Emocijų kolekcionierė

Gabija Jaraminaitė

Gabija iš tų aktorių, kuri į kiną atsinešė, kaip sakydavo senovėje, savo temą – emancipaciją ir intelektą. Nors jau pats aktorės su „sava tema“ pasirodymas – šiek tiek praeities reliktas, kartu su šiais motyvais iš karto patraukė dėmesį G. Jaraminaitės veikėjos – be lašo egzaltacijos, sureikšminimo. Tiesiog jos vaidinamų moterų kraujo sudėtyje inteligentiškumas – savaime suprantamas dalykas (ir praūžus laukiniam 10-ajam dešimtmečiui).

Gabijai Jaraminaitei tinka baltas gydytojos chalatas, kompiuteris ir protinis darbas. Gydytoja, mokytoja, seselė, bankininkė O kvailumas – nelabai, ir net nežinau, ar tai koks komplimentas (gal net atvirkščiai, nes aktorei ar aktoriui šiaip jau turėtų tikti viskas, ko tik nori režisierė ar režisierius).

Šiandien G. Jaraminaitė yra tarp kelių aktorių, be kurių pastarasis lietuviško kino dešimtmetis – produktyviausias, įvairiausias – neįsivaizduojamas. Labiausiai aktorės lietuviškam kinui „prireikė“ tada, kai jis pradėjo realistiškėti ir metaforas maskuoti gyvenimiškumo, tikroviškumo iliuzijomis. Į ją dėmesį atkreipė naujosios kartos režisierės, teikiančios pirmenybę gyviems žmonėms, įtikinamumui, o tik paskui simboliams, metaforoms. G. Jaraminaitė tapo kone idealia Kristinos Buožytės ir Linos Lužytės siužetų ir ištarmės mediatore, taktiška tarpininke tarp originalių, neįprastai drąsių pirmųjų šių režisierių sumanymų ir publikos.

Ne kiekvienai aktorei pavyksta sutikti savo režisierę, kuri suteiktų galimybę atskleisti galimybių antologiją, ir ne kiekvienai režisierei – aktorę, taip išsamiai įvaizdinančią filmo idėjas. Toks unikalus duetas 2008 m. atsitiko K. Buožytės filme „Kolekcionierė“, kuriame G. Jaraminaitė suvaidino pagrindinį Gailės vaidmenį. Ko gero, tai buvo tam tikras slenkstis ne tik šių menininkių kūryboje, bet ir apskritai šiuolaikinio nacionalinio kino raidoje. Beveik manifestas, kurį įsispraudusi į „Forum Cinemas“ 3-ios salės kampą vos rinkdama žodžius režisierė pristatė „Kino pavasaryje“. Man atrodo, tada buvo nepakankamai įvertinta, aptarta originali filmo istorija, drąsūs ir drąsiai suvaidinti vizualumą ir tapatybę apmąstantys ir tuos apmąstymus atspindintys sprendimai („Sidabrinė gervė“, įteikta K. Buožytei, šito nekompensuoja).

Logopedė Gailė po darbo užsuka į svečius pas tėvą, šis praneša apie mirtiną ligą. Projektorius ant sienos rodo senus kadrus, kuriuose – jis ir dvi mažos, laimingos, linksmos dukros. Vaizdas ir savęs stebėjimas ekrane tampa Gailės apsėdimu. Vaidmuo ir yra pats filmas, kuomet, kaip sako Gailės tėvas (Valerijus Jevsejevas), „visos kortos ant veido matosi“. Sutikusi vestuvių filmuotoją (Marius Jampolskis) Gailė pasamdo jį filmuoti ją įvairiose situacijose, kurias pati režisuoja ir kuriose pati dalyvauja.

