Viskas apie mano mamą

Pedro Almodóvaro moterys

„Blogi įpročiai“, 1983
„Blogi įpročiai“, 1983

Šis straipsnis buvo ruošiamas tada, kai dar nekantriai laukėme „Oskarų“ rezultatų. Tačiau nei Pedro Almodóvarui, nei Penelopei Cruz šie prizai neatiteko. Bet juk taip malonu rašyti apie nuolat mus jaudinantį ispaną ir jo nepakartojamas moteris. O dar gegužė prasidėjo sekmadieniu. Motinos diena...

Šiandien kino pasaulyje vis daugiau stiprių moterų, jos vis dažniau tampa filmų herojėmis, ir tai pateikiama vos ne kaip revoliucija. Bet Almodóvaro visatos centre visada buvo moteris. Net jei pagrindinis herojus vyras, visi jo veiksmai, troškimai ir tikslai paprastai nukreipti į moteris. Pavyzdžiui, „Pasikalbėk su ja“ („Hable con ella“, 2002) moteris tampa mūza, pamišimu, manija, nors visą filmą neištaria nė žodžio, o „Skausme ir šlovėje“ („Dolor y gloria“, 2019) didžiausia pasakojimo dalis tenka herojaus santykiams su motina. Pats režisierius sako: „Jaučiu, kad istorija bus daug įdomesnė, jei pagrindinius vaidmenis atliks moterys. Mano filmuose yra ir vyrų, bet aš manau, kad bent jau ispanų kultūroje moterys gyvesnės, atviresnės, ekspresyvesnės.“

 

Almodóvaro moterys – sudėtingos, emocingos, drąsios, jos ras išeitį iš bet kurios situacijos, net jei yra ant nervų krizės ribos. Jos gyvos ir tikros, o ne stereotipinis priedas prie vyro. Moterys režisierių nuoširdžiai domina: „Būtent moteris padovanojo man pirmus jausmus ir suformavo mano charakterį. Moteris man buvo viskas, vyro visai nebuvo, jis simbolizavo valdžią. Aš niekada neidentifikavau savęs su vyru – motinystė mane įkvėpdavo labiau nei tėvystė.“

 

Svarbiausia moteris režisieriaus gyvenime – jo motina Francisca Caballero, kuri niekada nesmerkė jo už homoseksualumą ir pasirinktą gyvenimo būdą. Ir net rado vietą sūnaus filmuose. Pedro pakvietė ją suvaidinti kelis nedidelius vaidmenis. Ji vaidina stomatologijos klinikos pacientę filme „Ką padariau, kad šito nusipelniau?“ („Qué he hecho yo para merecer esto?!“, 1984), televizijos vedėją, pranešančią apie teroristinę šiitų ataką filme „Moterys ties nervų krizės riba“ („Mujeres al borde de un ataque de nervios“, 1988), pagrindinės herojės motiną juostoje „Surišk mane“ („Átame!“, 1989), o „Kikoje“ (1993) – pokalbių šou vedėją. Tačiau jis nedrįso motinai parodyti daugelio savo filmų.

 

Populiariausias Ispanijos kino režisierius, scenaristas, rašytojas, prodiuseris, muzikantas, kuriam 2019 m. sukako septyniasdešimt, gimė mažame Servanteso išgarsintos La Mančos miestelyje, neturtingoje šeimoje, lankė griežtas religines mokyklas. Matyt, šis niūrokas, tamsus, net juodas vietovaizdis įkvėpė Almodóvarą spalvų ir atspalvių beprotybei jo filmuose. Ankstyvųjų jo juostų herojės mėgo ryškias spalvas (ypač raudoną, jos neišvengė nė vienas jo filmas), trumpus sijonus, stambius papuošalus ir aukštakulnius. Jis augo apsuptas moterų – namų židinio sergėtojų. O vyrai namuose mažai užsibūdavo ir dažnai – ne per geriausiai nusiteikę. Mažasis Pedro nuolat sukosi tarp tų moteriškių, klausėsi jų kalbų, stebėjo jų elgesį. Kartą būdamas paauglys net įlindo vietoj susirgusio klebono į klausyklą ir išklausė visų savo kaimynių išpažintis. Tada jis suvokė, kad, pirmiausia, niekada nepamils moters, ir antra, kad jis mylės jas visas kartu. Kad ir kokios skirtingos, keistos ar trenktos jos atrodytų. Kitas atradimas buvo kinas. Dvylikametis jis pasižiūrėjo filmą „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ („Cat on a Hot Tin Roof“, rež. Richard Brooks, 1958) su Elizabeth Taylor. „Aš ieškojau Dievo ir radau Elizabeth“, – atsimena režisierius.

