas, bet ir įkyri bulvarinė spauda tiesiog persekiojo režisierių. Jis nuolatos prisimindavo, kad ir jo motina eidama į dujų kamerą buvo ketvirtą mėnesį nėščia. Kažkoks piktas likimas, siaubingi pasikartojimai, sunkiai suvokiami paradoksai lydi jį visą gyvenimą. Jis išvyko į Europą ir dvejus metus įvairiais būdais bandė numalšinti skausmą. Tada Polanskio gyvenime atsirado Gštadas Šveicarijoje. Dar jaunystėje, kai gyveno Lenkijoje, Polanskis mėgo slidinėti, ir šiame tyliame kalnų kaimelyje iš pradžių išsinuomojo namuką, o po to pasistatė vasarnamį, kuriame gyvena kelis mėnesius per metus. Čia po daugelio metų jis praleis devynis namų arešto mėnesius.
***
Anot Polanskio, tada jis abejojo, ar dar sugebės kurti filmus. Tačiau kaip iš pradžių aktorystė, paskui režisūra suteikė jam jėgų išgyventi, taip dabar filmavimo aikštelė tapo galimybe ištrūkti, išsigelbėti nuo chaotiškos realybės, kurioje slypi pavojus. Po kiekvieno likimo smūgio ar gyvenimo nesėkmės jis atsitiesia grįždamas į filmavimą. „Filmo kūrimas – tai lyg režisieriaus sielos rentgeno nuotrauka, taigi joje yra viskas apie mane. O žurnalistinis jo pateikimo būdas yra supaprastintas, naivus ir idiotiškas. Iš filmo ištraukiamas įvykis ar personažas ir sakoma – „Tai jis“. Man tai nerūpėjo iki pat Sharon mirties. Kad ir ką kurčiau, visuomet rasiu būdą, kaip įterpti savo gyvenimą į filmą“, – kartą pasakė Polanskis.
Reakcija į skausmą tapo kraujo ir prievartos persunkta Shakespeare’o ekranizacija „Makbeto tragedija“ („The Tragedy of Macbeth“, 1971). Polanskio interpretacija spaudos ir žiūrovų buvo sutikta priešiškai ir yra viena labiausiai slegiančių tragedijos ekranizacijų kino istorijoje. Ypač visus erzino, kad filmą Polanskis kūrė už „Playboy“ pinigus. Pats režisierius kalbėjo: „Makbete“ rodoma ne tiek daug kraujo, tačiau jo žiaurumas realistinis. „Makbetas“ yra žiaurus kūrinys, o aš niekuomet nesistengiau ko nors vengti... Dauguma amerikiečių kritikų nusprendė, kad darydamas šį filmą norėjau apsivalyti. O iš tiesų tikėjausi, kad bent Shakespeare’as nesukels jokių įtarimų. Po Mansono „šeimos“ žudynių bet kuris kitas mano filmas būtų susidūręs su priešiškumu. Sukūręs komediją, būčiau apkaltintas nejautrumu.“
Iškart po šio filmo Polanskis netikėtai pateikė erotinę, vos ne pornografinę juostą „Ką?“ („Che?“, 1972 ) apie naivios amerikiečių merginos seksualinius nuotykius Italijoje. Anot režisieriaus, ji „tam tikra prasme atspindėjo jau grimztančio į praeitį 7-ojo dešimtmečio absurdiškumą ir ekstravaganciją“. Sukurtas už italų pinigus, jis gan sėkmingai buvo rodytas šioje šalyje, turėjo šiokį tokį pasisekimą Europoje ir visai nepatiko amerikiečiams.
Polanskis nuosekliai apsunkindavo prie schemų pratusios kinotyros darbą. Filmų pavadinimai, temos, personažai, siužetai tiesiog trikdė. Šalia Shakespeare’o – pornografinė juosta, filmų herojai – konformistai, gangsteriai, piratai, paleistuvės, nuskriaustos merginos, pamišėliai, politinis terorizmas. Visi šie elementai iš esmės nieko naujo. Tačiau režisierius kiekvieną kartą pateikia savą įprastų mitų versiją.
Polanskis nebuvo novatorius, meistriškumo jis pasiekė tobulindamas esamų žanrų stilistiką, suteikdamas jiems naujų prasmių. Jo kūryba visada pasižymėjo pomėgiu ironizuoti, pašiepti. Jo filmai – visada žaidimas. Personažų tarpusavio žaidynės, režisieriaus žaidimas su personažais ir personažų bei režisieriaus žaidimas su žiūrovais.
