Režisierės portretas
Jane Campion
Jane Campion
Šeima. Gimusi 1954 m. Velingtone, Naujojoje Zelandijoje, Jane Campion augo teatralų šeimoje: mama – aktorė ir rašytoja, tėvas – teatro ir operos režisierius. Tačiau teatrinė aplinka jos netraukė, atvirkščiai, atstūmė savo dirbtinumu ir nuolatinėmis kalbomis apie teatrą. Jane pasirinko antropologijos studijas Velingtono universitete. „Mane domino žmonių elgesio ritualai, jų paklusnumas kultūrinėms klišėms, stereotipams, konvencijoms, apsimetinėjimui“, – prisiminė būsima režisierė. Baigusi antropologijos bakalauro studijas, ji iškeliavo į Europą, gilinosi į menus. Grįžo jau ne į Naująją Zelandiją, bet į Sidnėjų, kur studijavo tapybą Sidnėjaus menų koledže, vėliau mokėsi Australijos kino, televizijos ir radijo mokykloje (AFTRS), 1984 m. ją baigė.
Pradžia kine. Kurti filmus Jane Campion norėjo nuo ankstyvos jaunystės. Iš pradžių labiau pramogai, laisvalaikiui. Tačiau išgirdusi nuomonę, kad neturi režisierės sugebėjimų, iš noro prieštarauti ėmėsi rimčiau. Bene trečias jos filmas „Žievė. Disciplinos pratybos“ („Peel: An Exercise in Discipline“, 1982) pateko į Kanų trumpo metražo filmų konkursinę programą ir pelnė Trumpo metražo „Auksinę palmės šakelę“. „Tada jau supratau, kad tikrai noriu tuo užsiimti“, – sako režisierė. Jos atėjimas į kiną sutapo su Australijos vyriausybės ir švietimo įstaigų iniciatyva skatinti moteris kine. Tada šios šalies kine filmu „Mano nuostabi karjera“ („My Brilliant Career“, 1979) debiutavo režisierė Gilian Armstrong, pradėjo dirbti prodiuserė Jan Chapman, su kuria Campion sukūrė geriausias savo juostas.
Karjera kine. Jane Campion yra apdovanojimais bene labiausiai įvertinta moteris režisierė pasaulyje. „Fortepijonas“ („The Piano“, 1993) – pirmasis moters režisuotas filmas, įvertintas Kanų „Auksine palmės šakele“. Ji viena iš nedaugelio moterų, nominuotų „Oskarui“ už režisūrą. Pelnė „Oskarą“ už „Fortepijono“ scenarijų. Jos septyni ilgametražiai filmai, o ir trumpos juostos, serialas „Ežero pakrantės“ („Top of the Lake“, 2013) ir „Ežero pakrantės: kinė“ („Top of the Lake: Chine girl“, 2017) pelnė gausybę prestižinių įvertinimų, kiekvieno filmo premjera vyko svarbiausiuose pasaulio kino festivaliuose. Kai BBC „Culture“ rinko šimtą geriausių moterų režisierių filmų, pirmoje vietoje atsidūrė „Fortepijonas“.
„Aš niekad nesiekiau sėkmės, nebuvau nuo jos priklausoma, nes žinau, kad tai būsena, kuri ateina ir praeina. Kai gavau „Auksinę palmės šakelę“ už „Fortepijoną“, prireikė daug laiko, kad susitaikyčiau su atėjusia šlove. Laimė, tvirtai stoviu ant kojų, ir kai kritikai po dešimties metų nepaliko sveikos vietos už filmą „Kruvinoji poezija“ („In the Cut“, 2003), priėmiau tai ramiai, – sakė režisierė. – Man niekad nerūpėjo karjera, visada dariau tai, ko pati norėjau, o ne tai, ko laukė žiūrovai ar kritikai. Kažkaip laimingai man pavykdavo išsilaikyti paviršiuje ir eiti pirmyn. Galiu pasakyti, kad susilaukiau sėkmės, bet nesu toks žmogus, kuriam reikalinga sėkmė, suprantama kaip raudonųjų kilimų apdovanojimai, šlovė ir spindesys.“
Kam / ar reikalingas kinas? „Kinas padėjo suaugti, prisidėjo prie intelektualinės mano raidos, padėjo pamatyti pasaulio sudėtingumą, jo dviprasmiškumą, gelmę, turtus, taip pat džiaugtis tuo, kad gyvenu. Net tada, kai atnešdavo skausmą ir kančią“, – tvirtina režisierė.
