Teatro garsenybė kino ekrane
Mark Rylance
Mark Rylance
Tačiau daugumai kino žiūrovų šio aktoriaus pavardė ir toliau beveik nežinoma, nors prieš keletą metų jis pelnė „Oskarą“ už vaidmenį Steveno Spielbergo filme „Šnipų tiltas“. Jo niuansuota vaidyba, santūrūs gestai ir mimika buvo atradimas, visi suprato, kad ilgą laiką nieko nežinojo apie šį fenomenalų aktorių. O juk Markas Rylance’as filmavosi nuolat, tiesa, ne visada vaidino pagrindinius vaidmenis, o dar dažniau pasirodydavo nelabai vykusiuose filmuose. Tikroji šlovė ir įdomūs vaidmenys pasipylė jau perkopus penkiasdešimt.
Tą nesusipratimą tarp Rylance’o aktorinės reputacijos ir jo pasaulinės šlovės lengva paaiškinti: daugiausia įsimintinų vaidmenų jis sukūrė scenoje, o ne ekrane. Be to, net dabar, kai filmuojasi daug ir kino kritikai skuba juo žavėtis, savo išvaizda, temperamentu, elgesiu jis nelabai tinka kino žvaigždžių alėjai. Ir toliau pats kukliausias keistuolis tarp didžių šiuolaikinių aktorių. Aktorius chameleonas, sugebantis tiesiog ištirpti filme. Žiūrėdama „Šnipų tiltą“ įtemptai stengiausi prisiminti, kur mačiau Marką Rylance’ą. Ir tik peržvelgusi jo filmografiją atsiminiau, kad jis vaidino pagrindinį vaidmenį garsioje skandalingoje erotinėje dramoje „Intymumas“ (rež. Patrice Chéreau). Vaidino gerai, bet pirmą kartą užkabino tik Spielbergo filme... Pats aktorius sako: „Vaidinti reikia taip, lyg viskas su tavimi vyksta realybėje, ir nesvarbu, ką vaidini – Shakespeare’o, Čechovo sukurtą personažą ar mūsų amžininką. Uždavinys tas pats – būti čia ir dabar.“
Markas Rylance’as gimė 1960 m. Anglijoje, o po dvejų metų šeima persikėlė iš pradžių į Konektikuto, vėliau į Viskonsino valstiją, kur tėvas dirbo dėstytoju. Šiandien aktorius pasakoja, kad jautėsi svetimas ir vienoje, ir kitoje vietoje. Atsimena, kad liepos 4-ąją mama kviesdavo pažįstamus amerikiečius... arbatos. „Žiemą praleisdavome Valstijose, o vasarą Anglijoje. Todėl ir čia, ir ten buvau traktuojamas kaip ateivis“, – atsimena Rylance’as. „Kai esu Anglijoje, pastebiu savyje amerikietišką mentalitetą, kai Valstijose, – atvirkščiai. Aš ir dalyvis, ir liudininkas, kas nėra įprasta būsena mano profesijoje.“
Vaikystė nebuvo lengva dėl daugelio priežasčių. Markas, vyriausias iš trijų Anne Skinner ir Davido Waterso vaikų, buvo liguistai nedrąsus, o susidūręs su netikėtomis problemomis užsisklęsdavo. Todėl iki šešerių metų beveik nekalbėjo, o ir jo kalbą suprasdavo tik jaunėlis brolis. Aktorius prisimena, kad šią kliūtį nugalėjo žaisdamas su draugais „įsivaizduojamus žaidimus“ – kitaip tariant, vaidindamas. „Televizija rodė tokius siaubingus serialus kaip „Žvaigždžių kelias“, „Kelionė į jūros dugną“ bei „Laukiniai laukiniai Vakarai“, – pasakojo jis. – Visi mes, vaikai, juos žiūrėdavome. Vėliau vaidindavome rūsyje. Manau, kad žaisdamas su kitais pradėjau kalbėti šiek tiek aiškiau.“ Kai šeima persikėlė į Milvokį, šis įsivaizduojamų žaidimų pomėgis virto susidomėjimu mokyklos teatru. Įsikūnydamas į skirtingus asmenis jis atrado savo paties balsą. Greitai paaiškėjo, kad be vaidybos negali gyventi. Vidurinėje mokykloje Rylance’as ne tik vaidino spektakliuose, bet ir statė dekoracijas, statė šviesas, rašė programėles. Jis prisimena pasirodymą miuzikle, kai jam buvo 13 ar 14 metų. Važiuodami namo tėvai kalbėjo apie kiekvieną spektaklio dalyvį, tik ne apie Marką, o berniukas buvo per daug nervingas, kad klaustų tėvų nuomonės apie savo pasirodymą. Po daugelio metų tėvas jam pasakė: „Atsiprašau, mes manėme, kad tu pasirodei siaubingai, ir nežinojome, ką pasakyti.“