 

„Dar vaikystėje mane stebino moterų sugebėjimas apsimesti ir meluoti, bet man neatrodė, kad tai kažkas bloga. Veiksmas vyko mačistinėje Franco laikų Ispanijoje: La Mančos vyrai didingai sėdėjo krėsluose, o moterys spręsdavo realias problemas, būtent melas ir apsimetinėjimas padėjo joms išvengti daugybės nemalonumų ar net tragedijų. Gal todėl Federico García Lorca vertino Ispaniją kaip didžių aktorių šalį? Pirmas spektaklis, kurį aš mačiau, tai moterų grupelė, vakare sėdinti terasoje ir kalbanti apie savo moteriškus reikalus. Šie pokalbiai vėliau atgijo „Moteryse ties nervų krizės riba“. Jie įkvėpė ir „Viskas apie mano mamą“ („Todo sobre mi madre“, 1999) – filmą, kuris, nepaisant savo beprotybės, skirtas garbingai ir patriarchališkai donai Franciscai. Ji tik mažumėlę neišgyveno iki mano „Oskaro“. Toks moterų likimas: jos visą gyvenimą priverstos laukti to, ko taip ir nesulauks.“

 

Motina sulaukė tik sūnaus penkiasdešimtmečio. Ir tuomet Pedro liko visai vienas, apie ką paskui jautriai papasakojo filme „Skausmas ir šlovė“. Jis taip ir nesurado pastovaus partnerio, ilgai neturėjo nuolatinio būsto, net neapstatydavo savo laikinų priebėgų, kad lengviau būtų išsikraustyti. Taigi, gyveno kaip vienišas žmogus, tačiau jį nuolatos supo moterys. Ir atgydavo jis tik prožektorių šviesoje – filmavimo aikštelėse ar ant festivalių podiumo.

 

Kai Pedro žengė pirmuosius žingsnius kine, mirė neapkenčiamas Ispanijos diktatorius ir prasidėjo kiti laikai. Režisierius vėliau prisiminė: „Atėjau į kiną specifišku metu – tai buvo Ispanijos naujos demokratijos pradžia, kai ir kinas turėjo sureaguoti į ilgus Franco valdymo metus. Laisve reikėjo pasinaudoti. Rodyti iki tol uždraustus arba į pakraščius nukištus dalykus.“ Moterys, pasirenkančios darbą, o ne namų sergėtojos vaidmenį, pasipriešinusios reproduktyviajai prievartai, einančios į politiką, – tai buvo antroji pasaulinio feminizmo banga, sutapusi su Almodóvaro jaunyste. Jis galutinai subrendo tarp veiklių moterų, stebėdamas gyvenimą ir pradėjęs kurti apie jas filmus.

 

Savo kūryboje Almodóvaras patyrė evoliuciją nuo skandalingų, pankiškos estetikos 8–9-ojo dešimtmečių filmų, kuriuose knibždėjo daugybė įvairiausių antiherojų: transvestitų, keistuolių, maniakų ir isterikų (tada jį domino lyties klausimai ir apskritai viskas, kas uždrausta ar netelpa į nustatytus padorumo rėmus), ir pamažu subrendo iki subtilių, melancholiškų psichologinių dramų apie moteris. Daugelio kritikų nuomone, šiandien nėra kito režisieriaus, sugebančio taip jautriai tapyti moterų portretus ir atskleisti žmogiškų jausmų painiavą, atjaučiant savo herojes, žavintis jų gudrybėmis, paverčiant fetišais jas supančius daiktus.

 

Ankstyvasis Almodóvaras – tai lengvos, žaismingos, vulgarokos melodramos su juodojo humoro elementais, kur viskas susipainioja: baisios praeities paslaptys, neištikimybė, šeiminės dramos, prieštaringi tėvų ir vaikų santykiai, atgijusios šmėklos. Daugumos jo filmų personažai buvo labai laisvi, nepriklausomi nuo lyties. Nesvarbu, ar tai vienuolė, ar šiuolaikinė mergina, ar advokatas... Nesvarbu, kokiam socialiniam sluoksniui jie priklauso. Jo personažai – savo gyvenimo šeimininkai.