Fortepijonas. Šis muzikos instrumentų karalius karaliauja režisierės kūryboje. Taip vadinasi garsiausias jos filmas. Ši juosta – lūžis ir režisierės biografijoje, jos vardas siejamas būtent su „Fortepijonu“, kurio šlovės šviesa iki šiol akina vertinant tolesnius režisierės darbus. „Fortepijonas“ – lūžis ir istoriškai susiklosčiusioje kino tradicijoje, kaip vaizduojama moteris, kaip perteikiama jos istorija. Pirmąkart – iš moters perspektyvos. Apie šį filmą pateikta gausybė interpretacijų. Tai rodo, kokį didelį poveikį jis padarė. Nuo pat filmo pradžios girdime vidinį herojės monologą. Tai jos subjektyvus pasakojimas apie išgyvenimus ieškant savosios tapatybės, suvokiant savo lytį ir seksualumą. Nebylė Ada iš Škotijos ištekinama už Naujosios Zelandijos žemvaldžio Stiuarto. Su dukrele ji laivu atplaukia į tolimą šalį, ir patį brangiausią jai daiktą, fortepijoną, vyras liepia palikti vandenyno pakrantėje. Nėra kas jį gabena toliau, o jo akimis – tai bevertis ir niekam nereikalingas daiktas. Adai fortepijonas yra būdas išreikšti savo jausmus, emocijas, perteikti savąjį pasaulio suvokimą. Jos kalba yra muzika. Fortepijono netektis Adai tolygi savęs pačios praradimui, todėl ji taip nuožmiai kovoja, kad išsaugotų savo instrumentą, kad jis nebūtų iš jos atimtas. Filme fortepijonas tampa vienu pagrindinių veikėjų, vedančiu veiksmą ir sukuriančiu siužetines peripetijas. Finalinėse filmo scenose, kai Ada savo rankomis išstumia iš laivo instrumentą į vandenyną ir pati su juo vos nepaskęsta, atrodo, kad tada ji pati sprendžia didįjį klausimą – būti ar nebūti, mirti ar pradėti naują gyvenimą be fortepijono, be tų su juo susijusių išgyvenimų naštos.
Fortepijonas pasirodo ir kituose režisierės filmuose, ir gana lemtingais momentais. Sakykime, juostoje „Moters portretas“ („The Portret of a Lady“, 1996) pagrindinės herojės Izabelės išgirstas skambinimas fortepijonu atvilioja ir sužavi moterimi, Serena Merle, vėliau pražūtingai paveiksiančia jos likimą. Tas jos išgirstas skambinimas fortepijonu – lyg spąstai, atsiveriantys ir įtraukiantys nesipriešinant. O paskui – jau per vėlu.