Kai tėvai grįždavo į Angliją dėstyti vasaros mokyklose, Markui tai buvo galimybė pamatyti klasikinius britų teatro spektaklius, ir jie tiesiog pakerėjo berniuką. 1976 m. šešiolikmečiui vaikinui buvo patikėtas Hamleto vaidmuo, visą vasarą jis mokėsi tekstą, vis skaitė tragediją. Šiandien buvę bendramoksliai atsimena, jog jo pasirodymas taip sužavėjo mokytojus, kad šie net pasiūlė gastroliuoti su šiuo spektakliu. O baigus mokyklą jam buvo suteikta asmeninė stipendija mokytis aktorystės. Markas jau tada nebuvo geros nuomonės apie gausius aktorių kursus JAV. „Visi tie kursai, vykdavę porą metų, kažkaip sugebėdavo palaužti psichologiškai ir nelabai išmokydavo vaidinti“, – prisimena jis. Todėl 1977 m. gruodžio mėnesį, prieš pat aštuonioliktąjį gimtadienį, Rylance’as išvyko į Niujorką dalyvauti Londono aktorių mokyklos komisijos atrankoje. Atrankai perskaitė Hamleto monologą. Mokykla priėmė jį, šį Vidurio vakarų vaiką su keistai įtikinama angliška tartimi. Taip 1978 m. Markas Rylance’as tapo Londono karališkosios teatro akademijos studentu ir trejus metus mokėsi amato vienoje grupėje su Kennethu Branagh, o ją baigus pasipylė pasiūlymai. Jis pasirinko Glazgo Miesto teatrą, vaidino savo tikruoju Marko Waterso vardu. Bet netrukus paaiškėjo, kad Anglijoje jau yra toks aktorius, tad pakeitė pavardę į Marką Rylance’ą. Šiame teatre jo partneriu dažnai būdavo Gary Oldmanas, ir gana greitai jaunas aktorius suvaidino visą Shakespeare’o repertuarą. Netrukus jis tapo bene svarbiausiu „Karališkosios Shakespeare’o kompanijos“ (The Royal Shakespeare Company) aktoriumi. „The Guardian“ recenzentė Lyn Gardner 1984 m. susijaudinusi rašė, kaip vaidindamas Piterį Peną Rylance’as privertė ašaroti visą salę... 1988m. jis sėkmingai suvaidino Hamletą, spektaklis metus buvo rodomas Airijoje ir Didžiojoje Britanijoje, o paskui dvejus metus JAV.
Darbą Nacionaliniame teatre lydėjo triumfas. Rylance’as sako, kad būtent tada galutinai suprato, kokia karjera jam rūpi, ką jis nori vaidinti. „Svarbiausia, ką aš darau, – tai vaidyba, – sako jis. – Visa kita nesvarbu. Pinigai svarbu. Gerai, kad jų turiu pakankamai, bet tai nėra svarbiausia.“ Būtent čia, teatre, jis susipažino su savo būsima žmona, režisiere, kompozitore ir dramaturge Claire van Kampen. Pirmą kartą jie susitiko 1987 m. kuriant spektaklį „Amžinas žydas“, o susituokė 1989 m. pabaigoje. Claire turėjo dvi mažas dukreles Juliet ir Nataashą, kurioms Rylance’as buvo rūpestingas patėvis. Juliet Rylance tapo aktore, o ir Nataasha van Kampen nuėjo į kiną. Tiesa, neilgam...
1990 m. juodu su Claire įsteigė nuosavą teatro kompaniją „Phoebus’ Cart“, pastatydami Shakespeare’o „Audrą“. Tuo metu Rylance’as išgarsėjo ir už Didžiosios Britanijos ribų – susirinko daug apdovanojimų už vaidmenis Brodvėjaus scenose.
Jau nuo studijų Markas Rylance’as daug mokėsi iš rusų teatro teoretikų darbų, žavėjosi teatro klasikais Stanislavskiu ir Mejerholdu, jam patinka Tarkovskio ir Kozincevo filmai, rusų romanai, baletas, muzika. 1994 m. savo antrąjį spektaklį Londono „Tricycle“ teatre statė Dalia Ibelhaubtaitė. Tai buvo Gogolio „Lošėjai“, o pagrindinius vaidmenis atliko tų laikų kino žvaigždė Philas Danielsas, suvaidinęs legendiniame jaunimo filme „Quadrophenia“, dar visai jaunas, bet jau spėjęs išgarsėti rusų aktorius Olegas Menšikovas ir Markas Rylance’as. Spektaklis sulaukė didelio kritikų pripažinimo ir geriausių spektaklių penketuke puikavosi tokiuose laikraščiuose kaip „Independent“, „The Guardian“, „Telegraph“, „The Times“, žurnale „Time Out“.
1995 m. Rylance’as tapo Londono „The Globe“ teatro meno vadovu ir vadovavo jam dešimt metų, kartu vaidindamas daugelyje spektaklių. Jei kuris nors aktorius susirgdavo arba turėdavo išvykti, Rylance’as eidavo į sceną ir atlikdavo vaidmenį su knyga rankoje. Jis prisimena atvejį, kai po pietų pasirodė kaip Kleopatra, o vakare turėjo vaidinti vieną iš dvynių „Dvyliktoje naktyje“.
Kai 2005 m. Rylance’as paliko „The Globe“, jautėsi „labai prislėgtas, pavargęs“, tačiau šį teatrą jis tikrai atgaivino. „The Globe“ tapo vieta, kur, sumokėjęs 5 svarus, galėjai stovėti kieme ir žiūrėti, kaip pasaulinio garso aktoriai vaidina Shakespeare’ą, naudodamiesi „originalia praktika“: ne tik vaidindami tuščioje scenoje, bet dėvėdami vienodus drabužius, su tais pačiais rekvizitais, grojant tai pačiai muzikai. Rylance’ui pastatas buvo tarsi antrieji namai, nemanė, kad prireiks septynerių metų, kol vėl pasirodys šioje scenoje.
