Politinio infantilumo metraštininkas

 

McKay’us juokiasi iš visko, nesvarbu, ar tai būtų ekonominė krizė, demokratijos erozija ar klimato katastrofa. Humoras tapo jo kūrybos pagrindu: 10-ajame dešimtmetyje pradėjęs karjerą kaip scenaristas, McKay’us šešerius metus dirbo populiarioje televizijos laidoje „Saturday Night Live“, taip pat buvo vienas iš improvizacinio teatro grupės „Upright Citizens Brigade“ įkūrėjų (nors šiandien šie pasirodymai vargu ar kam nors patiktų – humoras tikrai artimas „tualetiniam“ ir nėra politiškai korektiškas). Ilgą laiką režisieriaus partneris buvo komikas Willas Ferrellas: kartu jie sukūrė filmus „Žinių vedėjas“ („Anchorman: the Legend of Ron Burgundy“, 2004), „Rikis Bobis: greičiausio kvailio legenda“, („Talladega Nights: The Ballad of Ricky Bobby“, 2006), „Įbroliai“ („Step Brothers“, 2008) „Rezerviniai farai“ („The Other Guys“, 2010) ir kitus. McKay’us ir Ferrellas taip pat įkūrė interneto svetainę ir televizijos kompaniją iškalbingu pavadinimu „Funny or Die“. Garsiausios studijos laidos – „Tarp dviejų paparčių“ („Between Two Ferns“), kurioje Zachas Galifianakis užduoda žvaigždėms nepatogius ir įžeidžiančius klausimus, ir „Girta istorija“ („Drunk History“), kurioje girti svečiai bando atpasakoti istorinius įvykius. McKay’aus humoras paprastas: spontaniškas, absurdiškas ir nukreiptas į galinguosius – arogantiškus brokerius, korumpuotus politikus, visus principus pardavusią žiniasklaidą ir tą vieną procentą pasaulio turtingųjų, kurie savo rankose yra sutelkę daugiau turto nei mes, visi likusieji.

 

McKay’us yra davęs patarimą scenaristams, kurio pats laikosi: „Nesistenkite žiūrovams pateikti per daug informacijos, jei jūsų filmo tikslas yra ją perteikti.“ Su visa gausybe ekonominių faktų, politinių veikėjų pavardžių ir kitų svarbių detalių McKay’us visada geba aiškiai ir nenuobodžiai ištransliuoti mintį. Geriausias to pavyzdys – scena su Margot Robbie „Didžiojoje skoloje“ („The Big Short“, 2015), kai aktorė, gulėdama muilo burbulų vonioje ir gurkšnodama šampaną, šmaikščiai aiškina sudėtingas ekonomines sąvokas. Taip pat McKay’us geba kurti personažus, kuriems, tiesą sakant, nelabai norisi simpatizuoti, bet negali atsispirti ir kuriuos dažniausiai vaidina aukščiausios prabos aktoriai, ko vertas vien „Didžiosios skolos“ ansamblis – Christianas Bale’as, Steve’as Carellas, Ryanas Goslingas, Bradas Pittas, Jeremy Strongas ir kiti. Apskritai per savo karjerą McKay’us suformavo stilių, kurį sunku sumaišyti su kieno nors kito – tai intensyvus ir netikėtas montažas, mobili kamera, trikdantys priartinimai, reportažo įspūdžio kūrimas, ketvirtosios sienos laužymas, nepatikimas pasakotojas, įvairių užrašų ir netikrų „finalinių“ titrų naudojimas, ironiška distancija ir ekscentriški personažai. McKay’aus filmai kupini kinematografinės laisvės. Seną taisyklę, kad į sceną reikia įžengti kuo vėliau, o iš jos išeiti kuo anksčiau, jis traktuoja radikaliai, kai nutraukia dialogą ir dažnai pasitenkina užuominomis ten, kur kiti tik pradėtų filmuoti. Jis nevengia pertrūkių ir sąlygiškumo, kai pasakojimas staiga pakrypsta į siurrealybę. Pavyzdžiui, Dickas Cheney (Christian Bale) ir Lynne Cheney (Amy Adams) „Valdžioje“ („Vice“, 2018) miegamojo lovoje prabyla Shakespeare’o žodžiais, o filmo viduryje staiga pasirodo titrai, teigiantys, kad Cheney tūkstantmečių sandūroje pasitraukė į privatų gyvenimą. Saldžiarūgštė vizija: galima laiminga pabaiga, kuri taip ir neatėjo.