 

Visi jie trokšta meilės, prisirišimo, nors brangina nepriklausomybę, nes vergiškas atsidavimas meilei gresia jų egzistavimui. Seksualinė orientacija – tai mūsų tapatybės problema. Sukurti homoseksualią porą taip pat sunku, kaip ir heteroseksualią. Almodóvaro herojai, atrodo, ir myli kitaip nei dauguma visuomenės narių, ir tai jų būdas demonstruoti savąjį „aš“. O kartu jo filmai kupini meilės senajam klasikiniam kinui, tiesiog prikimšti citatų iš garsių kino juostų, persmelkti aistros, beprotiškų poelgių, netikėčiausių siužeto posūkių. Jo vaikystės Ispanijoje moteris buvo arba motina, arba kekšė. Todėl vyras (macho) tapo jo filmuose melagiu ir prievartautoju. O seksualines traumas vyrukai kenčia panašiai kaip moterys.

 

Didelis miestas (dažniausiai Madridas). Stipri, protinga ir graži moteris gyvena sudėtingame asmeninių dramų ir intelektualinių, socialinių, seksualinių, buitinių problemų sūkuryje. Tragikomiškos situacijos, į kurias ji vis įsipainioja, tik padeda jai susigaudyti savyje ir rasti meilę bei savo vietą gyvenime. Na, gal ne meilę, kas kartais net geriau. Trumpiau tariant, užtenka prisiminti vieno garsiausio jo filmo pavadinimą – „Moterys ties nervų krizės riba“. Kiekviena istorija skirtinga, su sava intonacija. O pasakotojas Almodóvaras nuostabus. Jo filmų vaizdas tobulas, bet svarbiausia – istorija. Dar karjeros pradžioje susiformavęs savitas stilius net buvo pavadintas almodóvariano. Visų įmanomų žanrų maišalynė, pusiau parodija, kičas, kartu ir nepridengtas sentimentalumas.

 

Mėgstama Almodóvaro tema – seksas. Bet seksas, kaip ir žmogžudystė, jam tik siužetinis pretekstas, padedantis kalbėti apie jį tikrai dominančius dalykus. O jie iš esmės du: gyvenimas ir mirtis. Ir čia aš iškart atsimenu aistringą, ryškų „Matadorą“ („Matador“, 1986) su elegantiška, nervinga Assumpta Serna. Kiek primirštą, bet tiesiog magiškai tragišką meilės istoriją. Net pačios nelaimingiausios Almodóvaro moterys kabinasi į gyvenimą, sekdamos savo draugėmis, esant pirmai galimybei pabėga nuo priespaudos ir joms nepakanka stebėtojų vaidmens. Net ištiktos komos, jos vadovauja pasakojimui.

 

Susikoncentravęs į moterų jausmingumą ir seksualumą, Almodóvaras niekada nekopijavo stereotipinių priemonių vaizduojant moters kūną. Moteris jo filmuose kūną paverčia skulptūra ar dekoro dalimi, suvokia jį ne kaip apvalkalą, kuris gali kažkam patikti, o kaip išorinio pasaulio dalyvį. Kiekvienas Almodóvaro moters judesys, žvilgsnis, aimana, žodis priklauso tik jai. Jo temperamentingos ispanės, laisvos ar ištekėjusios, prieš kino kamerą be gėdos jausmo užsiima seksu, o sekso malonumai – tai atsipalaidavimas, pramoga, geros nuotaikos priežastis. Joks kitas režisierius nefilmavo tiek brandaus amžiaus ar netradicinės išvaizdos aktorių. Jo moterys skiriasi temperamentu, išore, o jų seksualinis gyvenimas nepasibaigia sulaukus vyresnio amžiaus. Jos visos nepakartojamos, išskirtinės, išdidžios, neturinčios kompleksų, ar būtų aktyvios visuomenėje, ar namų šeimininkės, motinos ar bevaikės, visai jaunos ar pagyvenusios.