Kine jis debiutavo dar 1985 m., suvaidinęs nedidelį vaidmenį istorinėje biografinėje dramoje „Walenbergas. Didvyrio istorija“ („Wallenberg: A Hero’s Story“) apie švedų diplomatą, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjusį žydus. Tačiau aktyviai dirbdamas teatre retai pasirodydavo ekrane, ir tai dažniausiai televizijoje. „Aš mėgstu kiną. Augau 8-ajame dešimtmetyje, kai buvo kuriami pritrenkiantys filmai. Jaunystėje neturėjau galimybės tapti kino aktoriumi, manau, kad nebuvau pakankamai įdomus kinui, bet galėjau vaidinti teatre. Kiti mano kartos aktoriai Danielis Day-Lewisas, Kennethas Branagh, Timothy Spallas, mano geras draugas Gary Oldmanas anksti pradėjo filmuotis. Visi jie nuo jaunumės natūraliai jautėsi prieš kamerą. Aš irgi suvaidinau keliuose telefilmuose ir nutariau, kad esu nekinogeniškas. Be to, negaliu teigti, kad atsisakydavau pasiūlymų, tiesiog mane tuo laiku nelabai kvietė.“
1987 m. jis atliko nedidelį vaidmenį režisieriaus Richardo Marquando muzikiniame filme „Ugnies širdys“. Anot aktoriaus, sutiko dalyvauti tame filme, nes dievino pagrindinį vaidmenį atliekantį Bobą Dylaną ir norėjo su juo susidraugauti. Filmas buvo nesėkmingas, tačiau su Nobelio premijos laureatu juodu liko draugais visam gyvenimui. Dažnai ilgai kalbasi telefonu, kai pavyksta, susitinka.
Galbūt Marko Rylance’o kino karjera būtų prasidėjusi anksčiau, jeigu 1986 m. jis nebūtų atmetęs Steveno Spielbergo pasiūlymo filmuotis „Saulės imperijoje“ („Empire of the Sun“). Aktorius sutiko, bet tą pačią dieną jam paskambino teatro režisierius Mike’as Alfredsas ir pranešė, kad ketina režisuoti sezoną Nacionaliniame teatre ir siūlo Rylance’ui pačiam pasirinkti vaidmenį. Aktorius kreipėsi net į kinų „Permainų knygą“, bet galiausiai filmuotis atsisakė. „Taip atsitiko, kad tuomet gavau pasiūlymą dirbti su teatro režisieriumi, kuris man prilygo Stanislavskiui. Aš žinojau, kad iš jo daug išmoksiu, ir pasirinkau teatrą. Aktoriaus profesija įdomi ir tuo, kad visą laiką lyg esi kryžkelėje. Beje, pasirinkęs teatrą, aš susipažinau su savo būsima žmona, mes vedę jau 30 metų.“
Peterio Greenaway’aus filmas „Prospero knygos“ („Prospero’s Books“, 1991), įkvėptas Shakespeare’o „Audros“ ir panardinantis žiūrovą į iliuzinį Prospero knygų pasaulį, – be abejo, Johno Gielgudo aktorinio talento šedevras. Ir turbūt nedaugelis atsimins filmo pabaigoje trumpam šmėkštelėjusį Marką Rylance’ą, vaidinusį Prospero priešo Neapolio karaliaus sūnų Ferdinandą, kuris pamilo jo dukterį Mirandą. 1990 m. pasirodė televizijos filmas „Graso arena“ („The Grass Arena“, 1990) pagal Johno Healy autobiografinę knygą. Išaugęs religingoje šeimoje su despotišku tėvu, Healy iš pradžių tapo žinomu boksininku, vėliau nusirito žemyn, gėrė ir valkatavo, o patekęs į kalėjimą išmoko lošti šachmatais ir netrukus vėl tapo nugalėtoju. Suvaidinęs pagrindinį vaidmenį, aktorius pelnė „Radio Times“ apdovanojimą už geriausią debiutą
Kanų tarptautinio kino festivalio konkurse rodyta, už geriausius kostiumus „Oskarui“ nominuota režisieriaus Philipo Haaso romantinė drama „Angelai ir vabzdžiai“ („Angels and Insects“, 1995) pasakoja paslaptingą, painią, incesto apkartintą meilės istoriją iš XIX a. Didžiosios Britanijos aristokratų gyvenimo. Markas Rylance’as vaidina kuklų mokslininką, entomologą Adamsoną, kuris veda gražią moterį iš turtingos šeimos. Kartu su žmonos giminaite, gyvenančia tame pačiame dvare ir besidominčia entomologija, jis rašo knygą, gyvena ramiai ir laimingai, kol atsitiktinai sužino siaubingą tiesą. Tai gražus, tipiškai britiškas filmas apie karalienės Viktorijos epochą, jame vaidina geri aktoriai, o Rylance’o partnerė čia buvo subtilioji Kristin Scott Thomas.
Tai pačiais metais jis dar suvaidinto pirmame pilno metražo brolių Quay filme „Bendžamento institutas, arba Šį sapną žmonės vadina gyvenimu“ („Institute Benjament, or This Dream People Call Human Life“, 1996) – kafkiškų intonacijų, gotiško stiliaus siurrealistinėje dramoje apie brolio ir sesers uždarą institutą, kuriame labai netradicine metodika rengiami „idealūs“ tarnai aristokratų namams. Marko Rylance’o vaidinamas jaunuolis Džeikobas įneša nemažai sąmyšio į savo keistų, isteriškų mokytojų sielas.
