Blogas visiems

O ir pats Vėlyvis į lietuvių kiną atėjo su atpildo troškimu, perpildytas neapykantos lietuviško kinematografo tradicijai, kino kritikėms, Kultūros ministerijai, anemiškam tautiniam charakteriui. Ir (kitaip negu jo nelaimėliai personažai) savo darbu įrodė, kad išsivaduoti iš praeities ir aplinkybių įmanoma. Pasinaudojęs gan pižonišku filmų konkursu „AXX“, kurio nugalėtojams buvo suteikiamas finansavimas, jis vienintelis iš apdovanotųjų sukūrė darbą, vertą pavadinti kino filmu. Iš pradžių apsireiškęs su dviguba „w“ pavardėje (taigi ne vietinis, o jei ir vietinis, tai pasirengęs dingti iš šito užkampio), pasauline žvaigžde Welyvis netapo, tačiau susuko juostų ir su britais, ir su rusais. Sinefilijos karštinės krečiamas kino entuziastas atėjo ne tik keršyti, bet ir svajoti – apie šlovę, ekrano žvaigždes, skandalingą gražų gyvenimą. Ir gal net šita svajone pasidalinti su mumis. Aišku, ne viskas sekėsi: kritikėms neįtiko lėkšta tematika ir paviršutiniška plėtotė, plačiosioms masėms pritrūkdavo vaizdo ir kalbos sodrumo, asmeniniai skandalai neretai atrodė kaip dirbtiniai, o ne organiškai išplaukę iš natūros. Tačiau nepaneigsi, kad į lietuvių kiną Vėlyvis įmaišė naujų priedų: grotesko, pykčio, nenormatyvinės leksikos, beskonybės ir rėmėjų produktų reklamos. Žodžiu – padovanojo iliuziją, kad vietinis gyvenimas ir kinas ne tokie jau išsikvėpę. Atvirkščiai, netikėtumai ir, deja, nemalonumai čia tyko kiekvieną mielą dieną.

Pirmą filmą pavadinęs „Zero“ (2006), Vėlyvis simboliškai „nunulino“ lietuviško kino situaciją. Režisierius greitai įsiskonėjo – taip atsirado „Zero“ trilogija, savotiška naujausiųjų laikų kronika. Bet, kaip sakė kažkuris Vėlyvio personažas, „šitoj šaly gerai nebūna“ – kai kuriems vietos dėsniams teko paklusti ir pačiam Vėlyviui. Gal jis ir svajojo apie ironija žaižaruojantį kriminalinį kiną su gražuolėmis, tik teko tenkintis tuo, kas yra, o būtent vietinėmis fizionomijomis ir siužetais.

„Zero“ trilogijoje nėra kriminalo su polėkiu ir plačiu užmoju. Tai – smulkių ir absurdiškų niekšybių istorijos, susietos giluminės skolos, tarytum užkoduotos žmogaus prigimtyje, leitmotyvo. Skola pažymėjusi kiekvieną Vėlyvio personažą; net jei kuris nors bando likti nuošaly, kiti vis tiek priverčia tapti skolininku. Ilgainiui daugėja nulių sumos gale, litus keičia eurai, o filme „Piktųjų karta“ (2021) išlenda įsisenėjusi skola iš laikų, kai vienintelė valiuta buvo rubliai. Pirmasis „Zero“ – klasikinė prasilošusio kazino žaidėjo, karštligiškai bandančio susigraibyti pinigų bet kokiomis priemonėmis, istorija. Tačiau aplink pagrindinį veikėją sukasi galybė šalutinių personažų, atsitiktinai įpainiotų į nemalonumus ir nesuvokiančių, už ką juos ištiko likimo prakeiksmas. Panašiai „Zero II“ (2010) į nevykėlių kokaino grobikų sukeltą nesusipratimų virtinę įklimpsta nuo to paties kokaino apspangę televizijos serialų kūrėjai. „Zero III“ (2017) skola pakylėjama iki visuotinio dėsnio: kad ją grąžintų, veikėjai, patys to neįtardami, išmušinėja pinigus vieni iš kitų. Negana to, čia visi tokie beviltiški niekšai, kad net iš savo skolos mėgina pasipelnyti: kiekviena auka iš kitos aukos reikalauja vis stambesnės išpirkos, taigi pradinė penkiasdešimties tūkstančių suma išauga iki šimto šešių.

