Ilgas laimingas gyvenimas

 

Isabella Fiorella Elettra Giovanna Rossellini kartu su seserimi dvyne Isotta Ingrid Frida Giuliana gimė 1952 m. birželio 18 d. Romoje, garsių tėvų – klasikinio Holivudo žvaigždės švedės Ingrid Bergman ir italų kino režisieriaus, neorealizmo pradininko Roberto Rossellini – šeimoje. Dar prieš joms gimstant laimingas tėvas pranešė gausiems savo pažįstamiems, kad Ingrid netrukus jam padovanos dvi nuostabias mergaites. Praėjus keleriems metams po jų gimimo tėvai išsiskyrė. 

 

Iš pradžių mergaitės gyveno su motina, bet kai ji išvyko iš Italijos ir ištekėjo už Larso Schmidto, tėvas pareikalavo grąžinti dukteris į Romą. Motina pasielgė didžiadvasiškai: juk vyras ją paliko ir ji turėjo teisę uždrausti tėvui net matytis su dukterimis. Vaikai (ir vyresnis brolis Renzo) buvo auklėjami kaip dera italų šeimoje, kur tėvas yra svarbiausias asmuo, šeimos maitintojas ir sektinas pavyzdys. Kai Isabellai buvo trylika, jai diagnozuota sunki skoliozės forma. Dukrą daugiausia slaugė motina, praktiškai nesitraukė nuo Isabellos lovos. Liga progresavo, o gydytojų diagnozės skambėjo grėsmingai: jei operacija nepavyktų, mergaitė visam gyvenimui liktų neįgaliojo vežimėlyje. Tačiau viskas baigėsi gerai, ir vėliau, žvelgdami į nuostabiai grakščią Isabellos Rossellini figūrą, net neįtarėme, kad vaikystėje buvo iškilusi tokia rimta grėsmė. 

 

Užaugusi kino šeimoje, Isabella visai nesiruošė sekti tėvų pėdomis. Atvirkščiai, labai stengėsi išvengti darbo kine. Beje, nė vienai Bergman ir Rossellini atžalai nepavyko pabėgti nuo kino: už kadro dirba ir Isabellos brolis, ir sesuo. Tarp Paryžiaus ir Romos užaugusi Isabella baigė studijas Romos kostiumo ir mados akademijoje, o paskui prieš tėvų valią išvyko į Niujorką, kur mokėsi Fincho laisvųjų menų koledže. Kurį laiką dirbo italų kalbos mokytoja ir vertėja, vėliau išbandė ir kitas profesijas: fotografės, kostiumų dailininkės, Italijos televizijos stoties RAI korespondentės. O sulaukusi dvidešimties tapo modeliu. Tobula figūra, ilgos lieknos kojos, išraiškingos akys, deginančios žaliai mėlyna ugnimi, ir ypatinga, dažnai lyginama su katės eisena darė ją neprilygstamą. Prieš pasirodant didžiajame ekrane, merginos veidas puikavosi ant maždaug 500 žurnalų viršelių. Ryškus jos grožis tiesiog užkariavo pasaulį. 1999 m. Danijos selekcininkai išvedė naują arbatinių rožių veislę dideliais žiedais, kurią pavadino Isabellos Rossellini garbei. Dizaineriai mėgo ją už įžūlią drąsą. Pavyzdžiui, vienoje madų peržiūroje ji ėjo podiumu su cigarete, o pasirodžiusi po metų dažėsi lūpas, šoko tango ir iš mažo maišelio išsitraukė pistoletą. Būdama dvidešimt aštuonerių ji tapo prancūzų kvepalų ir kosmetikos firmos „Lancôme“ reklaminiu veidu. Šis bendradarbiavimas truko net keturiolika metų.

