Moteriškos lyties De Niro

Natasha Lyonne

„Matrioška“, 2019–2022 m.
„Matrioška“, 2019–2022 m.

Ryškiai raudonos vešlios garbanos, Bonnie Tyler balsas, dantyse – „Marlboro Light“ cigaretė, androginiški ir komiški vaidmenys – taip trumpai galima apibūdinti aktorę Natashą Lyonne, savo profesionalią aktorinę karjerą pradėjusią Woody Alleno miuzikle „Visi kalba, kad aš tave myliu“ („Everyone Says I Love You“, 1996). Po to buvo staigus krytis į narkotikų bedugnę, egzistencinė nykuma, tačiau Lyonne sugebėjo atsitiesti ir pagaliau jaučiasi savimi. Nors jos įkvėpimas – Giulietta Masina filme „Kabirijos naktys“ ir ją žavi aktorės Bette Davis, Mae West ar Gena Rowlands, pati sakosi, kad dažniau tapatindavosi su Peteriu Falku, Joe Pesci, o savo aktorinę strategiją apibūdina kaip „vogimą iš De Niro“. Pastarąjį dešimtmetį Lyonne ne tik vaidina, bet ir režisuoja bei prodiusuoja, mat tai jai padeda trūkumus paversti privalumais.

 

Natashai Lyonne 45-eri, bet jos gyvenime būta tiek pakilimų ir nuopuolių, kad likusią dalį, regis, galima nugyventi ramiai. Aišku, Freudas turėtų ką pakomentuoti, mat pati aktorė savo tėvus vadina baltomis varnomis iš ortodoksų žydų šeimų. Visas aktorės vardas – Natasha Bianca Lyonne Braunstein. Jos motinos Ivette Buchinger tėvai Holokaustą išgyveno Vengrijoje. Lyonne apibūdino savo motiną kaip „raudonplaukę Europos primabaleriną“, kuri norėjo tapti profesionalia šokėja, bet nesugebėjo. Dar paauglystėje Natashos motina susipažino su jos tėvu Aaronu Braunsteinu, garsiai kalbančiu garbanotu brukliniečiu. „Jiedu mėgo greitus automobilius, kailinius, rotveilerius, kokainą ir alkoholį“, – prisimena Lyonne. Tėvai savo vaikus (Natasha turi vyresnį brolį) blaškė tarp Amerikos ir Izraelio, galiausiai išsiskyrė, ir tėvas su sūnumi liko Izraelyje, o motina paauglę dukrą parsivežė į JAV. 1995-aisiais motina persikėlė gyventi į Majamį, o penkiolikmetė dukra liko Niujorke, miegojo ant draugų sofos ir rengėsi vaidmeniui Woody Alleno miuzikle „Visi kalba, kad aš tave myliu“. 

 

Ankstyva šlovė

 

Po laisvo elgesio dukters vaidmens Alleno filme buvo Tamaros Jenkins komedija „Beverli Hilso lūšnynai“ („Slums of Beverly Hills“, 1998), ir Natasha Lyonne tapo kone geidžiamiausiu nauju Holivudo veideliu. Jenkins sako iš pradžių abejojusi, ar Lyonne apskritai tinka naivios paauglės 8-ojo dešimtmečio Kalifornijoje vaidmeniui: „Ji kalbėjo ir elgėsi taip, tarsi būtų nužengusi iš Martino Scorsese’s „Bjaurių gatvių“ (1973) filmavimo aikštelės.“ Maža to, per filmavimą jaunoji aktorė išgėrusi įvažiavo automobiliu į baldų parduotuvės vitriną... Tačiau galutinis rezultatas režisierę tenkino: nors Lyonne vaidino įžūliai ir bravūriškai, jau tada atsiskleidė jos vidinė branda ir pažeidžiamumas. Aktorės vaidybą gyrė ir garsus kino kritikas Rogeris Ebertas, pasak jo, Lyonne atiteko svarbiausias komedijos vaidmuo, o „The Washington Post“ aktorės pasirodymą aprašė taip: „Lyonne puikiai sugebėjo perteikti savo herojės Vivian brandą – visą jos sumišimą, smalsumą, pasibjaurėjimą.“

 

Po epizodinio „sekspertės“ vaidmens paaugliams skirtoje komedijoje „Amerikietiškas pyragas“ („American Pie“, rež. Paul Weitz, Chris Weitz, 1999) tais pačiais metais Lyonne sukuria pagrindinį vaidmenį filme „Bet aš esu sirgalė“ („But I Am a Cheerleader“, rež. Jamie Babbit). Čia ji ir vėl vaidina naivią paauglę, kurią tėvai išsiunčia į reabilitacijos kliniką, nes įtaria ją esant lesbiete... Nors ši absurdo komedija nesulaukė sėkmės, Lyonne prisimena, kad, skirtingai nei filme „Amerikietiškas pyragas“, kur vaidmens atsisakinėjo kelis kartus, šiame sutiko vaidinti iš karto. „Mane šokiruoja ne reiškiniai, o žmonės, kurie reiškinius laiko šokiruojančiais“, – sako aktorė. Po premjeros Sandanso kino festivalyje ji ir kita aktorė Clea DuVall gavo daugybę dėkingų laiškų iš LGBTQ+ bendruomenės. 

