Universalaus talento aktorius

 

Tamsaus gymio, užburiančių šviesiai mėlynų akių aktorius kupinas to reto žavesio (pavartosiu nežmoniškai nuvalkiotą žodį – charizmos), kuris leidžia laisvai įsikūnyti ir į švelnų įsimylėjusį vaikiną, ir į žiaurų, nepakenčiamą piktadarį. Todėl jo kūrybinėje biografijoje – beveik visų žanrų filmai: komedijos ir melodramos, trileriai, biblinių siužetų ir klasikinės literatūros ekranizacijos, filmai apie superdidvyrius. Kartą paklaustas, ar yra vaidmuo, kurio nesutiktų vaidinti, atsakė: „Manau, kad ne. Be to, kartais tikrai sunku susigaudyti, koks bus mano vaidinamas personažas. Aktoriui didelis džiaugsmas, kai gali dirbti su visais emocijų atspalviais. Be to, šis darbas kažkuo panašus į alpinizmą – kai vaidinu tokį personažą, jaučiuosi tarsi kopčiau į kalną.“

 

Būsimoji Europos kino žvaigždė gimė 1984 m. spalio 22 d. filmų dubliažo aktoriaus Eugenio Marinelli šeimoje. Jo teta Sonia Scotti irgi yra italams įgarsinusi Whoopi Goldberg, Glenn Close ir Judi Dench personažus. Aktorius kalbėjo: „Mano tėvas skolino savo balsą aktoriams, taigi kinas buvo mano vaikystės ir jaunystės fonas. Su močiute žiūrėjome daug itališkų filmų – matėm savo namų ekrane visus didžiuosius klasikinius filmus, tokius kaip Vittorio de Sicos „Dviračių vagys“. Tačiau vienas pirmųjų filmų, kurį pažiūrėjau slapta, buvo „Avinėlių tylėjimas“. Tėvai tuomet manė, kad žaidžiu...“

 

Dar vidurinėje mokykloje Luca susidomėjo teatru ir aktoryste. Šeima skatino jo siekį tapti aktoriumi. 2003 m. jis lankė Guillermo Glancos vaidybos ir scenarijaus rašymo kursus, daug skaitė, ypač mėgo Charleso Bukowskio ir Hermanno Hesse’s knygas. Tačiau savo svajonę įgyvendino ne iš karto. Dvejus metus dirbo įvairius darbus, lankė aktorių mokyklas, kursus, nuo 2006 m. pasirodydavo teatro scenoje. Aktorius prisimena: „Teatras yra mano pirmoji aktorinė patirtis. Trejus metus studijavau Romos dramos meno akademijoje (Accademia d’Arte Drammatica). Po studijų dvejus metus gastroliavome su baigiamuoju spektakliu, kurį režisavo mūsų profesorius Carlo Cecchi. Su profesoriumi susitikote besifilmuodami „Martine Idene“. Tai buvo labai jaudinanti patirtis, niekada anksčiau nebuvome susitikę filmavimo aikštelėje.“

 

2006 m. Marinelli pavyko įstoti į Nacionalinę dramos meno akademiją (Accademia Nazionale d’Arte Drammatica Silvio d’Amico). Dar besimokydamas jis suvaidino kelis mažyčius vaidmenis televizijos serialuose. O praėjus vos keliems mėnesiams po baigimo įvyksta jo didelis ir sėkmingas debiutas kine – Venecijos kino festivalyje pristatytoje režisieriaus Saverio Costanzo mistinėje dramoje „Pirminių skaičių vienatvė“ („La solitudine dei numeri primi“, 2010) pagal populiarų, išverstą ir į lietuvių kalbą rašytojo Paolo Giordano romaną. Filmo veiksmas, vykstantis tarp 1984 ir 2009 metų, vis perkeliamas pirmyn ir atgal. Marinelli vaidina suaugusį filmo herojų, o du berniukai suvaidino jo personažą vaikystėje ir paauglystėje. Po šio vaidmens Luca Marinelli iš anonimo tapo populiariu jaunosios kartos aktoriumi.

