Keliai, mašinos, žmonės

 

Pavyzdžiui, iš Jarmuscho kūrybos žinome, kad jis – vogtų automobilių, neblaivių vairuotojų ir mieste nesiorientuojančių taksistų mėgėjas. Bet štai filmo „Patersonas“ („Paterson“, 2016) protagonistu tampa miesto viešojo transporto vairuotojas. Atsakingas ir punktualus žmogus, kuris kas rytą sėda prie autobuso vairo ir važiuoja tuo pačiu maršrutu.

 

Viskas kaip ir aišku: Jarmuschas eilinį kartą paėmė vieną iš pamatinių savo kino siužetų ir pamėgino pažiūrėti, kas nutiks pakeitus pagrindinę žaidimo figūrą. Savaime suprantama, kad kelionė vogtu automobiliu, kurį vairuoja samdomas žudikas ar išgėręs radijo didžėjus, bus slėpininga. Patersono (Adam Driver) kelias – aiškus nuo pradžios iki galo (kuris sutampa su pradžia). O ir kasdieniame vairuotojo gyvenime kartojasi žmonės, daiktai, veiksmai. Net jo pavardė sutampa su gyvenamo miesto pavadinimu. Tačiau keista – nė akimirką nepagalvoji, kad Patersono dienos vienodos. Atvirkščiai, šis paprastas gyvenimas atrodo toks gražus ir pilnas, kad ir pačiai norisi taip gyventi.

 

O kai sulygini Patersoną su kitais Jarmuscho veikėjais avantiūristais, supranti, kad būtent pastariesiems neretai viskas aplink atrodo vienoda. Tiesa, debiutinio filmo „Amžinos atostogos“ („Permanent Vacation“, 1980) finale herojaus laukianti kelionė dar atrodo kaip viltingas naujo gyvenimo pažadas. Tuo labiau kad jį lydi romantiniai ženklai: laivas, senas lagaminas, skarelė veikėjui aplink kaklą. Ankstyvojo šedevro „Keisčiau nei rojuje“ („Stranger Than Paradise“, 1984) personažai pribraižo painių trajektorijų, tik visos erdvės atrodo niekuo neišsiskiriančios, suvienodintos nespalvotos kino juostos. Pradinis klajonių taškas – didysis Niujorkas, tačiau viskas, ką matome, tėra vengro imigranto Vilio (John Lurie) apšepęs kambarėlis. Čia Vilis nenorom priglaudžia iš Budapešto atvykusią pusseserę Evą (Eszter Balint). Po metų Vilis su draugu Edžiu (Richard Edson) važiuoja aplankyti Evos, apsistojusios Klivlande pas tetą. Vėl nematyti jokių išraiškingų detalių ar įvykių. Draugai pliekia kortomis su teta, nueina į kiną, o kai visgi nutaria aplankyti vaizdingą Klivlando vietovę – Erio ežerą, jie išvysta, jei taip galima pasakyti, nematomą peizažą, paslėptą sniego ir balzgano rūko. 

 

Ne ką išvaizdesnė ir Florida, kur Vilis, Edis ir Eva nusidangina prasiblaškyti. Kol vaikinai lošia šunų ir žirgų lenktynėse, Eva trinasi po skurdžias motelio apylinkes. Per nesusipratimą ji įgyja stambią pinigų sumą ir nori išskristi į Europą, tačiau tėra vienintelis reisas – atgal į Budapeštą.

 

„Keisčiau nei rojuje“ persmelkia jausmas, kuris lydi ir vėlesniuose Jarmuscho filmuose: atvažiuoji į kitą miestą, o atrodo, kad niekur neišvažiavai. „Paslaptingame traukinyje“ („Mystery Train“, 1989) į gimtąjį Elvio Presley’io Memfį atvykęs japonas padaro išvadą: jei Jokohamoje eliminuotum šešiasdešimt procentų pastatų, abu miestai būtų panašūs. Filme „Už įstatymo ribų“ („Down by Law“, 1986) iš kalėjimo pabėgusi Johno Lurie, Tomo Waitso ir Roberto Benigni trijulė klampoja po Luizianos pelkynus ir nesusivokia, kur atsidūrė, nes viskas aplinkui atrodo vienoda. Benigni personažas sugeba sutikti šiame pasaulio užkampyje gyvenančią italę ir lieka pas ją. Taigi jis susikuria mažąją Italiją ir savotiškai grįžta į gimtinę – kitaip nei Eva, kuri iš oro uosto parkeliauja į motelį. Lurie su Waitsu beviltiškai bando išsiaiškinti tolimesnį maršrutą ir net apsikeičia drabužiais, tarsi toks maskaradas turėtų atpainioti kryptis. Galiausiai Lurie, po ironiška panieka slėpdamas prielankumą, pareiškia Waitsui, kad jam jokio skirtumo, kur eiti. Svarbiausia – kad jųdviejų keliai vestų į skirtingas puses.