Tapęs teatro vadovu, Markas Rylance’as dešimčiai metų beveik pamiršo apie kiną. Išimtį padarė tik Patrice’o Chéreau dramai „Intymumas“ („Intimacy“, 2001), kuri pelnė Tarptautinio Berlyno kino festivalio „Auksinį lokį“. Vėliau aktorius teigė, kad šis filmavimas buvo jam skausminga patirtis. „Taip, man buvo labai sunku, juk tai labai intymus darbas. Apskritai tokios scenos – subtili sritis. Kai kuriems jose filmuotis lengva. Daugelis aktorių ramiai filmuojasi pornofilmuose – tai didžiulė kino pramonės dalis. Jie nejaučia diskomforto atvirose ir intymiose scenose. Man tai buvo tikras iššūkis. Žinoma, sekso scenose labiausiai pažeidžiamos moterys. Bet vyrai irgi. Jaučiausi visai beginklis, vaizduoti meilės aktą prieš kamerą man buvo labai sunku. Praradau pasitikėjimą savimi. Režisieriaus metodika buvo labai kritiška. Man nepatinka, kai man sakoma, ką daryti. O mano partnerė Kerry Fox jautėsi visai neblogai.“ Kitame interviu jis kalbėjo: „Ir labai liūdna, kad žmonės dažniau aptarinėjo tų scenų filmavimą nei pačią istoriją. Mane ji sudomino, nes joje vieniši žmonės atranda vienas kitą per kūną, per seksą, o ne per protą ar emocijas.“
2003 m. Markas Rylance’as sutinka atlikti pagrindinį vaidmenį BBC pažintiniame trijų serijų filme „Leonardas“ („Leonardo“) apie Renesanso genijų Leonardo da Vinci. Televizijos rodo ir nufilmuotus „The Globe“ teatro spektaklius, kuriuose jis įkūnija Ričardą III, Henriką V ir kitus. Tai laikas, kai aktorius jau buvo surinkęs visus įmanomus teatro apdovanojimus. „The Globe“ patirtis leido Rylance’ui pažinti stipriąsias savo vaidybos savybes. Jis vaidino jaudinančiai laisvai, išmoko žaisti su žiūrovais. Dar svarbiau, suprato, kad jam visiškai netinka būti administratoriumi. Ypač nepatiko būti savo kolegų viršininku, juokais pradėjo dėvėti specialią „meno vadovo“ skrybėlę (trilby). Kartą aktorių net ištiko nervinė krizė, kai buvo sunku susidoroti su vaidmeniu. Toks išsekęs jis paliko teatro vadovo postą. Kartu, anot kolegų, atsitiko dar vienas dalykas. Pamažu Rylance’ui teatre ėmė trūkti didžiųjų vaidmenų, kurių dar nevaidino. Jautė, kad ten jau tapo senbuviu, o jo profesiniame gyvenime vis mažėja iššūkių. Ir tada ėmė vis dažniau galvoti apie kiną. Nors pats aktorius sako, kad filmuotis jam nelabai patiko, jautėsi atskirtas nuo auditorijos, jam trūko scenos partnerio.
2004 m. režisierius Peteris Kosminsky pakvietė aktorių suvaidinti pagrindinį vaidmenį televizijos filme „Vyriausybės inspektorius“ („The Government Inspector“), sukurtame remiantis tikrais faktais apie britų vyriausybės ginklų inspektoriaus Davido Kelly mirtį. Šis masinio naikinimo ginklų ekspertas dalyvavo ruošiantis karui Irake, surinko slaptą dosjė ir netrukus staiga mirė. Mirties aplinkybės iki šiol neišaiškintos. Už vaidmenį Markas Rylance’as pelnė savo pirmą garbingą kino apdovanojimą BAFTA.
Suvaidino ir nedidelį, bet įdomų sero Thomo Boleyno, garsiųjų Henriko VIII mylėtų seserų tėvo, vaidmenį istorinėje dramoje „Karalienės sesuo“ („The Other Boleyn Girl“, 2008), kur jo partnerė vėl buvo žavioji Kristin Scott Thomas. Ištiko aktorių ir pirma nesėkmė. Labai norėjo patekti į brolių Coenų filmą „Rimtas žmogus“ („A Serious Man“, 2009), bet režisieriai pasirinko kitą aktorių. Tada susirado ir pirmąjį kino agentą. Šis pasiūlė jam vaidmenį veiksmo trileryje apie žudiką maniaką „Blicas“ („Blitz“, 2011), kur pagrindinį vaidmenį atliko tokių filmų specialistas Jasonas Stathamas. Iš pradžių Rylance’ui patiko, tikėjosi išbandyti jėgas kitokiame žanre. Aktorius įkūnijo vieną iš žudiko aukų, vyresnįjį policijos inspektorių Robertsą. Tačiau ilgiau pabuvęs filmavimo aikštelėje pakeitė nuomonę. Nenorėjo dalyvauti filme, kuriame tiek daug nepateisinamos prievartos. „Gėdijausi, kad filmavausi. Tai siaubinga patirtis“, – kalbėjo praėjus metams. Agentą jis atleido ir nutarė nebeeksperimentuoti su kinu. Buvo laimingas dirbdamas teatre, o kino vaidmenis vadino tik desertu. „Žinote, teatre nelieka magijos, jeigu aktoriai nebendradarbiauja scenoje. O štai kine aktoriai dažnai išgąsdinti ir iš tikrųjų nebendrauja vienas su kitu. Jie vaidina savo vaidmenis, o montuotojas vėliau imituoja jų ryšį“, – kalbėjo aktorius.