 

Prieš kino kamerą Isabella Rossellini kartu su motina debiutavo 1976 m. filme „Laiko klausimas“ („A Matter of Time“), kur atliko nedidelį vienuolės Pijos vaidmenį. Pirmo didesnio vaidmens sulaukė 1979 m. savo tautiečių Paolo ir Vittorio Taviani filme „Pieva“ („Il prato“). Karjeros kine pradžią aktorė prisimena taip: „Spaudoje buvo rašoma: „Ji panaši į savo motiną, bet tikrai nepaveldėjo jos talento.“ Tai mane žeidė. Kai taip sakoma šiandien, tiesiog atsakau: na, gal ir tiesa. Tai nebe taip skaudina.“ Todėl ir pasirodymus filmavimo aikštelėje laikė atsitiktiniais nuotykiais. Kurį laiką tik trumpai šmėsteldavo ekrane, pavyzdžiui, komedijoje „Papokis“ („Il pap’occhio“, 1980). Po penkerių metų pasirodė režisieriaus Tayloro Hackfordo trileryje „Baltosios naktys“ („White Nights“, 1985). Čia pagrindinį vaidmenį atliko Michailas Baryšnikovas, suvaidinęs sovietų šokėją, kurį, bandantį bėgti į Vakarus, sulaiko sovietų KGB. Rossellini labai susidraugavo su Baryšnikovu, o jo duktė Anna laikė Isabellą stiliaus ikona „maždaug nuo trečios mokyklos klasės“.

 

Viskas pasikeitė 1986 m., kai Isabella Rossellini susitiko su Davidu Lynchu. Ji išgyveno savo dramatiškiausią meilę ir sulaukė svarbiausio vaidmens karjeroje. Šio režisieriaus erotinis trileris „Mėlynas aksomas“ („Blue Velvet“, 1986) sukėlė daug diskusijų. Jo premjera Anglijoje baigėsi skandalu, Rossellini vadybininkas atsisakė jai atstovauti, o garsus kino apžvalgininkas Rogeris Ebertas pavadino Lyncho filmą „nesąžiningai žiauriu aktoriams“. Tačiau Rossellini manė kitaip: „Mane suviliojo „Mėlyno aksomo“ scenarijus ir Davido drąsa laužyti seksualinius ir moralinius tabu. Jaučiau, kad turiu atitikti savo personažą, nes vaidmuo mane sužavėjo, jis skyrėsi nuo visko, ką iki tol buvau vaidinusi. Iš karto supratau, kad tai bus nepaprastas filmas, bet nemaniau, kad jį lydės toks didelis sąmyšis.“ Ir neklydo. Ant savidestrukcijos slenksčio atsidūrusios salono dainininkės Doroti Valens vaidmuo sulaukė kino kritikų pagyrų ir atnešė Rossellini pasaulinę sėkmę. „Man labai pasisekė – Isabella tobulai tiko „Mėlynam aksomui“. Ji užsienietė, gyvena svečioje šalyje, vadinasi, labiau pažeidžiama manipuliacijų, tai viena. O antra, ji neįtikėtinai graži. Bet iš akių matyti, kad ją kamuoja problemos, jose slypi baimė, ir toks derinys idealiai tiko Doroti. Žinojau, kad iki mums susitinkant ji filmavosi nedaug, bet manęs tai negąsdino – buvau įsitikinęs, kad jai pavyks“, – knygoje „Sapnų kambarys“ rašė Davidas Lynchas. Iš septyniolikos filmo apdovanojimų keturi atiteko aktorei. 

 

„Nesitikėjau, kad filmas bus sutiktas taip kontroversiškai, – pasakoja Rossellini. – O man, regis, teko atlaikyti stipriausią smūgį. Jei žmonėms patiko filmas, jie gyrė Davidą – žinoma, jis to nusipelnė, tai jo saviraiškos vaisius. Bet jei filmas jiems nepatiko, dažniau kliūdavo man: juk aš – modelis, Ingrid Bergman duktė, neva šiuo vaidmeniu stengiausi sugriauti savo įvaizdį, maištavau prieš save ir panašiai. O tai grynas pramanas.“ 

 

Įdomūs jos prisiminimai apie darbą su kompozitoriumi Angelo Badalamenti: „Aš pasakiau Angelo, kad dainuodama Doroti persikelia į kitą pasaulį – manau, Davidas davė jai tokį vardą kaip užuominą į „Ozo šalies burtininką“, ir kai ji dainuoja, pakyla virš vaivorykštės. Taigi turiu dainuoti lėtai ir silpnu balsu, kad galėčiau mėgautis tuo vaivorykštės pasauliu. Angelo puikiai mane suprato. Aš neišdainuoju nė vienos natos, tad Angelo sumontavo mano dainavimą iš fragmentų ir sukūrė dainos versiją, kurią girdite filme. Jis atliko neįtikėtiną darbą. Filmui pasirodžius ekranuose žmonės skambino man ir klausė, ar negalėčiau padainuoti koncerte.“