 

Reikia pasakyti, kad dalis Jarmuscho personažų labai nemėgsta sutapimų. Ypač juos erzina, kai yra lyginami su kažkuo, kas jiems visai nepatinka. Filme „Naktis Žemėje“ („Night on Earth“, 1991) į Niujorką iš Dresdeno atvykęs taksi vairuotojas apsidžiaugia, kad su pakeleiviu abu užsimovę panašias ausines kepures. Keleivis pasipiktina, nes yra šventai įsitikinęs, kad jo kepurė – vienintelė ir nepakartojama, paskutinis mados klyksmas. Neviltis, kad kiti tave mato klaidingai, turbūt labiausiai kamuoja „The Clash“ vokalistą Joe Strummerį „Paslaptingame traukinyje“. Čia jis vaidina Memfyje gyvenantį britą Džonį, kurį draugai juodaodžiai pravardžiuoja Elviu, nors Džoniui iki gyvo kaulo įgriso aiškinti, kad jam patinka Carlas Perkinsas, o Presley’io jis negali pakęsti.

 

Tačiau Džonis nenutuokia apie sutapimą, kuris jam galėtų būti įdomus: po Memfį vaikšto jauna japonų porelė ir ginčijasi, kuris geresnis – Perkinsas ar Presley. Aikštingi japonai atrodo nedalomai susiję – iš pradžių eina ten, kur užsispyręs pageidavo vaikinas, o galų gale atsiduria ten, kur iš pradžių norėjo patekti mergina. Tai gan tipiškas atvejis Jarmuscho kine – čia būdinga, kad disonuojantys personažai tam tikru momentu susiderina, nors patys to net nepastebi. Pavyzdžiui, net nežiūrėdami į adresatą atlieka kokį nors automatinį, bet tikslų gestą: pridega cigaretę, ištiesia nugertą butelį. Ir taip išduoda per dienų dienas nugludintą ryšį, bežodį supratimą, nors ką tik kivirčijosi dėl muzikinio skonio ar kaltino sugėrovą rasine diskriminacija (tuo, beje, skundžiasi baltaodžiai „Paslaptingo traukinio“ veikėjai).

 

Vien šiai disonanso ir rezonanso žaismei skirtas filmas „Kava ir cigaretės“ („Coffee and Cigarettes“, 2003), sudarytas iš mažyčių dalių, kuriose tiesiog vyksta pokalbiai prie staliuko. Beje, įdomu, kad šiame filme pasirodantys aktoriai, muzikantai, menininkai vaidina lyg save, lyg išgalvotus personažus, pro kuriuos vis tiek prasišviečia jų tikrosios asmenybės. Kaip kad Billo Murray’aus atveju, kuris vaidina patį save, dirbantį padavėju. Kai kurie personažai trokšta pasislėpti ir pabūti vieni; kiti, atvirkščiai, nori paplepėti ar bando įsiteikti. Galiausiai visi pasijunta nesmagiai: vieni pajutę, kad elgėsi pernelyg įkyriai, kiti – kad buvo nemandagūs ir arogantiški. Filme vėl matome visokiausio plauko pusbrolių ir pusseserių – žmonių, kurie lyg ir giminės, bet pernelyg tolimi ir dar keliantys visokių rūpesčių. Pasirodo ir dvyniai, kaltinantys vienas kitą kopijavimu. Turbūt labiausiai kankinantis išbandymas tenka aktoriui Steve’ui Cooganui, kuris priverstas klausytis į genealoginius tyrinėjimus nuklydusio aktoriaus Alfredo Molinos išvedžiojimų ir visai netrokšta būti kažkelintos eilės jo pusbroliu.

 

Kita vertus, Jarmuscho kine yra personažų, kurie sutapimų ieško. Turbūt buitiškiausias ieškotojas – tai senstantis viengungis Donas filme „Sulaužytos gėlės“ („Broken Flowers“, 2005). Doną (Bill Murray) pasiekia rausvas anoniminis laiškas su žinia, kad jis, pasirodo, turi sūnų. Donas išvyksta lankyti keturių jaunystės mylimųjų, kad besidairydamas po jų namus ir ieškodamas rožinės spalvos detalių bei kitų užuominų išsiaiškintų laiško autorę. Tiesa, ilgainiui buitiška Dono kelionė ima darytis vis miglotesnė. Pirmoji moteris jį sutinka šiltai ir jausmingai, tačiau kitos atrodo vis keistesnės, kol nuo paskutinės sugyventinio Donas gauna į akį ir atsijungia.