Gailė adresuoja kamerai nepadorias, neįprastas, aplinkinius trikdančias, šleikščias ar žiaurias akimirkas, taip tyrinėdama savo moralinio, etinio dugno ribas. Ji žvelgia anapus įvaizdžio, normų, nusistovėjusios tvarkos, ją ardo... Nedarkydama savo šukuosenos ir nesusigadindama makiažo. Su savimi susipažįstantis žmogus yra laimingas – tarsi sako G. Jaraminaitė, kurios Gailė filmo pradžioje, stebėdama savo išdaigas, šypsosi ją demonstruojančiam ekranui atvira šypsena be jokios ironijos. Moteris, kuri pradėjo patikti pati sau. „Visada norėjau pralėkti per raudoną“, – paprastai sako Gailė. G. Jaraminaitė tapo režisierės alter ego – reikšmingus, filmo idėjas postuluojančius žodžius pasakyti tarp kitko, nereikšminant, įžūlią (bent jau lietuviškame kontekste) „Kolekcionierės“ ištarmę užauginant be patoso.

Tas ribų tikrinimas, kiek toli galima nueiti leidžiantis į moralinį dugną, ilgainiui sukelia skausmą, pasibaisėjimą savimi. Režisierė montuoja abejingą Gailę, tik ką specialiai „kadrui“ privėrusią durimis šunį, ir save šiame veiksme stebinčią raudančią Gailę. Tai du visiškai skirtingi žmonės, viena aktorė dviejuose skirtinguose vaidmenyse vienoje scenoje. „Kolekcionierėje“ atrodė, kad aktorė gali suvaidinti bet ką, kad ji – be ironijos – lietuviška Isabelle Huppert. Jos veide matosi, kokį neapibūdinamą apetitą jai sukelia režisieriaus kraujas, kaip ji negali sustoti filmuoti save ir beveik maldauja „man labai reikia“, nesižemindama. Perversijos tema praranda buitiškumo lygmenį ir finale, scenoje, kai G. Jaraminaitė atsargiai liečia save, tampa filosofiniu „stambiu planu“ – kas aš esu?

Dabar, kai atsigręži į tuos 2008-uosius, į laiką, kai dar lietuviškas kinas nebuvo „įsibėgėjęs“, jis dar tik virsmo prieangyje, matai, kad aktorės realistinė vaidybos maniera, tikrovės jausmas tapo lyg ir alternatyva aktorių kartoms, kurios išgyveno 10-ojo dešimtmečio dramą tarp realybės. Tai buvo laikas, kuris profesiją sulygino su visomis kitomis, ir atmetė kūrybos misiją, išdidžiai suvokiamą menininko pašaukimą. Aktoriaus iš didžiosios raidės iliuzijas.

G. Jaraminaitė – aktorė iš normalaus dydžio raidės ir, kaip prisipažino viename interviu, niekada net nepagalvojusi apie kitą profesiją (dar vidurinės mokyklos laikais ji be priekaištų suvaidino vieną pagrindinių vaidmenų režisieriaus Raimundo Banionio filme „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“, todėl posakį „kamera myli aktorę“ palieku skliaustuose, kamera ją labai seniai pamilo).

Kartu su svaiginančiais pirmaisiais laisvės metais ji tiesiogiai susidūrė su pasikeitusiu profesijos statusu – dvasinių materijų aukštinimą pakeitė tiesioginė priklausomybė nuo paklausos ir pasiūlos (Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ji mokėsi 1990–1994 m., pačiais šauniausiais, chaotiškiausiais, labai tolerantiškais laukiniam kapitalizmui laikais).

G. Jaraminaitei, menininkų šeimos atžalai, Vytauto Kernagio dukterėčiai, atrodo, teko ugdyti požiūrį į profesiją ne kaip į misiją, o kaip į profesiją. Bet apie tai galiu nebent spėlioti – su Gabija esu kalbėjusi tik apie orą. Jos kino darbų sąrašas nedviprasmiškai sufleruoja, kad ji nemoja ranka į epizodus komedijose, pramoginius produktus, ir apsisprendimas susipažinti su visais aktorės darbais kine gali snobiškesnės sielos žmogų sukrėsti. Lietuviškų serialų, kuriuose G. Jaraminaitė vaidina, geriau neskaičiuoti, jų gera dešimtis ir – keistas dalykas – jie visai negadina jos reputacijos, „kaip nuo žąsies vanduo“. O „Dviračio žiniose“ bosu prabilusi „Šimonytė“ („čia ne hipsterių kavinė, kalbėkim normaliai“) – vienadienė, bet užtat su kokiu neslepiamu malonumu ir pagarba parodijos žanru apnuoginama esmė. G. Jaraminaitė mėgsta ir moka juokauti, padėdama žiūrovams pažiūrėti į pasaulį, kuriame gyvename, iš šalies.