Suvaidinęs visą Shakespeare’o repertuarą, Markas Rylance’as yra tarp tų, kurie laikosi Oksfordo teorijos ir abejoja, kad „vienas žmogus iš Stratfordo“ galėjo parašyti visas šias pjeses. 2007 m. kartu su Dereku Jacobi Rylance’as paskelbė manifestą dėl Shakespeare’o autorystės, kuriame tvirtinama, kad tai įvairių autorių kūriniai, ir siūloma pradėti naujus, išsamesnius rankraščių ir tekstų tyrimus. Kiek vėliau kartu su Johnu Dove’u net sukūrė komediją – satyrinį portretą apie didžiojo dramaturgo tapatybės krizę. Perkėlė ją į sceną ir su ja apkeliavo visą Angliją. Matyt, dėl šios priežasties Rylance’as pasirodė labai keistame režisieriaus Rolando Emmericho filme „Anonimas“ („Anonymous“, 2011). Tai savotiška istorinė drama, kur daug dalykų yra išgalvota. „Anonimas“ pasakoja Williamo Shakespeare’o biografiją, o tiksliau, remiasi viena iš teorijų, kas iš tikrųjų buvo vienas žymiausių pasaulio dramaturgų ir poetų, iš abejonių kūrinių autoryste ir hipotezių kuria siužeto vingius. Kartu su būriu garsiausių britų teatro aktorių Markas Rylance’as mielai dalyvavo šiame filme.
2012-ųjų vasarą Rylance’as po septynerių metų vėl vaidino „The Globe“, spektakliai sulaukė didelio pasisekimo. Dabar jis buvo vienas didžiausių savo kartos teatro aktorių, – galbūt pats didžiausias. Jis vaidino Ričardą III ir Oliviją grynai vyriškoje „Dvyliktosios nakties“ versijoje. Nedaugelis penkiasdešimtmečių galėtų įtikinamai suvaidinti jauną moterį, kaip tai sugebėjo Rylance’as. Pažiūrėję šio spektaklio televizinę versiją suprasite, kad jam tai nebuvo sunku. Paplonintas balsas, grakštūs judesiai, ypatinga mimika...
Tačiau liepos 1 dieną įvyko nelaimė. Jo 28-erių metų įdukra, pradedanti režisierė ir prodiuserė Nataasha van Kampen skrido lėktuvu iš Niujorko į Londoną. Skrydžio metu patyrė insultą ir jos nepavyko išgelbėti. Rylance’as atsisakė visų projektų, net nevedė olimpiados atidarymo ceremonijos. Tragedija paliko gilią žymę, kaip pats tvirtino, gyvenimas tada prarado prasmę. Ir kaip tik tada padaugėjo pasiūlymų filmuotis. Markui Rylance’ui atrodo, kad šie faktai tarpusavy susiję. Juk Nataasha buvo kino žmogus ir labai norėjo, kad patėvis daugiau filmuotųsi.
Neskubi, gana stilinga juosta „Dienos ir naktys“ („Days and Nights“, 2014) – Antono Čechovo pjesės „Žuvėdra“ parafrazė. Trys moterų, šeši vyrų vaidmenys, keturi veiksmai, peizažas – vaizdas į ežerą. Gausu pokalbių apie literatūrą, mažai veiksmo, daug meilės išgyvenimų. Markas Rylance’as – beveik neatpažįstamas tylenis, valdingos, triukšmingos moters vyras Stivenas. Aktoriaus įdukra, iš britų televizijos serialų žinoma Juliet Rylance vaidina Evą, lyg ir Niną Zarečnają. Na, o filmą sukūrė amerikietis teatro režisierius bei aktorius, dirbęs ir „The Globe“, Rylance’o žentas Christianas Camargo. Visi tvirtino: aktoriai puikūs, o filmas banalus ir manieringas. Nors filmas iš esmės žlugo, kiekvienas vaidmuo – šedevras. Labai rekomenduoju Rylance’o ir kitų aktorių – Jeano Reno, Williamo Hurto, Katie Holmes – gerbėjams.
Netrukus Markui Rylance’ui paskam-bino Seanas Pennas ir pasiūlė kartu nusifilmuoti režisieriaus Pierre’o Morelio veiksmo trileryje „Šaulys“ („Gunman“, 2015). Tik aštuonios filmavimo dienos ir neblogas honoraras. Nors veiksmo filmas – ne jo žanras, Rylance’ą sudomino tema: čia demaskuojamos korporacijos, kurios negailestingai eksploatuoja Afrikos naudingąsias iškasenas. Aktorius neslepia, kad jam sumokėtas honoraras buvo „juokingai“ per didelis palyginti su jo alga teatre.