 

„Pirminių skaičių vienatvės“ herojus, nepaprastai gabus matematikas, tačiau savaip uždaras ir žiaurus Matijas, yra įsitikinęs, kad ir jis – vienas tokių skaičių, o licėjuje sutikta Aličė – jo dvynė. Jie panašūs daug kuo. Tokia pati skausminga praeitis, tokia pat vienatvė... Ir tas nesugebėjimas įveikti amžino atstumo su kitais. Nuo pat vaikystės dienų iki brandaus amžiaus jų gyvenimo keliai vis susikirs, susilies ir nutols, atkakliai stengdamiesi sugriauti juos skiriančias kliūtis. Saverio Costanzo filmas – tai šalta studija apie žmones, nesugebančius sutarti tarpusavyje ir su pasauliu. Apie žmones, kurie, kaip ir pirminiai skaičiai, nesusikalba. Įdomiausia šiame filme – išoriniai Lucos Marinelli pasikeitimai. Jo kūnas labai tiksliai išreiškia traumą, kurios neįmanoma užgydyti. Tą gyvenimo skausmą, kuriuo pažymėtas jo kūnas. Pats aktorius atsimena: „Tuomet pirmą kartą suvokiau, koks svarbus aktoriui yra kūnas: dėl vaidmens turėjau priaugti raumenų ir sutelkti visas savo jėgas. Turiu prisipažinti, kad man tai buvo nemažas iššūkis. Priaugau net 16 kilogramų, mano kūnas smarkiai pasikeitė, su tuo buvo gana sunku susitaikyti. Tačiau mane palaikė nuostabūs žmonės, kurie nuolat drąsino ir padėjo. Esu nepaprastai dėkingas Albai Rohrwacher, kuri filme atlieka Aličės vaidmenį, ir režisieriui Saverio Costanzo. Jų dėka išmokau kino kūrimo subtilybių.“

 

Po metų Marinelli persikūnijo į transseksualo Roberto vaidmenį Giano Alfonso Panchinotti mokslinės fantastikos filme „Paskutinis žemės gyventojas“ („L’ultimo terrestre“, 2011). Šio filmo premjera taip pat įvyko Venecijos kino festivalyje. Filmas prasideda tą dieną, kai visas pasaulis laukia į Žemę atvykstant ateivių civilizacijos. Visi, išskyrus vienišą, uždarą Luką, kuris, paliktas motinos, bijo priešingos lyties atstovių. Galbūt dėl šios priežasties jis nuo vaikystės turi tik vieną draugą – lyties dvilypumo neslepiantį Roberto. Juk tik Luka vaikystėje jo neskriaudė ir nesityčiojo. Todėl šis pasirengęs būti ištikimu draugu iki kapo.

 

2012 m. Luca Marinelli suvaidino Juozapą režisieriaus Giacomo Campiotti evangeliniame televizijos filme „Marija iš Nazareto“ („Maria di Nazaret“). Filmas tapo labai svarbus jo asmeniniame gyvenime, nes įsimylėjo Mariją vaidinusią vokiečių aktorę Alissą Jung. Evangelijos pora tapo pora ir realiame gyvenime. Jų santykiai vertė Marinelli vis dažniau užsukti į Berlyną, kol pagaliau jis galutinai apsigyveno Vokietijos sostinėje. Neseniai jiedu susituokė.

 

Paolo Virzi romantinė komedija „Kiekvieną palaimintą dieną“ („Tutti i santi giorni“, 2012) – apie įsimylėjėlių dienotvarkės nesuderinamumą. Gvidas žavisi klasikine literatūra, istorija, senosiomis kalbomis ir ankstyvąja krikščionių hagiografija, bet dirba viešbučio naktiniu sargu, kur įsimyli popdainininkę Antoniją, kurią kasdien žadina atnešamais į lovą pusryčiais, kava, šventųjų bei kankinių atvaizdais. O be to, uoliai padeda mylimajai pastoti. Lengva, ironiška itališko stiliaus komedija kupina žmogiškų jausmų: meilės, laisvės, troškimų (būti motina, būti tėvu), skausmo (nebūti). Filmas „Kiekvieną palaimintą dieną“ turėjo didžiulį pasisekimą gimtinėje, už šį vaidmenį Marinelli buvo pirmą kartą nominuotas „David di Donatello“ (itališko „Cezario“) apdovanojimui, o Berlyno tarptautinio kino festivalio Europos jaunųjų aktorių konkurse pripažintas „vilties žvaigžde“.