 

Nuo pirmojo filmo Almodóvaras kalba apie nuolatinę prievartą, kurią patiria moterys, kartais gana lengvabūdišku tonu, kad neatrodytų moralistas. Tačiau už melodraminės jo filmų uždangos visuomet slypi moteriškų kančių ir vyriško piktnaudžiavimo istorijos. Dažnai viskas prasideda vaikystėje, kai trapią mergaitę ar merginą persekioja kažkas iš artimų giminaičių, ir nėra kas galėtų apginti („Sugrįžimas“ –, „Volver“, 2006). Paauglišką seksualumą gali lydėti išprievartavimas arba pasmerkimas už seksualinį elgesį („Oda, kurioje aš gyvenu“ – „La piel que habito“, 2011; „Paralelinės mamos“ – „Madres paralelas“, 2021). Moteris lydi nenusistovėję santykiai, nelygybė šeiminiame gyvenime ar namų tironija („Moterys ties nervų krizės riba“; „Kika“; „Šalti apkabinimai“ – „Los abrazos rotos“, 2009; „Žmogaus balsas“ – „The Human Voice“, 2020). O paskui ateina sunkus pasekmių vertinimas, apgailestavimas dėl padaryto pasirinkimo, „paskutinė galimybė“ ir būtinybė laidoti mirusiuosius („Chuljeta“ – „Julieta“, 2016; „Paralelinės mamos“). Moters kelias – tai išgyventi žiaurumą, kuris tyko kiekviename žingsnyje, tiesiog įpintas į gyvenimo audinį. Ir, siekiant nutraukti tą prievartą, pakovoti už save, reikia išminties ir drąsos.

 

Motinystė – svarbiausias Almodóvaro archetipas. Besirūpindamos pasauliu, motinomis tampa ir vaikus palaidojusi pagyvenusi moteris, ir vienuolė, ir paauglė mergina. Motiniški bruožai pasireiškia švelnumu ir nuskriaustųjų globa. Tai nėštumas, kūdikio gimimas ir dažnai moters pasirinktas vienišos motinos statusas („Viskas apie mano mamą“, „Paralelinės mamos“). Režisierius kalbėjo, kad šiuos filmus paskyrė moterims, kurios laukiasi, ir moterims, kurios prarado vaikus. Jam patinka repetuoti, globoti, rūpintis, kalbėtis su savo aktorėmis. O jos dievina Almodóvarą, mėgsta pas jį filmuotis, nes rodo jas mylėdamas, suprasdamas, užjausdamas, nepaisant komplikuotų asmenybių ir charakterių. Todėl pasaulinio garso žvaigždės pasiruošusios filmuotis vos jam pirštu pamojus.

 

***

Pirmąja Almodóvaro žvaigžde tapo spontaniškoji Carmen Maura. Susipažino su ja 1980 m. tapęs teatro grupės „Los Goliardos“ nariu ir vaidindamas antraplanius vaidmenis. Tuomet Pedro pagal savo scenarijų sugalvojo kurti filmą. Pinigų rado vienas trupės narys, Carmen dar pridėjo pusę milijono pesetų, aparatūrą teko skolintis, o filmuoti rinkdavosi tik per išeigines, juk visi kažkur dirbo... Taip atsirado filmas „Pepi, Liusi, Bom ir daugelis kitų mergaičių“ („Pepi, Luci, Bom y otras chicas del montón“, 1980), kuriame jauni plevėsos suvilioja despotiško vyro žmoną sekso vakarėliui. Carmen vaidina merginą, sulaukusią didelių nemalonumų dėl namie auginamų kanapių. Paskui ji įkūnijo transseksualę Tiną labai asmeniškame Almodóvaro filme „Aistrų labirintas“ („Laberinto de pasiones“, 1982). Po metų ji pasirodo tarp naujų Almodóvaro žvaigždžių komedijoje „Blogi įpročiai“ („Entre tinieblas“, 1983). Ir pagaliau pirmas tikrai reikšmingas vaidmuo tragikomedijoje „Ką padariau, kad šito nusipelniau?“. Jos Glorijos gyvenimas tiesiog katastrofa: dirba valytoja, gyvena ankštame butelyje su vyru taksistu, kuris niekaip negali pamiršti praėjusios meilės. Paauglys sūnus prekiauja narkotikais, kitas miega su vyrais. O dar kartu gyvena keistenybių pilna bobulė. Nebeišlaikiusi Glorija ima vartoti narkotikus. Ir pagaliau užmuša savo netikėlį vyrą sriubos kaulu.