Anot režisieriaus, jo aistra – imtis tradicinių, aprobuotų komercinių žanrų ir suteikti jiems vertingesnį, psichologiškesnį, gilesnį turinį. Todėl kai iš Holivudo ateina pasiūlymas, kurio Polanskis negali atsisakyti, jis nenorom grįžta į miestą, kur viskas primena neseniai įvykusią tragediją. Ir sukuria, daugelio kritikų nuomone, savo geriausią noir stiliaus filmą „Kinų kvartalas“ („Chinatown“, 1974), į kurį įpučia antikinės tragedijos dvelksmą.
1937-ųjų Los Andželas. Graži turtingo inžinieriaus žmona kreipiasi į privatų detektyvą, kad šis pasektų jos vyrą, nes įtaria jį rezgant romaną. Detektyvas Gitesas aptinka neištikimybę patvirtinančių įrodymų, tačiau inžinierius netrukus randamas negyvas. Nesudėtinga byla vis giliau klampina detektyvą į korupcijos ir machinacijų liūną. Jis neišbrendamas, nepaisantis jokių tabu, įskaitant net incestą. Privatus seklys šiame filme nepajus nė kruopelytės moralinio pasitenkinimo, jaus tik pralaimėjimą ir susvetimėjimą. Paskutinėje filmo scenoje palūžęs, bejėgis Gitesas įsilieja į beveidę minią Kinų kvartale. Ar tai kapituliacija, ar tiesiog skausminga pauzė prieš tolimesnę kovą, kurią pratęs jei ne jis, tai kas nors kitas?..
„Kinų kvartalas“ turėjo būti pirmas trilogijoje apie Los Andželo plėtros korupciją. Pagrindiniu herojumi turėjo likti detektyvas Gitesas, bet trilogija nebuvo sukurta. Filmas gavo keturis „Auksinius gaublius“, tačiau iš vienuolikos „Oskarų“ nominacijų prizą atsiėmė tik scenarijaus autorius Robertas Towne’as. Scenarijus iki šiol laikomas vienu geriausių kino istorijoje, iš jo mokosi kino mokyklų studentai. Iki pat filmavimo pabaigos Polanskis kovojo su scenaristu prieš laimingą pabaigą. Ir laimėjo, nors Towne’as taip ir liko įsitikinęs, kad jo versija geresnė. Režisierius ir sau suteikė malonumo: suvaidino piktą mažą gangsterį baltu kostiumu ir skrybėle, dideliu peiliu pjaustantį Jackui Nicholsonui nosį. Polanskis juokauja, kad šią sceną jo prašymu režisavo Nicholsonas.
Tai buvo paskutinis Polanskio filmas Holivude. Daugelis kritikų mano, kad praradęs galimybę čia dirbti jis liko neišsipildžiusių lūkesčių, prarastų galimybių, nepanaudotų sugebėjimų režisierius. Knygos apie Polanskį autorius Johnas Parkeris teigia, kad negalėdamas grįžti jis neteko geriausių scenarijų, „be kurių neatsiranda didieji filmai“. Pats režisierius apie sapnų fabriką kalbėjo šitaip: „Svarbiausios yra darbo sąlygos, kokių nerasite niekur kitur pasaulyje. Žinot, aš esu tam tikra prasme nomadas. Filmavau Lenkijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Italijoje, Anglijoje, kartą net vaidinau mokykliniame etiude Čekoslovakijoje. Taigi žinau, kokios yra tų šalių darbo sąlygos. Anglijoje jos labai aukšto lygio, bet jų negalima net lyginti su Holivudu.“
***
Pasak lenkų kino kritiko Zygmunto Kałużyńskio, Polanskis taip ištobulino siaubo filmų ir juodojo trilerio žanrus, kad galėtų sukurti meninį reginį net iš šiukšlių, besimėtančių prie kelio. Jis išnaudojo šiuos žanrus kaip pagrindinį kūrybos motyvą, visur palikdamas autorinį pėdsaką. Grįžęs į Prancūziją, 1976 m. Polanskis sukūrė siaubo trilerį „Nuomininkas“ („Le locataire“) pagal juodojo humoro klasiko Rolando Toporo to paties pavadinimo kūrinį. Šis filmas tapo trečiąja „buto trilogijos“ dalimi. Tai greičiausiai sukurtas jo filmas – užtruko aštuonis mėnesius nuo scenarijaus rašymo pradžios (jo bendraautoris vėl buvo Gérard’as Brachas) iki paskutinio montažo. „Vienatvė yra labiausiai mane dominanti tema“, – apie „Nuomininką“ pasakė Polanskis. Filmo herojus, kuklus valdininkas Trelkovskis (jį suvaidino pats režisierius) patenka į nepakenčiamą aplinką, kur jį terorizuoja ir pjudo kaimynai. Emigrantas Trelkovskis apsigyvena bute, kurio ankstesnė nuomininkė nusižudė. Dar viena puiki šizofrenijos studija, liečianti Polanskiui tokias svarbias temas: susvetimėjimą, nesugebėjimą prisitaikyti visuomenėje, beprotybę bei sekso problemas. Filmas buvo parodytas tarptautiniame Kanų kino festivalyje, bet spaudos įvertintas blogai. Daugiau kalbėta apie asmenines režisieriaus bėdas nei apie filmo privalumus.
