Skinanti visus sezono laurus

 

Šauni, santūri ir kartu koketiška Marion iš „saldumynų skyriaus“ „Krautuvų valse“ („In den Gängen“, 2018) nėra pats garsiausias aktorės vaidmuo. Visgi šis paprastas, bet nekasdieniškas pasakojimas apie prekybos centro darbuotojus buvusioje Rytų Vokietijoje, šalia greitkelio, kuriuo tarsi į geresnį, įdomesnį gyvenimą skrieja automobiliai, išliko atmintyje ne tik dėl korektiško režisieriaus humoro ir pagarbos nematomiems žmonėms bei jų liūdnoms istorijoms, bet ir dėl puikių aktorių vaidmenų. Filme pirmu smuiku griežė Franzas Rogowskis: tai buvo 2018-aisiais, kai Christiano Petzoldo „Tranzitas“ pasiglemžė intelektualų dėmesį, Berlinalės apdovanojimą ir šešėlyje paliko ne vieną dėmesio vertą filmą. Bet „Krautuvų valsą“ Berlinalėje pastebėjo tie, kurie ieško guodžiančio kino – filmas pelnė Ekumeninės žiuri apdovanojimą. O antraplanis orios, bendradarbiams patinkančios nelaimingos jaunos moters Marion paveikslas iki dabar iškyla atmintyje. Jis primena, kaip nedaug yra filmų, skirtų dirbantiems žmonėms, kalbantiems apie darbo reikšmę žmogaus gyvenime, santykius su kolegomis, draugystę. Kaip svarbu „Krautuvų valso“ personažams, kad „gėrimų skyrius“ sutaria su „saldumynų skyriumi“, kokia skani kava su nauju bičiuliu, o „Sibire“ (kaip kitaip buvusioje VDR vadinti šaldytų produktų sandėlį) galima parodyti, kaip sveikinasi eskimai.

 

Apskritai, kai ekrane pasirodo Sandra Hüller, neretai atmintyje šmėsteli geriausios vokiečių teatro ir kino tradicijos, režisieriai, stojantys pažeidžiamųjų pusėn, pavyzdžiui, Raineris Werneris Fassbinderis. Bet tai nereiškia, kad aktorė vaidina paribių žmones. Net atvirkščiai, garsiausių jos personažų socialinis statusas gana aukštas. Bet nepriklausomai nuo to, kokį vaidmenį aktorė kuria, nuolat jauti jos aiškų asmeninį požiūrį į savo herojes. Dažnai tai pozicija, ginanti bet kokį personažą (žmogų) nuo išankstinės nuomonės, žvilgsnio iš aukšto. Hüller yra savo veikėjų advokatė, net jeigu jos, regis, nekelia didelės simpatijos, kaip, pavyzdžiui, arogantiška įmonių konsultantė bene populiariausioje pastarojo dešimtmečio europietiškoje dramedijoje, – Maren Ade filme „Tonis Erdmanas“ („Toni Erdmann“, 2016), – aktorės galimybės plėsti bet kurio personažo suvokimo ribas atrodo neišsemiamos.

 

Po praėjusių metų Kanų festivalio turbūt nėra dienos, kad socialiniuose tinkluose nepamatytum dar vieno žurnalo viršelio su jos nuotrauka arba dar vieno pranešimo apie nominaciją kokiam nors apdovanojimui. Hüller yra 2023–2024 m. Europos kino sezono dėmesio centras. Išdidi poza, su lengva ironija į fotoaparato objektyvą žvelgiančios moters įvaizdis, skoninga ir – ypač po triumfo Europos kino akademijos apdovanojimuose – sakytum, išdailinta žvaigždės išvaizda mažai ką turi bendra su jos geriausiomis kino herojėmis. Hüller kūrybinė biografija, atrodo, nepasižymi kažkokiais ypatingais posūkiais ar viražais, apie asmeninį gyvenimą aktorė visiškai nekalba, o paklausta, kas bendro tarp jos ir kurios nors herojės, nė nesistengia suvaidinti paruošto atsakymo, tai tiesiog yra nesvarbu. Svarbu tik intensyvus vienas ar kitas gyvenimas, kurį žiūrovų akyse išgyvena vis kitokia Hüller. Vos jai pasirodžius ekrane pradedi jausti intriguojančią įtampą, energiją; į ją visąlaik įdomu žiūrėti, ir tai nė kiek nepriklauso nei nuo vaidmens dydžio, nei nuo filmo stiliaus. Jos suvaidintos herojės tokios gyvos, ryškios ir autonomiškos, kad nematomas griežtas brūkšnys tarp vaidmens ir aktorės asmeninių reikalų neutralizuoja bet kokio bulvarinio prieskonio galimybę.