 

Šio bendradarbiavimo viršūnė – komedija „Moterys ties nervų krizės riba“. Ir tai pirmasis tarptautinis režisieriaus pripažinimas. Isterija, saujomis ryjamos tabletės, nervingas blaškymasis po kambarį, pro langą išmestas telefonas, vienas po kito ekrane besikeičiantys trenkti personažai. O paskui krizė prasidėjo tarp Mauros ir Almodóvaro, beveik dvidešimt metų Carmen nevaidino savo atradėjo filmuose. Anot žinovų, aktorė susipyko su režisieriumi, kai šis nepasiėmė jos į „Oskarų“ ceremoniją. 2006 m. pasirodęs „Sugrįžimas“ sugrąžino Maurą tarp mylimiausių Almodóvaro žvaigždžių. Šįkart ji jau vaidino pagyvenusią motiną. O naujausiame filme „Paralelinės mamos“ Almodóvaras vėl prisimena Carmen, nors filme ji nedalyvauja. Anos motinos monologe režisierius panaudojo kai kurias Carmen gyvenimo aplinkybes: norėdama likti aktore, ji išgyveno žeminantį skyrybų procesą ir iš jos buvo atimtos motinystės teisės, – skyrybos frankistinėje Ispanijoje buvo uždraustos.

 

***

Trapi, sentimentali argentinietė Cecilia Roth debiutavo dainininkės nimfomanės vaidmeniu Almodóvaro filme „Aistrų labirintas“, o savo aktorinio meistriškumo viršūnę pasiekė melodramoje „Viskas apie mano mamą“. Šį filmą režisierius skyrė „visoms aktorėms, kurios vaidina, visoms moterims, kurias vaidina, visiems vyrams, kurie vaidina ir virsta moterimis, visoms toms, kurios nori tapti motinomis, ir mano motinai“. Cecilia Roth – po tragiškos sūnaus žūties palūžusi Manuela – grįžta į praeitį ieškodama sūnaus tėvo, kuris ją seniai paliko. Nepaisant praradimo, Manuelos gyvybingumas padeda vėl pajusti ir džiaugsmą, ir liūdesį. Ji įsūnija nuo ŽIV mirusios vienuolės kūdikį. O šis vaikas tampa net trijų visiškai skirtingų moterų – senstančios aktorės, optimistės transseksualės ir Manuelos – numylėtiniu. Visoms jis padeda išgyventi skausmingus praradimus, rasti sau artimas drauges ir nusiraminti, o gal jos – paties Pedro motinos? Šis filmas atnešė Almodóvarui „Oskarą“.

 

***

Kitokio pobūdžio aktorė – ekscentriška, kampuota Rossy de Palma, lyg nužengusi iš Picasso paveikslo. Almodóvaras ją pastebėjo 1986 m. vienoje Madrido kavinėje dainuojančią pankų muziką. Specialiai jai sugalvojo miegančios sužadėtinės vaidmenį filme „Moterys ties nervų krizės riba“. Manekenė didžiule nosimi ir plačia burna, puikiai įsikūnijanti ir į prastuoles, ir į aristokrates, Rossy de Palma jau tris dešimtmečius vaidina Almodóvaro filmuose. „Aš jaučiu malonumą kiekvieną filmavimo akimirką. Darbas su Pedro – tai visuomet savotiškas žaidimas. Jis kuria gerus moterų personažus, nes išaugo matriarchato aplinkoje. Jo mama buvo valdinga, labai kūrybinga. Jis dievina moteris, supranta mūsų pasaulį ir mūsų požiūrį į gyvenimą“, – viename interviu kalbėjo aktorė.

 

Galima paminėti ir 2016 m. mirusią Chus Lampreave. Jai buvo aštuoniasdešimt penkeri. Kai vaidino kuoktelėjusią senelę tragikomedijoje „Ką padariau, kad šito nusipelniau?“, buvo vos penkiasdešimt ketverių. Čia ji įkūnijo bene įsimintiniausią personažą, suteikiantį komizmo atspalvį, regis, tragiškoms aplinkybėms. Almodóvaras nuolat patikėdavo jai nedidelius, bet labai išraiškingus vaidmenis. Net jeigu žiūrovai neįsidėmėjo jos pavardės, veidą tikrai atsimena. „Kai girdžiu Chus Lampreave balsą, man atrodo, kad kalba mano mama. Tarp visų aktorių, su kuriomis dirbau, ji turbūt pati mylimiausia, – sakė Almodóvaras, pabrėždamas, kad Chus ekspresyvumas atsirasdavo dėl aktorinio meistriškumo stokos, ir pridūrė: – Ji viena iš tų didžiųjų komikų, kurie gali išreikšti maksimumą tarsi be jokių pastangų.“

 