 

Jos Doroti yra ne tik lemtinga moteris ir vyrų geismo objektas, bet ir žaisliukas jų rankose, jautri, pažeidžiama būtybė. Ši gražuolė dainininkė – tai įkūnyta noir filmų gerbėjų fantazija, savo dainavimu scenoje galinti sužavėti kiekvieną. Visi klausosi jos jaudinančio „Blue Velvet“ atlikimo, bet vos palikus sceną žavesio nebelieka. Niekas jos nebegirdi. Niekas nenori žinoti apie jos nuovargį, baimes, vienatvę. Rossellini puikiai perteikia visus šiuos niuansus – kukliai, subtiliai ir skausmingai įtikinamai. Po ketverių metų Davidas Lynchas vėl pasiūlė jai vaidmenį Kanų „Auksine palmės šakele“ apdovanotame filme „Laukinė širdis“ („Wild at Heart“, 1990). Fatališką ir pavojingą valkatą Perditą Diurango matome kadre vos kelis kartus – aptempta suknele su iškirpte ar odiniu sijonu ir įsimintinais ryškiais antakiais. Aktorė prisimena: „Kartą su Davidu užsukau į knygyną ir pamačiau ten knygą apie Fridą Kahlo. Tuomet populiariajai kultūrai ji dar buvo nežinoma. Pasakiau Davidui: „Tik pažiūrėk į tą moterį. Ji ir gundanti, ir atstumianti vienu metu. Kartais ji vaizduoja save žaizdotą, kartais – su ūsais ir suaugusiais antakiais. Ji nepaprastai estetiška, ir aš norėčiau suvaidinti tokį personažą kaip ji.“ Po keleto metų Davidas man pasakė: „Aš turiu tau tokį personažą.“ Perditą Diurango truputį įkvėpė Frida Kahlo – bent jau jos antakiai buvo pagarbos duoklė Fridai.“

 

1988 m. Isabella Rossellini vaidino režisierės Tinos Rathbone filme „Zelė ir aš“ („Zelly and Me“). Tai mergaitės, augančios blaškantis tarp smurtaujančios senelės ir Rossellini vaidinamos mylinčios guvernantės, brendimo istorija. Šiame filme Lynchas debiutavo kaip aktorius, suvaidino paslaptingą guvernantės vaikiną Vilį. Dar vienas to laikotarpio lemtingos moters įkūnijimas – Egipto deivę primenanti burtininkė, amžinosios jaunystės eliksyro saugotoja groteskiškoje Roberto Zemeckio komedijoje „Mirtis jai tinka“ („Death Becomes Her“, 1992), kur jos partneriai buvo Holivudo garsenybės Meryl Streep, Goldie Hawn ir Bruce’as Willisas.

 

Pasitaikė ir nelabai sėkmingų vaidmenų, pelniusių net gėdingą „Auksinės avietės“ nominaciją. 1987 m. pasirodęs režisieriaus Normano Mailerio trileris „Kieti vaikinai nešoka“ („Tough Guys Don’t Dance“) buvo visiška nesėkmė, daugelio nuomone – blogiausias filmas Rossellini filmografijoje. 1990 m. ji vaidino kostiuminėje komedijoje „Žavingos damos“ („Dames galantes“), nukeliančioje į XIX a. Prancūziją, kur senas lovelasas prisimena savo nuostabiausias mylimąsias, tarp jų – ir Isabellos Viktoriją.

 

1993 m. ji vaidino kartu su Jeffu Bridgesu Peterio Weiro dramoje „Be baimės“ („Fearless“) ir su Anthony Hopkinsu Johno Schlesingerio šnipų trileryje „Nekalti“ („The Innocent“). Pastarajame paslaptinga gražuolė suvilioja britų mokslininką ir šis padaro nedovanotiną klaidą, įsipainiojęs į politinių intrigų, nepasitikėjimo ir beprotiškos meilės labirintą. Dar viena lemtinga moteris Rossellini filmografijoje. Epizodinį Didžianosės Keit vaidmenį ji atliko populiariame vesterne „Vaitas Erpas“ („Wyatt Earp“, 1994) su Kevinu Costneriu ir Gene’u Hackmanu.