 

Smart dumb komedijos

 

Ankstyvąjį McKay’aus kūrybos laikotarpį nuo debiutinio „Žinių vedėjo“ iki „Didžiosios skolos“ tiksliai apibūdina angliškas terminas smart dumb comedy (protinga kvaila komedija). Šiuose filmuose pasitelkiama ne itin rafinuota, anarchiška situacijų komedija, tačiau potekstėse nevengiama politinio komentaro. Pavyzdžiui, „Žinių vedėjas“ ir „Žinių vedėjas: legenda tęsiasi“ („Anchorman 2: The Legend Continues“, 2013) pasakoja apie pasipūtusį ir stulbinamai nekompetentingą diktorių Roną Burgundį (Will Ferrell), kuris 8-ajame dešimtmetyje kartu su savo dar mažiau kvalifikuota komanda negali susitaikyti su profesionalių moterų atėjimu į darbo rinką. Nors pagrindiniai „Žinių vedėjo“ taikiniai – seksizmas ir toksiškas vyriškumas, filme McKay’us nevengia „įkąsti“ George’ui W. Bushui. „Žinių vedėjo“ pabaigoje paaiškėja, kad orų pranešėjas Brikas Tamlandas (Steve Carell), kuriam diagnozuojama silpnaprotystė, tapo vyriausiuoju Busho patarėju.

 

Dar labiau Bushą McKay’us akcentavo kituose dviejuose filmuose: „Rikis Bobis: greičiausio kvailio legenda“ ir „Įbroliai“, kurie kartu su „Žinių vedėju“ sudaro, kaip juokaudamas vadina pats McKay’us, „Vidutinio baltojo vyro“ trilogiją. Filme „Rikis Bobis: greičiausio kvailio legenda“ dėmesys sutelkiamas ne į ką kitą, o į raudonųjų (balsuojančių už respublikonus) valstijų pramogų perlą – NASCAR automobilių lenktynes, pasitelkiant įžūlų lenktynininką Rikį Bobį (Ferrell) kaip buko tikėjimo Amerikos išskirtinumu pavyzdį. Tokį mąstymą apibūdina kad ir Rikio nuolatos kartojamas šūkis: „Jei nesi pirmas, esi paskutinis“ arba tai, kad gėjus prancūzų lenktynininkas Žanas Žiraras (Sacha Baron Cohen) kelia iracionalią baimę. Žiraras net sulaužo herojui ranką dėl to, kad šis atsisako pasakyti: „Aš mėgstu crêpe.“ (Pasirodo, Rikis Bobis iš tiesų mėgsta lietinius blynelius.) „Kaip išsigandęs mažas voveriukas, – šaiposi Žiraras, – tu bijai visko, kas kitoniška.“

 

Netgi 2008 m. filmas „Įbroliai“, kuris prasideda George’o W. Busho citata „Šeimos – tai vieta, kur mūsų tauta randa viltį, kur svajonės įgauna sparnus“ ir kurį Rogeris Ebertas suprato kaip Vakarų civilizacijos pabaigos ženklą, gali būti vertinamas kaip maištas prieš amerikietišką kapitalizmą. „Įbroliuose“ Willas Ferrellas ir Johnas C. Reilly vaidina Brenaną ir Deilą, du niekur nedirbančius keturiasdešimtmečius vyrus, kurie vis dar gyvena tėvų namuose ir elgiasi kaip peraugę paaugliai. Kai jų tėvai (Mary Steenburgen ir Richardas Jenkinsas) susituokia, jie tampa įbroliais ir turi gyventi viename kambaryje. Žinoma, tai sukelia daugybę absurdiškų konfliktinių situacijų, tačiau galiausiai jie susidraugauja, kai Deilas pasipriešina tikrajam filmo blogiukui – Adamo Scotto Derekui, vyresniam Brenano broliui. Tai itin nemalonus tipas, kuriam nėra nieko svarbiau už pinigus ir kitokius sėkmės atributus. Apskritai ankstyvuosius McKay’aus filmus, kurių herojai yra arogantiški, narciziški vyrai su neadekvačiu požiūriu į pasaulį ir save, galima suprasti kaip Busho eros komentarą. Tai implikuoja ir filme nuskambanti „LCD Soundsystem“ daina „Šiaurės Amerikos šiukšlės“.