Kai jam buvo pasiūlytas Thomo Cromwellio vaidmuo BBC televizijos seriale „Vilko dvaras“ („Wolf Hall“, 2015) Hilary Mantel romano motyvais, iš pradžių nenorėjo vaidinti. Bet žmona, pirmoji perskaičiusi Mantel romanus apie Henriko VIII laikus, įkalbėjo vyrą. Aktorius nutarė rizikuoti, nors sprendimas nebuvo lengvas, nes personažas, kurį turėjo įkūnyti, labai priminė jam asmeninę patirtį. Thomas Cromwellis buvo vienas svarbiausių Anglikonų bažnyčios pradininkų, padėjęs Henrikui VIII nutraukti santykius su popiežiumi, išsiskirti su Kotryna Aragoniete ir vesti Anną Boleyn. Matydamas, kaip kenčia nuo ligos, o paskui miršta žmona ir dukterys, jis neatpažįstamai pasikeitė ir vėliau buvo pramintas žmogumi akmenine širdimi. „Aktorius nori dėvėti kaukę, vaizduoti kažkokią istoriją. Thomą Cromwellį aš matavausi ant savęs. Suprantu, ką reiškia turėti akmeninę širdį. Regis, man tai pavyko suvaidinti, o kita vertus, dalis mano širdies ir yra tokia“, – sakė Rylance’as. Ir šypsodamasis pridūrė: „Žinau, kad fiziškai nesu toks stambus kaip Cromwellis, bet aš galiu priaugti psichologinio svorio.“ Šis vaidmuo atnešė jam BAFTA ir nominacijas „Emmy“ bei „Aukso gaubliui“. Kuriant šį serialą aktorius jau antrą kartą dirbo su režisieriumi Peteriu Kosminsky, kuris taip jį apibūdino: „Kuo jis skiriasi nuo kitų aktorių? Jis ypač pažeidžiamas... Labai atviras vibracijoms ir emocijoms aplinkui. Labai greitai juokiasi. Ir greitai įsižeidžia. Daugelio aktorių negali priversti užsičiaupti. Užuot klausę ir žiūrėję, jie visada tau ką nors sako. Markas yra priešingybė.“
O paskui išaušo diena, kai Stevenas Spielbergas antrą kartą paskambino Markui ir pakvietė filmuotis. Šį kartą trileryje „Šnipų tiltas“ („Bridge of Spies“, 2015), kuris atpasakoja garsią Šaltojo karo istoriją, kai JAV ir Sovietų Sąjunga pirmąkart apsikeitė šnipais: JAV sugautas ir nuteistas Rudolfas Abelis buvo iškeistas į virš Uralo numušto žvalgybinio lėktuvo pilotą Francisą G. Powersą. Apsikeitimas vyko Berlyne, ant Rytų ir Vakarų sektorius jungusio Genikės tilto. Jis laikomas Abelio advokato Jameso B. Donovano nuopelnu.
Įdomiausia, kad scenarijų parašė broliai Coenai, kurie kadaise nepaėmė Rylance’o į savo filmą. Tos Coenams būdingos ironijos ir Spielbergui artimo patoso sandūra – didelis filmo privalumas. Nors filmo herojų advokatą Donavaną vaidina Tomas Hanksas, daug įdomesnis antro plano Abelio vaidmens atlikėjas Markas Rylance’as. Tokio sovietinio šnipo amerikiečių kine, man regis, anksčiau nebuvome matę. Hanksas tiek kartų vaidino tą patį personažą – dorą patriotą, sąžiningą žmogų, Amerikos vertybių gynėją, kad jau net spėjo pabosti. Rylance’as nekuria tradicinio rusų piktadario. Žinoma, kaip „visi rusai“, jis klausosi klasikinės muzikos ir yra gana mįslingas. Beje, dar ir puikiai piešia. Abelio žvilgsniai – pasikartojantis atsakymas į Donovano klausimus: „O ką tai duotų?“, – blaivus situacijos suvokimas netikėtai sukelia pagarbą šiam žmogui. Minimaliomis išraiškos priemonėmis jis sugebėjo sujaudinti ir sukelti žiūrovų simpatijas, o pagal siužetą tai padaryti buvo visai nelengva.
Galima paminėti vos dvi scenas, kurias pavadinčiau aktorinio meistriškumo šedevrais: tai Abelio suėmimo scena ir paskutinė, ant tilto, kai jis taria Donovanui „Palauksim“, o kiekviena uždelsta minutė gali kainuoti gyvybę. Vienas žodis, vienas žvilgsnis, – ir dviejų „Oskarų“ laureatas Tomas Hanksas nublanksta. Ši nepaprastai tiksli, labai įtikinama vaidyba galbūt yra geriausias filmo elementas. Na, o rusų šnipui Abeliui, kuris kadaise išvyko į Vakarus su Lietuvos piliečio pasu, kine pasisekė gal net labiau nei Matai Hari. Gerai jį suvaidino Donatas Banionis gerame Savos Kulišo filme „Ne sezono metas“ („Miortvyj sezon“, 1968), o dabar išgarsino ir Markas Rylance’as.
Spielbergas teigia, kad Markas Rylance’as – turbūt pats nuostabiausias mūsų laikų aktorius. Už šį vaidmenį 55 metų Rylance’as, surinkęs visus įmanomus teatro apdovanojimus, buvo pirmą kartą nominuotas „Oskarui“. „Kai mane nominavo, – pasakojo aktorius, – aš vaidinau teatre ir negalėjau atvykti į ceremoniją. Pasakiau tai Spielbergui, o jis atsakė: „Žinai, vienintelis žmogus, kuris laimėjo „Oskarą“ už vaidmenį mano filme, buvo Danielis Day-Lewisas. Todėl manęs nevertina kaip režisieriaus, kuris moka dirbti su aktoriais. Man labai svarbu, kad tu dalyvautum.“ Rylance’as sakė, kad jam didelė garbė būti nominuotam, nors suvokia, kad pasirinktieji nominantai niekuomet nėra tikslus situacijos atspindys. „Tarp sėdinčiųjų salėje dauguma neturi tokių apdovanojimų. Laimėjęs jauti ne euforiją, o liūdesį ir vienatvę. Daug maloniau būti nominuotam“, – kalbėjo viename interviu. Tačiau „Oskarą“ jis vis dėlto laimėjo.