 

1994 m. Isabella Rossellini vaidino filme „Nemirtinga mylimoji“ („Immortal Beloved“) apie muzikos genijaus Ludwigo van Beethoveno paslaptingą meilę. Po kompozitoriaus mirties jo padėjėjas Antonas Schindleris ieško nežinomos paveldėtojos, laiške pavadintos „vienintele nemirtinga mylimąja“. Patikėtinis keliauja po Europą susitikti su trimis moterimis, kurios ir galėtų ja būti. Rossellini įkūnijo vengrų aristokratę grafienę Aną Mariją Erdody. Kai Beethoveno kurtumas tapo vieša paslaptimi, ši moteris pasiūlė jam prieglobstį savo dvare, o kartu ramybę ir meilę. 

 

Už vaidmenį režisieriaus Marko Rydellio detektyvinėje televizijos dramoje „Amžiaus žmogžudystė“ („Crime of the Century“, 1996), sukurtoje pagal tikrus įvykius, Isabella Rossellini buvo nominuota „Auksiniam gaubliui“. Tai vokiečio imigranto staliaus Bruno Hauptmanno, neteisingai nuteisto mirties bausme už garsaus lakūno Charles’o Lindbergo sūnaus pagrobimą ir nužudymą, istorija. Rossellini suvaidino sugniuždytą, sutrikusią jo žmoną. Skandalingo amerikiečio Abelio Ferraros gangsteriniame filme „Laidotuvės“ („The Funeral“, 1996) nužudyto jaunėlio vyresnieji broliai rengiasi kerštui, o jų žmonos, tarp kurių ir Isabellos Klara, bando juos sulaikyti nuo neapgalvotų veiksmų. Režisieriaus Andrejaus Končialovskio televizijos seriale pagal Homero „Odisėją“ („The Odyssey“, 1997) aktorė įkūnijo deivę Atėnę. 

 

Olandų aktoriaus Jeroeno Krabbé’s režisūrinis debiutas, drama „Pamestas bagažas“ („Left Luggage“, 1998) Berlyno kino festivalyje buvo apdovanota specialiu prizu kaip geriausias europietiškas filmas. Su Isabella Rossellini jiedu susipažino vaidindami filme „Nemirtinga mylimoji“, ir Krabbé pakvietė partnerę suvaidinti savo debiute. Filmo herojė Chaja gauna auklės darbą chasidų Kalmanų šeimoje, kurioje auga penki vaikai. Chaja išmoksta priimti ir gerbti žydų religinėmis tradicijomis persmelktą kultūrą per simpatijas jų nekalbančiam sūnui. Isabella Rossellini vaidina nuolankią ponią Kalman, susitaikiusią su viskuo, bijančią ginčytis su durininku naciu ar įeiti į vyro kabinetą, viską aiškinančią Dievo valia. Ji visada taip gyveno, manė, kad elgiasi teisingai, kad taip gali visus apsaugoti. Tačiau po sūnaus žūties moteris keičiasi ir galiausiai išdrįsta garsiai išrėkti savo protestą. 

 

1998 m. Rossellini vaidino fantastiniame televizijos filme „Merlinas“ su Samu Neillu ir Helena Bonham Carter, o 2000 m. buvo išdidi grafienė „Don Kichoto“ („Don Quixote“) televizijos ekranizacijoje su Bobu Hoskinsu. Pripažinimą pelniusioje italų karo dramoje „Perskeltas dangus“ („Il cielo cade“, 2000) – jaudinančioje istorijoje apie šeimos meilę ir savigarbos jausmą Antrojo pasaulinio karo metais – Isabellos Katchen Einstein lieka su savo vyru žydu intelektualu, kai Toskanoje imami persekioti žydai. 

 

Miniseriale „Napoleonas“ („Napoléon“, 2002), kuriame imperatorių vaidino populiarus prancūzų aktorius Christianas Clavier, Rossellini buvo didžioji jo meilė Joséphine de Beauharnais. Ji dalyvavo ir eksperimentiniame brito Peterio Greenaway’aus projekte „Tulso Luperio lagaminai“ („Tulse Luper Suitcases“, 2003). Vesterne „Monte Walsh“ (2003) vaidino vienišo kaubojaus, kurį įkūnijo Tomas Selleckas, mylimąją.