 

Paskui buvo pereinamasis McKay’aus filmas – komedija „Rezerviniai farai“, kuriame du nevykėliai policininkai Alenas (Will Ferrell) ir pats save „povu, kurį reikia paleisti skraidyti“ vadinantis Teris (Mark Wahlberg) susiduria su nusikaltėliais, vykdančiais Ponzi schemą, ir bandančiais pasisavinti Niujorko policijos pensijų fondą. Operacijos sumanytoją serą Deividą Eršoną (Steve Coogan) įkvėpė Bernie Madoffas, geriausiai žinomas dėl didžiausios istorijoje Ponzi schemos – finansinės apgavystės, kai pradiniams investuotojams grąžinami pinigai, gauti iš vėlesnių investuotojų, o ne iš realių investicijų pajamų. Šiame filme išryškėja kertinė vėlesnių McKay’aus darbų tema: galinga jėga, tvyranti virš visų mūsų gyvenimų, kuri yra arba tokia baisi, arba tokia nuobodi, kad mes pasinaudosime bet kokia proga jos nematyti. Net ir policija numoja ranka į „baltųjų apykaklių“ nusikaltimus, nes tai reikalauja baisiai daug varginančio darbo ir nesulaukia tiek visuomenės dėmesio, kaip automobilių gaudynės ir šaudynės (pačiai policijai atsieinančios labai brangiai). Filmo recepcija ir tai, kad politinė filmo potekstė buvo kone sutartinai atmesta, pasak paties McKay’aus, jį ir paskatino „perjungti pavarą“. „Supratau, kad komedijos su subversyviu saliamio gabalėliu po ja tiesiog nepakanka“, – sakė režisierius.

 

Tragedija ar farsas?

 

Filmo „Didžioji skola“ – Michaelo Lewiso knygos „The Big Short: Inside the Doomsday Machine“ (2010), atskleidžiančios, kaip nekilnojamojo turto burbulas sukėlė 2008 m. finansų krizę, adaptacijos, – intencijų nebuvo galima diskvalifikuoti. McKay’aus dalyvavimas projekte iš pradžių kėlė tam tikrų abejonių, tačiau, atsižvelgiant į jo gebėjimą kurti žiūrovams patrauklias komedijas, jis buvo idealus režisierius, galintis atgaivinti gana sausą medžiagą didžiajame ekrane. Filmas McKay’ų pakelia į visai kitą lygą – jis pelno „Oskarą“ už geriausią adaptuotą scenarijų, taip įtvirtindamas savo, kaip prestižinio režisieriaus, statusą ir paruošdamas dirvą kitam karjeros etapui.

 