***

„Aukštuose kulniukuose“ („Tacones lejanos“, 1991) Marisa Paredes vaidina motiną, garsią aktorę, o Victoria Abril – jos suaugusią dukterį, kurios gyvenimas nesusiklostė. Svarbiausioje filmo scenoje jos aiškinasi santykius, kuriuose susipynė meilė ir neapykanta, pavydas ir nuoskaudos. Santūri motina „Armani“ suknele – sėkmės įsikūnijimas. Užpjudyta, nelaiminga, bandanti jai kažką paaiškinti ir nerandanti žodžių duktė staiga prisimena Ingmaro Bergmano „Rudens sonatą“ (1978), sėda prie fortepijono, kad sugrotų Chopino preliudą, pradeda padrikai pasakoti filmo siužetą ir taip atranda kelią į motinos širdį. Dramatiška, o kartu juokinga scena, pirmiausia dėl psichofizinio dviejų aktorių kontrasto: Abril – desperatiška akiplėša, Paredes – didinga blondinė, ispanų kino dama. Jos šaltas blizgesys – Almodóvaro stiliaus viršūnė. Panašaus rezultato su šia aktore jis pasiekė filme „Viskas apie mano mamą“. Visai kitokia ši aktorė melodramoje „Mano paslapties gėlė“ („La flor de mi secreto“, 1995) – moteris, išgyvenanti asmeninę dramą, tokia pati, kaip ir kitos: užgesę santykiai su vyru, džiaugsmo nebeteikianti kūryba, vienatvė ir depresija. Dar vienas puikus režisieriaus psichologinis portretas.

 

Žavi naivuolė Verónica Forqué tapo nepamirštamąja grimere Kika to paties pavadinimo filme. Numirėlius grimuojanti Kika atgaivina jaunuolio kūną ir šis ją įsimyli. Ryški tame filme ir žurnalistė sensacijų medžiotoja, vaidinama pasiutusios, nenusakomos Victorios Abril. Kartą ši prasitarė, kad suvaidinusias pas Almodóvarą aktores kaskart reikia detoksikuoti nuo jo fantastiškos asmenybės auros.

 

Paskutiniame Luiso Buñuelio filme kadaise sublizgėjusi Angela Molina nusifilmavo „Virpančiuose kūnuose“ („Carne trémula“, 1997), kur, deja, jai teko jau senelės vaidmuo. O „Pasikalbėk su ja“ nedidelį, bet labai išraiškingą baleto pedagogės vaidmenį atliko Charles’io Chaplino duktė, ilgametė ispanų kino klasiko Carloso Sauros mūza Geraldine Chaplin.

 

***

Aktorė Penélope Cruz suvaidino Almodóvaro filmuose septynis vaidmenis, nors į jo kiną atėjo vėliau. Dar būdama paauglė ji susižavėjo režisieriaus kūryba, jos mėgstama komedija buvo „Surišk mane“. Būtent todėl mergina panoro filmuotis ir ieškotis kino agento. Būdama šešiolikos ji savo pasiekė ir debiutavo filme „Jautiena“ („Jamón Jamón“, rež. Bigas Luna, 1992). Viename interviu aktorė prisiminė: „Pedro Almodóvaras iš esmės pakeitė mano požiūrį į pasaulį. Jis buvo mano jaunystės stabas, svajojau pas jį filmuotis. Visi mano artimieji apie tai žinojo, o kai jis pagaliau paskambino, aš prausiausi po dušu. Kažkas man pasakė, kad skambina Almodóvaras, bet aš pamaniau, kad tai pokštas, ir net nėjau prie telefono.“ Tą kartą, pasak legendos, Almodóvaras skambino, kad pasveikintų su sėkme: ji buvo nominuota „Goya“ premijai už vaidmenį režisieriaus Fernando Truebos dramoje „Nuostabioji epocha“ („Belle Epoque“, 1992). Jo filmams Penélope tuomet dar buvo per jauna, ir režisierius sugalvojo nedidelį epizodinį vaidmenį specialiai jai. Istorija tęsėsi tik aštuonias minutes, tačiau mergina buvo tokia žavi, plastiška, kad visi ją įsimylėjo.

 

1997 m. Almodóvaras pakvietė Penélopę suvaidinti nedidelį prostitutės Izabelės, autobuse pagimdančios kūdikį, vaidmenį filme „Virpantys kūnai“, o po dvejų metų pasiūlė jai jau didesnį vaidmenį melodramoje „Viskas apie mano mamą“, kur ji įkūnijo nėščią vienuolę Rozą. Šis filmas tapo režisieriaus vizitine kortele.