 

Tais pačiais metais režisierės Elisos Fuksas debiutinėje dramoje „Nina“ aktorius suvaidino romantišką herojų Fabricijų, o fotografo ir vaizdo menininko Corrado Sassi netipiškame film noir filme „Bangos“ („Wawes“), sukurtame Roberto Louiso Stevensono novelės motyvais – vieną iš trijų kelionėn jūra išsiruošusių vyrų. Filmo veiksmas perkeltas į mūsų dienas ir, anot režisieriaus, įkvėptas Romano Polanskio „Peilio vandenyje“ įtampos. Valtis, jūra ir klastingi planai. Kelionės tikslą žino pirmieji du, bet ne Marinelli suvaidintas Gabrielė, įdarbintas dėl jūreivystės žinių. Kelionės tikslas vis artėja, o kartu su juo – ir neišvengiamas trijų vyrų susirėmimas...

 

Na, o 2013 m. Paolo Sorrentino pakviečia aktorių filmuotis „Didžiame grožyje“. Milžiniška sėkmė, „Oskaras“ geriausiam užsienio filmui, žinoma, teigiamai paveikė Marinelli karjerą, nors filme jam skirtos vos trys scenos... Alessandro Lunardelli drama „Pasaulis iki pat krašto“ („Il mondo fino in fondo“, 2013) pasakoja apie du brolius iš Šiaurės Italijos kaimo. Vaikystėje motinos palikti Lorisas (Luca Marinelli) ir Davidė pasižadėjo visada remti vienas kitą. Tačiau Davidė nusprendžia negrįžti namo, nebegalėdamas toliau slėpti savo homoseksualumo. Lorisas ieško jo iki pat Čilės, kur vaikinas prisijungė prie grupės kovotojų už ekologiją.

 

Tačiau tikrai dosnūs ir sėkmingi Lucai Marinelli buvo 2015 metai. Kino dokumentininkas Claudio Caligari, 8-ajame dešimtmetyje tyrinėjęs narkotikų plitimą, vėliau sukūrė šia tema tris vaidybinius filmus. Baigdamas trečiąjį trilogijos filmą „Nebūk blogas“ („Non essere cattivo“), 67 metų režisierius mirė nuo vėžio. Iki filmo premjero Venecijoje buvo likę tik tris mėnesiai. Luca Marinelli atsimena, kaip ilgai buvo ieškoma pinigų šiam filmui. Anot aktoriaus, juostos, kuri sėkmingai buvo rodoma ir JAV, galėjo ir nebūti. Romos priemiestyje Ostijoje du vaikystės draugai Čezarė (Luca Marinelli) ir Vitorijas vartoja ir pardavinėja narkotikus, siaučia vakarėliuose, dirba nelegalius darbus, imasi smulkių plėšikavimų. Jų keliai pamažu išsiskiria – Vitorijas ryžtasi keisti savo gyvenimą, susiranda darbą statybose, bando įtraukti ir Čezarę, šis nuoširdžiai stengiasi, tačiau atsikratyti senų įpročių negali... Vis dėlto juodu sieja stiprus ryšys, ir Vitorijas galutinai neapleidžia draugo, nepaliaudamas tikėti geresne ateitimi. Filme įtikinamai perteikti tragiškiausi užmiesčio aspektai ir apskritai žmogiškosios silpnybės. Kino kritikas Goffredo Goffi rašė: „Skirtingai nuo daugelio kitų filmų ar knygų, bandžiusių papasakoti apie šią išėjimo neturinčią skaistyklą, Caligari gerai pažįsta ir myli savo personažus, nes sugeba žiūrėti iš vidaus.“ Ostijoje mirė Pieras Paolo Pasolini, o „Nebūk blogas“ sąmoningai primena jo gyvybingas, žiaurias ir galingas miesto dramas – visų pirma kūnišku vitalizmu. Filmas jaudina ir dėl įtikinamos vaidybos, sukrečiančio Marinelli ir kito žinomo italų aktoriaus Alessandro Borghi dueto. Venecijos kino festivalyje filmas pelnė daugybę apdovanojimų, vienas jų – Lucai Marinelli už geriausią vyro vaidmenį. „Nebūk blogas“ buvo oficialus Italijos pretendentas į „Oskarą“ filmui užsienio kalba.

