Kinas it savita planeta

Jau trumpametražiame studentiškame filme „Pakeisk plokštelę“ (2005, Lietuvos muzikos ir teatro akademija) išryškėjo K. Buožytei svarbus konfliktas tarp tikrovės ir virtualaus, fantazijų pasaulio. Nors ši komedija ir nuspalvinta kur kas šiltesnėmis spalvomis nei vėlesni režisierės filmai. „Pakeisk plokštelę“ pagrindinė veikėja – vieniša prekybos centro kasininkė (Aldona Bendoriūtė) – prieglobsčio nuo nuobodžios ir varginančios kasdienybės ieško tamsioje kino teatro salėje. Ji pameta galvą dėl vieno nebylaus filmo aktoriaus ir dainininko Alfredo Hangso (o kam nėra tekę dūsauti dėl vieno ar kito filmo herojaus ar herojės?). Tuo tarpu realiame gyvenime jai simpatizuojantys vyrai – Šarūno Puidoko santechnikas ir Kristupo Kavaliausko kaimynas – mūsų romantiško polėkio nestokojančiai herojei gana atgrasūs. Žinoma, galima sakyti, kad taip K. Buožytė gana taikliai pasišaipo iš lietuviškos vyrijos, kartu kalba apie kino kuriamų iliuzijų įtaką mūsų gyvenimui. Filmo pabaiga atvira – balti gvazdikai, kuriais pasipuošia prekybos centro lankytojai, gali reikšti, kad filmo herojė pagaliau pamatė kasdienybės grožį arba kad taip ir liko savo svajonių pasaulyje, tai juk gelbsti mus visus.

 

K. Buožytės baigiamasis magistro darbas „Kolekcionierė“ pasirodė, kaip rašė Skirmantas Valiulis, „sunkiai brėkštančio ir bręstančio vyrų kino fone“2. Tačiau net ir šiame kontekste K. Buožytės filmas išsiskyrė tiek originaliu scenarijumi (rašytas kartu su Bruno Samperiu ir Dariumi Gyliu), tiek brandžia režisūra ir puikia „uosle“ aktoriams, meistrišku darbu su jais (kas, reikia pripažinti, vis dar yra lietuviško kino Achilo kulnas). Po gero dešimtmečio, kai, regis, kiekvienas filmuoja save ir dažnai esame visomis prasmėmis įstrigę savo atvaizdų ir atspindžių galerijose, filmas tapo tik aktualesnis. Taip pat galima sakyti, kad K. Buožytės kine atsirado miesto vidurinė klasė, kurios prėska tikrovė ir klampi kasdienybė, svetimumas sau ir išoriniam pasauliui (matomas ir „Kolekcionierėje“, ir „Auroroje“) savotiškai komentuoja šiuolaikinės Lietuvos aspiracijas ir fantazijas.

 

Filme pasakojama apie logopedę Gailę (Gabija Jaraminaitė), kuri po netikėtos tėvo mirties praranda gebėjimą patirti emocijas. Ruošdamasi profesinei konferencijai moteris ketina pademonstruoti susirinkusiems naujausius vaikų gydymo metodus, tad kreipiasi pagalbos į švenčių filmuotoją ir šiaip neaiškų tipą (Marius Jampolskis), kad šis sumontuotų konferencijai skirtą vaizdo medžiagą. Reikalams pakrypus kiek netikėta linkme, matydama save ekrane Gailė netikėtai patiria emocijų antplūdį. Tai pastūmėja heroję į keistą eksperimentą: ji pasamdo bevardį M. Jampolskio veikėją ją filmuoti įvairiose situacijose, kurias pati režisuoja ir kuriose atlieka pagrindinį vaidmenį. Žiūrėdama šiuos vaizdo įrašus, Gailė ekstaziškai jais mėgaujasi, išgyvendama emocijas, kurių negalėjo patirti, ir nuo to net tampa priklausoma. Gailė į eksperimentą įtraukia savo kolegas, savimylą viršininką (Darius Gumauskas) ir intelekto nesužalotą pamaivą seserį Liną (Valda Bičkutė), taip rizikuodama suardyti visus savo socialinius ryšius. Tačiau daugiausia eksperimentuodama su kitais ir jų reakcijomis, Gailė nori pamatyti save iš šalies, kad susivoktų, kad susijaudintų, įveiktų
emocinį sąstingį ir suprastų save. Ji leidžiasi į išties neįprastą savęs pažinimo
kelią, paneigiantį visas gero tono ir miesčioniškos moralės taisykles.