Klasikinio Thomo Hardy romano „Tesė iš d’Erbervilių giminės“ ekranizacijos Polanskis ėmėsi savo žmonos atminimui. Prieš pat jam išvykstant į tą lemtingą kelionę, Sharon atsinešė šią knygą ir pasakė, kad iš jos išeitų puikus filmas. Po visų nelaimių Polanskis atsiminė knygą ir sukūrė filmą, absoliučiai nepanašų į ankstesnius, karalienės Viktorijos laikų istoriją apie suvedžiotą mergaitę, nelaimingą meilę ir įžeistą nekaltybę. Pagrindiniam vaidmeniui jis turėjo puikią kandidatę – savo tuometinę mūzą septyniolikmetę vokiečių aktoriaus Klauso Kinskio dukterį Nastassją. „Be abejonės, „Tesė“ buvo išeitis iš krizės. Pastaraisiais metais, man atrodo, išsivadavau iš įvairiausių įtakų. Kalbu apie absurdo teatro, Becketto, Ionesco, Pinterio ar Albee’io, Maxo Ernsto ar Salvadoro Dali siurrealistinės dailės įtaką. Ar pagaliau – Kafkos, Gombrowicziaus, Bruno Schulzo literatūros įtaką. Besibaigiant stalinizmo epochai visa tai mane labai paveikė. Šios kryptys buvo madingos dar ilgą laiką. Šiandien jų jau negali pavadinti avangardu, jos atrodo pasenusios ir praranda reikšmę. Jau kurį laiką pastebiu, kad pasaulis tampa vis siurrealistiškesnis ir absurdiškesnis. Pagaliau supratau, kad paprasti, esminiai žmonių jausmai, išreikšti nekomplikuotai ir be gėdos XIX a. ir pirmos XX a. pusės literatūroje, yra daug įdomesni nei visas tas avangardas. Tada ėmiausi „Tesės“, – spaudos konferencijoje kalbėjo Romanas Polanskis.
„Tesė“ („Tess“, 1979) buvo kuriama ilgai ir sunkiai. Prancūzijos šiaurėje vykę filmavimai dėl režisieriaus persekiojimo, dėl įvairių grupę krečiančių nelaimių ir net mirčių užsitęsė. Polanskiui visada rūpi plastinė filmo pusė, tačiau „Tesėje“ gal pirmą kartą jo kūryboje tokia svarbi gamta. Ir čia režisierius atsiminė tą vaikystės atkarpą, kai buvo priverstas slapstytis kaime: „Aš kilęs iš buržuazinės, miestietiškos žydų šeimos. Prieš tai niekada neturėjau kontakto su gamta. Kaime pagaliau pirmą kartą pamačiau saulėtekius ir saulėlydžius, miglą ir šerkšną ant medžių miške. Tai liko mano atmintyje ir skaitydamas „Tesę“ galvojau, kaip šį susižavėjimą perteikti. Čia slypi tam tikra nostalgija.“
Pasibaigus filmavimui, kuris užtruko devynis mėnesius, režisierius susidūrė su prodiuserių savivale: filmą bandyta dirbtinai sutrumpinti, permontuoti, daryti atskiras versijas Europai ir JAV. Tačiau Polanskis ir gudrumu, ir užsispyrimu, ir grasinimais šią kovą laimėjo. Visa tai truko net dvejus metus. „Tesė“ sulaukė didžiulio žiūrovų dėmesio, gerai ją įvertino ir kino kritikai. 1981 m. pelnė „Auksinį gaublį“ kaip geriausias užsienio filmas, taip pat tris „Oskarus“: už geriausią operatoriaus darbą, už kostiumus ir scenografiją, bei tris „Cezarius“: už geriausią filmą, režisūrą ir operatoriaus darbą. Filmo atmosferą puikiai perteikė ir kompozitoriaus Philippe’o Sarde’o, su kuriuo Polanskis dirbo kuriant „Nuomininką“, muzika. Filmo dedikacija paprasta – „Skiriama Sharon“.
