Vaikis iš Niujorko, pavergęs širdis

Timothée Chalamet

Timothée Chalamet
Timothée Chalamet

Paprašytas parašyti Timothée Chalamet kino portretą, ilgai svarsčiau,
nuo ko pradėti? Tai pradėsiu nuo plaukų. Kai Venecijos kino festivalyje Denis Villeneuve’o paklausė, kas „Kopos“ („Dune“, 2021) filmavimo aikštelėje buvo sunkiausia,
šis atsakė, kad susitvarkyti su aktoriaus plaukais. Per spaudos konferencijjis juos pavadino „gyvais“ („alive“).

Tikrai – aktoriaus plaukai išskirtiniai. Tą įrodo net „Google“. Įvedus žodžius „Timothée Chalamet plaukai“, paieška pateikia daugiau nei 15 milijonų rezultatų, kai aktoriaus šypsena sugeneruoja 13 milijonų, o nosis – tik milijoną keturis šimtus trisdešimt tūkstančių rezultatų. Tiesa, aktoriaus akys lenkia plaukus, bet tik dėl to, jog žodis „akys“ apskritai populiaresnės nei „lūpos“ ir „nosis“ kartu sudėjus. Nesvarbu, kokio aktoriaus ar aktorės pavardę prie jo prirašytum. Jau nekalbant apie tai, kad akys, kaip sako poetai, yra sielos veidrodis, ir aktoriaus gerbėjai, panašu, į jas žiūri mieliau nei į plaukus.

 

Bet grįžkime prie pastarųjų. Jei neminėsime antraplanių vaidmenų, į gražiai ant akių krintančias jaunojo aktoriaus garbanėles per jo neilgą, bet jau ryškią karjerą „pasikėsino“ tik trys režisieriai – Andrew Drozas Palermo („Vienas ir du“, „One and Two“, 2015), Julia Hart („Panelė Stivens“, „Miss Stevens“, 2016) ir Elijah Bynumas („Karštos vasaros naktys“, „Hot Summer Nights“, 2017). Lažinuosi, kad nė vienos iš šių pavardžių ir filmų pavadinimų jūs nesate girdėję, nors „Karštas vasaros naktis“ ir rodė Lietuvoje, todėl galima daryti toli siekiančią prielaidą, jog aktoriaus plaukų ilgis yra tiesiogiai proporcingas filmo žinomumui.

 

Juokas juokais, bet šiuo metu Timothée Chalamet, atrodytų, yra kaip tas biblinis Samsonas, kurio visa jėga slypėjo plaukuose. Apie aktoriaus šukuoseną jau tiek prikalbėta ir prirašyta, jog, regis, iš tikrųjų – nukirpk ir jį apleis jėgos, o gerbėjai dėl tokio akibrokšto išsikraustys iš proto. Panašiai nutiko, kai internetinėse platybėse pasirodė ir emocijų bangą sukėlė plikai skusto Chalamet nuotrauka, kaip vėliau paaiškėjo, buvusi feikas.

 

Ir vien jau tai, kad internete galima rasti net atskirą straipsnį pavadinimu „Trumpa Timothée Chalamet plaukų istorija“, o aš jau kelias pastraipas apie juos tik ir terašau, įrodo viena – jaunasis aktorius jau įkliuvo į nuolat aptarinėjamų, nužiūrinėjamų ir įvairiais kanalais medijuojamų aktorių gretą. Jau įskriejo į (Holivudo) kino padangę, kurioje, tikėkimės, jo dar ilgai nepaveiks gravitacijos dėsnis.

 

Štai dabar – pagaliau – turėčiau prieiti prie vaidmenų. Galbūt net aptarti juos chronologiškai. Nuo pirmųjų bandymų trumpametražiuose filmuose ir televizijos serialuose, vėlesnių filmų, kuriuose jis vaidino tai, ką tuo metu ir tegalėjo suvaidinti, – vaikus, o vėliau stabtelėti prie lūžiu tapusios italų režisieriaus Lucos Guadagnino dramos „Vadink mane savo vardu“ („Call Me By Your Name“, 2017).