 

Asmeninis aktorės gyvenimas nesiklostė taip gerai kaip profesinis. Dar besimokydama buvo pašalinta iš vidurinės, nes bendraklasiams pardavinėjo marihuaną, 1998 m. įstojo į Niujorko „Tisch“ menų mokyklą, kur studijavo kiną ir filosofiją, tačiau po metų studijas metė. Filmavimasis ir narkotikai ją vis atitraukdavo nuo studijų, kol galiausiai priklausomybė panardino jauną žvaigždę į visišką chaosą ir kone dešimtmetį vienatvės. Kad ir kaip žiauriai skambėtų, Lyonne prisipažįsta vidinę santarvę įgavusi tik mirus tėvams. „Mano karjeros laiko juostoje labai tiksliai atsispindi santykiai su tėvais, mat jiems esant gyviems buvau visiška atsiskyrėlė ir nepritapėlė, į kino pasaulį grįžau tik kai jų nebebuvo, kai jaučiausi saugi“, – neslepia kartėlio Lyonne.

 

Ir štai 2010-aisiais pasirodo tikras trešinio kino grynuolis „Viskas apie blogį“ („All About Evil“), jį režisavo Joshua Grannellas, labiau žinomas drag vardu kaip Peaches Christ. Natasha Lyonne šioje kempo siaubo komedijoje vaidina nedrąsią bibliotekininkę Deborą, kuri, mirus tėvui, pasiryžusi bet kam, kad tik išsaugotų šeimos kino teatrą. Repertuaras nebepritraukia žiūrovų, ir Debora su Adamsų šeimynėlę primenančia kūrybine grupe nusprendžia kurti filmus patys. Pasirodo, ir režisierių, ir aktorę siejo meilė vadinamiesiems exploitation vidurnakčio filmams, tad abu iškart rado bendrą kalbą. Ir iš tiesų, vaidindama bibliotekininkę, tapusią ekstravagantiška kino režisiere ir aktore, Lyonne atrodė labai natūraliai ir, kaip sakė režisierius, sukūrė Dante’s šėtono drag versiją. Kino apžvalgininkai rašė, kad Natasha Lyonne turi įgimtą talentą vaidinti išprotėjusius personažus, ir džiaugėsi, kad aktorė po ilgos tylos grįžo į kiną.

 

 

Nauja pradžia, arba „Oranžinė – tai nauja juoda“

 

2013-aisiais pasirodo „Netflix“ serialas apie moterų kalėjimą „Oranžinė – tai nauja juoda“ („Orange is the New Black“, sumanymo autorė Jenji Kohan, 2013–2019) ir akimirksniu tampa fenomenu, maža to, ši platforma pirmąkart pasiūlo visas sezono serijas. Natashai Lyonne tai irgi buvo pirmas kartas – iki tol serialuose nebuvo vaidinusi. Čia ji – iš turtingos šeimos kilusi, aukštąjį išsilavinimą turinti narkomanė Niki Nikols. Lyonne asmeninis gyvenimas klostėsi beveik panašiai, tik kalėjimo pavyko išvengti. Net ir scena, kur Niki po perdozavimo atliekama širdies operacija, išgyventa pačios aktorės. Pasak Lyonne, ji puikiai suvokianti, kas dedasi žmogaus, bandančio save sunaikinti, galvoje ir ką jis jaučia. Kurdama šią heroję aktorė įsivaizdavo Martino Sheeno „odisėją“ po džiungles filme „Šių dienų apokalipsė“ („Apocalypse Now“, rež. Francis Ford Coppola, 1979), o serialą vadina komedija. Anot jos, tik žmonės, turintys pašėlusio gyvenimo patirties, į visa žiūri kaip į savotišką komediją. Ne veltui hipnotizuojančio žvilgsnio ir kreivos šypsenos Niki tapo kone mėgstamiausia serialo veikėja. Jos empatija ir gebėjimas permatyti žmones, makroekonomikos paskaitėlės, sarkastiški sąmojai pirmąkart pelnė aktorei „Emmy“ nominaciją. 

 

Besifilmuodama naujuose „Netflix“ serialo sezonuose, Natasha Lyonne nepamiršo kino, kuris jai artimiausias – nepriklausomų exploitation siaubo filmų ir komedijų. Aktorė yra užsiminusi, kad visada norėjo režisuoti ir prodiusuoti, tad jau tvirtai atsistojusi ant kojų su drauge, „Saturday Night Live“ komike Maya Rudolph, įkūrė prodiuserinę kompaniją „Animal Pictures“. Dar 2017 m. Lyonne prancūzų mados namams KENZO režisavo trumpametražį filmą „Kabirija, Čariti, Častiti“ („Cabiria, Charity, Chastity“), kuriame vaidino Rudolph, Macaulay Culkinas, taip pat geras draugas iš „Saturday Night Live“ komikas Fredas Armisenas bei pati režisierė. Filmas – tai meilės laiškas Federico Fellini, ypač Lyonne įkvėpėjai Giuliettai Masinai ir filmams „Kabirijos naktys“ („Le notti di Cabiria“, 1957) bei „Kelias“ („La strada“, 1954). Ši siurrealistinė kelionė po vodevilio pasaulį – savotiška asmeninė Lyonne istorija apie traumą ir viltį bei susitaikymą, kad realiame gyvenime nebūtina atsakyti į visus klausimus.

