Prologas, penki palyginimai ir epilogas
Ruben Östlund
Ruben Östlund
Prologas
Jutube yra videoklipas, kurį paskelbė Rubeno Östlundo filmų gamybos studija „Plattform Produktion“. Tai daugiau kaip šešių minučių vidutinės kokybės mėgėjiškas epizodas, kuriame filmo „Force Majeure“ (2014) režisierius ir prodiuseris laukia paskelbiant, ar jų filmas bus nominuotas „Oskarui“.
Jie stovi, valgo obuolį, jaudinasi ir klauso tiesioginės transliacijos. Kamera iš pradžių kratosi, paskui ieškodama pozicijos sustoja ir nejuda iki pat pabaigos. Klipas subtitruotas angliškai.
Vyrai parodo, kad yra Niujorke, lyg ir ramūs, bet jaudulys po truputį atsiranda. Ties penkta minute paaiškėja, kad filmas tarp „Oskaro“ nominantų nepateko. Vyrai apsikabina, maždaug – gaila, bet ką padarysi, – ir Östlundas dingsta iš kadro. Prodiuseris dar pavaikšto, pasikeikia ir taip pat pasišalina. Bet garsas lieka. Girdime, kaip gailiai, sakytumei, gyvuliškai klykauja ir verkšlena režisierius, į kadrą grįžta prodiuseris, spiria į kėdę, nusikeikia ir vėl išeina iš kadro, mums belieka žiūrėti į kondicionieriaus groteles. Įtampa auga. Girdime, kaip prodiuseris šaukia: Rubenai, kvėpuok... Ne ne, nenusirenk, sėskis. Tada režisierius dar kartą gailiai surėkia. Pabaiga.
Klipo pavadinimas – „Švedų režisierius išprotėjo, kai nebuvo nominuotas „Oskarui“ („Swedish director freaks out when he misses out on Oscar nomination“); toks, tarsi būtų įkeltas ne jų pačių, o kažkas kitas užfiksavo šitą reikalą ir pasidalijo. Jį peržiūrėjo daugiau nei 208 tūkstančiai žmonių.
Ar įmanoma įsivaizduoti kurį nors kitą režisierių, kuris taip, sau būdingu stiliumi, dalijasi tokiu intymiu, arogantišku, atviru ir garbės troškimą rodančiu klipu? Juk daugumai menininkų apdovanojimai nesvarbu, nors yra svarbu.
Joachimas Trieras
2008 m. „Kino pavasaryje“ buvo parodytas Joachimo Triero debiutinis ilgametražis filmas „Repriza“ („Reprise“). Sunku atpasakoti, kaip jis sujaudino dvidešimtmečius ar trisdešimtmečius žiūrovus, prikaustytus prie ekrano ketvirtojoje senojo „Vingio“ salėje. Tačiau nepraėjus nė pusvalandžiui Izolda Keidošiūtė, sėdėjusi ilgos eilės viduryje, atsistojo ir išėjo. Ar ji išeitų iš panašaus amžiaus žmones vaizduojančio „Liūdesio trikampio“ („Triangle of Sadness“, 2022)?
Rubenas Östlundas gimė tais pačiais metais kaip Joachimas Trieras – 1974-aisiais. Žiūrint iš toliau – beveik ten pat (vienas Danijoje, kitas Švedijoje). Bet sunku įsivaizduoti skirtingesnius režisierius. Trieras nuo pirmo iki paskutinio filmo kalba apie jauną žmogų ir jo vidinę kovą su savo paties nežinojimu, kas jis yra. Tai žavingai liūdni filmai, dažniausiai kupini melancholiškos vilties.
Šalia jo Östlundas atrodo kaip pavargęs, pavytęs ir ironijos persmelktas cinikas, kuriam vienintelis būdas įveikti visą šitą reikalą, vadinamą gyvenimu, yra kandus humoro jausmas.
Östlundo objektyve – susituokę („Force Majeure“) arba jau išsiskyrę („Kvadratas“), sąlyginai daug pasiekę („Liūdesio trikampis“) žmonės. Jam neįdomu jaunųjų verterių kančios, jam svarbu tik tai, ką žmonės sako ir daro. Jis fiksuoja, taigi ir vertina žmogų socialiniame kontekste, visiškai ignoruodamas tai, ką vadiname vidiniu pasauliu.