Muzika. Tai vienas svarbiausių Jane Campion kino elementų. Muzika ne tik kuria nuotaiką, atskleidžia prieštaringus, gilius herojų jausmus, bet pasakoja atskirą istoriją, kuri gali kontrastuoti su tuo, ką matome ekrane, gali emociškai sustiprinti sceną, pagilinti filmo prasminį sluoksnį, suteikti daugiau erdvės interpretacijai ir minčių skleidimuisi. Režisierė kviečia bendradarbiauti garsiausius kino muzikos kompozitorius. Michaelio Nymano muzika filmui „Fortepijonas“ pripažinta tarp šimto geriausių kino istorijoje. Ji tapo neatsiejama šios juostos dalimi, atpažinimo ženklu, jaudinančiu iki širdies gelmių. Angelo Badalamenti sukūrė muziką filmui „Šventasis dūmas“ („Holy smoke“, 1999), žinomas australų kompozitorius Markas Bradshaw – juostai „Švytinti žvaigždė“ („Bright Star“, 2009), o garsus islandų kompozitorius Hilmaras Örn Hilmarssonas – „Kruvinajai poezijai“.
Literatūra. Jane Campion dažnai imasi ekranizacijų. Naujosios Zelandijos rašytojos Janet Frame autobiografinės knygos tapo ankstyvojo filmo „Angelas prie mano stalo“ („An Angel at My Table“, 1990) pagrindu. „Moters portretas“ – 1881 metais parašyto Henry Jameso to paties pavadinimo romano ekranizacija, atspindinti amerikietiškos ir europietiškos kultūros sankirtą. Psichologinis trileris „Kruvinoji poezija“ sukurtas pagal Susan Moore romaną. Biografinė juosta „Švytinti žvaigždė“, pasakojanti apie vieną didžiausių anglų romantizmo poetų Johną Keatsą, remiasi Andrew Motiono parašyta poeto biografija. Naujausias „Netflix“ kurtas filmas „Šuns galia“ („The Power of the Dog“), kurio vis dar laukiama pasirodant, irgi yra amerikiečių rašytojo Thomaso Savage’o romano ekranizacija.
Tačiau režisierė niekada nesiima klusnios knygos adaptacijos ekranui, nesilaiko konservatyvių formalumų, nukrypsta nuo teksto. Už tai, beje, ji sulaukia kritinių priekaištų. Jos ekranizacijos yra įtikinantis teksto tyrimas, iš knygos puslapių į ekraną perkeliant gyvus, sudėtingus personažus. Ji atsisako atpažįstamų schemų, vengia lengvais „mygtukais“ spaudyti žiūrovų emocijas ir taip siekti didesnės filmų komercinės sėkmės. Režisierė renkasi kitą kelią. Iš pirmo žvilgsnio nuspėjamą meilės istoriją, buitinę dramą, trilerį ar biografiją nebijodama nuklysti paverčia ilga kelione link personažų esmės, brėždama jų asmenybės teritoriją.
XIX amžius. Atrodo, tas laikas labai traukia Jane Campion. Tada vyksta ir „Fortepijono“, ir „Moters portreto“, ir „Švytinčios žvaigždės“ veiksmas. Savo filmuose ji tarsi braukia dulkes nuo XIX a. tapytų portretų, ir pamažu išryškėja realistiniai personažų paveikslai. Jie paveikti savo jausmų, išgyvenimų, buities ir finansinių rūpesčių, žeidžiančių santykių, neatitinkančių jų svajonių ir poreikių. Rodydama XIX a. pirmosios pusės Anglijos įvairius gyvenimo aspektus, realijas, papročius, buitį, kostiumus, sukuria labai jaudinančius vyrų ir moterų charakterius. Susifokusuoja į vieną moters ir vyro porą, skaudžiai neatitinkančią supančio pasaulio socialinių, ekonominių realijų. O tai išlieka aktualu visais laikais. Laisvai mąstanti moteris tebėra nepriimtinas reiškinys „normaliai visuomenei“ tiek tada, tiek mūsų dienomis. Filmo „Moters portretas“ pradžioje matome šiuolaikinių jaunų australių nuotraukas. Jų veiduose – tas pats jausmingas nerimas, kurį netrukus pamatysime iš XIX a. išnirusios Izabelės Arčer, puikiai suvaidintos Nicole Kidman, veide.