Filmas remiasi dar „Rezerviniuose faruose“ nuskambėjusiu motyvu: kažkas mato tai, ko visi kiti nemato arba nenori matyti. Šiuo atveju tarp tų, kurie mato, yra tikri asmenys – privataus fondo valdytojas Michael Burry (Christian Bale), finansininkai Markas Baumas (Steve Carell) ir Benas Rickertas (Brad Pitt). Jie supranta, kad artėja didelis finansinis krachas ir dėl labai skirtingų priežasčių nusprendžia iš to pasipelnyti. Pirmiausia viską perpranta Burry, analizuodamas didžiųjų investicinių bankų, tokių kaip „Goldman Sachs“, obligacijas. Supratęs, kad jas sudaro tūkstančiai nekokybiškų paskolų, vadinamųjų subprime, kurios iš esmės sudarytos pagal piramidės schemą, jis daro išvadą, kad netrukus viskas žlugs. Todėl investuoja milijardus į specialiai sukurtus obligacijų modelius, kuriais gali lažintis prieš finansų rinkas. Jaredas Vennettas (Ryan Gosling), „Deutsche Bank“ investicijų bankininkas, atsitiktinai sužino apie Burry investicijas ir taip pat nujaučia didelius pinigus – jei tik sugebės įtikinti verslo partnerį savo teorija. Vennettas filme atlieka ir pasakotojo vaidmenį, kartkartėmis sulaužydamas ketvirtąją sieną ir linksmai kreipdamasis į žiūrovus. Tai gudrus dramaturginis sprendimas: net ir soliariume įdegęs Goslingas neatrodo kaip visiškas niekšas. Protingas šio ansamblio balsas yra rizikos draudimo fondų valdytojas Markas Baumas, ilgametis bankų sistemos kritikas, norintis nugalėti sistemą jos pačios žaidime.

 

Tačiau kartais net ir atidžiausias žiūrovas negali suspėti – bankininkų žargonas skamba kaip svetima kalba, jų dialogai aštrūs ir hermetiški. Tokiais išsekimo momentais Goslingas kreipiasi į popmuzikos žvaigždę Seleną Gomez, minėtą Robbie Margot arba garsų virtuvės šefą Anthony Bourdainą, kad šie paaiškintų sudėtingus terminus. McKay’us pasitelkia visas jam prieinamas priemones, kad pristatytų bankų griūtį kaip įtraukiantį kiną: mobili kamera reportažiniu būdu seka filmo herojus, montažo seka vietomis siautulinga, nesuskaičiuojama daugybė vietos pakeitimų gniaužia kvapą. McKay’us pateikia įvykių kroniką ir mentaliteto studiją. Prabangiuose restoranuose besilankantys direktoriai ir sportiniais automobiliais važinėjantys jauni vadybininkai noriai teikia informaciją apie savo machinacijas. „Kodėl jie prisipažįsta?“ – vienoje vietoje apstulbęs klausia Carellas. „Jie ne prisipažįsta, o giriasi“, – atsako kolega. 

 

Filmo įtampa grindžiama katastrofos laukimu, McKay’us cituoja Haruki Murakami: „Giliai širdyje visi laukia pasaulio pabaigos.“ Michaelo Douglaso herojus filme „Volstrytas“ (1987) pasakė garsųjį monologą apie tai, kad godumas yra pažangos variklis. Kai godumas tampa toks įsigalėjęs, kad kiekviena striptizo šokėja perka kelis namus kreditan, nesukdama galvos apie paskolos grąžinimą, negali nepagalvoti, kad finansų krizė gali būti teisinga bausmė pasauliui, taip giliai paskendusiam godume. 

 

Kiekviena pabaiga – tai naujos pradžios pažadas. 2008 m. krizė taip pat suteikė vilties: kad didieji bankai užsidarys, kad nebeliks korporacijų, galinčių viską sugriauti, ar galų gale kažkas pradės jas reguliuoti. Finale MacKay’us sardoniškai juokauja apie tuščias svajones – iš tikrųjų niekas nepasikeitė, niekas nebuvo nubaustas, bankus gelbėjo valstybė, o finansinė stratifikacija tik padidėjo. Viskas vėl gali pasikartoti. Shios LaBeoufo personažas iš antrosios „Volstryto“ (2010) dalies sakė, kad beprotybė yra daryti tą patį ir tikėtis kitokio rezultato. Taip, pasaulis išprotėjęs, bet mes juk nenustosime juo tikėti, ar ne? 