Šiam arogantiškam (ir tai žinančiam) „palmės šakelių“ laureatui visai neįdomus vadinamasis paprastas žmogus. Kokios veikėjų pižamos „Force Majeure“! Kokia chebra susitinka kruiziniame laive „Liūdesio trikampyje“! Kokia grietinėlė sukama „Kvadrate“! Visi jie aukštai viršuje. Kaip smarkiai skiriasi Triero blogiausio žmogaus pasaulis nuo Östlundo blogiausio žmogaus pasaulyje?!
Bet Östlundas pakyla virš savo personažų. Jis žiūri iš viršaus. Triero kamera ramiai ir empatiškai juda po nusižudyti ketinančio buvusio (esamo) narkomano dvasinį pasaulį, o Östlundui reikalingas kuo aukštesnis kranas. Jam to reikia, kad pamatytų ir įvertintų kontekstą. Na, ir tam, kad galėtų žiūrėti iš aukšto. Atrodo, kad visus personažus jis šiek tiek niekina. O tai leidžia jų nepamilti ir vertinti objektyviai.
Kine įprasta manyti (ar nelaikome to siekiamybe?), kad veiksmas turi atspindėti kokį nors jausmą, pasakoti apie jį. Pasakoti taip, kad mes, žiūrovai, sugebėtume jį daugiau ar mažiau suprasti taip, kaip nori scenaristas. Labiausiai dėl to, kad galėtume per istoriją irtis toliau. Kitaip pasiklystume. Östlundui tai nerūpi (taip, mes jam nerūpime).
Prisiminkime filmo „Force Majeure“ pabaigą, kai visi leidžiasi nuo kalno ir tėvas nei iš šio, nei iš to užsirūko. Ką tai reiškia?..
„Aš niekada nenoriu turėti tarpinių scenų, kurių vienintelis tikslas – tęsti pasakojamą istoriją. Jei įterpčiau tokias scenas, būčiau blogas režisierius.“ Östlundas sako, kad jo misija yra kurti filmus, kupinus įdomių, atskirai veikiančių scenų, kurios apibendrintų žmogaus elgesį.
„Kvadratas“ („The Square“, 2017) – beždžionė namuose. „Žaidimas“ („Play“, 2011) – atsispaudimai. Galima sakyti, kad viskas „Atsitiktinumai“ („De ofrivilliga“, 2008). Konceptualu, gryna, įspūdinga.
„Liūdesio trikampyje“ režisierius, atrodo, pasiduoda. Gal dėl to, kad pirmą kartą rodo visai nerafinuotus veikėjus, kurių sėkmė nepagrįsta jokiu mąstymu (net „Žaidime“ vaikai nusikaltėliai yra tikrai konceptualūs). Nors filme gausu išgrynintų scenų, tarpinių, istoriją stumiančių epizodų – kaip standartiniame, ne ostlundiškame filme.
Liūdesio trikampio kino kritikų veiduose dėl to neatsirado, ir Östlundas už šį – silpniausią – savo filmą buvo apdovanotas „Auksine palmės šakele“ Kanuose.
Michaelis Haneke
Rubenas Östlundas yra šių laikų Michaelis Haneke (tikri kino kritikai ir profesionalai čia turi netekti žado).
Östlundas moka pasakoti ramiai, nejudriai, neaštriai, nedrastiškai, su gerokai mažiau prieveiksmių nei šiame sakinyje. 2010-ųjų trumpametražiame filme „Incidentas prie banko“ („Händelse vid bank“) vienu kadru fiksuojama kasdienybė, kurią kažkas grubiai sutrikdo. Įtampos esama, nors, atrodo, nieko nevyksta arba vyksta pernelyg buitiškai.
Kone identiška pasakojimo technika pasižymi ilgametražiai „Žaidimas“ bei „Atsitiktinumai“ (šio atgarsių gausu ir kituose filmuose). Kamera visada vienoje vietoje ir ilgai (kartais labai ilgai) fiksuoja erdvę, kurioje iš lėto, pabrėžtinai natūraliai bei dokumentiškai plėtojasi veiksmas. Tokiu labai primityviu, bet meistriškumo reikalaujančiu metodu režisieriui pavyksta kurti bauginančią įtampą, nedviprasmiškai primenančią Haneke’s „Paslėpta“ („Caché“, 2005).
Veiksmo nėra, bet įtampa milžiniška. Kaip ir šaltas bei rūstus austras, šis švedas puikiai išmano žiūrovo lūkesčius ir naratyvų taisykles. Jis žino, kada mes susijaudinsim, žino, ko mes bijosim ir – o tai svarbiausia – ko tikimės, ką mes įsivaizduojame ir kokį scenarijų, priklausomai nuo muzikos, kadro ir sukurtos atmosferos, sudėliosime savo galvose.