Netrukus Rylance’as dar kartą suvaidino pas Spielbergą. Jam patiko neįprastas grimas, ir jis su malonumu vaidino Roaldo Dahlio knygos vaikams „Didysis gerulis milžinas“ („The BFG“, 2016) ekranizacijoje. Tai stebuklinė pasaka apie mergaitę Sofi, kuri susidraugauja su kaimynystėje gyvenančiu geraširdžiu milžinu. Juodu kartu leidžiasi į nuotykį, kad apsaugotų žmoniją nuo piktų milžinų žmogėdrų. Apie Spielbergą Markas Rylance’as sako: „Jis didis meistras pasakoti istorijas. Ir tu jauti, kad dirbi su Kozincevo, Kurosavos ar Visconti lygio režisieriumi. Su meistru, kurį atsimins daugelis kartų, kaip atsimena didžiuosius menininkus. Sykiu jame daug beveik vaikiško entuziazmo, jis mėgsta geras istorijas, tiksliau, žmogiškąją gerų istorijų plotmę, o aktoriams tai nuostabu, nes mes kaip tik ir vaidiname tuos žmones.“
Dar po dvejų metų Markas Rylance’as filmuojasi pas Spielbergą trečią kartą – fantastiniame epe „OASIS: Žaidimas prasideda“ („Ready Player One“, 2018), kuris nukelia į 2045 metus, kai degraduojantis pasaulis vis labiau panyra į chaosą. Žmonės atranda nusiraminimą tik virtualioje realybėje OASIS. Jos kūrėjas, ekscentriškas genijus Džeimsas Halidėjus, kurį ir vaidina neatpažįstamai nugrimuotas Markas Rylance’as, ieško savęs verto paveldėtojo. Vyksta trijų etapų konkursas, kurio laimėtojas įgis milžiniškus turtus ir visišką kontrolę.
Tarp naujausių jo filmų – ir trimis „Oskarais“ apdovanotas Christopherio Nolano „Diunkerkas“ („Dunkirk“, 2017). Kai 1940 metais nacistinės Vokietijos kariuomenė apsupo sąjungininkų pajėgas Diunkerko uoste, Belgijoje, Didžiosios Britanijos vyriausybė išsiuntė daugybę nedidelių laivų gelbėti paplūdimyje įstrigusius kareivius. Vieno tokio laivelio savininką Dosoną ir vaidina Markas Rylance’as. Tai labai žemiškas, bet principingas žmogus, kurį sąžinė ir atsakomybė ypatingomis sąlygomis paverčia didvyriu.
Šiemet „Kino pavasaryje“ rodytas kolumbiečio Ciro Guerros filmas „Barbarų belaukiant“ („Waiting for the Barbarians“, 2019), sukurtas Nobelio premijos laureato, Pietų Afrikos rašytojo Johno Maxwello Coetzee’s to paties pavadinimo alegorinio romano motyvais, turbūt labiausiai padalijo žiūrovus į priešingas stovyklas. Aš priklausau gerbėjų ratui. Gal pasiilgau tokio tradicinio klasikinio filmo, o gal tiesiog atgijo nostalgija Dino Buzzati romano „Totorių dykuma“ ekraniniam variantui, kurį 1976 m. režisavo Valerio Zurlini. Beje, Marko Rylance’o vaidyba nesusilaukė jokių priekaištų, nors jo garsūs partneriai buvo gerokai apipešioti.
Nepaisant dangaus žydrynės ir akinančio smėlio, Guerra sukūrė gana niūrų filmą apie nevaržomas baltojo ateivio ambicijas. Nors veiksmas vyksta kažkada seniai, jaučiame ryškias asociacijos su nūdiena. Kažkur dykumoje, pasienio tvirtovėje, slenka ramus gyvenimas valdant teisėjui. Tai subtilus, inteligentiškas valdžios atstovas. Sklando gandai, kad už sienos gyvenantys barbarai ruošiasi puolimui. Į tvirtovę atvyksta pulkininkas Džolas, kurio žiauri politika aborigenų atžvilgiu privers teisėją naujai pažvelgti į valstybės prievartą ir savo vaidmenį joje.
Pulkininkas ir teisėjas – tai moralės antipodai. Johnny Deppo vaidinamas Džolas – šaltas, negailestingas sadistas nepriekaištingai susagstytu munduru ir žvilgsnį slepiančiais akiniais. Marko Rylance’o teisėjas – švelnus, mandagus žmogus susilamdžiusiu baltu drabužiu. Jis netikėtai pajunta būtinybę kovoti su blogiu, atsiliepti į sąžinės balsą. Rylance’as tvirtina, kad teisėjo užuojauta ir jo bandymai daryti gera irgi išreiškia valdžios poziciją. „Jo pagalba imperinė, ji palieka žmones bejėgius. Jam patogu tik valdžios pusėje, net jei jis geranoris. Klaidinga manyti, kad pulkininko Džolo dingimas iš tikrųjų pakeis padėtį. Jis ir teisėjas – dvi imperijos monetos pusės. Teisėjas – imperializmo veidas gerais laikais, o Džolas – blogais.“
Aktorius prisimena, kad daugelis jam kartojo, kaip sudėtinga dirbti su Deppu. „Mes susipažinome su juo per prodiuserio surengtą vakarienę. Johnny ilgai nesirodė, ir aš paklausiau, kurgi jis. Prodiuseris atsakė: „Neįsivaizduojate, koks jis drovus.“ Pasirodo, teisybė, Johnny puikus žmogus, labai jausmingas ir iš tikrųjų drovus. Jis greičiau muzikantas nei aktorius, juk ir į profesiją pateko per muziką. Pertraukose tarp filmavimo vis grodavo gitara. Kino verslas – sunkus dalykas. Johnny – žvaigždė, ir daugelį vilioja jo šlovė. O viduje jis tikras poetas.“
Pernai pasirodė žinomo scenaristo Aarono Sorkino režisūrinis debiutas, teisminė drama „Čikagos septyneto teismas“ („The Trial of the Chicago 7“, 2020), atkurianti teismo procesą prieš 1968 m. jaunimo protestų lyderius JAV. Septyni įtariamieji federalinės vyriausybės buvo kaltinami keliais nusikaltimais, įskaitant sąmokslą ir riaušių Čikagoje kurstymą. Markas Rylance’as suvaidino realų personažą, advokatą Williamą Kunstlerį, kuris drąsiai kalbėjo apie netinkamą elgesį su kaltinamaisiais ir procesą pavadino „teisiniu linču“. Kunstleris ir kitas gynėjas Leonardas Weinglassas taip pat buvo nuteisti už savo pasisakymus. Būdamas puikus dramaturgas, Sorkinas tiesiog virtuoziškai kuria žodžių srautą: anekdotas, šmaikšti replika, kokio nors aspekto analizė ir jokios monotonijos. Be abejo, Markas Rylance’as kaip visada virtuoziškai susitvarko su savo vaidmeniu ir puikiai dera gerų aktorių draugijoje.