 

Net žiūrint į mažus aktorės kino vaidmenis (kokią nors sunkiai valdomų paauglių mokytoją paviršutiniškoje komedijoje „Fack ju Göhte 3“, rež. Bora Dağtekin, 2017) nepalieka nuolatinio siekio kelti sau aukšto lygio profesines užduotis jausmas. Kai ekrane pasirodo Hüller, gali neabejoti, kad tai, į ką pirmiausia atkreipei dėmesį, tikrai nebus išsami personažo charakteristika. Galima spėti, kad profesinę formą jai padeda išlaikyti darbas teatre, o tai nėra toks jau dažnas atvejis garsių kino aktorių biografijose: svarbu išnaudoti akimirką, griebti pasiūlymus ir dirbti kine dabar, nes kito šanso gali ir nebūti. Teatras paprastai gali palaukti (ir dažnai – visiems laikams). O Hüller prie Bochumo miesto teatro trupės prisijungė 2018 m., jau būdama Europos kino garsenybe, po „Tonio Erdmano“.

 

Kai griuvo Berlyno siena, Hüller buvo tik 11 metų, bet prisimindama vaikystę Rytų Vokietijoje aktorė yra prisipažinusi, kad savotiškai vertino laiką, kurio privalumas buvo daiktų pasirinkimo trūkumas ir „šopingas“ nekėlė jokio streso. „Buvo gerokai daugiau erdvės laisvalaikiui, nuobodžiavimui, dalykų sukūrimui tiesiog iš nieko.“ Aktorė, atrodo, vertina nekomfortiškas patirtis ir avansu užjaučia technologijose skęstančią kartą, kurią būtinai kada nors sukrės neveikiantys išmanieji telefonai ir kiti prietaisai. „Aš tikrai džiaugiuosi žinodama, koks jausmas, kai niekam negali prisiskambinti telefonu“, – sakė ji „The Guardian“.

 

Po aktorystės studijų pagrindinėje Vokietijos teatralų mokykloje, Ernsto Buscho dramos menų akademijoje, ji išvyko iš Berlyno ir dirbo teatruose Leipcige, Jenoje, vėliau Bazelyje. Ir apskritai ji labiau teatro nei kino žmogus. Jos suvaidintame repertuare galybė klasikinių ir šiuolaikinių autorių kūrinių, neleidžiančių supaprastinti žmogaus vaizdavimo. Teatre garsenybe ji tapo anksčiau nei kine – 2003 m. pelnė geriausios jaunos aktorės apdovanojimą už Bazelio teatre suvaidintus vaidmenis W. Shakespeare’o „Romeo ir Džuljetoje“ ir Lukaso Bärfusso „Seksualinėse mūsų tėvų neurozėse“. Tarp vėlesnių apdovanojimų – ir Hamleto vaidmuo olandų režisieriaus, Europos teatro apdovanojimo laureato Johano Simonso (dabar vadovaujančio Bochumo teatrui) šiuolaikinėje versijoje. Sprendžiant iš recenzijų, naujausią Hamleto vaidmenį ji suvaidino su jai būdinga užuojauta ir paryškindama prieštaravimus. Recenzentai pabrėžia ir aktorės spontaniškumą, darantį spektaklį gyvą. Su Simonsu ją sieja ilga kūrybinė patirtis dar nuo darbo Miuncheno teatre. Bochumo teatre Simonsas jai skyrė ir amazonės Pantelesėjos vaidmenį Kleisto „Pantelesėjoje“, taip pat palydėtą teatrinių apdovanojimų.