Už filmą „Švytinti žvaigždė“ režisierė sulaukė priekaištų, esą tai siaubingai senamadiškas filmas, kuriame prarasta feminizmo gaida. „Kam dabar rūpi neįvykęs XIX a. poeto Johno Keatso, tragiškai mirusio dvidešimt penkerių, meilės romanas? Bet aš manau, kad tai vis dar universali tema. Juk visi žinome atvejų, kai žmonės, kurie įsimylėjo vienas kitą jaunystėje, bet dėl įvairių priežasčių pasuko skirtingais keliais, maitinasi tais jausmais visą gyvenimą. Kodėl nesukūrus filmo apie švelnumą, jautrumą, subtilumą, pasiaukojimą? Taip, tai nemadinga, bet aš vis dar plaukiu prieš srovę “ – sako režisierė.
Pinigai. Jie dažnai lemia Jane Campion filmų veikėjų pasirinkimus ir poelgius, o kartais ir likimus. Finansinės realijos ir rūpesčiai detaliai parodomi filmuose, kartais įvardijamos net konkrečios sumos, kurios nulemia tolesnius herojų veiksmus. Pavyzdžiui, Keatsas, pripažinimo nesulaukiantis, neturtingas poetas, neturi jokių vilčių vesti mylimą moterį. Tai tik sustiprina filmų realistiškumą, „neapgyvendina“ herojų abstrakčioje belaikėje erdvėje, kur neveikia finansinės naudos dėsniai.
Skausmas. Juntamo fizinio skausmo režisierės filmuose daug. Herojai sunkiai serga, miršta, sužalojami. Net taip žiauriai, kaip „Fortepijone“, kai įsiūčio apimtas vyras nukerta Adai rankos pirštą. Bet skausmas Jane Campion kine – ne pats giliausias jausmas. Skausmas gilus, bet galų gale praeina, o meilė lieka.
Kančia. Kančia persmelkusi visų Jane Campion filmų herojų gyvenimus. „Nežinau, kodėl kenčiame, bet greit sužinosiu“, – ištaria vienas herojus tai, kas yra visų Campion filmų leitmotyvas. Ada kenčia svetimame tolimame krašte, jai svetimame vyro pasaulyje, Izabelė Arčer kenčia patekusi į žiaurias vyro manipuliacijas, iš kurių nemato kaip išsiveržti, Fani kenčia, neturėdama jokios vilties būti su Keatsu, neturtingu, nepripažintu, sunkiai susirgusiu, ir t.t. Kaip išgyventi kančią, kodėl ji duota? „Pamenu, kai praėjus 12 dienų po gimdymo praradau sūnelį Jaspersą, staiga supratau, kaip labai jį mylėjau. Tai buvo netikėta man pačiai, nes laikiau save gana šalta motina. Tas tragiškas įvykis atvėrė man iki tol nežinomas ir net nenujaučiamas emocijų gelmes. Žinau, kad tai nuskambės šventvagiškai, bet tuo sunkiu metu atrastas motiniškų jausmų sprogimas man tapo beveik palaima. Pajutau, kad patys esame sau galbūt didžiausia paslaptis“, – prisimena savo kančios išgyvenimus režisierė.