 

Paprasto žmogaus vardu

 

„Valdžioje“ McKay’us nuo rafinuoto ansamblio kūrimo pereina prie epinio biografinio filmo apie George’o W. Busho viceprezidentą Dicką Cheney. Filmas susilaukė nemažai kritikos dėl esą vienpusiško Cheney portreto. Neva McKay’us savo herojų paverčiąs karikatūrišku tamsos princu. Iš tiesų, kinematografinis Cheney kartais karikatūriškas. Tačiau būtent filmo perdėjimas parodo jo tiesą. Lygiai taip pat, kaip nėra prasmės kibti prie politiškai angažuoto straipsnio, kad jis nesąs šalta, distanciją išlaikanti politinė analizė, taip nėra prasmės kaltinti „Valdžią“, jog ji nėra klasikinė reikšmingo, sudėtingo personažo biografija su charakterio transformacijomis ir lūžio taškais. Taip pat reikia suvokti, kad „Valdžia“ nėra istorijos paskaita. Tai angažuoto piliečio-komiko monologas, kupinas išankstinio nusistatymo ir piktumo savo objekto atžvilgiu. Ir toks jis puikiai veikia. Taip pat pasako kai ką svarbaus apie Trumpo Ameriką, nors būsimasis prezidentas jame pasirodo tik sekundės dalį.

 

McKay’us pradeda pasakojimą 1963 metais, kai Cheney (nepakartojamas Christianas Bale’as) jau buvo pakeliui į savo biografijos sugadinimą, jai dar neprasidėjus. Pačioje pirmoje scenoje jis suimamas už vairavimą išgėrus, tačiau po kelių muštynių ir avarijų ateina į protą žmonai iškėlus griežtą ultimatumą. 1968 m. jis gauna vienų metų stipendiją Vašingtone, gana atsitiktinai tampa respublikonu, o netrukus – būsimojo gynybos sekretoriaus Donaldo Rumsfeldo (šį šmaikščiai įkūnijo Steve’as Carrellas) padėjėju. Filme pateikiama stebėtinai mažai argumentų dėl tolesnio Cheney iškilimo. Jam turėjo labai pasisekti ir jis pasižymėjo tinkamu lojalumo, nesąžiningumo ir valdžios instinkto mišiniu. Nes McKay’us nepalieka abejonių dėl vieno dalyko: toks žmogus kaip Cheney negalėjo (ir nenorėjo) sau leisti politinių pažiūrų. Jį visada domino tik pergalės azartas ir abejotinas tarnybinių bei asmeninių reikalų derinys.

 

Nuo pat pradžių filme girdime pasakotojo balsą, kuris labai greitai prisipažįsta toli gražu nesąs visažinis. Kai kurios Cheney politinės biografijos detalės lieka paslaptimi – šios baltosios dėmės tampa filmo atspirties tašku puikiems meniniams triukams. Mes nežinome, koks buvo Cheney pokalbis su žmona prieš priimant Busho jaunesniojo pasiūlymą tapti viceprezidentu, todėl, užuot spėliojęs, ką jie kalbėjosi, McKay’us liepia aktoriams kalbėti dialogais iš Shakespeare’o pjesės. Juokinga ir taiklu: ekrane vaidinama Lynne Cheney ne vienu atveju primena ledi Makbet – dažnai pajuntame, kad tikrąjį valdžios ir politinio talento alkį šiuose santykiuose jaučia ji, o ne jos vyras. Taip pat filme gražiai panaudojamas Cheney pomėgis žvejoti muselėmis. Dėl įtaigaus montažo oponentai ne kartą tampa žuvimis, kurios anksčiau ar vėliau užkimba ant Cheney masalo. Ryškiausias iš jų, žinoma, – Bushas jaunesnysis (Sam Rockwell). 

 

Filmo pasakojimas primena žmogaus, bandančio susiorientuoti turimuose faktuose ir pagal juos suprasti jį supančią tikrovę, samprotavimus. Tiksliau, kaip viskas Amerikoje galėjo taip blogai susiklostyti ir kaip, po velnių, buvo įsivelta į karą Irake, kankinimus Gvantaname ir kitas kovos su terorizmu peripetijas. McKay’us, laikydamasis amerikietiškosios stand-up tradicijos, kalba ir mąsto paprasto žmogaus vardu. Tuo pat metu savo monologe dažniausiai tiksliai įvardija Amerikos problemų šaltinius. Parodo, kaip nuo pat Votergeito skandalo viena po kitos respublikonų administracija žlugdė Amerikos demokratiją. Matome, kaip Ronaldo Reagano pergalė veda į verslui palankių reguliavimų panaikinimo ir gerovės valstybės griovimo procesą. Kaip respublikonai sukuria erdvę tokiai žiniasklaidai kaip „Fox News“. Kaip kartu su rinkodaros specialistais jie stengiasi primesti Amerikos viešiesiems debatams kalbą, kuri gina konkrečių stambaus verslo sektorių interesus, pavyzdžiui, pakeičia baimę keliančią frazę „klimato atšilimas“ neutralesne „klimato kaita“.