 

Bet būtent prie šio filmo iškart ir norėčiau peršokti. Dar tiksliau – prie finalinės jo scenos, kuri, vos tik pagalvoju apie Timothée Chalamet, pirmiausia ir iškyla atmintyje. Tai – nuostabi scena. Net drįsčiau pasakyti – kol kas geriausia karjeroje. Ir tai ne tik aktoriaus, bet ir jo gebėjimais, o ne vien dailiu veidu patikėjusio režisieriaus nuopelnas. Pabūkime su šia scena ilgiau.

 

Elijas žiūri į židinyje liepsnojančią ugnį. Kelias minutes prieš tai jis sulaukė skambučio iš Oliverio, vyresnio studento iš JAV, kuris vasarą buvo apsistojęs jo tėvų viloje Šiaurės Italijoje ir su kuriuo patyrė pirmąją aistrą. Šis pranešė, kad jam sekasi gerai, kad susižadėjo, bet negali pamiršti ir su Eliju praleistų vasaros akimirkų.

 

Ir štai – po šio pokalbio Chalamet turi suvaidinti tai, ką esame išgyvenę kiekvienas iš mūsų. Jausmą, kad viskas baigta ir daugiau niekada nebebus to, ką patyrei su TUO žmogumi. Suvaidinti nelaimingą meilę. Suvaidinti tuštumą viduje. Pasaulio pabaigą.

 

Tam pakanka vieno statiško kadro. Stambiu planu rodomo aktoriaus veido. Per tris nepertraukiamas minutes, skambant specialiai filmui parašytai Sufjano Stevenso dainai „Visions of Gideon“ ir ekrano šone besikeičiant pabaigos titrams, aktoriaus veide persimaino liūdesys, nusivylimas ir kažin koks sunkiai žodžiais aprašomas nušvitimas bei susitaikymas. Įvyksta tai, ką dar vienoje įsimintoje scenoje, po Elijo ką tik išgyventos jausmų sumaišties, jam ištarė tėtis, pasisodinęs sūnų šalia savęs: neužgniaužk sielvarto ir skausmo, o kartu su jais ir džiaugsmo, kurį patyrei.

 

Chalamet prisimena, kad finalinę sceną reikėjo filmuoti tris kartus: režisieriui vis atrodė, kad aktorius joje per daug susikaustęs. Kad būtų kuo intymiau ir tikriau, jis buvo paliktas vienas su kamera, o kad dar geriau suprastų emocinę scenos struktūrą, ausinėse, kurių jo personažas klausosi filmo pabaigoje, iš tikrųjų skambėjo „Visions of Gideon“. Tačiau akivaizdu, kad be viso to reikėjo šio to daugiau. Reikėjo asmeninės patirties.

 

Viename interviu jaunasis aktorius prisipažino, kad paauglystėje jo dramos mokytoja patarė elgtis atsargiai ir vaidinant pernelyg nepasinerti į asmeninius išgyvenimus, tačiau jis nepaklausė ir, kaip pats sako, per neilgą savo egzistavimą šioje planetoje, laimei, turėjo panašios patirties ir galėjo ja remtis.

 

Po „Vadink mane savo vardu“ aktoriaus populiarumas tiesiog šovė į viršų. Už vaidmenį jis buvo nominuotas „Oskarui“ ir „Auksiniam gaubliui“, sulaukė ne vienos kino kritikų gildijos apdovanojimų ir milžiniško žiniasklaidos dėmesio, kuriam, atvirauja, buvo visai nepasiruošęs, bet kuris nuteikė ypač maloniai.

 

Įvairiose to meto televizijos laidose, į kurias jaunasis aktorius buvo kviečiamas po filmo premjeros, jis atrodo kaip mažas vaikas, ką tik gavęs saldainių dėžę, pusę tų saldainių jau suvalgęs ir nuo cukraus kiekio kraujyje tiesiog nebegalintis kontroliuoti jaudulio. Šis atvirumas ir nuoširdus naivumas Timothée Chalamet elgesyje negali nepavergti.

 

Net ir dabar, jau praėjus keleriems metams po šio filmo, aktorius įvairiuose kino renginiuose ir apdovanojimų ceremonijose kartais dar primena nedrąsų giminės jaunėlį, kuriam per balius visos tetos nori pažnaibyti skruostus. Bet praeina vos kelios akimirkos ir, žiūrėk, jis jau pozuoja prieš fotografų blykstes kaip savo vertę žinanti tikra kino žvaigždė ir įtakinga mados ikona.