Kai „Atsitiktinumuose“ vyriškis visiškai prisigėrusią merginą įsisodina į savo „Volvo“, mes manome, kad ji bus išprievartauta; kai mokytoja smurtu apkaltina kitą mokytoją – atrodo, kad visas kolektyvas ją pasmerks, nutiks kažkas tragiško, bet tai tik detalės, smulkmenos, niuansai.
Östlundas sugeba meistriškai parodyti mažą, subtilų ir niuansuotą smurtą (ta mokytoja pokalbyje ieško akių kontakto, viskas vyksta mandagiai, bet vis tiek – skausmingai). Kaip Haneke’s „Baltame kaspine“ („Das weiße Band – Eine deutsche Kindergeschichte“, 2009) dalgiu kapojami kopūstai, Östlundo „Žaidime“ tamsoje paskendęs vaiko siluetas bando padaryti šimtą atsispaudimų, o „Kvadrato“ beždžionė atsiduria prabangioje puotoje.
„Kad kiekviename kadre būtų kuo daugiau skausmo“, – komentuoja Östlundas, kalbėdamas apie filmą „Force Majeure“. Bet Östlundo skausmas yra kitoks nei Haneke’s. Švedo skausmas yra ironiškas. Jis atsiranda iš savotiško patogumo, visiško nuobodulio, absoliutaus beprasmybės jausmo, tuštumos. Kitaip tariant – tai šių laikų skausmas.
Haneke žvelgia iš laiko perspektyvos, perteikia giluminius skausmus, tyrinėja ekstremalius jausmus ir padėtis. Jis nagrinėja paribius, radikalus, įvykius. Östlundas skausmą randa dviejose viena po kitos einančiose frazėse – mano draugė sakė, kad jūs čia gražiausias vyras, o netrukus, atsiprašau, suklydau, ji ne jus turėjo omeny („Force Majeure“).
Larsas von Trieras
Provokatorius, enfant terrible, persona non grata Šio etiketės skirtos Larsui von Trierui. Östlundas tokių neturi (kol kas).
Von Triero provokatoriaus etiketė – tiksli. Jam pavyksta provokuoti, rutuliojant iš esmės vieną prielaidą – žmogus yra blogas ir būtent blogio gali iš jo tikėtis. Išskyrus kelias išimtis, tokia von Triero preambulė, visu grožiu sužydėjusi „Dogvilyje“ („Dogville“, 2003). Nevengia von Trieras ir provokacinių scenų – kerpamas klitoris („Antikristas“, 2009), kariama akla motina („Šokėja tamsoje“, „Dancer in the Dark“, 2000), abortas, atliekamas drabužių pakaba („Nimfomanė“, režisieriaus versija, 2013), pasaulio pabaiga („Melancholija“, 2011).
Östlundas irgi provokuoja. Jis lygiai toks pat arogantiškas. Jis žino, kad jo „Kvadratas“ bus Kanuose, kur susirinkęs kino industrijos ekstraktas žiūrės jo filmą su smokingais. Žiūrės, kaip meno pasaulio žmogus su smokingu knisasi šiukšlėse. Per lietų. Jam juokinga ne pati scena, o kaip ją žiūrės. Taip toli jis mato.
Provokacijai Östlundui nereikia nei klitorio, nei pasaulio pabaigos. Jis provokuoja atskiromis scenomis, kuriose išgaunamas maksimalus ironijos ir/ar skausmo kiekis, o su visomis iš to išplaukiančiomis emocijomis sužydi visa ko dviprasmiškumas.
Mat Östlundas nesiremia prielaida, kad žmogus iš esmės yra blogas, ir tuo, priešingai nei von Trieras, nemanipuliuoja. Östlundo prielaida – žmogus yra blogas, bet ne visada ir nebūtinai labai. Kaip sako jis pats: „Mano požiūris į pasaulį ir visuomenę nėra pesimistinis.“
Jo veikėjai patenka į dviprasmiškas situacijas, kuriose nebūtinai atsiskleidžia pati blogiausia jų pusė. Östlundas yra perpratęs būtent šių laikų žmogaus sutrikimą ir savotišką gebėjimą būti ir geram, ir blogam vienu metu. Iš esmės jis rodo, kad šiame pasaulyje šiuo metu tiesiog neįmanoma būti nuosekliam.