 

Pirmas didelis Hüller kino vaidmuo buvo iškart pastebėtas. Už Michaelos Klinger portretą Hanso Christiano Schmido filme „Rekviem“ („Requiem“, 2006) ji pelnė Berlinalės „Sidabro lokį“ geriausiai aktorei, Bavarijos kino prizą, buvo nominuota Europos kino akademijos apdovanojimui. Ir apskritai aktorės kūrybos aprašyme vaidmenį „Rekviem“ apdovanojimų skaičiumi pranoksta nebent praėjusių metų festivalių hitas Justine Triet „Kryčio anatomija“ („Anatomie d’une chute“, 2023).

 

„Rekviem“ sukurtas pagal tikrą istoriją apie merginą iš itin religingos šeimos, kuri nori gyventi pasaulietišką gyvenimą, pradeda mokslus universitete, bet serga epilepsija. Per priepuolius girdi balsus, siekiančius atriboti ją nuo tikėjimo, Dievo, ilgainiui nebegirdi maldų. Michaelą drasko prieštaravimai, kuriuos meistriškai suderina Hüller. Ji pasineria į universiteto gyvenimą, draugystę su bendraamžiais ir meilės istoriją, bet kartu su ne mažesniu entuziazmu nori išlaikyti ryšį su Dievu. Viską dar labiau komplikuoja Michaelos santykiai su tėvais, ypač motina, siekiančia ir pasiekiančia dukrai egzorcizmo seansų. Nesitaikstančio su prievarta, dogmomis, stereotipais žmogaus portretas kuriamas be dviprasmybių, raiškiomis priemonėmis. Kai Michaela bažnyčioje įbeda žvilgsnį į motiną, ką tik išmetusią jos patrauklumą pabrėžiančius madingus drabužius, įžūliame Hüller žvilgsnyje telpa ne tik neapykanta, bet ir kažkoks neišsakomas, tik nujaučiamas raginimas suprasti, priimti, neprievartauti. Tas žvilgsnis yra pareiškimas. Tačiau filmas – ne apie maištą ir nepriklausomos dvasios pergalę, jis sudėtingesnis: apie tai, kaip žmoguje nesugyvena pasaulietiški siekiai ir transcendentinis tikėjimo jausmas, religinės ekstazės būtinybė, poreikis būti priimtai Dievo. Ir nors filmo pabaigos titruose parašyta, kad pagrindinės herojė prototipė po egzorcizmo seanso mirė, finale regime laimingą, švytinčią Michaelą. Darbas su Michaelos vaidmeniu parodė, kad Hüller yra aktorė, kone fiziškai jaučianti savo personažus: epilepsijos priepuolius ji, kaip teigia įvairūs šaltiniai, suvaidino medicinine prasme absoliučiai tiksliai, nors pamatė jų vaizdus tik po filmavimo.

 

Vis dėlto labiausiai Hüller išgarsino „Tonis Erdmanas“. Šiame filme aktorės vaidinamos verslo įmonių konsultantės Ines atžvilgiu klausimas „Ar tu tikrai esi žmogus?“ toli gražu nėra tik juokelis. Maren Ade filmas pasakoja gana liūdną istoriją, kaip tėvas, norėdamas užmegzti (teisingiau, susigrąžinti) ryšį su suaugusia dukterimi, visą filmą apsimeta klounu, keistuoliu, nepažįstamuoju verslininku Toniu Erdmanu, nuolat stebinančiu ar trikdančiu savo atžalos verslo partnerius, drauges ar meilužį. Ir visą filmą keliančiu Ines nepatogumus. Tai filmas duetas, kuriame tris valandas Peteris Simonischekas ir Sandra Hüller vaidina susvetimėjusius ir pamažėle vienas prie kito artėjančius tėvą ir dukterį. Tačiau suartėjimo trajektorija nėra tiesi, supaprastinta. Hüller Ines visgi netampa, kaip galima buvo laukti iš melodramos, jausminga dukra. Įdomiausia čia tai, kaip aktorė, nekeisdama savanaudiškos, nutolusios Ines paveikslo, filmo veiksmui rutuliojantis padeda mums ją suprasti, priimti, ir pamatyti, kad joje taip pat gyvena dalelė jos žaismingo tėvo, ji irgi šiek tiek Tonis Erdmanas.