 

Asmeninis Isabellos Rossellini gyvenimas nebuvo paprastas. Anksti netekusi tėvų (Roberto Rossellini mirė 1980, Ingrid Bergman – 1982 metais), ji visada svajojo apie „tikrą itališką šeimą“. Tėvą ji tiesiog dievino, laikė jį vyro etalonu ir vis ieškojo į jį panašaus sutuoktinio. Garsus kino režisierius Martinas Scorsese buvo protingas ir talentingas. Kažkuo jis priminė mirusį tėvą ir aistringai įsimylėjęs tiesiog nešiojo gražuolę ant rankų. Tačiau sicilietišką vyro pavydą ji sugebėjo atlaikyti tik ketverius metus. Isabella padavė skyrybų prašymą ir tiesiog pabėgo pas jauną modelį Jonathaną Wiedemanną. Netrukus už jo ištekėjo, susilaukė dukters Elettros, bet ši santuoka truko dar trumpiau.

 

Su Davidu Lynchu jie palaikė artimus santykius net šešerius metus. Tačiau šis ekscentriškas menininkas visada pasižymėjo nenuspėjamu charakteriu, jis tiesiog tyliai, nepaaiškinęs kodėl, paliko Isabellą. Tai buvo dar vienas skaudus smūgis. „Davidas neįtikėtinai mielas žmogus, bet jis visai išbraukė mane iš savo gyvenimo. Buvo labai sunku, praėjo ne vieni metai, kol vėl atsitiesiau“, – pasakoja Rossellini. Savo draugui Davidas Lynchas yra pasakęs: „Būti Isabellos Rossellini partneriu – tai ne pramoga, o darbas.“

 

Nuo sunkios depresijos Isabellą išgelbėjo aktorius Gary Oldmanas, įsimylėjęs ją „Nemirtingos mylimosios“ filmavimo aikštelėje. Gary pasipiršo Isabellai, tačiau aktorė nusprendė surengti jam „bandomąjį laikotarpį“, per kurį turėtų atsikratyti priklausomybės nuo alkoholio. Pradžioje Oldmanas sugebėjo gyventi be stiklelio, tačiau „bandomojo laikotarpio“ vis dėlto neatlaikė. 

 

Dabar Isabella Rossellini yra vieniša. „Nemanau, kad galėčiau daryti tuos dalykus, kuriuos darau, jei turėčiau vyrą. Vyrai atima daug laiko“, – sako ji. 1993 m. Rossellini įsivaikino afroamerikiečių kilmės berniuką Roberto, kuriam davė savo garsaus tėvo vardą. Jis dešimčia metų jaunesnis už Elletrą. 

 

Didelis sukrėtimas aktorei buvo ir nutrauktas bendradarbiavimas su „Lancôme“. „Man buvo pranešta, kad reklama yra apie svajones, o moterys svajoja būti jaunos, todėl aš nebegaliu atstovauti tai svajonei“, – sakė ji laikraščiui „The Guardian“. Nors nerimavo dėl savo finansinės padėties, vis dėlto nepalūžo. Apie plastinės chirurgijos pramonę ir laiką stabdančias operacijas kalbėjo: „Tai tiesiog nauja mizoginijos rūšis. Pagrindinė problema yra paprasčiausias seksizmas. Sprendžiant iš kosmetikos reklamų, galima daryti išvadą, kad makiažas skirtas tik gražioms dvidešimtmetėms, bet juk brandžios moterys nori reklamose matyti savo bendraamžes – skirtingo amžiaus moterys reklamose pasitarnauja visoms, o jaunų merginų negąsdina perspektyva pasenti.“ 2000 m. Isabella išleido savo asmeninius kvepalus „Manifesto Isabella Rossellini“, kurių aromato pagrindą sudaro bazilikas, primenantis jos itališką vaikystę.