„Kvadrate“ – tarsi sunku, tarsi lengva padėti benamiams, „Žaidime“ – tarsi tampi rasistu, nors juo lyg ir nesi, filme „Force Majeure“ – tarsi labai rūpiniesi šeima, bet ekstremalioje situacijoje – tik savimi, „Liūdesio trikampyje“ – tarsi nesi blogas, bet, pasirodo, esi parazitas, kuris ničnieko nesugeba. Nieko panašaus į neištikimybę savo vedybų išvakarėse („Melancholija“).
„Liūdesio trikampyje“ šis išbandytas metodas įgauna makabriškas ir šiek tiek prikišamas bei banalias formas – rusų oligarchas verkdamas laiko žuvusią žmoną ir kartu nuiminėja nuo jos brangius papuošalus, ant išmatų laivo kajutėje slidinėja apsivėmusi ponia. Östlundo pasaulyje tai artėja prie kerpamo klitorio. Bet tai atleistina, juolab kad pats enfant terrible „Nimfomanę“ užbaigia banaliai, nuspėjamai, ignoruodamas visus sau keliamus standartus.
Kartais, matyt, tiesiog norisi peržengti ribą, kuri yra ne priekyje, o už tavęs.
Broliai Dardenne’ai
Dviejų „Auksinių palmės šakelių“ klubas – labai mažas. Bet kadangi festivalis prancūziškas, čia mėgstami režisieriai, turtingiems žmonėms su „Dolce& Gabbana“ akiniais ir „Louis Vuitton“ rankinėmis rodantys, kaip sunkiai gyvena kiti žmonės ir koks pasaulis neteisingas. Kuo realistiškiau – tuo geriau. Ir to niekas nedaro geriau nei broliai Dardenne’ai. Šie belgai, kaip sakoma, rodo pasaulį tokį, koks jis yra iš tikrųjų.
Jų kamera tirta, lyg keliautų duobėtomis Kauno gatvėmis, ir rodo skurde ir nelaimingų įvykių pančiuose įstrigusius žmones. Teisybės nėra, išeities – nelabai, padėti niekas nenori. Kur žiūri valstybė? Ką daro visuomenė?
Broliai manipuliuoja mūsų jausmais ir prašo užuojautos. Jų „iš tikrųjų“ yra tai, ką mes matome šią akimirką. Östlundo „iš tikrųjų“ yra tai, kas mes esame visada, net jei tai, ką matome, neįmanoma. Švedas įtaigiai jungia dokumentiką su fantastika ir net nebando įtikinti žiūrovo, kad tai, ką matome, pretenduoja į tikrovės atspindį. Čia kaip Piccasso nupieštas gaidys, kuris atrodo tikresnis už tikrą gaidį (nes atspindi gaidžio esmę, nors ir nėra fotografiškai į jį panašus).
Östludnas žiūri ne į socialinius santykius ar, jei labiau patinka, – į neteisybę, o į socialinių santykių niuansuotumą ir nevienareikšmiškumą. Dažniausiai tai liečia vyrų ir moterų socialinį statusą ir visuomenės formuojamus lūkesčius. Filme „Force Majeure“ būtent vyras pabėga nuo sniego lavinos (bailys), „Liūdesio trikampyje“ – kvailas ginčas tarp vaikino ir merginos, kas mokės už vakarienę, „Kvadrate“ – pokalbis apie moters vardą ką tik su ja permiegojus.
Dardenne’ai sako – žiūrėkite, kokia neteisybė, o Östlundas – žiūrėkite, kaip viskas sudėtinga ir juokinga. Aišku, Östlundas beveik nerodo imigrantų ir socialiai pažeidžiamų grupių. Tačiau jei ir rodo („Žaidimas“, „Atsitiktinumai“), tai vyksta be bandymo sugraudinti, vaizduojant žmones lyg šlapius šunyčius didelėmis akimis.
Dardenne’ai atrodo taip, lyg vis dar skaitytų popierinius laikraščius ir ten ieškotų įkvėpimo ar tiesos savo pasakojimams. Östlundas nevengia remtis jutubu. Ne tik remtis, bet kopijuoti ir perdaryti. Štai pati „Force Majeure“ pabaiga autobuse yra kone pakadriui nukopijuota eilinė mėgėjiška dokumentika apie prastą autobuso vairuotoją.
Rubenas Östlundas
Kiekvienas laikas turi tokius menininkus, kurie sugeba jį atliepti ne tik turiniu, bet ir forma. Rubenas Östlundas yra pirmas ir kol kas vienintelis režisierius, sugebėjęs užčiuopti šių laikų miesto gyventojo dviprasmišką esatį ir iššūkius, su kuriais eilinis hipsteris susiduria valgydamas Viduržemio jūros gėrybes kur nors Europos Šiaurėje.