 

Filme yra puiki solo scena, kai Ines savo gimtadieniui velkasi šiek tiek per siaurą suknelę. Po sąmojingo plastinio etiudo eina puikus epizodas, kuriame po lygiai sąlyginumo ir psichologinio realizmo: Ines nusprendžia vakarėlio svečius pasitikti nuoga. Įleidusi pirmąją viešnią ir toliau laikosi „gero tono“ standartų visiškai nuoga. Akimirkos, kai ne iki galo supranti, ar Ines užsimiršo, ar tai spontaniškas (ir laikinas) jos maištas, toji taip nedažnai šiuolaikiniame kine juntama dviprasmybė yra nuostabi filmo ir vaidmens puošmena. Su Ines išsiskiriame suprasdami, kad gyvenime ne pro šalį retsykiais leisti veikti kažkur giliai tavyje tūnančiam Toniui Erdmanui.

 

Sutapimas ar ne, bet beveik visi garsiausi filmai, kuriuose vaidina Hüller, pasižymi paprasta kino kalba, lyg režisieriai ar režisierės būtų tarpininkai tarp scenarijų idėjų ir aktorių. Būtent tokia yra ir „Kryčio anatomija“, vieną po kito pažėrusi apdovanojimų ir režisierei Justin Triet, ir Sandrai Hüller. Žinoma, be aktorės tai būtų tiesiog kitoks filmas arba jo nebūtų išvis. Tai tas atvejis, kai pagrindinio vaidmens atlikėjos darbas ir yra filmo prasmė. Matyt, Triet dar kurdama „Sibilės viliones“ (apie atkrentančios alkoholikės psichologės profesines ir seksualines kančias) pamatė, kiek daug temų, prieštaravimų net į nedidelį vaidmenį gali sudėti Hüller: „Sibilės vilionėse“ („Sibyl“, 2019) ji vaidina režisierę, leidžiančią aktoriui meilužiui dirbti ir miegoti su kita aktore, vildamasi, kad tai praeis. Ir ji, berods, vienintelė tame filme jaučia, kad be farso, humoro čia neapsieisi...

 

„Kryčio anatomija“ – teismo filmas. Garsios rašytojos Sandros Voiter vyras randamas negyvas nuošalaus šeimos namo kieme. Tai atsitiko netrukus po to, kai rašytojai duodant interviu žurnalistei, jų pokalbį nutraukė garsi, iš viršaus sklindanti muzika. Šie garsai – atviras priekaištas žmonai, demonstratyvus nepasitenkinimas jos šlove, jai rodomu dėmesiu. Kas įvyko po šito aikštingo gesto – nelaimingas atsitikimas, žmogžudystė, savižudybė?

 

Teisėjas įsitikinęs, kad dėl vyro mirties kalta jo žmona. Advokatas siekia ją apginti, bet, atrodo, ne visada tiki jos nekaltumu. Siužetas ir teismo apklausos konstruojamos taip, kad ne kartą pasijunti lyg psichoanalizės seanse, pakeliui susitikdamas su liudytojais, tarp kurių – ir regėjimą per nelaimingą atsitikimą praradęs nepilnametis sūnus, svarbi įtemptų poros santykių priežastis. Net pasibaigus teismui (ir filmui) lieka jausmas, kad tiesa taip ir nesurasta, lyg prasprūdusi pro visų teisėjų ir žiūrovų akis. Šį jausmą ir kuria būtent Hüller, vaidinanti dviem kalbomis, antrinančiomis nevienprasmiškai vaidmens interpretacijai.