 

Gailės ir bevardžio Montuotojo (taip M. Jampolskio personažas įvardijamas filmo titruose) ryšys, iš pradžių grįstas pinigais, po truputį virsta emociniu prisirišimu. Jis, nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti Gailės priešingybe, yra vienintelis moters bendrininkas, kartu atliekantis savotišką moralinio saugiklio funkciją. Tai išties keistas tandemas: iš pažiūros rafinuota ir elegantiška Gailė, gyvenanti eurostandartiniame bute, ir autsaideris Montuotojas, savo klientams, norintiems gražių ir romantiškų vaizdų, rodantis „grynąją dokumentiką“. Finalas ir vėl dviprasmiškas – matome prieš kamerą besimasturbuojančią Gailę ir neramų operatoriaus veidą. Ar veikėja galų gale priartėjo prie savojo „aš“ esmės? Ar tai dar viena Gailės surežisuota scena, tik paįvairinanti nuobodžią kasdienybę? Ar tiesiog pigi romantinė klišė, saugus filmo užbaigimas, apie ką kalbėjo kritikai? Kiekvienam spręsti pagal savo sugedimo laipsnį...

 

Buožytė tiksliai diagnozuoja mūsų narciziškų ir kartu vienatvės bei susvetimėjimo persmelktų laikų dvasią, kai taip lengva pamesti save vaizdų triukšme, kitų lūkesčiuose ir gero gyvenimo vaizdeliuose, štampuojamuose gyvenimo būdo žurnalų, kai tampame vis abejingesni pasauliui. Tačiau labiausiai į atmintį įsirėžia G. Jaraminaitės ir K. Buožytės „kūdikis“ – Gailė, kuri, kaip rašė R. Paukštytė, tyrinėja savo moralinio ir etinio dugno ribas „nedarkydama savo šukuosenos ir nesusigadindama makiažo“ 3. Kitos tokios herojės lietuvių kine iki šiol nerasime (nebent prisimintume Larisą Kalpokaitę Kristijono Vildžiūno „Nuomos sutartyje“, kur taip pat bene pirmą kartą pamatėme ir moterų solidarumo galimybę). Gailė laužo lietuvių kine įsitvirtinusias moters reprezentacijos klišes, ji nėra tik pasyvus, dekoracijos funkciją atliekantis objektas ar racionalios logikos nepaisantis aistringas gaivalas, kas dažniausiai, žinoma, tėra vyrų fantazija. Iš ko, sakyčiau, taikliai pasišaipoma vienoje filmo scenoje, kai M. Jampolskio personažas bando filmuoti Gailę romantiško rudens fone, kameros akiai slystant voratinkliais, tačiau Gailė tam priešinasi, galiausiai net išprovokuoja smurtinę situaciją, kurioje labiausiai ir nukenčia sentimentų apimtas veikėjas.

 

G. Jaraminaitės Gailė, kurios žvilgsnis gali skrosti nelyg skalpelis, – aktyvi veikėja, manipuliuojanti savo įvaizdžiu. Gailė pati kuria taisykles, realizuodama savo fantazijas ir kurdama nepatogias, kartais net paaugliškai drąsias situacijas, demaskuoja socialinį maskaradą, kuriame visi atliekame savo vaidmenis. Galų gale ji atvirai manipuliuoja savo moteriškumu ir kameros, t. y. „kito“, žvilgsniu, kuris dažniausiai priklauso vyrui, jį pasisavina savo malonumui. Ir nors herojė veikia aiškiai apibrėžtose patriarchato ribose (ne veltui filme tokia svarbi tėvo figūra, o apie motiną net neužsimenama), filmas demaskuoja patį „užkadrinį“ mechanizmą.