Moterys. Jane Campion kine moterys nesitaiko prie priimtų schemų, prie „normalios“ visuomenės. „Plaukti pasroviui – ne mano likimas“, – girdime iš Izabelės Arčer lūpų, kai ji atsisako gerbėjų siūlomų vedybų. Visos jos filmų herojės keliauja, tos kelionės simbolizuoja brendimo procesą, savosios tapatybės paieškas. Moteris nori pažinti gyvenimą, save, skleisti vidinę šviesą. „Svarstau, ką tokio fantastiško turi moterys. Tai yra jų dosnumas, intuityvumas, emocionalumas, gebėjimas pasitikėti jausmais, puoselėti, skatinti taiką, rūpintis planetos aplinka, kad jų vaikai galėtų ją paveldėti. Šios savybės visai nepatrauklios ir neseksualios vyrams, tačiau jos natūralios moterims“, – sako Campion. Ji žiūri į moteris jų akimis, rodo pasaulį, kokį suvokia ir priima moterys. Tai, matyt, vienas svarbiausių jos bruožų, paveikęs daugelį kitų vėliau išgarsėjusių filmų: Céline Sciamma „Liepsnojančios moters portretą“ („Portrait de la jeune fille en feu“, 2019), Julios Leigh „Miegančiąją gražuolę“ („Sleeping Beauty“, 2011), Christin Andreef „Minkštus vaisius“ („So Fruit“, 1999) ir kt. Campion moterys, net patekusios į labai sunkias, skausmingas situacijas, niekada nerodomos kaip aukos, nuskriaustos blogų vyrų ar nepalaikomos šeimos. Jos filmų herojės – sudėtingos asmenybės, kurių stiprus, nenugalimas siekis suvokti ir atskleisti save supriešina jas su supančia aplinka, su vyrų valdomu pasauliu.
Feminizmas. Režisierę erzina, kai jos filmai vadinami feministiniais. „Toks požiūris juos padaro lėkštesnius, atima paslaptį. Nedaliju kino į vyrišką ir moterišką, tik į gerą ir blogą. Kuriu filmus apie sudėtingus žmonių tarpusavio santykius. Bet, žinoma, tai moters požiūris. Manau, gerai suprantu savo herojes. Stebiu jas ir nevertinu, nes tik aš galiu jas suprasti Tie, kurie bando pasaulį aplipinti etiketėmis, suteikti jam reikšmių, apibrėžti, sutvarkyti, paprasčiausiai niekad jo nesupras. Man atrodo, kad tai – sąmoningo gyvenimo pradžia, turėsime jam šansą tik tada, kai atsisakysime savo iliuzijų, įsivaizdavimų ir rasime tikrą santykį su tikrove“, – sako Campion.
Vyrai. Jane Campion filmuose vyrai – ryškūs, įsimenantys, sudėtingi personažai, nuostabiai suvaidinti Johno Malkovichiaus, Harvey Keitelio, Vigo Mortenseno, Johno Gielgudo ir kitų. Jie toli gražu nėra vienpusiškos valdžios, jėgos, manipuliavimo, priespaudos figūros. Jie žavi savo siekiu, nors dažnai žiauriu, šiurkščiu ir negrabiu, suprasti, kas gi yra moters pasaulis. Jų gyvenimo centre vis tiek yra moters portretas. Moteris jiems – nori nenori pasaulio veidrodis, kuriame jie bando įžvelgti, suprasti ir save. „Nenorėčiau nei atskirti moterų nuo vyrų, nei rodyti vyrams priešiškumo“, – sako režisierė.
Vaikai. Filmuose perteikiamas jų žvilgsnis iš šalies į nesuprantamą suaugusiųjų pasaulį. Jis ne toks, koks turėtų būti. Tai žvilgsnis tų, kuriems gyvenimas dar uždengtas nuo jų jaunų akių. Stebėdami ar dalyvaudami suaugusiųjų likimuose, jie sprendžia, ar paklusti jų manipuliacijoms, ar eiti savu keliu. Jie nėra „nekalti angelai“. Ir Izabelės vyro duktė Pansy, nedrįstanti pasipriešinti tėvo galiai ir nekovojanti už savo vedybas su mylimu vyru. Ir devynmetė Ados duktė Flora, pranešusi patėviui apie mamos ryšį su kitu vyru, įteikusi jam patikėtą gabenti mamos meilės įrodymą – fortepijono klavišą.
Veidrodis. Veidrodis it jame matomas veido atspindys. Dažnai matomas Jane Campion filmuose. Gal tai atspindžio paslaptis. Gal įsižiūrėsime ir pagaliau pamatysime, ko nematėme ar nesupratome. To, kas vyksta giliai viduje.