 

Filmo kūrėjai daugiausia dėmesio skiria karui su terorizmu. Cheney ir jo žmonės Rugsėjo 11-osios išpuolius laikė puikia galimybe padaryti tai, apie ką kai kurie respublikonai jau seniai svajojo: nuversti Saddamą Husseiną ir radikaliai sustiprinti prezidento galias teismų ir Kongreso sąskaita. „Karas su terorizmu“ leidžia išplėsti sekimo aparatą, kuris nukreiptas ir prieš amerikiečius, leidžia JAV valdžios institucijoms veikti nevaržomoms ir nepaisyti tokių „prietarų“ kaip kankinimų draudimas, nekaltumo prezumpcija, teisė į gynybą ar karo belaisvių apsauga.

 

Filme matome, kaip Cheney ir jo žmonės propaguoja karą Irake, nors puikiai žino, kad Sadamas tikriausiai neturi nieko bendra su Rugsėjo 11-osios išpuoliais ir „Al Qaeda“. Nuvertus diktatorių Irake susidarė politinis vakuumas, kuriame galėjo augti „Islamo valstybė“. Pasaulis netapo saugesnis, priešingai, padidėjo įvairių tarnybų galia ir naftininkų, privačių karinių korporacijų, ginklų gamintojų ir prekybininkų pelnas. Galbūt iš esmės to visą laiką ir buvo siekiama.

 

Taip diskusijai apie Trumpą McKay’us suteikia tinkamą perspektyvą. Jis primena, kad Amerikos demokratijos problemos neprasideda ir nesibaigia oranžiniu milijonieriumi. Ar Trumpas būtų galėjęs įgyti valdžią šalyje, jei ne susikompromitavęs abiejų didžiųjų JAV partijų isteblišmentas? Jei ne pražūtingas Irako karas, finansų krizė, Amerikos vidurinės klasės nykimas? McKay’us mums primena, kad, veikdami ant įstatymo ribos, siekdami maksimaliai padidinti Baltųjų rūmų galią, Bushas ir Cheney buvo pasirengę nueiti daug toliau, nei kada nors pasiekė Trumpo vaizduotė. Taip jie sukūrė precedentus, kuriais dabartinis Baltųjų rūmų šeimininkas – arba dar blogesnis žmogus – galėtų pasinaudoti ir sukelti tikrą pragarą.

 

Jokios išeities 

 

Kitame filme – „Nežiūrėk aukštyn“ („Don’t Look Up“, 2021), jame nusifilmavo būrys žvaigždžių (Leonardo DiCaprio, Jennifer Lawrence, Meryl Streep, Cate Blanchett ir kt.) ir jis, gana ironiška, pasirodė šventiniu laikotarpiu „Netflixe“, – McKay’us vėl pasakoja istoriją apie tai, kaip nauja realybė sparčiai artėja prie kiekvieno iš mūsų, tačiau asmeninė ir kolektyvinė sąmonė visomis išgalėmis stengiasi ją išstumti. Tai išsami, pastabi ir išmintinga įvairių mechanizmų, saugančių visuomenę nuo tikrovės, studija. Daktaras Randalas Mindis (Leonardo DiCaprio) ir doktorantė Keitė Dibiaski (Jennifer Lawrence) padaro astronominį atradimą – po šešių mėnesių į Žemę atsitrenks kometa, kuri nusvies žmoniją pas dinozaurus. Liūdnais veidais jie atvyksta į Baltuosius rūmus nusilenkti poniai prezidentei Džeinei Orlian (Meryl Streep) ir jos aptingusiam padėjėjui sūnui Džeisonui (Jonah Hill). Politikai užsiėmę savo interesais ir prašo nekelti skandalo, populiarios laidos vedėjai (Cate Blanchett ir Tyleris Perry) viską verčia juokais, o technologijų magnatas (Mark Rylance) svarsto, kaip pasipelnyti iš artėjančios apokalipsės.