 

Ne viename interviu aktorė sakė, kad, vos perskaičiusi scenarijų, suprato norinti tapti Sandra Voiter ir tyrinėti daugeliui porų pažįstamą situaciją, kai dėl profesinių ar asmeninių nesėkmių kaltinamas partneris ar partnerė. Kai jis ar ji jaučiasi kaltas dėl savo sėkmių, karjeros. Svarbiausia Sandros Voiter advokatė šiame filme prieš prisiekusiuosius, t. y. pirmiausia filmo žiūrovus, yra vaidmens atlikėja. Aktorė Sandrą tarsi įsileidžia vidun, leidžia jai apsigyventi, užvaldyti plastiką, atsirasti gestams, manieroms. Teisme žiūrint laimingo (ar atrodančio laimingu) vyro įrašą, jai gerklėje tiesiogine prasme stringa vandens gurkšnis. Ir būtent Hüller vaidyba pridengia filmo siužetinės konstrukcijos dviprasmybes, žongliravimo dramos-detektyvo žanrais paviršutiniškumą.

 

Sandrą Voiter jos vyro psichologas kaltina už tai, kad yra sėkminga rašytoja ir būtent tai sukūrė psichologinį disbalansą jos vyrui, nenusisekusiam rašytojui. Bet vaidmuo, atrodo, yra sudėtingesnis: Hüller praturtina Voiter asmenine tiesa, savigarba, laikysena, pagaliau net jos prisitaikymas prie nepatinkančių, svetimų aplinkybių (rašytoja visai nenorėjo išvykti iš Londono į tą „dieviško grožio“ peizažą kalnuose) tampa kaltinimu. Bendrąja prasme, tai tarsi filmo atmosferoje, Hüller monologuose, intonacijose, besikreipiančiuose supratimo žvilgsniuose ištirpdytas pagrindinei herojei primetamas kaltės jausmas už tai, kad Sandra yra tokia, kokia yra: stipri, racionali, sulaukusi sėkmės. Už tai, kad ji gali dirbti bet kokiomis sąlygomis, gyventi svetimoje terpėje, kalbėti skirtingomis kalbomis, ir vis tiek būti savimi. Net kūryba vos netampa vienu iš kaltinimo įrodymų.

 

Scenarijuje išmoningai dozuojama, palaipsniui atskleidžiama santykių tarp Sandros ir vyro raida, detalės. Tai nesėkmių, kompleksų, psichologinių niuansų labirintas. Jo daugialypiškumą, prieštaringumą aktorė paverčia vaidmens turiniu ir svarbiausia kalte, o pagrindinis įrankis yra psichologinis vaidybos įtikinamumas, stambūs aktorės planai, kurie ilgainiui tampa pagrindiniu jos nekaltumo argumentu žiūrovams.

 

Kitas garsus, dažnai kartu su „Kryčio anatomija“ minimas britų režisieriaus Jonathano Glazerio filmas „Interesų zona“ („The Zone of Interest“, 2023) rodo visiškai kitokią Hüller. Aušvico komendanto Rudolfo Hösso žmona Hedwig – lyg „Kinder, küche, kirche“ iliustracija (teisingiau, šleikšti parodija), tik jau tikrai be „kirche“.

 

Su partneriu, Rudolfo Hösso vaidmens atlikėju Christianu Friedeliu aktorė filmavimo aikštelėje jau buvo susitikusi anksčiau, kandžiame Jessicos Hausner filme „Beprotiška meilė“ („Amour Fou“, 2014). Friedelis vaidino romantizmo epochos poetą, iškėlusį sau uždavinį nusižudyti su mylima moterimi. Hüller suvaidino jo mylimąją Mari, kuriai įdomu su vaikinu filosofuoti apie tai, kad gyvenimas nuobodus. Bet jo prašymo įgyvendinti klasikinę romantikų programą, tai yra nedelsiant mirti kartu, ji neketina išpildyti, ir poetas šiam tikslui susiranda ne tokią žemišką aristokratę. Tik dvi scenos filme suteiktos Hüller Mari – bet užtat kokia tiksli, nuosekli ir tvirta jos pozicija romantinių kliedesių atžvilgiu.