 

Surinkęs net septynias prestižines „Donatello Dovydo“ statulėles, režisieriaus Gabriele’s Mainetti fantastinis veiksmo trileris „Vadino jį Plieniniu Džygu“ („Lo chiamavano Jeeg Robot“, 2016) yra pirmas italų filmas apie supergalias įgijusius personažus. Įspūdinga pradžios scena, tvirtas siužetas, keli labai geri aktoriai, o ypač įspūdingas piktadarys padeda nekreipti dėmesio į kai kuriuos specialiųjų efektų ar veiksmo scenų meistriškumo trūkumus. Pasakojimą pradeda gaudynės Romos gatvėmis, kurios atveda prie Tibro krantinės, kur vagis Enco bėgdamas nuo policijos šoka į upę. Pasinėręs į vandenį, nuo radioaktyvių medžiagų jis įgauna antžmogiškos jėgos, todėl nusprendžia pakeisti savo gyvenimą ir pradėti daryti gera. Jo antipodas – Marinelli suvaidintas žiaurus, beveik pamišęs gangsteris Fabio Zingaro, pravarde „Čigonas“, trokštantis būti kiečiausiu tarp visų banditų. Pavydėdamas Enco šlovės, jis daro viską, kad šį sunaikintų. Zingaro didybės manija galėtų būti net pavyzdžiu psichiatrinėje ligoninėje. Kita vertus, šis piktadarys yra savaip patrauklus ir tobulas savo beprotišku įniršiu. Veiksmas lengvas ir greitas, iš čiaupo liejasi kraujas, aktoriai vaidina gerai. Nėra holivudinių specialiųjų efektų, tačiau smūgiai į veidą ir rekvizito daužymai labai smagūs. O Luca Marinelli už savo trenktą „Čigoną“ buvo apdovanotas „Dovydu“ geriausiam antrojo plano aktoriaus vaidmeniui. Ir išgarsėjo dėl gausybės memų su savo personažo veidu.

 

Aktorius suvaidino du atstumtuosius, piktus personažus, nusikaltėlius, tačiau sukūrė labai skirtingus charakterius. Abu jie augo neramiuose, pavojinguose priemiesčiuose. Tačiau Čezarę į nusikaltimus pastūmėjo skurdas, Ostija jam – kalėjimas, iš kurio bando pabėgti. Todėl jo akyse liūdesys ir nelaimės nuojauta. O žiauriojo Zingaro akys svaido žaibus, jos paklaikusios ir įniršusios. Pats aktorius sako: „Priemiesčių vandenys yra kitokie, jei žmogus ten neaugo, niekada to nesupras. Tai jautrumo klausimas. Čezarė mato, kad jo draugas eina geru keliu, bando dirbti, kurti šeimą, bet visiškai netiki galimybe gyventi ramiai. Tai neviltis, pasaulis, kuris po truputį slysta iš po kojų, o Zingaro prigimtis žvėriška, jis gimęs būti nusikaltėliu.“ Duodamas interviu po šių filmų, Marinelli prisipažino: „Kai priartėju prie personažo, stengiuosi absoliučiai susilieti su tekstu, su režisieriaus matymu, su savo vizijomis. Dėl to keičiasi viskas – nuo išorės iki požiūrio. Personažas tampa rūbu. Kai apsivelki personažo drabužius, tampi juo, paskui juos nusivelki ir tik tada pamažu atsiskiri nuo personažo.“

 

Bandė aktorius savo jėgas ir televizijoje. Suvaidino antraplanį vaidmenį britų seriale „Pavojingas likimas“ („A Dangerous Fortune“, 2016), nukeliančiame į XIX a. antrąją pusę Viktorijos laikų Anglijoje. Tai pasakojimas apie bankininkų šeimą, kur kova dėl valdžios susipina su meile ir kerštu.