 

Filme McKay’us gana negailestingai (ir teisingai) vertina žiniasklaidą. Atrodo, kad jis mano, jog jos paprasčiausiai nėra – socialinės medijos suvalgė žiniasklaidą ir pavertė ją jaudinančio turinio skleidėja. Keitės bičiulis redaktorius laikosi aukštų profesinių standartų: „Nenoriu clickbait’ų! Aš rengiu tikrus tiriamuosius reportažus. Kaip geriau, ar „jis buvo susijaudinęs“, ar „jis patyrė erekciją“?“ Efektas pribloškiantis, nors groteskiška formuluotė patiks ne visiems. Be to, verta prisiminti, kad tai labai savalaikis filmas: proekologinis (juk kometa gali būti traktuojama kaip, pavyzdžiui, globalinio atšilimo metafora) ir, kaip įprasta McKay’ui, labai socialiai angažuotas, jame pašiepiamos žiniasklaidos, demokratijos patologijos, ir galiausiai kritiškai vertinama šiuolaikinė kultūra, kurioje viskas parduodama. Kartu „Nežiūrėk aukštyn“ kėsinasi į įvairias, kartais giliai paslėptas ir gėdingas mūsų fantazijas. Jis paverčia jas liguistai pažodinėmis ir parodo, kaip juokingai jos dega.

 

Pirmoji – apie kometą. Katastrofiška vizija, kad kažkas pagaliau susprogs ir baigsis visos tos įkyrios mūsų dilemos, pavyzdžiui, ar galima skristi „Ryanair“ nejaučiant kaltės. Tokia kometa dulkėmis paverstų ir „Instagram“ filtrus, ir biokuro kainas, taip pat nubaustų valdžioje esančius kenkėjus. Šiai gana pavojingai svajonei, kuri atima iš mūsų bet kokią atsakomybę už ateitį, čia priešpriešinama kita fantazija – kad „kokie nors mokslininkai ką nors sugalvos“. Gerai, klimato katastrofa gal ir nėra kremo tūbelė, žmonija anksčiau tokių problemų nesprendė, bet mokslininkai visada ką nors sugalvodavo. Taigi „Nežiūrėk aukštyn“ yra kometa, kuri turėtų pataikyti į taikinį (ir nuo pat pradžių nekyla abejonių, kad pataikys). Yra keletas simpatiškų mokslininkų, apie kuriuos mes galime tik pasvajoti. Yra Jennifer Lawrence su jaukiu džemperiu, klausanti repo. Yra liūdnas Leonardo DiCaprio astronomas.

 

Bet tada paaiškėja, kad visi katastrofų filmai, rodantys, jog pasaulis yra saugi vieta, kol jame gyvena Bruce’as Willisas, vis dėlto buvo melas. McKay’us žaidžia tikėjimu, kad koks nors JAV didvyris gali išgelbėti žmoniją, todėl filme atsiranda būtent toks herojus: rasistas ir smurto šalininkas, kaip ankstesnių laikų reliktas. Atrodo, visi žinome, jog Bruce’as tėra nesąmonė, tačiau mūsų pasąmonėje apokalipsė glaudžiai susijusi su fantazija, kad mums nereikės niekuo konkrečiai rūpintis, nes kas nors už mus tikrai ką nors sugalvos. Šios dvi fantazijos galiausiai susitinka kvailoje žiniasklaidoje, parduodančioje mums žmonijos sunaikinimo klausimą šalia skilties apie kokios nors garsenybių poros išsiskyrimą.