„Virginijau, tavo žmonai reikia orgazmo“, – dalykiškai ir kažkaip net vos vos pamokslaujančiai sako G. Jaraminaitės Rasa vyrukui (Giedrius Savickas) pirmoje komerciškai sėkmingoje lietuviškoje komedijoje apie meilę ir seksą „Valentinas vienas“ (rež. Simonas Aškelavičius, Donatas Ulvydas, 2013). Beveik etaloninis pavyzdys, kaip negudrų ir vulgaroką siužetėlį suvaidinti nevulgariai. G. Jaraminaitės Rasa sugalvoja seksą su Virginijumi pagerinti dirbtiniu violetiniu peniu. Ir čia pagrindinis žodis – sugalvoja, nes, na, tiesiogine šių žodžių prasme – o kur dar kišti mergvakaryje išloštą prizą. Komizmas kyla iš to, jog Rasai labai trumpai atrodo, kad ji nori kažkaip pagerinti seksą. G. Jaraminaitė vaidina moterį, kuri sugalvojo būti ne visai savimi ir būtent ši distancija sukuria komišką efektą. Filme G. Jaraminaitės ir G. Savicko pora labiausiai iš visų duetų panaši į gyvus žmones.

2009 m. G. Jaraminaitė suvaidino pagrindinį vaidmenį netrumpame, pusvalandžio trukmės traumpametražiame studentiškame režisierės Linos Lužytės filme „Jau puiku, tik dar šiek tiek“ – retrokomedijoje apie pirmuosius Nepriklausomybės metus. Ten jos veikėja vėl laimėjo loterijoje. Darbovietėje Danguolė išlošė amerikiečių delegacijos viešnagę ir šeimos nuotrauką. Tik nepagrindinis prizas – importinis šaldytuvas, laimėtas kaimynės Elvyros (Rimantė Valiukaitė), gali išgelbėti Lietuvą nuo gėdos prieš pasaulį. Ryčio Saladžiaus vaidinamam Danguolės vyrui, atrodo, net skauda kūną (ką ten kūną – visą natūrą) girdint, kokias ištaigingas banalybes apie rūpestį šalies įvaizdžiu ekspertės tonu dėsto Danguolė. Gudrybė ta, kad G. Jaraminaitės „ekspertė“ nujaučia, kaip skamba jos kliedesiai, supranta, kad tai tuščias garsas, ir vis tiek išlieka „eksperte“, įtikinėja save iki galo, iki pergalingos laimingos šeimos nuotraukos. „Elvyra, nu vardan tos Lietuvos“, – prašo Jaraminaitė Valiukaitės paskolinti šaldytuvą, ir tai viena iš šauniausių komiškų scenų ir dialogų kine, kuriuo ironizuojamas, bet neužgauliojamas virtuvinis 10-ojo dešimtmečio patriotizmas. Nuoširdus, naivus ir visai ne šiaudinis.

Vis dėlto Danguolei būtina atitikti įvaizdį iš reklaminio bukleto, bent laikinai, o „Amžinai kartu“ (rež. Lina Lužytė) veikėja įkalino save įvaizdžio, primestų ir įsivaizduojamų standartų spąstuose.