Nereikia stebėtis, kad kurdamas vertingą pramoginį kiną plačiajai publikai Polanskis skiria daug dėmesio tobulai formai. Dėl savo preciziškumo, dublių gausos jis dažnai lyginamas su Kubricku. Dėl perdėto smulkmeniškumo bendradarbiai kartais vadino jį despotu, bet kartu žavėjosi. Pavyzdžiui, paprastą rankos priartėjimo sceną filme „Pasibjaurėjimas“ Polanskis kartojo 27 kartus. „Tesei“ jis prifilmavo tiek medžiagos, kad vien peržiūrėti ją prireikė trijų mėnesių.
Režisierius seniai norėjo sukurti nuotykių filmą su romantiškais savo vaikystės herojais. 1984 m. jis pradėjo rašyti scenarijų filmui „Piratai“. Už privačius arabų milijonieriaus pinigus sukurtas brangus filmas su nuostabiomis dekoracijomis ir kostiumais, primenančiais senųjų dailininkų paveikslus (už juos filmas pelnė prancūziškuosius „Cezarius“), buvo šaltai sutiktas ir kritikų, ir žiūrovų. Nors yra manančių, kad tai vienas geriausių Polanskio filmų, deja, pasirodęs kiek per anksti. Ką vėliau patvirtino visa serija filmų apie Karibų piratus.
Savo atsiminimų knygoje Polanskis rašo: „Šį kartą devyni mėnesiai filmavimo malonumų ir dveji metai stresų nuvylė mane taip, kad aš nebenorėjau kurti filmų. Pradėjau laikyti save eksrežisieriumi.“ Ir Polanskis grįžta į teatrą. Dėl įvairių priežasčių anksčiau atsisakęs dirbti Lenkijoje, jis priėmė žinomo aktoriaus Tadeuszo Łomnickio pasiūlymą statyti Varšuvoje Peterio Shafferio „Amadeus“ ir pats suvaidino Mozartą. Savo knygos pabaigoje Polanskis rašo: „Tiesą sakant, jei turėčiau pradėti gyvenimą iš naujo, atsiduočiau ne režisūrai, o aktorystei.“
Dirbdamas su aktoriais Polanskis yra tironas. Turi ypatingą talentą pasirinkti aktorius, paskui režisuoja jų vaidybą, kuria savąją viziją ir sukelia natūralų aktorių pasipriešinimą. Dėl šios vizijos kovoja su prodiuseriais ir beveik visada pasiekia pergalę. Visi prieštaravo, kad „Pasibjaurėjime“ vaidintų Catherine Deneuve. Bet Polanskis užsispyrė, ir jauna aktorė suvaidino sau neįprastą vaidmenį. O pats Polanskis teigė, kad darbą su šia aktore gali palyginti su tango, kai šoki su aukščiausio lygio partnere. Beveik su visais aktoriais ir ypač aktorėmis, nepaisant kivirčų filmavimo aikštelėje, jis pasiekdavo nuostabių rezultatų ir palaiko su jais puikius santykius iki šiol. Buvo atkalbinėjamas, kad nekviestų paslaptingos blondinės su praeitimi Faye Dunaway vaidmeniui „Kinų kvartale“, bet Polanskis ir vėl užsispyrė. Apdovanotas Europos kino akademijos už vaidmenį Polanskio filme „Vaiduoklis“ britų aktorius Ewanas McGregoras sakė: „Filmuotis šiame filme buvo fantastiška. Labiau nei bet kada jaučiu, kad režisierius Romanas Polanskis pridėjo ranką prie mano vaidybos, jis ir vertas šio apdovanojimo.“ O „Pianiste“ suvaidinęs Adrienas Brody tapo dar vienu „Oskaro“ laureatu.