Gal jau greitai pamatysime ir Terrence’o Malicko filmą „Vėjo kelias“ („The Way of the Wind“). Tai evangelinis epas apie Jėzaus Kristaus gyvenimą. Filmas apibūdinamas kaip „labai dvasingas potyris“, suteikiantis Biblijos istorijai „tamsaus žanro potėpį“. Markas Rylance’as įkūnijo filme šėtoną. Pernai žurnalui „Guardian“ Rylance’as sakė: „Terry parašė keturias šėtono versijas, o aš maniau, kad vaidinsiu tik vieną. Bet girdėjau, kad įkūnysiu visus keturis. Vienas iš jų tam tikru momentu turėjo būti moteris, bet kai jis manęs paprašė užsiauginti barzdą, supratau, kad šito vaidinti nereikės.“
2017 m. Markas Rylance’as buvo įšventintas į riterius už nuopelnus teatro menui. Trijų „Tony“, dviejų Laurence’o Olivier premijų laureatas, Londono tarptautinio teatro festivalio rėmėjas, be abejo, ir toliau lieka teatro žmogus. Neseniai ir vėl grįžo į „The Globe“ sceną, kad suvaidintų Otelą. Aktorius juokauja, kad tikisi nepalūžti dėl kino, kaip kai kurie jo draugai. Nemėgsta interviu, nepakenčia „fotosienelių“. Dieną, kai turėjo susitikti su žurnalistais ir pasakoti apie „Šaulį“, apibūdino kaip košmarą. Nesugeba taukšti niekų apie filmavimą, – atvirkščiai, leidžia sau atvirai pasisakyti apie politiką ar religiją ir kartais taip drąsiai, kad žurnalistai netenka amo. Jis griežtai priešinosi britų dalyvavimui Irako kare ir apskritai yra daugybės antikarinių, antirasistinių bei labdaros organizacijų narys.
Rylance’as garsėja originaliu, kiek hipišku charakteriu. Tuokėsi besibaigiant žiemai tarp dolmenų. Tiki, kad gyvūnai gali perspėti žmones apie pavojų ir apsaugoti nuo ligų. Už ratus pasėliuose esą atsakingi ateiviai iš kosmoso. Su grupe garsių aktorių dalyvavo fotosesijoje, kur nuogi pozavo su nykstančių rūšių žuvimis ir taip protestavo prieš per didelį išgaudomų žuvų kiekį. Retai nusiima skrybėlę, net patalpoje, o po miestą važinėja dviviečiu elektromobiliu. Labai myli savo šunelį. Žino, kad žmonės jį vadina keistuoliu, bet pats to jau nepastebi. Tiesiog priprato. Režisierių ar kolegų aktorių apipiltas komplimentais, labai nejaukiai jaučiasi. Išgirdęs, ką apie jį pasakė Spielbergas, atsiliepė: „Jis labai, labai man malonus. Nesuprantu kodėl. Po tokių žodžių jaučiuosi susigėdęs, nors dalis manęs norėtų su tuo sutikti.“
„Kai jūs patenkate į bėdą, turite turėti vidinį orientyrą: štai Šiaurinė žvaigždė, vadinasi, man reikia plaukti ten ir ten. Istorijos kaip tik ir yra tas orientyras. Kai kurios banalios ir nieko nemoko, bet klasikinės istorijos, liaudies padavimai, senovės Graikijos, Egipto, Sibiro ir kitų tautų mitai, tokių rašytojų kaip Dostojevskis, Tolstojus ar Shakespeare’as kūriniai – tai istorijos, kurios gyvena amžius, visose jose yra tikro gyvenimo ir tiesos. Būtent taip su mumis sapnuose kalbasi ir mūsų pasąmonė – per vaizdus ir siužetus. Visa tai reikalinga mums išgyventi. Mes žinome, kad būtent stresas yra pagrindinė vėžio ir kitų ligų atsiradimo priežastis, todėl išsaugoti kultūrinį palikimą svarbu mūsų sveikatai, bet kurios tautos sveikatai, tai išminties šaltinis jos vadovams“, – viename interviu kalbėjo šis talentingas teatro ir kino aktorius, teatro režisierius ir dramaturgas, neabejingas žmogus, aktyviai kovojantis prieš viską, kas jam atrodo neteisinga...
Prieš pradėdama rašyti apie Marką Rylance’ą buvau mačiusi jį vos keliuose filmuose. Peržiūrėjusi daugiau jo filmų, televizijos nufilmuotų spektaklių, perskaičiusi jo interviu, aš nustebau: kodėl taip ilgai taip mažai žinojau apie vieną geriausių mūsų laiko aktorių?..