 

Režisieriaus Andrea Molaioli drama „Slemas – viskas dėl vienos merginos“ („Slam – Tutto per una ragazza“, 2016) sukurta britų rašytojo Nicko Hornby knygos motyvais. Tai pasakojimas apie šešiolikmetį aistringą riedlentininką, kuris nori išvengti savo tėvų klaidos – susilaukti ankstyvo vaiko. Luca Marinelli vaidina jo plevėsą, netikėlį santechniką tėvą, kuris seniai paliko šeimą ir nesirūpina sūnaus auklėjimu. Tai šiurkštokas, bet linksmas vyras, nepraradęs gyvenimo džiaugsmo.

 

Režisieriaus Fabio Mollo emocingoje dramoje „Italijos tėvas“ („Il padre d’Italia“, 2016) Marinelli suvaidino gėjų Paolo. Šis vienišas trisdešimtmetis, dirbantis pardavėju, ką tik išsiskyrė su savo partneriu, bet vis dar jį myli. Vieną vakarą prie jo priėjusi nėščia mergina Mija alpsta tiesiog jam ant rankų. Mija neturi kur eiti, ir pasigailėjęs nelaimėlės Paolo priglaudžia ją savo namuose. Mergina dar nepasirengusi prisiimti atsakomybės už savo kūdikį. „Pasiskolinusios“ darbdavio mikroautobusą, dvi skirtingos pasiklydusios sielos leidžiasi į kelionę po visą Italiją, ieškodamos vaiko tėvo.

 

Net tapęs žvaigžde Luca Marinelli ir toliau kuria charakterinius vaidmenis. 2017 m. jis vėl susitiko su „Didžio grožio“ Toni Servillo Francesco Amato komedijoje „Nevaržyk savęs“ („Lasciati andare“). Servilo personažas, antipatiškas psichoanalitikas Elijas užsirašo į sporto klubą, kur netyčia įsivelia į rimtus rūpesčius. Jo trenerės mylimasis, iš kalėjimo pabėgęs plėšikas Etorė (Marinelli), grasindamas ginklu verčia Eliją jį užhipnotizuoti, kad padėtų prisiminti, kur užkasė pagrobtas brangenybes. Aktorius linksmai ir šmaikščiai kuria originalų šio didelio vaiko charakterį. 2017 m. jis pelnė „Auksinio Chucko“ apdovanojimą, kurį nuo 1986 m. teikia Italijos kino mėnraštis „Chuck“, kaip geriausias antrojo plano aktorius už du savo darbus: Etorės vaidmenį komedijoje „Nevaržyk savęs“ ir tėvo vaidmenį filme „Slemas – viskas dėl vienos merginos“.

 

Suvaidino Luca Marinelli ir paskutinėje brolių Paolo ir Vittorio Taviani režisuotoje dramoje Beppe Fenoglio romano motyvais „Intymi afera“ („Una questione privata“, 2017). Po Vittorio mirties jųdviejų scenarijų į ekraną perkėlė Paolo Taviani. Filmo veiksmas vyksta baigiantis Antrajam pasauliniam karui Šiaurės Italijoje. Antinacinio pasipriešinimo dalyvis, partizanas Miltonas (Marinelli) atsitiktinai sužino, kad jo mylimąją sieja ryšys su jo draugu Džordžio, ir leidžiasi jo ieškoti tirštame rūke paskendusiose kalvose. Staiga jam pasidaro viskas nebesvarbu: partizanavimas, vyriška draugystė, neapykanta fašistams, nors aplink – kruviname chaose paskendęs pasaulis. Tuščiame Miltono žvilgsnyje pamažu kaupiasi įniršis dėl prarastos meilės ir idealų, privedantis jauną partizaną beveik iki beprotybės. Aktorius už šį vaidmenį laimėjo itališką „Aukso gaublį“. Viename interviu Paolo Taviani sakė, kad šis filmas yra ne apie karą, o apie mirtiną meilės impulsą: „Meilė visada triumfuoja prieš mirtį, nes jai nerūpi istorijos eiga.“

 