Jam ir jai klausimas, kas ir kodėl sumokės už vakarienę, yra lygiai toks pat svarbus kaip Haneke’i nacizmo gimimas, Dardenne’ams socialinė neteisybė, von Trierui depresija, Joachimui Trierui – ką reiškia, kad aš nenoriu turėti vaikų. Östlundas rodo tai, kas kitai kartai atrodo kaip išsidirbinėjimas ir nesvarbūs dalykai. Nors švedas į tai žiūri labai rimtu veidu, supranta ir to absurdiškumą. Jis suvokia ir savo paties absurdiškumą, bet tai nenuveda jo į cinizmą ir tyčiojimąsi (dažniausiai nenuveda, ne visada, o tai taip pat iškalbinga).
Skolindamasis kone mėgėjišką muziką iš jutubo ar duodamas aktoriams memą kaip vaidybos pavyzdį, naudodamas mėgėjų filmuotus vaizdelius taip, kaip Haneke naudojasi istorijos ir psichoanalizės šaltiniais, Östlundas visada yra ten, kas vadinama current thing – dabartinis reikalas. Paprastai tariant – jis aktualus. Jis apskritai ignoruoja istoriją, nesidairo atgal.
Švedas atliepia šių laikų žmogaus jausmus, nes kalba apie problemas, bet kartu ir linksmina. Tai svarbu, nes šiais absoliučios ir nuolatinės ironijos laikais tai atpalaiduoja. Negali būti per daug rimtas, nes būsi pažeidžiamas, bet negali būti ir banalus, nes būsi banalus. Östlundas turinio ir formos prasme pasiūlo ironišką analizę ir taip saugiai kalba apie tai, kas svarbu.
„Liūdesio trikampyje“, „Kvadrate“, „Force Majeure“ žmogus juokdamasis gali pamatyti tai, ką nori pamatyti: arba kad vyras visuomenės tikrai spaudžiamas elgtis kaip stereotipinis vyras, arba gali galvoti, kad tas vyras tiesiog boba. Östlundas, jei galima taip sakyti, neturi nuomonės, jam įdomus pats nuomonės turėjimas ir, tam tikra prasme, neįmanomumas jos neturėti.
Jam įdomu viskas, kas dabar įdomu instagrame – lyčių vaidmenys, feikai, trumpalaikiai santykiai, rasių lygybė, nuolatinis apsimetinėjimas, kad viskasyra gerai, nors viskas tikrai nėra gerai ir, žinoma (o tai jau buvo įdomu visiems ir visais laikais), – iš rankų sprūstantys vyro ir moters santykiai.
Taigi galbūt galima sakyti, kad ponas dvi palmės šakelės neturi labai gilių minčių ir nieko esmingo kaip ir nepasako. Bet ar tai nėra pats ryškiausias šių laikų bruožas? Skęstančiame „Liūdesio trikampio“ laive du vyrai apsišaudo žymių žmonių citatomis ir taip prasideda citatų karas. Vienas paskaito vieną sakinį iš telefono, tada kitas paskaito kitą. Tai yra šių laikų gylis ir išmintis – vieno sakinio tiesos, aklai cituojamos naršant išmaniajame telefone.
Rubenas Östlundas žino, kad nieko išties gilaus, išties reikšmingo pasakyti tikriausiai ir nebeįmanoma, nes viskas, absoliučiai viskas turi sutilpti į sakinį, instagramo frazę, jaudinančią sceną jutube. Niekas niekam daugiau negali sutelkti dėmesio. Bet jis nesiskundžia, savęs neteisina, tai žinodamas jis išsilaisvina, vis tiek stengiasi mąstyti ir dalintis savo mintimis. Kaip būdinga šiems laikams.
Epilogas
2018 m. „Plattform Produktion“ įkėlė į jutubą dar vieną videoklipą – „Švedų režisierius ir vėl eina iš proto“ („Swedish director freaks out again“). Idėja tokia pati – žmonės laukia, ar jų filmas „Kvadratas“ bus nominuotas „Oskarui“. Tik čia save filmuoja ne tik režisierius, bet ir aktoriai, ir prodiuseris. Veiksmas vyksta skirtingose vietose (ir net pasaulio kraštuose). Filmas yra nominuojamas, visi džiaugiasi, apsikabina.
Klipas peržiūrėtas 17 tūkst. kartų.