 

O filme „Interesų zona“ (sukurtame remiantis to paties pavadinimo Martino Amiso knyga) juodu vaidina sutuoktinius. Filme rodomas uolaus nacizmo nusikaltimų vykdytojo Rudolfo Hösso šeimos gyvenimas teritorijoje, kurios cementinė tvora kartu yra ir Aušvico koncentracijos stovyklos siena. Išpuoselėtoje erdvėje zuja daug vaikų, žydi daugybė augalų, stovi didžiulis šiltnamis, pavydėtinai prižiūrėta oranžerija. Visą laiką šviečia saulė. Hössas rengia naujo krematoriumo projektą ir sužino, kad turės persikelti į kitą vietą. Kai pasako apie tai žmonai Hedwig, ji pritrenkta, pasipiktinusi – šitiek triūso įdėta į gyvenimą štai čia, jos rojaus sode. Geras oras vaikams augti, sako ji. Aušvico kaminai rūksta, dega atviromis liepsnomis be pertrūkio dieną naktį, juos lydi preciziškai sukurta filmo garsų visuma – tai nepaprastai paveikus filmo elementas, kurio, pasak Hüller, režisierius neslėpė nuo aktorių. Atvirkščiai, dalijosi su jais filmo koncepcija, kurioje svarbiausia – nuolatos pleškančios, nors nematomos Aušvico krosnys.

 

Hüller yra prasitarusi, kad šiaip jau vengia nacių vaidmenų, bet darbo su vienu įdomiausių šiuolaikinių režisierių ji negalėjo atsisakyti. Hedvig Höss vaidmuo tapo jos ir, be abejo, jos partnerio Friedelio bandymu atsakyti į klausimą, kokie tai buvo žmonės. Kokia Hedwig? Gerai ir laiku miega, noriai keliasi, gimdo vaikus, myluoja kūdikius, ravi gėlynus, rūpinasi virtuve... Net kai ilsisi, atrodo, kad tai jos pareiga. Aktorė nesigilina į herojės psichologiją, neieško niuansų, viską pasako bendras vaizdas, laikysena. Žinoma, tai ir režisieriaus koncepcija – naciai rodomi tik bendrais ir vidutiniais planais, aktoriai net neturi galimybės išnaudoti kone pagrindinio psichologinio portreto įrankio – stambių planų, jų filme beveik nėra. Tik gėlės, daug sodrių gražių gėlių, nufilmuotos stambiais planais. O frau Hedwig – sunki, nerangi, neryški, banali. Po premjeros Kanų festivalyje, kur filmas pelnė Didįjį žiuri prizą, dalis kritikų priekaištavo Glazeriui, „nieko naujo nepasakiusiam“ apie „blogio banalumą“, tačiau meistrystė, su kuria tą šiurpinantį banalumą įkūnija Friedelio ir Hüller duetas, yra išskirtinė.

 

Jau rašydama tekstą perskaičiau pranešimą, kad Hüller ir „Kryčio anatomija“ pelnė net šešis svarbiausius Prancūzijos apdovanojimus „Cezarius“, tarp kurių – filmui, režisierei, antraplanio vaidmens atlikėjui Swannui Arlaud (jis filme vaidina advokatą ir Hüller – nebūtų teatralė – ypač vertina jo partnerystę). „Cezaris“ už geriausią moters vaidmenį atiteko Hüller. Aktorė, kuri gali suvaidinti viską, – neoficialus, visuomet tik numanomas titulas, bet galima spėti, kad pagal paskirtį pasinaudoti keltuvų operatorės pažymėjimu Sandrai Hüller artimiausiu metu neteks.