Fabrizio De André – dainų autorius iš Genujos, kūręs muzikinę poeziją gitara. Jo muzika buvo persmelkta pacifistinių ir anarchistinių simpatijų, kiekviena daina kalbėjo apie universalias žmogiškas temas, tokias kaip meilė, laisvė ir mirtis. Užaugęs turtingoje šeimoje, jis niekada negyveno pasiturinčiai, o mieliau rinkosi fizinį darbą ūkyje. Nenoriai rodydavosi viešumoje, dar rečiau koncertuodavo. Įsitikinęs ateistas, vieną savo albumą parašė apokrifinės Evangelijos tekstais, o kai kurios jo dainos iki šiol giedamos bažnyčiose. 2018 m. Luca Marinelli įkūnijo šią gyvą legendą režisieriaus Lucos Facchini biografinėje dramoje „Fabrizio De André. Laisvasis princas“ („Fabrizio De André: Principe libero“). Aktorius nesiekė ypatingo išorinio panašumo, o tiesiog bandė perteikti, pritaikyti sau De André asmenybę ir kūrybą. Anot filmo režisieriaus, „Luca Marinelli ne vaidina Fabrizio De André, bet jį reprezentuoja“. Aktorius tarsi įsikūnija į personažo sielą. Ypač įspūdinga, kai jis paima į rankas gitarą ir pradeda dainuoti De Andrè eilėraščius. Paauglystėje Marinelli pats grojo keliose mėgėjiškose muzikos grupėse, buvo antroji gitara. „Ir dabar kartkartėmis paprašau kelis draugus susirinkti ir sudarome nedidelę grupę. Bet tai tik akimirkos.“ Nors aktorius neatmeta galimybės ateityje dainuoti scenoje.

 

Po to Marinelli trumpam vėl grįžo į televiziją, kur Danny Boyle’o režisuotame seriale „Pasitikėkite“ („Trust“, 2018) vaidino negailestingą žudiką Primo, prisidėjusį prie naftos magnato Johno Paulo Getty anūko pagrobimo ir nužudymo. O tada – vėl romantiška kenčianti siela režisieriaus Valerio Mieli dramoje „Ar pameni?“ („Ricordi?“, 2018), kur pasakojama apie koledže susipažinusios poros meilės romaną jų prisiminimų koliaže.

 

Nuo vaikystės prisimename Jacko Londono idealistą Martiną Ideną, proletarą, kuris įsimyli turtingo pramonininko dukterį ir, norėdamas įveikti menkavertiškumo jausmą aukštuomenės pasaulyje, svajoja tapti rašytoju, tikėdamasis, kad tai padės jam pakilti virš savo kuklios kilmės. Žingsniai, kuriuos jis žengia siekdamas savo tikslo, keičia jo požiūrį į pasaulį, o išgarsėjęs, bet patyręs nusivylimą, jis pasitraukia iš gyvenimo nuplaukdamas tolyn į jūrą. Pasirodo, šiandien visai nešokiruoja Italijoje gyvenantis Martinas, kalbantis Neapolio dialektu. Juk išlaikyta amerikiečių rašytojo beveik autobiografinio romano dvasia. Režisieriaus Pietro Marcello filmo „Martinas Idenas“ („Martin Eden“, 2019) premjera įvyko Venecijos tarptautiniame kino festivalyje, kur Luca Marinelli buvo apdovanotas Volpi taure už geriausią vyro vaidmenį. Turbūt tai pats ryškiausias šio aktoriaus vaidmuo. Jis sakė: „Iki šiol prisimenu, kokias emocijas ir jaudulį man sukėlė ankstesnis Pietro Marcello filmas „Graži ir pamiršta“ („Belle e perduta“). Pagalvojau, kad norėčiau dirbti su šiuo režisieriumi. Praėjo treji metai, suskambo telefonas ir paaiškėjo, kad Marcello nori su manimi pasikalbėti apie naują projektą. Tai buvo „Martinas Idenas“. Taigi viskas prasidėjo nuo susižavėjimo jo kūriniu.“

 