Polanskis gerai parenka ir antraplanių vaidmenų atlikėjus. Pavyzdžiui, „Rozmari kūdikyje“, „Tesėje“, „Pianiste“ puiki išraiškingų, ekspresyvių portretų galerija. Užtenka kelių kadrų, kad išliktų mūsų atmintyje. Sau Polanskis dažniausiai skirdavo nedidelius vaidmenis, tačiau mielai filmuodavosi kolegų filmuose. Su Gérard’u Depardieu sukūrė puikų duetą Giuseppe’s Tornatore’s trileryje „Grynas formalumas“ („Una pura formalità“, 1994). Įkūnijo bene garsiausią klasikinį komišką lenkų literatūros personažą Papkiną Wajdos filme „Kerštas“ („Zemsta“, 2002) pagal Aleksandro Fredro pjesę. Kartu su kitu žinomu režisieriumi Nanni Moretti vaidino italų režisieriaus Antonello Grimaldi romantinėje dramoje „Tylus chaosas“ („Caos calmo“, 2008).
Laimei, prastova ilgai neužtruko ir Polanskis vėl visus įtikino, kad moka kurti sėkmingus komercinius filmus. Pasirodo Hitchcocko stiliui artimas psichologinis trileris „Klaikus išbandymas“ („Frantic“, 1986). Šį kartą režisieriui nelabai rūpi atskleisti herojų charakterius, tiesiog jis puikiai rezga veiksmą ir tiksliai dozuoja įtampą. Istorija apie gydytoją, desperatiškai ieškantį Paryžiuje pagrobtos žmonos, buvo puiki galimybė Harrisonui Fordui pademonstruoti savo aktorines galimybes. Įtampą didina kompozitoriaus Ennio Morricone’s muzika. Paslaptingosios lemtingos moters Mišelės vaidmenį filme sukūrė devyniolikmetė Emmanuelle Seigner. Kilusi iš teatro aktorių šeimos, ji nuo keturiolikos dirbo modeliu ir buvo spėjusi nusifilmuoti Jeano-Luco Godard’o „Detektyve“. Nuo šiol būtent Emmanuelle taps jausmų ir geidulių reiškėja Polanskio filmuose. O paskui – trečiąja Polanskio žmona ir dviejų vaikų motina.
„Kartus mėnulis“ („Bitter Moon“, 1992) – meilės istorija, kuri perauga į neapykantą ir pagaliau pražudo herojus. Prie invalido vežimėlio prirakintas vyras priverčia jauną rafinuotą anglą išklausyti pasakojimą apie jo gyvenimą sugriovusią aistrą. Retrospektyvinėse scenose iškyla visa sutuoktinių poros istorija – susižavėjimas, meilė, vėliau seksualiniai eksperimentai ir iškrypimai, atvedę iki persisotinimo ir neapykantos. Šokiruota, bet ir suintriguota jauna pora negali atsispirti jų magnetizmui ir įsitraukia į pavojingą žaidimą. Savo stilistika „Kartus mėnulis“ primena ankstyvąjį „Peilį vandenyje“. Meistriškai klaidindamas žiūrovą, Polanskis ieško nebanalių ir net šokiruojančių sprendimų. Blogis šiame filme yra tiesiog sudėtinė kasdienybės dalis. Erotika beveik visuose Polanskio filmuose, viena vertus – nevaldoma aistra, kita vertus – siaubas.
Apie vyrų ir moterų santykių perversiją – ir Arielio Dorfmano pjesės „Mirtis ir mergelė“ („Death and the Maiden“, 1994) ekranizacija. Veiksmas vyksta Pietų Amerikoje. Revoliucionieriaus žmona Paulina atsitiktinai atpažįsta savo budelį, kuris kankino ją ir prievartavo. Tiesiog tobulas aktorių Sigourney Weaver ir Beno Kingsley’io duetas ir puikiai dozuota įtampa.
Siaubo filmas „Devintieji vartai“ („The Ninth Gate“, 1999) – tai dar vienas režisieriaus susitikimas su pragaro jėgomis. Filmas sukurtas pagal ispanų detektyvų meistro Arturo Pérez-Reverte’s kūrinį. Duodamas interviu filmavimo aikštelėje Polanskis pabrėžė, kad mistika ir burtai jį domina mažiausiai. Sykiu su pagrindinį vaidmenį kūrusiu Johnny Deppu jis, regis, atvirai tyčiojasi iš visokių magų, raganų, aiškiaregių ir kitokių „mistiškų“ šiuolaikinio žmogaus gyvenimo atributų.