Tačiau atiduoti skolą nereiškia išpirkti kaltę – nuodėmių atleidimo šiame kine nėra. Nes niekas ir nesitiki, kad skolą grąžinti pavyks. „Nieko tu negrąžinsi, nes neturi iš ko“, – sako Sauliaus Sipario Bosas nelaimėliui lošėjui. O „Zero III“ save patį vaidinantis Juozas Statkevičius aimanuoja: „Kostiumams pinigų nėra, nieko nėra.“ Pinigų neturi net televizijos redaktorės šantažuojama prokurorė. Veikėjai ir patys supranta, kad giliai įklimpo, ir iš nevilties toliau gyvena ne pagal pajamas.

Gyvenimas Vėlyvio kine – nesibaigianti visuotinė orgija, pertraukiama prablaivėjimo akimirkų. Tada veikėjus ištinka negatyvi ekstazė, kurią perteikti gali tik nenormatyvinė leksika. Kiekviena diena – kaip priešmirtinės konvulsijos, tačiau pasmerktieji įnirtingai kapstosi toliau. Piktą energetiką spinduliuoja aktoriaus Andriaus Paulavičiaus lošėjas, o nemirtingas Mindaugo Papinigio Vovka, viename filme nudobtas, kitame, žiūrėk, vėl keliasi iš numirusiųjų. Nevilties ir gyvastingumo ženklu tampa tokie iš kriminalinių kronikų atkeliavę kuriozai kaip prie rankos prirakintas radiatorius, kurį velka britas savo kelionėje per Lietuvą, ar Egidijaus Dragūno personažas su užmautais antrankiais, bet vis tiek įsikibęs Kalašnikovo automato.

Panašiai nesuvokiamu būdu Vėlyvio kine laikosi pasmerktų mėgėjų, nemokančių net vogti, zero kraštas – Lietuva. Tiesa, filmuose švysteli vienas kitas rafinuotesnis tipas (aktorių S. Sipario ar Remigijaus Sabulio pavidalu), leidžiantis suprasti, kad po chaotišku paviršiumi glūdi gelminis valstybės mechanizmas. Visgi tai susidvejinęs, susitrejinęs pasaulis be atskaitos taško (iškalbinga „Zero II“ pradžia – pakelėje stūksantis užrašas „Vilnius – Europos kultūros sostinė“, ties kuriuo šlapinasi prostitutė). Tiesa, filme „Redirected“ (2014) visuotinis supuvimas ir nemokšiškumas tampa pranašumu, nes svetimšaliams piktadariams sukelia kognityvinę sumaištį. Filme susireikšminę britų gangsteriai, vadovaujami aktoriaus Vinnie Joneso, dėl likimo užgaidos nubloškiami į Lietuvą, kur priversti terliotis su mėgėjais. Britai bando veikti pagal nusistovėjusias žanro taisykles, tačiau susiduria su nuovokai nepaklūstančia vietinių saviveikla ir kapituliuoja.