 

O kaip dėl to, kad kuris nors protingas vieno procento turtingiausiųjų atstovas investuotų savo riebius milijardus į Sprendimą? Juk tikrai yra tikinčiųjų, kad dėl tokių „genijų“ kaip Elonas Muskas pinigų ir inovacijų vis dėlto kas nors įvyks. Kita su tuo susijusi fantazija – turtingųjų bėgimas į bunkerius po katastrofos – taip pat parodoma filme. Kaip ir visos likusios fantazijos, viena po kitos. Ir todėl filmas atrodo toks juokingas ir toks absurdiškas.

 

McKay’us išryškina šiuolaikinio pasaulio situaciją, kurioje saujelė turtingiausių Žemės žmonių yra tokie nesubrendę ir privilegijuoti, kad iš tikrųjų gali nulemti viso pasaulio likimą, o mes, kasdien kritikuojantys jų privilegijas, tuo pat metu pagauname save dedančius į juos paskutines viltis. Žinome, kad gyvename postherojinėje eroje ir fantazijos apie didvyrius jau turėjo seniai baigtis, bet, deja, nieko kito neturime. Ir kad iš tiesų negalime apie nieką kalbėti be sarkazmo ir memų, nors tai visai negilina mūsų bendravimo įgūdžių, o tik juos silpnina. Kad kartais gal ir žinome, jog mokslininkus reikia išklausyti, bet niekaip neįsivaizduojame, kaip tai padaryti. Kad skundžiamės viešosios erdvės idiotizmu, bet patys esame jos dalis.

 

Ir galiausiai – pati McKay’aus filmo recepcija yra pamokanti. „Nežiūrėk aukštyn“ buvo kaltinamas: panieka elitui, panieka masėms, kad prezidentas yra Trumpas arba kad nėra, aktyvistų rodymo trūkumu, siūlomų sprendimų trūkumu ir tuo, kad kometa yra kometa, o ne klimato katastrofa. Su pastaruoju kaltinimu galima sutikti. Klimato krizė truks ilgiau nei šešis mėnesius. Ji bus ne tokia efektinga socialiniuose tinkluose, skausmingesnė ir painesnė, nes sukurs dar daugiau susiskaldymų ir interesų grupių. Ir galiausiai dėl jos vis dėlto teks kovoti už tas fingerling bulves, nes įkaitusioje planetoje visiems jų neužteks

.

Tikriausiai nieko neturėtų stebinti, kad McKay’us buvo vienas iš satyros „Meniu“ („The Menu“, rež. Mark Mylod, 2022) apie turčius ir jų prabangų gyvenimą ar dokumentinio filmo „Union“ (rež. Stephen Maing, Brett Story, 2024) apie profsąjungos kūrimą „Amazone“ prodiuserių. Bene daugiausia dėmesio ir apdovanojimų sulaukęs jo prodiusuotas projektas – „Palikimas“ („Succession“, 2018–2023). Beje, McKay’us sukūrė bandomąją serialo dalį ir, galima sakyti, suformavo jo vizualinį stilių. Serialas pasakoja apie milijardierių Rojų šeimą, kurių akivaizdus įkvėpimas – Murdochai, ir jų kovą siekiant išlaikyti savo žiniasklaidos imperiją. Tačiau iš tikrųjų tai žvilgsnis į Amerikos valdančiąją klasę iš vidaus, nugramdžius visą žavesį ir filmuojamą šalčiausiomis, gripo kamuojamomis Niujorko žiemos savaitėmis. Niūrus ir itin santūrus vizualinis serialo stilius neleidžia nuslysti į vadinamąją turto pornografiją (kai fetišizuojamas turtingųjų pasaulis) ir pabrėžia personažų gyvenimo, kuriame dominuoja radikalus socialinis darvinizmas ir grynas egoizmas, nykumą. Tai pasakojimas apie pasaulį, kuris išsiurbia jėgas iš visų – ir iš vadinamųjų laimėtojų, ir iš pralaimėjusiųjų. Serialo finale, ketvirtajame sezone, Romanas, šeimos juokdarys, akimirką apimtas proto blaivumo aiškina savo broliui: „Mes esame nesąmonė. Tu esi šūdas. Aš esu visiškas šūdas. Ji yra šūdas. Viskas yra šūdas.“ Regis, McKay’us juokdamasis žiūri į bedugnę...