 

Apskritai, 2017-uosius galima vadinti šio aktoriaus metais. Ekranuose pasirodė ne tik „Vadink mane savo vardu“, bet ir Gretos Gerwig „Boružėlė“ („Lady Bird“), kuriame Chalamet suvaidino studentą, kurį įsimyli pagrindinė herojė, ir jau minėtos „Karštos vasaros naktys“, kuriose jis įkūnijo nedrąsų paauglį Danielį, per vasaros atostogas susibičiuliaujantį su narkotikų prekeiviu ir pasineriantį į pinigų, meilės ir pavojaus svaigulį. Tačiau pasirodymas pirmajame filme buvo tik epizodinis, o vaidmuo antrajame, nors ir pagrindinis, galiausiai paaukotas tiesiog ryškiems neoniniams vaizdams: režisierius taip ir neišnaudojo aktoriaus talento.

 

Atsigriebti Chalamet galėjo pagal tikrą istoriją sukurtoje Felixo van Groeningo dramoje „Gražus sūnus“ („Beautiful Boy“, 2018), kurioje suvaidino nuo narkotikų priklausomą paauglį. Dėl šio vaidmens aktorius numetė 8 kilogramus, kuo, žinant jo ir taip liekną kūno sudėjimą, sunku patikėti, gilinosi į tokių žmonių psichologiją ir kūno kalbą, kitaip tariant, kruopščiai atliko namų darbus. Ir visgi – ekrane būtent tai ir matai. Aktorystę, o ne, banaliai kalbant, gyvenimą. Lyg viskas, ką aktorius išmoko ir suprato dar prieš įjungiant kameras, taip ir nebūtų įsilieję į jo kuriamą personažą.

 

Bet tai, panašu, jau ne aktoriaus, o visą filmą emocijų mygtuką nuspaudusio režisieriaus kaltė. Kai Chalamet suvaidintas sūnus kalbasi kavinėje su tėvu (Steve Carell) ir prašo iš jo pinigų, o tada užsipuola, sakydamas, kad šiam turbūt gėda dėl to, kuo jo sūnus tapo, žodžiu, šioje žiūrovus jaudinti turinčioje scenoje matai tik savo darbą profesionaliai atliekančius du aktorius, o ne vienas kitą mylinčius žmones, kurie dėl susiklosčiusių ir nebekontroliuojamų aplinkybių tolsta vienas nuo kito. Tėvo ir sūnaus pokalbis filme „Vadink mane savo vardu“ buvo vidus ir pustoniai, o „Gražiame sūnuje“ – tik paviršius ir deklaracijos.

 

Po „Gražaus sūnaus“ pasirodė Woody Alleno „Lietinga diena Niujorke“ („A Rainy Day in New York“, 2019), kur aktoriui reikėjo suvaidinti – nieko netikėto – jauną niujorkietį iš turtingos šeimos, kuris su savo mergina atvyksta romantiškam savaitgaliui į Niujorką iš kitos valstijos, kur abu studijuoja menus.

 

Chalamet vaidinamas jaunuolis Getsbis (vardas, žinoma, neatsitiktinis) – tai tipiškas aleniškas personažas. Romantiškas, melancholiškas, meniškos prigimties, šiek tiek ekscentriškas ir visada sutrikęs.

 

Pasirodyti Alleno filme aktoriui, atrodytų, nebuvo didelio iššūkio dar ir dėl to, jog pats yra iš Niujorko, užaugo pastate, kurio daugiau nei pusė gyventojų buvo menininkai, o jo tėvai, nors ir ne aristokratai kaip jo personažo, susiję su kultūra ir menu: rusiškų ir austriškų šaknų turinti mama buvo Brodvėjaus baleto šokėja, o prancūzas tėvas ilgus metus dirbo Niujorko korespondentu prancūziškame dienraštyje „Le Parisien“.