 

Laimė, kine ji ir toliau dažnai filmavosi. Tiesa, vaidmenys būdavo nepagrindiniai arba nelabai įdomūs ne ypač sėkminguose filmuose. 2006 m. ji suvaidino režisieriaus Douglaso McGratho biografinėje dramoje „Nekenčiamiausias“ („Infamous“, 2006), kur pateikiama sava versija apie paskutinio Trumano Capote’s šedevro „Šaltakraujiškai“ atsiradimą. Apsupta tokių žvaigždžių kaip Sigourney Weaver, Sandra Bullock, Danielis Craigas ir Gwyneth Paltrow, Rossellini suvaidino rašytojo draugę, ekscentrišką turtuolę italę Marellą Agnelli. Šmėkštelėjo romantinėje komedijoje „Atsitiktinis vyras“ („The Accidental Husband“, 2008), kur dominavo Uma Thurman, Colinas Firthas ir Samas Shepardas. Melancholiškoje režisieriaus Jameso Gray’aus dramoje „Tarp dviejų mylimųjų“ („Two Lovers“, 2008) suvaidino į painų meilės trikampį įsivėlusio pagrindinio personažo motiną. Jos partneriu šiame filme buvo Joaquinas Phoenixas. Jaunos prancūzų režisierės Julie Gavras romantinėje komedijoje „Vėlai pražydę“ („Late Bloomers“, 2011) Isabella Rossellini ir Williamas Hurtas sudarė puikų duetą. Tai drąsūs aktoriai, jie ne tik oriai sensta, bet ir atrodo labai laisvi filme, kur kalbama apie artėjančią senatvę. 

 

Venecijos kino festivalyje pristatytoje režisieriaus Saverio Costanzo mistinėje dramoje „Pirminių skaičių vienatvė“ („La solitudine dei numeri primi“, 2010) pagal populiarų rašytojo Paolo Giordano romaną, kur pasakojama apie žmones, kurie, kaip pirminiai skaičiai, nesusikalba, Isabella Rossellini vaidina siaubą keliančią apgailėtiną pagrindinio personažo motiną.

 

Šiandien Rossellini sako esanti dėkinga, kad prieš ketvirtį amžiaus Holivudas ją nurašė ir nelabai jos pasigedo. Būtent tada ji pradėjo rašyti knygas ir scenarijus, būdama penkiasdešimties įstojo į universitetą ir baigė gyvūnų elgsenos magistro studijas, nusipirko ūkį, ėmė skaityti paskaitas. Sėkmės sulaukė jos trumpametražiai filmai apie gyvūnų poravimąsi, kuriuose originaliai derinamas humoras ir mokslo žinios. Filmus rodė Roberto Redfordo „Sundance TV“. Tai filmukų apie gyvūnų seksualumą serijos „Green Porno“ ir „Seduce Me“. Juose Rossellini persirengia įvairiais gyvūnais, šoka, puošiasi, erzina ir juda su uždėtu peniu. Filmai juokingi, pamokantys ir šiek tiek pašėlę – kaip ir pati Rossellini.

 

2005 m. ji parašė scenarijų siurrealistiniam trumpametražiam filmui apie savo tėvą „Mano tėčiui 100 metų“ („My Dad Is 100 Years Old“) ir pati jame vaidino. Jos tėvą vaizdavo didžiulis pilvas, o ji įkūnijo visus kitus vaidmenis – Chapliną, Hitchcocką, savo motiną ir daugybę kitų. „Mano sesuo įsižeidė dėl tokio tėvo pavaizdavimo. Jos supratimu, aš jį sumenkinau.“ Tačiau Isabella sulaukė ir daugybės pagyrų. „Vienas draugas man pasakė: tu nesi Ingrid Bergman ir Roberto Rossellini duktė, tu esi pornožvaigždės Cicciolinos, Jacques’o Cousteau ir Luiso Buñuelio derinys. Tai mane labai prajuokino. Nežinojau, kad manyje slypi ši siurrealizmo ir komizmo gyslelė. Tikriausiai dėl to man taip gerai sekėsi dirbti su Davidu Lynchu.“

 

Po 25 metų „Lancôme“, kuriai dabar vadovauja moteris, ištaisė savo klaidą: pasikeitus požiūriui į senėjimą, atsiprašė Rossellini ir pakvietė vėl tapti jų modeliu. Ir ji sutiko. Isabella mano, kad šiandien ji simbolizuoja kitokį „Lancôme“ įvaizdį. „Dabar esu čia ne tam, kad atstovaučiau grožiui. Esu čia tam, kad atstovaučiau kitokiai svajonei. Ją galima apibrėžti kaip džiaugsmą: gyvenimas tęsiasi ir jame yra daug įvairių skyrių.“ 

 

Savo ūkį Long Ailande aktorė pavadino „Mama Farm“. Jame augina vištas, ožkas ir avis, iš kurių etiškai nukirptos vilnos kartą su dizainere sukūrė mezginių kapsulę. Kaimynystėje gyvenanti ir ūkyje dirbanti Rossellini duktė Elettra dažnai ten atsiveda savo mažametį sūnų.