Nuo pirmojo filmo kadro akivaizdu, kad kamera myli herojų ir aktorių – su tomis magnetiškai gražiomis mėlynomis akimis, romėnišku profiliu ir lyg iš marmuro iškaltu veidu. Be abejo, čia atsiskleidžia ir aktoriaus talentas, sugebėjimas įsijausti į žmogų, kuriam reikėjo visko, kai niekam nebuvo reikalingas, ir kuris prarado gyvenimo skonį, kai visko pasiekė. Marinelli puikia perteikia Martino Ideno transformaciją iš niekuo neišsiskiriančio vaikino į maištingą ir suirzusį intelektualą bei širdgėlos palaužtą herojų. „Martinas Idenas yra jautrus žmogus, turintis didžiulę valią ir stiprybę gyventi. Jis empatiškas ir kartu nenumaldomai trokšta atrasti pasaulį, paragauti gyvenimo. Jis patiria daugybę nusivylimų, bet nepalūžta. Su juo, be kita ko, mane sieja jausmas, kad svarbiausia yra pati kelionė, o ne tikslo siekimas“, – po premjeros kalbėjo aktorius. Akivaizdu, kad šis filmas yra meilės laiškas senajam italų kinui. Martinas yra atkaklaus neorealistinio herojaus įsikūnijimas. Režisierius papildo filmą archyvine medžiaga, Neapolio gatvės scenas pakeisdamas dokumentiniais kadrais. Kai kurie fragmentai tampa teminiais motyvais: jūroje skęstantis laivas, gatvėje šokanti paauglių pora. Ir lieka neaišku, o svarbiausia, visai nesvarbu, kokiu metu vyksta veiksmas. Ši istorija tinka visiems laikams.

 

2020 m. aktorius pasirodė amerikiečių veiksmo trileryje „Senoji gvardija“ („Old Guard“), kur jo partnere buvo Charlize Theron. Marinelli personažas Nikas kovojo kryžiaus žygiuose, kur sutiko (ir daug kartų nužudė) savo gyvenimo meilę. Po metų savo filmografiją aktorius papildė dar vienu panašiu vaidmeniu mistiniame detektyve „Diabolik“ (2021). Čia Marinelli vaidina nepagaunamą vagį Diaboliką, vis išvengiantį policijos pasalų savo gudriais triukais, nes jo tikrosios tapatybės niekas nežino. Žmogus su tūkstančiu veidu, žmogus su kauke pagal kultinę seserų Giussani komiksų seriją. Deja, serialo gerbėjus nuliūdino neseniai pranešta žinia, kad tęsiniuose aktorius nebedalyvaus.

 

Kas geriau: užkopti į vieną kalną ar į aštuonis? Štai toks neįprastas klausimas nuskamba epinėje dramoje „Aštuoni kalnai“ („Le otto montagne“, 2022), kurią šiemet festivalio „Kino pavasaris“ žiūrovai išrinko populiariausia juosta. To paties pavadinimo Paolo Cognetti romaną adaptavusių belgų režisierių Felixo van Groeningeno ir Charlotte Vandermeersch duetas net išmoko italų kalbą, kad geriau suprastų pirminę medžiagą. Jie teigia, kad „Aštuonis kalnus“ statė taip, tarsi tai būtų meilės – bet ne romantiškos, o draugiškos – istorija: „Stengėmės sukurti epinį filmą per mažas detales. Odę stiprybei ir trapumui, kurį viduje nešasi kiekvienas gyvas padaras, žmogus, gyvūnas, augalas ir net kalnas. Norėjome sukurti filmą be cinizmo.“

 