 

Aktoriaus prancūziškos šaknys, mažame kaimelyje šalia Liono praleistos vaikystės vasaros, per kurias, kaip pats sako, susižavėjo prancūziška kultūra, panašu, leido geriau suprasti ir kitus du personažus – tylų ir nedrąsų, aristokratiškos kilmės Lorį („Mažosios moterys“, „Little Women“, rež. Greta Gerwig, 2019) ir Anglijos princą, po tėvo mirties tampantį karaliumi Henriku V („Karalius“, „The King“, rež. David Michôd, 2019). Nors pastarojoje istorinėje dramoje režisieriui ne iki galo pavyko susitvarkyti su šekspyriškomis intencijomis ir intonacijomis, o kritikai reagavo gana šaltai, būtent Chalamet personažas laiko visą filmą. Tiesa, kai pradžioje jis šlaistosi po gatves, smukles ir moterų lovas, juo kiek sunkiau patikėti, nes toks amplua lyg ir netinka prie švelnių aktoriaus veido bruožų, tačiau kai sūnus paklydėlis pagaliau sėdasi į karaliaus sostą, ima darytis įdomiau.

 

Tai – transformacijos istorija. Iš princo – į karalių, iš baimės – į drąsą, iš abejingumo – į atsakomybę, iš nepasitikėjimo – į savo galios suvokimą. Ir net jeigu režisierius, kyla toks įspūdis, aktoriui davė vienintelę užduotį – būti paniurusiam ir visą filmą kalbėti pro sukąstus dantis, jis šiai pilkai spalvai suranda šešėlių. Kai „naujai iškeptas“ karalius mūšio lauke turi uždegti savo vyrus kovai su prancūzais, jis primena liesą, gunktelėjusį peliuką tarp katinų, tačiau iš vidaus besiveržiantys žodžiai jau transliuoja bundančią jėgą.

 

Panašią tapsmo istoriją matome ir Denis Villeneuve’o „Kopoje“. Tai – pirmasis toks didelis aktoriaus filmas, pirmasis jo blokbasteris. Didelis, žinoma, pirmiausia biudžeto ir režisūrinės ambicijos prasme. Chalamet čia – princas Polas Atreidas, po tėvo mirties turintis užimti jo vietą ir tapti ne tik šeimos galva, bet ir visos planetos Arakio išvaduotoju nuo Blogio.

 

Ir nors aktorius šiam vaidmeniui tinka idealiai – tiek dėl savo aristokratiškos išvaizdos, tiek dėl viešumoje, dar prieš filmą, jį supusios dievaičio auros, erdvės jam atsiskleisti, paradoksalu, nėra tiek ir daug. Viską čia suvalgo Villeneuve’o dideli masteliai, šalia kurių visi aktoriai tėra mažos figūrėlės, mažai ką bendra turinčios su tuo, kas iš tiesų žmogiška.

 

Vis dėlto net ir čia yra kelios scenos, kur gali gėrėtis aktoriaus sugebėjimu vienoje vietoje sulydyti trapumą ir stiprybę, paauglystę ir brandą, „princą“ ir „karalių“. Norisi tikėti, kad antrojoje „Kopos“ dalyje Chalamet herojus įgaus dar aiškesnius charakterio kontūrus ir taps psichologiškai sudėtingesnis, kas, skaičiusiems knygą, atrodo kaip būtinybė, kurios Villeneuve’as tiesiog negalės ignoruoti.

 

O kol „Kopos“ tęsiniui dar tik ruošiamasi, su Chalamet susitiksime Kanuose premjerą jau šventusiame, bet Lietuvos kino teatruose tik dabar pasirodančiame Weso Andersono filme „Prancūzijos kronikos iš Liberčio, Kanzaso vakaro saulės“ („The French Dispatch“), gruodį „Netflixe“ nugulsiančiame Adamo McKay’aus „Nežiūrėk aukštyn“ („Don’t Look Up“), dar tik kuriamoje Paulo Kingo fantazijoje visai šeimai „Wonka“ ir, žinoma, naujoje Lucos Guadagnino dramoje „Bones & All“.

 

Vos kelios eilutės internete atskleidžia, kad tai bus romantiška siaubo istorija, o pagrindinius vaidmenis atliekantys Timothée Chalamet ir Taylor Russell („Bangos“), Guadagnino teigimu, tiesiog „spinduliuoja jėga“ ir „gebėjimu perteikti universalius jausmus“. Kaip bus iš tikrųjų, pamatysime greičiausiai tik kitąmet, tačiau jau dabar šis projektas kaitina aktoriaus gerbėjų vaizduotę. Tiesa, ne dėl to, kad šis sugrįžo dirbti su Guadagnino, bet dėl to, jog pirmose nuotraukose iš filmavimo aikštelės matyti, kad aktoriaus plaukai nudažyti rožinėmis sruogelėmis.