Vaidinant žmoną aktorei – kaip nė vienai kitai iki tol – prireikė sugebėjimo gerbti savo retsykiais apgailėtinas, nelaimingas, komiškas herojes. L. Lužytės filme G. Jaraminaitės suvaidinta žmona rankas teisingai mokėjo plauti dar prieš pandemiją – „Amžinai kartu“ yra scena, kuri gali būti mokomąja priemone, ir ji puikiai atskleidžia veikėjos esmę: būti tvarkingesnei, teisesnei, teisingesnei už visus aplinkinius, įskaitant vyrą (Dainius Gavenonis). L. Lužytė su G. Jaraminaite sukūrė tipišką žmoną (ji filme net vardo neturi), kuri nuolat kontroliuoja save, dukrą, situaciją, visąlaik nori pagerinti normalų neidealų pasaulį. Išsitrauks servetėlę ir nuvalys mašinos vairą, ir be jos pastangų švarų bokalą, neleis dukrai valgyti torto, čipsų, nes „mes nesame visi“. Ji visąlaik sukuria aplink save bereikalingą, nemalonią, visus įpareigojančią būti kažkuo, tik ne savimi, įtampą. Jai „darbas yra pareiga, o ne pramoga“. Ji pamiršo, ką reiš-ia stiprūs jausmai; nejaukus net socialinės darbuotojos pasiūlymas apsikabinti su dukra – nepamirštama, ironiška ir graudi filmo scena.

Jos kuriama žmona visose situacijose „išlaiko lygį“ – nepraranda savitvardos, nerodo jausmų, ir pamažu tampa nepastebima, kaip jos aprangos stilius. Tvarkinga, išdidi, jokia. Kaip sako jos buvęs draugas (Giedrius Savickas)... Ir kai filmo finale susikaupusios emocijos paima viršų – į kamerą rauda pagaliau bent jau pati su savimi atvira moteris. Jaudinanti „Amžinai kartu“ finalinė emocija. Ji sugriauna veikėjos įvaizdį, bet sugrąžina jai skausmo pojūtį.

Į antrą ilgametražį filmą „Pilis“ (2020), kuriame L. Lužytė ir vėl siūlo kritiškai pažvelgti į standartinius, savaime suprantamus mus supančius dalykus, G. Jaraminaitė tarsi surinko įvairių vaidintų mamų, savo patirties, aplinkos stebėjimų detales ir sukūrė Jolantą. Jos herojė – tipiška nuo nuolatinių ekonominių krizių pavargusi ir pasidavusi, atpažįstama inteligentė, kuri nutarė gyventi taip, kad nereiktų galvoti, kaip sudurti galą su galu, ir galima būtų normaliai atostogauti. Ji plaukia pasroviui, nes jėgų liko tik tokiam plaukimui – sekliuose emigracijos vandenyse. Kai Jolanta krauna vogtą žuvį į šaldytuvą, tiesiog fiziškai jauti – iš aktorės rankų plastikos, subtilios mimikos, dvasinės būsenos – kokia yra svetima pianistei Jolantai situacija. Absoliuti fizinės tiesos klausa – dar viena akivaizdi G. Jaraminaitės, būtent kino aktorės, savybė.

G. Jaraminaitę nelabai užgoši, net kai ekrane ryškesnių „gestų“ žanras – komedija. Ji net sudaro kažkaip senoviškai inteligentiškos, atidžios partnerės įspūdį – be egoizmo kadre „paduoda kamuolį“ partnerei ar partneriui. Tai tokia šiek tiek atlaidi laikysena – gal todėl aktorė suvaidino nemažai mamų trumpametražiuose filmuose (Audriaus Mickevičiaus „2 indeliuose jogurto“, 2011, Kamilės Milašiūtės „After Rave“, 2014, ir „Motinos dienoje“, 2017).

Žodžiu, plati emocijų amplitudė, tikrumo pojūtis, gebėjimas bet kokį siužetą paversti įmanomu, neprisirišimas prie vieno vaidybos stiliaus, atvirumas žanrams, jautrumas detalėms ir laikui – būtinos savybės, kurios traukia įvairius režisierius, ir kol kas aktorė darbo nestokoja. O dar vienas nebūtinas, bet išskirtinis G. Jaraminaitės bruožas, sunkiai apibūdinamas, bet visuomet matomas – kultūros, kažkokio jokiam laikui nepriklausančio aristokratizmo šleifas. Tai taip nebūdinga amžininkėms ir amžininkams.