 

„Kolekcionierės“ režisūra tiksli ir taupi, minimalistinė. K. Buožytė pademonstruoja
tikrą profesinę meistrystę, pirmiausia puikų darbą su aktoriais, kurie yra pagrindinė filmo medžiaga. Kartu paneigia tuo metu gajus stereotipus, kad lietuvių aktoriai nemoka vaidinti, kad visi vaidina kaip teatre ir nejaučia kino materijos. Filmo siužetas ir drama čia įrašyti aktorių veiduose, kuriuos stambiais planais filmuoja kino operatoriaus Felikso Abrukausko kamera. Taip pat K. Buožytei užtenka vien išplaukusio vaizdo filmo pradžioje, kad nusakytų herojės būseną – jokių fanfarų ir perspausto dramatizmo; arba vien iš skurdžių tėvo (Valerijus Jevsejevas) ir Gailės dialogų filmo pradžioje galime įsivaizduoti visą jų santykių amplitudę. Tačiau K. Buožytė nėra pernelyg deklaratyvi, nors ir aiškiai dėlioja filmo akcentus.

 

Iš pirmo žvilgsnio gali susidaryti įspūdis, kad antrasis K. Buožytės filmas „Aurora“ (beje, taip pat kurtas su B. Samperiu) yra tarsi kito genomo kūrinys, savotiška priešprieša minimalistinei ir intymiai „Kolekcionierei“, tačiau režisierė ir vėl demonstruoja drąsą ir imasi visiškai neišbandyto žanro lietuvių kine – mokslinės fantastikos. Žanro pagalba ji kalba apie slapčiausias mūsų fantazijas, apie tai, kas slypi mūsų sąmonės užkaboriuose, kur net patys nenumanome, ką galėtume rasti. Į „Aurorą“ iš „Kolekcionierės“ sugrįžta ir M. Jampolskio personažas. Tačiau šįkart jau šiek tiek pakilęs socialiniais laipteliais.

Šiame sci-fi romance, kaip filmą yra apibūdinusi pati režisierė, pasakojama apie mokslinį eksperimentą, kurio metu Lukas (Marius Jampolskis) prisijungia prie komos ištiktos Auroros (Jurga Jutaitė) smegenų. Bandoma prasibrauti į žmogaus smegenų veiklą, o komos ištiktų žmonių ji silpnesnė, todėl ir galimybės suprasti, kas vyksta smegenyse, didesnės. Tačiau jau nuo antrojo „prisijungimo“ įvyksta tai, ko niekas neplanavo – Lukas, kuris turėjo tik stebėti, pradeda aktyviai veikti Auroros sąmonėje. Būtent šioje sapniškoje ir siurrealistiškoje dirbtinai sukeltų prisiminimų ir geismų erdvėje Lukas pagaliau gali pabėgti nuo savo kasdienybės, kuri, kaip aiškiai parodoma
filme, jam yra įsipykusi iki gyvo kaulo, kaip ir romi gyvenimo draugė Lina (Martina Jablonskytė). Šioje tarpinėje tarp gyvenimo ir mirties erdvėje (nes būtent tokioje būsenoje yra komos ištikta Aurora) Lukas realizuoja savo sublimuotus geismus ir iš tikrųjų patiria kito žmogaus artumą. Tačiau vaikinas pradeda strigti Auroros pasaulyje, jame klaidžioti, kol tenka ją paleisti.