 

2015 m. Rossellini vaidino Davido O. Russello filme „Džoi“ („Joy“) kartu su Jennifer Lawrence ir Robertu De Niro. Jame aktorė įkūnijo italę verslininkę, kuri pataria pagrindinei herojei Džoi, kaip kurti verslą. Aktorė sakė, kad tai buvo pirmas rimtas vaidmuo per pastaruosius šešerius metus. 

 

Visiškai kitokia Rossellini pasirodė žiūrovams režisierės Alice Rohrwacher filme „Chimera“ („La chimera“, 2023). Ekstravagantiškos buvusios operos dainininkės ponios Floros, gyvenančios senovinėje viloje, įvaizdis tarsi priminė, kad net ir kultiniai aktoriai nėra amžini. Septyniasdešimt dvejų Rossellini pastaruoju metu vėl tapo ryškia charakterine aktore, vaidinančia fantastiniame filme „Kosmonautas“ („Spaceman“, 2024) su Adamu Sandleriu ir Carey Mulligan bei Edwardo Bergerio trileryje „Konklava“ („Conclave“, 2024), kuriame ji pasirodo kaip vienuolė. Pastaruoju metu pasirodė trys jos knygos: memuarai „Some of Me“, fotografams skirta knyga „Looking at Me“ ir knyga apie tėvą „Remembering Roberto Rossellini“. Aktorė užsiima ir visuomenine veikla, yra laukinių gyvūnų gynimo aktyvistė. 

 

„Senatvė suteikia daug laimės. Tu storėji, atsiranda daugiau raukšlių, bet kartu ateina ir laisvė. Laisvė reiškia: dabar darysiu tai, ką noriu, nes netrukus mirsiu. Taip pat ateina ramybė – padariau karjerą, gerą ar blogą, padariau viską, ką galėjau, o dabar darysiu tai, kas man įdomu. Nuo pat vaikystės girdėdavau, kad esu panaši į mamą, bet tikrai neturiu jos talento“, – sakė aktorė viename interviu. Ji taip pat prisipažino, kad dėl panašių komentarų jai tekdavo braukti ašaras. Motina, neprilygstamoji Ingrid Bergman – trijų „Oskarų“ laureatė , ir Isabella šmaikštauja: „Aš net nebuvau nominuota. Bet tai manęs nebejaudina. Tai puikus dalykas senatvėje: tai, kas rūpėjo jaunystėje, nustoja rūpėti. Dabar turiu šešias avis, du šunis, du vaikus. Ir esu daugiau nei patenkinta.“ Laikas ir patirtis lėmė, kad Isabella Rossellini atsiribojo nuo praeities „dramų“ ir savo laimę atrado senatvėje. Tiesą sakant, ji niekada nesiekė šlovės. Ir priduria, kaip svarbu būti smalsiam – visada mokytis naujų dalykų. „Nebenoriu filmuotis, – sako ji. – Nenoriu sėdėti namelyje ant ratų aikštelėje prie greitkelio ir ištisas dienas laukti savo penkių minučių. Grįžtu namo, ir ten yra gyvenimas – draugai, gyvūnai ir problemų sprendimas, o mano ūkis yra prieglobstis nuo šiuolaikinių JAV toksiškumo.“ Tačiau kartu Rossellini visiškai neatsisakė filmų ir televizijos laidų. „Jaučiu, kad turiu dirbti su kitais, nes negaliu būti pensininkė“, – sako ji. 

 

Europos kino akademija, įsteigusi „Europos pasiekimų pasaulio kine apdovanojimą“, motyvavo savo poelgį tuo, kad jis „primena, kaip giliai ir plačiai skleidžiasi talentai, kurie formuoja pasaulio kino kraštovaizdį“. Šiemet šis prizas keliaus į Isabellos Rossellini rankas.