Istoriją mums pasakoja trisdešimtmetis Pietro, kurį vaikystėje meile kalnams užkrėtė jo draugas Bruno ir (jam pačiam neaiškiu būdu) tėvas. Pietro užaugo mieste, o Bruno – paskutinis užmarštin grimztančio kaimo vaikas. Bėgant metams jie vis susitinka, kartu išgyvena meiles, praradimus, apmąsto savo šaknis. Nors likimai klostosi skirtingai, abu jie žino, ką reiškia turėti draugą visam gyvenimui. Luca Marinelli vaidina Pietro – tyrinėtoją, kuris nenustoja klajoti ir negali sėsliai įsikurti; Alessandro Borghi – Bruno, tylų žmogų, kuris niekada nepalieka savo kalno. Suprantame juos abu ir dalykus, kurie juos daro skirtingus, o tai svarbu, nes ši istorija – apie brendimą, savęs atradimą ir gyvenimo kelio paiešką. Filmo režisierė Charlotte Vandermeersch interviu Ciuricho kino festivalyje aiškino: „Tarp šių dviejų žmonių yra kažkas, kas juos suartino ir kas leidžia jiems suprasti vienas kitą, nors jie kilę iš visiškai skirtingų šeimų. Būtent tai ir suartina draugus. Kai kuriais aspektais jūs puikiai suprantate vienas kitą, o kitais – ne, ir iš to norisi mokytis. Vienas kitą traktuojate kaip veidrodžius, vienas kitą intriguojate ir vienas kitam atrodote įdomūs. Gerbiate vienas kito pasirinkimus, nors patys taip nesielgtumėte. Kartais nutolstate vienas nuo kito, dėl to jums baisiai skaudu, ir vėl vienas kitą randate, o tai jus labai džiugina. Nes draugystė yra meilė.“

 

Tai filmas, kurio plaučiuose yra oro, o širdyje – meilės. Jis sentimentalus, erdvus ir neskubus. Filme daug jaudinančių akimirkų, kai vaizduojama tvirta draugystė, kurią maitina gamta, ir kuri sugeba ištverti ilgą išsiskyrimą, nors to nepakanka visiems gyvenimo sunkumams įveikti. Žinoma, abu pagrindiniai aktoriai yra talentingi ir atskleidžia mums intriguojančias, naujas savo talento briaunas: Marinelli magnetizmas ir nerimas užburia, o Borghi yra įtaigaus dvelksmo meistras. „Aštuoni kalnai“ dalyvavo praėjusių metų Kanų kino festivalio pagrindiniame konkurse, kur laimėjo žiuri prizą – geriausio filmo apdovanojimą.

 

O Luca Marinelli savo filmografiją papildė dar vienu įdomiu ir visai netikėtu vaidmeniu – vaidina Benito Mussolini Joe Wrighto biografiniame seriale „M. Šimtmečio sūnus“ (M: Son of the Century) pagal to paties pavadinimo Antonio Scurati romaną. Joe Wrighto seriale bus pasakojama apie diktatoriaus jaunystės metus ir jo atėjimą į valdžią. Pasirinkęs Mussolini savo romano herojumi, Scurati žvelgia į jį ir žavėdamasis, ir su siaubu, suvokdamas, kad sąlygos, leidusios prieškario hegemonui ateiti į valdžią, vis dar egzistuoja – ne tik Italijos visuomenėje, bet ir kitose XXI a. tautose. Režisierius pabrėžė, kad ilgai įkalbinėjo Marinelli vaidinti, o dabar visa komanda džiaugiasi: „Tokiam dideliam projektui ir tokiam sudėtingam vaidmeniui norėjome tik tokio išskirtinio ir universalaus talento, koks yra Luca Marinelli. Tokių aktorių kaip jis nėra daug ne tik Italijoje, bet ir pasaulyje.“

 

Kartą pavadintas sėkmės sulaukusiu aktoriumi Luca Marinelli nustebo: „Jūs kalbate apie mane? Nelaikau savęs sėkmės sulaukusiu aktoriumi. Esu tiesiog aktorius, kartais man sekasi, kartais ne. Tačiau mano profesija leidžia man susitikti su įvairiais žmonėmis ir dirbti su įvairiais režisieriais.“ Ir dar pridūrė: „Kalbant visai rimtai, aktorystė yra profesija, kurios tiesiog privalai išmokti, nes iš pradžių daug ko nežinai. Tai puikus darbas, jeigu visą laiką dirbi. Kartais, deja, pasitaiko trumpesnių ar ilgesnių pertraukų, su kuriomis reikia mokėti susitvarkyti. Manau, man pasisekė, kad pasirinkau tai, kas man gyvenime patinka, ir kad galiu tai daryti. Nes neįsivaizduoju, kad galėčiau daryti ką nors kita. Žinoma, jei po penkerių metų nebegalėsiu to daryti, teks ką nors sugalvoti...“