Deppo personažas yra tikra film noir stiliaus filmų privataus detektyvo parodija, o bevardė mergina atkeliavusi lyg iš siaubo filmų. Matyt, tas žanrų neatitikimas sutrukdė Polanskiui sukurti tikrai gerą filmą. Net pasigirdo balsų, kad režisierius jau išsisėmė. Ir, kaip jau įprasta Polanskiui, jis eilinį kartą randa naują kelią ir sugeba nustebinti.
***
„Daugelis mane kaltina, kad turiu bėglio sielą. Pabėgau iš Krokuvos geto, pabėgau iš komunistinės Lenkijos, pabėgau nuo JAV teisingumo bausmės. Gal ir iš geto neturėjau bėgti? Kartą susimąsčiau, kad gal būtų buvę geriau, jeigu visam gyvenimui būčiau likęs Lenkijoje ir dirbęs tik joje, negu tai, kas mane ištiko, ką išgyvenau.“ Nors Polanskis niekada nenutraukė ryšių su Lenkija, vis kažkas sutrukdydavo kurti čia filmą. Be to, savo kūryboje jis niekada nelietė nei karo, nei Holokausto. Tik po daugelio metų nutarė imtis okupacijos temos ir perkelti į ekraną Władysławo Szpilmano knygą „Pianistas. Nepaprasta vieno žmogaus išgyvenimo Varšuvoje 1939–1945 metais istorija“. Šią knygą apie savo gyvenimą vokiečių okupuotoje, o paskui prieš nacių viešpatavimą sukilusioje Varšuvoje parašė žydų kilmės Lenkijos pianistas ir kompozitorius, prieškariu dirbęs nacionaliniame radijuje ir ne kartą koncertavęs su pasaulinio lygio muzikantais. Autoriaus pasakojimas – tai dramatiška istorija žmogaus, bandančio žūtbūt išlikti negailestingo režimo sąlygomis. Režimo, pasiryžusio sunaikinti jo tautą. Tai bene vienas asmeniškiausių Polanskio filmų, primenantis ir paties režisieriaus biografiją. Tačiau „Pianistas“ artimas Polanskiui dar ir atskleista žmogaus, o kartu menininko vienatvės, abejingumo, izoliacijos tema.
„Pianistas“ – labai įdomus jo kūrybinės mozaikos elementas. Jame sukaupta Polanskio gyvenimo ir kūrybos patirties suma. Szpilmanas, slėpdamasis sunaikintos Varšuvos griuvėsiuose, sėmėsi jėgų iš muzikos, kaip Polanskis – iš savo aistros kinui. Su fanatišku užsispyrimu Polanskis siekė atkurti istorinei tiesai artimas scenografijos detales, rekvizitą, drabužius, o kartu – herojaus jausmų išgyvenimą ir atmosferą. Tačiau filmo herojų Polanskis patraukė į antrą planą, pavertė jį stebėtoju, priverstiniu tragedijos liudininku, o tai leido jam plačiai pažvelgti į sudėtingus lenkų, žydų ir vokiečių santykius per okupaciją ir apmąstyti žmogų kaip keistą rūšį, kuri save sunaikina. Pasyvumas, savotiška amnezija, matyt, padeda Szpilmanui išgyventi. Jis stebi tarsi nedalyvaudamas, tačiau sugeria į save visą karo siaubą.
Viena įspūdingiausių filmo scenų yra Paweło Edelmano meistriškai nufilmuotas simboliškas Szpilmanų šeimos atsisveikinimas aikštėje, į kurią suvaryti žydai tuoj bus sodinami į mirties vagonus. Tėvas nuperka saldainį, jį padalija visiems vaikams ir sau. Paskutinė akimirka, kai šeima yra drauge. Iškart po jos prasidės didžioji Szpilmano vienatvė mirties apimtame mieste. 2002 m. Kanų tarptautiniame festivalyje „Pianistas“ pelnė pagrindinį prizą – „Auksinę palmės šakelę“, o 2003 m. – net tris „Oskarus“ geriausio režisieriaus, geriausio aktoriaus ir geriausio scenarijaus nominacijose. Už Polanskį „Oskarą“ atsiėmė pagrindinio vaidmens atlikėjas Adrienas Brody.