 

Filmas „Sugrįžimas“ kai kada vadinamas „ode moteriai“. Jis pasakoja apie stiprią ir drąsią moterį Raimundą, kuri įprato pati kurti savo likimą. Vyrai šiame filme – tik tarp kitko. Svarbiausia – moterų tarpusavio santykiai ir kartų konfliktai šeimoje. Čia rasime visko: ispaniškų aistrų, šeiminių dramų, paslapčių ir net žmogžudysčių. „Sugrįžime“ Almodóvaras vėl grįžta į La Mančą. Filmo pavadinimas „Volver“ atėjo iš garsiojo Carloso Gardelio tango, kuriame meilė, gyvenimas ir mirtis susipynę ir neatskiriami kaip šokėjų pora. O Almodóvarui tai sugrįžimas į tą seną nacionalinę ir asmeninę istoriją, kai patriarchaliniame pasaulyje egzistavo labai vientisas moterų pasaulis. Šio filmo herojės – motinos, dukterys, seserys, tetulės, senelės, kaimynės. Scenarijus buvo parašytas gerokai anksčiau, visai jauna Penélope Cruz turėjo vaidinti Raimundos dukterį. Tačiau filmą pavyko sukurti tik po septynerių metų, ir Penélope jau įkūnijo pagrindinę heroję. Kanų žiuri skyrė Pedro Almodóvarui prizą už geriausią scenarijų, o geriausios aktorės prizą, neišskirdami vienos iš šios nuostabios atlikėjų grupės, atidavė visoms: Penélopei Cruz, Carmen Maurai, Lolai Dueñas, Blancai Portillo, Yohanai Cobo ir Chus Lampreave. 2007 m. Penélope Cruz už „Sugrįžimą“ buvo nominuota „Oskarui“ ir tapo pirmąja ispanų aktore, siekusia šio apdovanojimo. „Almodóvaras yra mėgstamiausias mano režisierius, didžiausia dovana mano gyvenime. Jis pasiūlė man suvaidinti tokį nuostabų, sunkų ir komplikuotą personažą, kokio tik galėjau tikėtis. Aš niekada nemėgau lengvų vaidmenų“, – tada kalbėjo gražioji ispanų aktorė.

 

„Šalti apkabinimai“ (2009) – ketvirtas režisieriaus darbas su Penélope Cruz ir pirmasis, kuriame taip mažai ankstesnio Almodóvaro. Pasiekęs tam tikrą amžių, iš chuligano ir provokatoriaus jis pamažu virto liūdnesniu melancholiku. Filmas vėl apie meilę ir kūrybą, bet pirmiausia apie senėjimą, panirimą į tamsą. Liūdna istorija apie tai, kad net patys stipriausi jausmai negali pasipriešinti likimo posūkiams, ir jums lieka tik atsiminimai. Penélope vaidina moterį, kuri buvo priversta būti pagyvenusio verslininko sekretore ir meiluže, padėti mirštančiam tėvui, stengtis būti gera duktė ir siekti sunkiai įgyvendinamos svajonės – filmuotis kine.

 

Sulaukęs septyniasdešimties Pedro Almodóvaras tapo rimtesnis ir labiau paniuręs. Susipyko su Ispanijos kino akademija, kuri pasidarė abejingesnė jo filmams. Ir filmai pasikeitė, juos ne taip smagu žiūrėti kaip prieš trisdešimt metų, kai nuo visų tų biustų, raudonų suknelių ir aukštakulnių, chemiškai nenatūralių spalvų ir amžino tango be muzikos užimdavo kvapą. Almodóvaras trokšta išsipasakoti ar tiesiog atkurti ekrane dar vieną istoriją apie gyvenimą, meilę ir mirtį.

 

2019 m. pasirodo „Skausmas ir šlovė“, kurį kritikai pavadino asmeniškiausiu režisieriaus filmu. Almodóvaras net filmavo jį savo namuose. Jo herojus, kino režisierius Salvadoras negali susigyventi su ligomis ir skausmu. Žvelgdamas į praeitį jis prisimena vaikystę, pirmąjį susižavėjimą, sudėtingus santykius su motina. Už Salvadoro vaidmenį Antonio Banderas Kanuose pelnė geriausio aktoriaus apdovanojimą. Penélope Cruz suvaidino režisieriaus motiną jaunystėje, o santykiai su motina užima filme tokią pat svarbią vietą kaip ir paties Pedro gyvenime. „Dažnai esu kaltinamas peržengiantis nustatytas elgesio normas. Tai reiškia, kad mano herojai yra gyvi. Kad mano žiūrovai yra gyvi. Ir mano darbas bei kūryba yra gyvi! Aš keičiu filmų temas, siužetus. Naujajame (XXI) amžiuje aš tapau niūresnis ir ėmiau blaiviau žiūrėti į gyvenimą. Bet iš esmės nepasikeičiau. Esu tas pats, tik vyresnis, senesnis. Būti įsimylėjusiam yra gerai. Bet menininkui ne visai naudinga būti laimingam. Kai rašiau scenarijų filmui „Moterys ties nervų krizės riba“, buvau įsimylėjęs ir labai nelaimingai. Visus savo išgyvenimus ir kančias aš paverčiau komedija“, – kalbėjo Pedro Almodóvaras viename interviu.