Tiesą pasakius, būtent nuoširdus mėgėjiškumas suteikė šiurkštaus žavesio ir ekspresijos pirmajam Vėlyvio filmui. Vulgari to meto klubų ir restoranų prabanga, sunkieji narkotikai, Skirmantas Valiulis, sukantis pornojuostas miegamajame… „Zero II“ veikėjai jau įsiurbti pasaulio, kuriame vis daugiau silikoninių ir kitokių pakaitalų. Čia tėra vienas personažas, kuris mėgina atsiriboti nuo tokios realybės ir neskaito laikraščių, nežiūri serialų, nekelia kojos į viešojo maitinimo įstaigas. „Zero III“ atveju realybės klastotė išsiplečia anapus filmo pasaulio. Šiame filme, kuris sukasi aplink valdžios ir žiniasklaidos santykius, su pasigardžiavimu save pačius vaidina vieši asmenys, įskaitant žiniasklaidos atstovus. Tokiu būdu jie tarsi demaskuoja savo netikrumą, nes nebežinai, ar ekrane jie parodijuoja save, ar tiesiog yra tuščiaviduriai, todėl gali vaidinti bet kokį užsakytą vaidmenį. Nors „Zero III“ prologas skiriamas ateities kartoms, filmas atspindi realybę, kur viskas greitai pasimiršta ar specialiai ištrinama, užgožus kitiems skandalams ar, atvirkščiai, pridengus dorybingais gestais. Kita vertus, banalią dedikaciją galima suprasti kaip dar vieną priminimą, kad praeitis keršija ir kad anksčiau ar vėliau skolas teks susimokėti.

Nors Vėlyvis ir dedasi esąs nepatogus visiems, jis gerai gaudo nuotaikas ir žino, kas paklausu. Įrodymas – filmas „Piktųjų karta“, įtaikantis į visuomenėje paūmėjusius atminties karus. Šis trileris, pasakojantis apie įtakingus asmenis, dirbusius sovietiniame saugume ir naiviai manančius, kad įkalčius ir liudininkus pavyko sunaikinti, iš esmės tęsia skolos temą, tik skola čia kolektyvinė. Nors filme yra keršytojo figūra, personažus veikiau sunaikina baimė ir savigrauža. Neatsitiktinai, renkantis nužudymo būdą ir kuriant mirties scenografiją, rafinuotą žudiką įkvepia agentų slapyvardžių simbolika. „Piktųjų karta“ išsiskiria neįprastai minorine tonacija, tamsesne ir šaltesne estetika. Negana to, filme pasirodo lig tol Vėlyvio kinui nebūdingos suverenios figūros, suvokiančios, kodėl pateko į tam tikrą situaciją ir pasiryžusios ginti savo asmenybės ribas.

Beje, čia įdomu prisiminti, kad Rusijojesukurtas Vėlyvio filmas „Nakties sergėtojai“ (2016) atvirai romantizavo darbą saugume. Šioje kino pasakoje saugumo majoras įvilioja jauną kurjerį į specialųjį tarnybos būrį ir atveria tikrąjį pasaulio vaizdą. Pasirodo, įvairaus plauko Maskvos miesto marginalai (nuo gatvės dailininkų iki rytietiškų SPA salonų šeimininkių) yra kad ir nelabai pavojingos, bet neprognozuojamų užgaidų kupinos mitinės būtybės: vampyrai, miškiniai, vilkolakiai. Saugumiečiai šių įvairių gaivalų stengiasi nenaikinti, tačiau vadovaujasi principu, kad nesisteminiai elementai, trikdantys visuomenės tvarką, turi būti kontroliuojami, o dar geriau – verčiami kolaboruoti.

Filme suveikia dėsnis, kad anksčiau ar vėliau pats tampi tuo, su kuo kovoji. Taip jaunasis saugumo bendradarbis, malšindamas gaivalų sąmokslą, netyčia pavirsta vampyru (kuris, matyt, turės kolaboruoti su saugumu). „Zero III“ personažai politikai po lyderio mirties nusileidžia priešininkams ir nuolankiai įsilieja į vaivorykštinę koaliciją. Po „Piktųjų kartos“ galima sakyti, kad ir pats Vėlyvis pamažu tampa tuo, su kuo kovojo. Tai yra – daugmaž tvarkingu sisteminiu režisieriumi, nuo storžieviško ir margaspalvio farso sukančiu trilerio tamsybių link. Galbūt net su šiokiu tokiu egzistencializmo laikysenos potencialu.