Nors 2005 m. pasirodžiusi Charleso Dickenso romano „Oliveris Tvistas“ („Oliver Twist“) ekranizacija buvo nominuota Europos kino akademijos publikos prizui, daugelio nuomone, filmas nenusisekė, atrodė nuobodus, perdėm klasikinis. Pats Polanskis teigė, kad sukūrė šį filmą galvodamas apie savo vaikus. O kartu prisipažino esantis ištikimas savo vidiniam vaikui. Filmavimo grupės nariai atsiminė, kaip atidžiai režisierius stebėjo grimo meistrų darbą, kai filmavimui buvo ruošiamos nuogos mažojo Oliverio kojos. Režisierius sakė, kad iki šiol atsimena, kokia kančia, kai nuogos kojos apautos per dideliais suplyšusiais batais. Kaip bloga miegoti kietoje lovoje, o blogiausia neturėti šalia tėvų.
Politinis trileris „Vaiduoklis“ („The Ghost Writer“, 2010) – dar viena Polanskio sėkmė. Jaunam rašytojui pasiūloma pabaigti rašyti buvusio Didžiosios Britanijos ministro pirmininko biografiją. Pajūrio apartamentuose Naujojoje Anglijoje buvęs politikas slepiasi nuo praeities politinių skandalų, dėl kurių jam gresia teismo procesas. Čia atsikrausto ne tik jo žmona, bet ir visa buvusi komanda. Netikėtai šeimininkas randamas negyvas. Oficiali versija – savižudybė. Save Vaiduokliu vadinantis jaunasis rašytojas pradeda gilintis į darbdavio biografijos juodraštį ir netrukus supranta, kad viskas yra ne taip, kaip atrodo. Filmas kupinas nuolat augančios įtampos, kuriantis Polanskio mėgstamą klaustrofobišką uždaros erdvės atmosferą. Nors aplink – vandenynas ir dangus, sala atrodo atskirta nuo pasaulio ir neįmanoma pabėgti. Puikūs dialogai, tikslios replikos, subtili ironija, kurios gausu geriausiuose Polanskio filmuose. Politika niekada režisieriaus nedomino, ir filmo atskleistas politinis absurdas yra tik pasaulio absurdo dalis. Pasaulio, kuriame nėra tiesos ir teisingumo ir visada nukenčia tie, kurie netyčia pakliūva į gudrių žaidimų sūkurį. Prieš filmo premjerą JAV kino kritikė Manohla Dargis dienraštyje „The New York Times“ rašė: „Ponas Polanskis – grėsmės pojūčio meistras. Jis sukuria visiškai įtikinamą pasaulį, kupiną keistų prieštaravimų ir nelaimes pranašaujančių poteksčių. Banalią istoriją jis pakelia į tokį aukštą lygį, kad „Vaiduokliui“ neįmanoma atsispirti.“
„Vaiduoklio“ premjera įvyko Berlyno tarptautiniame kino festivalyje, kur už režisūrą jam buvo skirtas „Sidabrinis lokys“. Per Europos kino apdovanojimus Polanskio filmas laimėjo šešiose iš septynių kategorijų, kuriose buvo nominuotas, – geriausio filmo, geriausio režisieriaus, geriausio scenarijaus, kurį rašė kartu su Robertu Harrisu, geriausio aktoriaus Ewanui McGregorui, geriausio kompozitoriaus Alexandre’ui Desplat, geriausio dailininko Albrechtui Konradui.
Praleidęs devynių mėnesių namų areštą Šveicarijoje su elektronine apykoje, Romanas Polanskis sukūrė „Kivirčą“ („Carnage“, 2011) – Yasminos Rezos pjesės ekranizaciją apie tai, kaip už gerų norų, bandant kultūringai susitarti dėl savo vaikų muštynių, slepiasi melas, atgyvenusios nuostatos ir neapykanta. Debiutavęs Lenkijoje kukliu kameriniu filmu su trimis aktoriais, Polanskis visada mėgo sumanymus, apribotus kokios nors erdvės. Keturi personažai bendrauja viename bute, bet žiūrovams nenuobodu. Tarptautiniame Venecijos kino festivalyje šiam filmui įteikiamas „Auksinis liūtas“.
Polanskis iškart imasi kito iššūkio. Filme „Venera kailiuose“ („La Vénus à la fourrure“, 2013) pasirodo jau tik du aktoriai. Režisierius (jį vaidina į Polanskį išoriškai panašus aktorius Mathieu Amalricas) ir patirties naktiniuose kabaretuose įgijusi aktoriukė (Emmanuelle Seigner) susiduria uždaroje erdvėje – teatro salėje.