 

Pagaliau per patį pandemijos įkarštį jis sukuria melodramą „Paralelinės mamos“ (2021), kur lieka ištikimas sau – nagrinėja daugumą jo filmų lydinčią motinystės temą. Dvi skirtingo amžiaus moterys, nutarusios gimdyti, tą pačią dieną atsiduria ligoninėje. Dženisė (Penélope Cruz) – žinoma fotografė, Ana (Milena Smit) – sutrikusi paauglė. Vienišų, neplanuotus kūdikius gimdysiančių moterų susitikimas pakeis abiejų likimus. Dramoje apie gimimą, atmintį ir motinystę, kaip visuose Pedro filmuose, – standartinėms klišėms, lyties stereotipams ir visuomenės nuomonei nepasiduodančios moterys. Nepriklausomos ir išdidžios. O filmas skirtas „visoms besilaukiančioms moterims“ ir „visoms moterims, praradusioms savo vaikus“. Nors „Oskaro“ Penélope šį kartą nepelnė, buvo apdovanota Venecijoje už geriausią moters vaidmenį. Ir bene pirmą kartą Almodóvaras taip atvirai prabilo apie šiandien tokį aktualų istorinių skriaudų atitaisymą, protėvių svarbą mūsų gyvenime ir atsiminimus. Na, o mes pirmą kartą pamatėme kitokią gražuolę Penélopę – kampuotų judesių, kiek vyriškos eisenos, džinsuotą karjeros moterį su marškinėliais „Visi mes feministai“.

 

***

Tarp šių dviejų filmų pasirodė ir trumpametražis meistro etiudas „Žmogaus balsas“ – improvizacija Jeano Cocteau pjesės motyvais. Tai pirmas meistro filmas anglų kalba su aktyviąja Tilda Swinton. Ši aktorė, pasirodo, turi ir temperamento, ir humoro, ir net aistringų emocijų. Ir labai gražiai atrodo su režisieriaus mėgstamos raudonos spalvos suknele.

 

Pedro Almodóvaras apskritai gan kosmopolitiškos dvasios. Nors jo filmai apie Ispaniją ir ispanus, jis visada pabrėžia universalų jų pobūdį. Jo Ispanija be paeljos ir flamenko, tačiau apgyvendinta gyvų žmonių. Jis klausia: „Visi personažai trokšta meilės, prisirišimo, nors brangina laisvę ir nepriklausomybę, nes vergiška meilė gresia jų egzistencijai. Bet ar yra idealus ryšis, kuris neapribotų mūsų laisvės?“ Vieni giria meistrą už ištikimybę sau, kiti mano, kad jis kartojasi, tačiau niekas neabejoja, kad šis režisierius sukūrė savo kino visatą. Pats Almodóvaras sako, kad visada kūrė tokius filmus, kokius norėjo, ir klausėsi tik jį supančių dvasių. „Dvasios lydi mane visąlaik, jos bręsta ir sensta kartu su manim. Jos jau barzdotos. Todėl mano stalčiuje visada yra keli baigti scenarijai. Kartais būnu neištikimas, metu kokį nors projektą ir griebiuosi kito. Tačiau ne tada, kai filmas jau kuriamas. Tada kiekvienas kvadratinis mano smegenų centimetras jau būna pasinėręs į filmą. Tuomet beveik neskaitau, nežiūriu televizoriaus, niekur nevaikštau, būnu visiškai susikaupęs. Bet juk tai turbūt nieko ypatinga? Ko gero, visi, kurie ką nors daro aistringai, dirba ar myli, išgyvena panašiai. Susikaupimas leidžia gyventi intensyviau, išraiškingiau ir kurti meną. Tada pasijuntu laisvas.“