 

Tačiau labiausiai Natasha Lyonne sužibėjo jos prodiuserinei kompanijai sukūrus serialą „Matrioška“ („Russian Doll“, sumanymo autorės Leslye Headland, Amy Poehler, Natasha Lyonne, 2019–2022), kurį aktorė ne tik prodiusavo, bet ir kartu su kolegėmis rašė scenarijų, kai kurias serijas režisavo ir atliko pagrindinį vaidmenį. Anot jos, pagaliau atsirado galimybė kurti tai, ką nori, su norimomis aktorėmis, konkurencija tapo bendradarbiavimu, o tai ne tik plečia egzistavimo erdvę, bet ir įkvepia. 

 

Serialo „Matrioška“ bendraautorės juokauja, kad Lyonne – labai humaniška diktatorė, į filmavimo aikštelę atsinešusi asmeninę patirtį ir ypač nenorą laikytis socialinių normų ar bet kokio diktato. Lyonne suvaidino ekscentrišką kompiuterinių žaidimų kūrėją Nadią Vulvokovą, kuri savo trisdešimt šeštojo gimtadienio vakarėlyje įstringa laiko kilpoje. Tai moteriška „Švilpiko dienos“ („Groundhog Day“, rež. Harold Ramis, 1993) versija, tik makabriškesnė – Nadia vis miršta ir vėl atsiduria tame pačiame vakarėlyje. Jos mirtys vis šiurpesnės ir komiškesnės – tai ją partrenkia taksi, tai ji nuskęsta upėje, nukrenta nuo laiptų, užspringsta maistu, ją sugelia bičių spiečius. „Matrioškoje“ begalė nuorodų į konkrečius filmus ir kino istoriją: Johno Cassaveteso „Paveikta moteris“ („A Woman Under the Influence“, 1974), Franciso Fordo Coppolos „Bremo Stokerio Drakula“ („Bram Stoker’s Dracula“, 1992), atpažinti galima ir nuorodas į Orsono Welleso „Blogio prisilietimą“ („Touch of Evil“, 1958). Nadiai netrūksta androginiškų savybių, nes, kaip sako aktorė, taip lengviau apeiti visus tradicinius, pernelyg dažnai naudojamus moteriškumo tropus, kurie apibrėžia išorinį gyvenimą, bet tikrai ne vidinį. 

 

2023 m. pradėto kurti serialo „Poker Face“ herojės Čarli Keil vaidmuo parašytas būtent Natashai Lyonne. Režisierius Rianas Johnsonas („Ištraukti peiliai“ / „Knives Out“, 2019) ir aktorė iškart rado bendrą kalbą, mat abu labai mėgsta Raymondo Chandlerio detektyvus ir privatų seklį Filipą Marlou. Pasak Lyonne, jau septynis dešimtmečius kine matome jo atmainas, ar tai būtų Humphrey Bogartas, ar Elliotas Gouldas, ar Jackas Nicholsonas, tad jai su režisieriumi buvo smalsu įsivaizduoti moterišką jo versiją. Lyonne Čarli Kein turi nepaprastą gebėjimą nujausti, kada kas nors meluoja, ir nebijo to pasakyti tiesiai į akis. Čarli savo žydru kabrioletu keliauja po Ameriką ir vis susiduria su įtartinais veikėjais ar paslaptimis, kurias būtina išgliaudyti. 

 

Suvaidinusi Azazelio Jacobso dramedijoje „Trys jo dukterys“ („His Three Daughters“, 2023), Lyonne šmaikštauja, kad atėjo metas pabūti Sydney Pollacku, kuris ilgainiui nustojo vaidinti ir ėmėsi prodiusavimo bei režisūros. Dabar ji skiria daug dėmesio jauniems talentams ir nuolat jiems kartoja, kad, norėdami suprasti savo pasakojamas istorijas, turi kuo daugiau skaityti knygų ir žiūrėti filmų. Jos bute kiekviena lentyna ar palangė apkrauta knygomis, jame yra ir kino salytė su šimtais VHS kasečių. O paklausta apie ateities planus, lyg rimtai, lyg juokais Natasha Lyonne atšauna, kad iki pat senatvės norėtų vaidinti „Poker Face“ heroję Čarli Kein, mat ja būti smagu: „Kur tik ji nuvyksta, randa sau namus, susitapatina su kitų nelaimėmis, kovoja už visuomenės paribyje egzistuojantį mažą žmogų, o į savo išorę nebekreipia dėmesio, nes su amžiumi darosi įdomiau stebėti kitus.“