 

Viename interviu režisierė sakė: „Kūriau filmą apie aistrą, apie meilę, kaip ir ką mes mylime: ar mylime save kitame žmoguje, ar įsivaizduojamą žmogų, ar mylime kitą, kada mes jį sugebame pamatyti. (...) Filmas yra apie meilės gimimą, kai iš pradžių pagrindas yra aistra, žiežirba, kaip paskui aistra perauga į meilę. Tai intymūs ir asmeniški klausimai, į kuriuos daug žmonių turi savus atsakymus. Filme daugiau paklausta, negu atsakyta.“

 

Nors dėl atsakymų trūkumų filmas buvo supeiktas ne vieno mūsų kritiko, jis susižėrė septynias „Sidabrinės gervės“ statulėles, pelnė porą dešimčių prizų tarptautiniuose festivaliuose ir nemenką užsienio spaudos dėmesį. O užsienio kritikai, regis, su malonumu gliaudė K. Buožytės kinematografines užuominas ir vienu balsu gyrė filmą už įtaigią poetinių vaizdų kalbą ir sapnišką atmosferą. Štai Patas Kewley rašo: „Buožytė kuria kvapą gniaužiančius sapnų vaizdus, kurie atrodo tarsi atkasti iš persekiojamos ir sudarkytos pasąmonės, ypač kai Luko ir Auroros susidūrimai iš aistringai erotiškų tampa keliančiais nerimą ir košmariškais. Vieni įspūdingiausių vaizdų – tai tarsi nuolat yrantis namas ir nepamirštama orgija (primenanti Davido Cronenbergo ir Matthew Barney darbus) – rankų ir kojų raizginys, banguojantis bendroje autonomiškoje masėje. Kaip režisierė, K. Buožytė parodė esanti nepaprastai kūrybinga, vizualiai dramatizuodama siužeto elementus, kas daugeliui kitų režisierių atrodytų neįmanoma.“4

 

Vizualumu, kuriama elegiška atmosfera išsiskiria ir „Vesper“ (Lietuva, Prancūzija, Belgija, 2022) – naujausias K. Buožytės ir B. Samperio filmas, kuriame operatorius F. Abrukauskas įtaigiai kuria postapokaliptinį pasaulį lietuviškame kraštovaizdyje. Šioje distopijoje su pasakos elementais pasakojama apie trylikametę Vesper (Raffiella Chapman), kartu su sergančiu tėvu (Richard Brake) po Žemės ekosistemos žlugimo bandančią išgyventi mirštančioje planetoje. Vieną dieną Vesper susiduria su paslaptinga moterimi Kamelija (Rosie McEwen), kilusia iš Citadelės – vietos, kurioje gyvena turtingieji ir galingieji. Ambicingai ir talentingai bioinžinierei Vesper tai tampa geresnio gyvenimo galimybe. Kaip viename interviu sakė pati K. Buožytė, filmas – „tai iniciacijos istorija su perspėjimu visuomenei, kuri vis labiau linksta į eskapizmą. Susidūrę su problemomis – ekonominėmis, socialinėmis, politinėmis – vis daugiau žmonių mieliau neigia tikrovę, užuot tas problemas sprendę. Be to, mums buvo labai svarbu sukurti personažę, kuri atsisako būti auka ir, nepaisant visų sunkumų, sugeba atsitiesti ir eiti pirmyn.“ Raffiellos Chapman Vesper išties šiuolaikiška, emancipuota herojė – nepriklausoma, smalsi, ryžtinga ir nenuleidžianti rankų, jos niekaip nepavadinsi auka. Dėl to ir dėl išties aktualios ekologinės temos filmas turėtų ypač sudominti jaunuosius žiūrovus. O K. Buožytė dar kartą parodo, kad kuria ambicingus, aktualius ir į globalią auditoriją orientuotus filmus.

 

1 Rasa Paukštytė, „Emocijų kolekcionierė. Gabija Jaraminaitė“, Kinas, 2020, nr. 5, p. 21.

 

2 Skirmantas Valiulis, „Išaušus. „Kino pavasario“ lietuvių filmai“, 7 meno dienos, 2008, nr. 800. Prieiga per internetą: https://www.7md.lt/archyvas.php?leid_
id=800&str_id=8320

 

3 R. Paukštytė, ten pat.

 

4 Pat Kewley, „Vanishing Waves‘ Is an Erotic and Surreal Sci-Fi Head Trip“, PopMatters, 2013-07-24. Prieiga per internetą: https:// www.popmatters.com/173833-vanishingwaves-2495737808.html