„Karčiame mėnulyje“ parodyta nuožmi kova tarp vyro ir moters, o „Veneroje kailiuose“ ši kova įgauna groteskiškų spalvų ir intelektualaus žaidimo pobūdį. Pagal Leopoldo Ritterio von Sacher-Masocho romaną parašytos Davido Iveso pjesės moto – „Dievas jį nubaudė ir atidavė į moters rankas“. Taip jauna aktorė nubaudžia pasipūtusį paviršutinišką režisierių. „Tai filmas moterims, – aiškino Polanskis. – Jis išjuokia sadomazochizmą ir mačizmą. O pagrindinė veikėja – paslaptinga, bet kartu ir protinga, plačių pažiūrų moteris. Tai buvo labai įdomi patirtis. Padariau filmą ponioms, kuris, tikiuosi, joms labai patiks. Anksčiau moterys mano filmuose buvo aukos. Šiame atvirkščiai.“ Ir pridūrė: „Gyvenime pasiekiau tokį tašką, kai mane žavi dalykai, kurių anksčiau nedariau. Gerai, jei žmogus geba dar ką nors padaryti.“ Filmas buvo rodytas Kanų kino festivalio konkurse ir pelnė „Cezarį“ už režisūrą.
Nekonkursinėje Kanų programoje buvo parodytas ir kitas Polanskio filmas „Paremta tikra istorija“ („D’après une histoire vraie“, 2017). Emmanuelle Seigner vaidinama rašytoja Delfina sulaukė sėkmės parašiusi romaną apie motinos gyvenimą. Netrukus ji pradeda gauti anoniminius kaltinančius laiškus. Per knygos pristatymą ji susipažįsta su paslaptingąja El. Moterys susidraugauja, tačiau Delfinos gyvenimas smarkiai keičiasi, ji tampa liguistai priklausoma nuo draugės. Vėl prasideda Polanskio pamėgtas žaidimas su tapatybėmis, gyvenimas ir prasimanymai susilieja. Ironiškas Polanskis kaip visada kalba ir apie jam svarbius dalykus – kūrėjo nepriklausomybę, jo galimybę gintis ir paversti savo kankintoją dar vienu pramanu.
Trisdešimt penktas Polanskio pilno metražo filmas „Pareigūnas ir šnipas“ („J’accuse“, 2019) nominuotas net dvylikai prestižinių „Cezario“ apdovanojimų, o Venecijos kino festivalyje režisieriui skirtas Didysis žiuri prizas.
„Seniai norėjau sukurti filmą apie garsiąją Dreyfuso bylą ir parodyti visą istoriją ne kaip kostiuminę dramą, o kaip įtraukiantį šnipų filmą. Man svarbu parodyti, kas vyko tuometiniame pasaulyje, panašiame į dabartinį: paranoją, nesąžiningus teismo sprendimus, melagingus kaltinimus, korumpuotus teisėjus ir spaudą, kuri gali nuteisti, pasmerkti ir smarkiai įžeisti. Neteisėtai kaltinamo žmogaus istorija visada įtraukia žiūrovą, toks yra ir mano, kaip kūrėjo, tikslas“, – sakė režisierius.
Ypač dabar režisieriui svarbu parodyti, kaip lengvai didvyriai ir piktadariai keičiasi vietomis. Rugpjūčio 18 d. Romanui Polanskiui sukaks 87 metai. Šis labai pagyvenęs žmogus, spėjęs prarasti beveik visus draugus ir bendradarbius, kai beveik nelikę liudininkų iš tų siautulingų jaunystės metų, vėl kaltinamas įvairiausiomis nuodėmėmis vis kitų moterų. Kodėl tik dabar? Režisierių jau tiek metų puolančiai spaudai ir teisėsaugai tai būtų patikę ir anksčiau. Juk net Harvey’is Weinsteinas buvo tarp tų teisuolių, kurie apkaltino Polanskį nepilnametės suvedžiojimu.
Praėjusį rudenį turėjo vykti susitikimai su Romanu Polanskiu jo mylimoje Lodzės kino mokykloje. Ir nors tik penki procentai studentų protestavo prieš režisieriaus apsilankymą, vadovybė nutarė apsidrausti ir susitikimus atšaukė. Taip ir neaplankė dar sykį savo mokyklos garsiausias jos absolventas. Ir, matyt, jau nebėra legendinio užrašo ant mokyklos vyrų tualeto sienos: „Čia siusiojo Polańskis“.