 

„Kontrolės ribų“ („The Limits of Control“, 2009) protagonistas Vienišius (Isaach De Bankolé) nieko daugiau neveikia, tik renka jam vienam suprantamų atitikmenų kolekciją. Vienišiaus statusas – nepalyginti aukštesnis nei Dono. Jis – samdomas žudikas, slaptas agentas, apie kurio misiją nieko nežinome. Jo kelionė tuo pat metu yra ir aiški, ir slėpininga. Vienišius budrus, kiaurai permatantis aplinką, bet kurią sekundę pasirengęs pavojui, tačiau jo kelias, besidriekiantis per Ispanijos miestus, susitikimai su žmonėmis, kalbančiais mįslingais šifrais, primena sapną atmerktomis akimis.

 

Vis dėlto savo dėmesingumu aplinkai Patersonas pranoksta net Vienišių. Jis apimtas panašios sapniškos ir drauge budrios būsenos ne vien dėl vairuotojo darbo, bet ir dėl pašaukimo – Patersonas rašo eilėraščius. Štai Vienišius tik pavarto degtukų dėžutę, kur įdėtas šifras, o Patersonas įsižiūri į dėžutę kasdien, kažką vis mąsto, kol parašo apie ją eilėraštį. Jis eina toliau nei kiti Jarmuscho veikėjai, kurie dažnai lieka užliūliuoti svaigios neapibrėžtumo būsenos.

 

Kadangi Jarmuscho kiną laikau savotišku neliečiamuoju savo gyvenimo kapitalu, pati nustebau suskaičiavusi, kad beveik penkios jo juostos man nepatinka. Niekad per daug nesižavėjau filmais „Negyvėlis“ („Dead Man“, 1995) ir „Šuo Vaiduoklis: samurajaus kelias“ („Ghost Dog: The Way of the Samurai“, 1999). Iš „Nakties Žemėje“ mėgstu kelias vietas, o filmų „Išgyvena tik mylintys“ („Only Lovers Left Alive“, 2013) ir „Mirusieji nemiršta“ („The Dead Don’t Die“, 2019) dėl manęs galėtų ir nebūti. Nors ne, tebūnie – vien todėl, kad liūdni Aki Kaurismäki „Nukritusių lapų“ herojai per pasimatymą eina žiūrėti būtent pastarojo.

 

Subtiliam ir santūriam Jarmuschui visai nedera išpūsti ar žiaurūs dalykai, tačiau filme „Išgyvena tik mirusieji“ liejasi egzaltuotas kūrybos aukštinimas. Filmo veikėjai – du itin meniškos sielos vampyrai (Tilda Swinton ir Tomas Hiddlestonas) – tiesiog apsalę glosto retus muzikos instrumentus ir vintažinę garso aparatūrą. Tikrai ne be reikalo jaunesnioji vampyrės sesutė išvadina šią porelę susireikšminusiais snobais.  

 

Laimei, „Patersone“ režisierius perrašė vampyrų istoriją, meno snobus pakeitė žemiškais žmonėmis ir taip eilinį kartą sukūrė naują dalyką. Vietoj įsislaptinusio, nuo šlovės bėgančio gitaristo atsirado kuklus vairuotojas, rašantis eiles. Vyrą muzikantą adoruojanti žmona virto Laura (Golshifteh Farahani), kuri irgi dievina savo vyrą ir jo kūrybą, o pati kasdien stebina ir šiek tiek erzina Patersoną naujais talentais. Mokosi groti gitara, kepa keksiukus, juoda ir balta spalva margina namų interjerą, lyg būtų nusižiūrėjusi šachmatinius ornamentus iš paties Jarmuscho filmų. Vėl jauti, kad patekai į juokingą, kiek netobulai suderintą Jarmuscho pasaulį.

 

Nes Jarmuscho kinas, nors ir sukasi apie savo ašį, nėra uždaras ir šaltas. Čia komfortiškai jautiesi pažįstamoje paniurėlių ir atsiskyrėlių kompanijoje. Visad būnu laiminga išvydusi Johną Lurie ar Isaachą de Bankolé. Ir Iggy Popą – suglumusį prie staliuko su Waitsu, jauną su šuns antkakliu dokumentiniame filme „Gimme Danger“ (2016) ir net (ką jau padarysi) zombio pavidalu. Patyliukais prie Patersono prisliūkina Masatoshi Nagase, kadaise suvaidinęs Perkinso gerbėją, o dabar išsiruošęs į poetinę piligrimystę aplankyti poeto Williamo Carloso Williamso gimtojo miesto. Filme „Mirusieji nemiršta“ apie provincijos miestelyje pasirodžiusią trijulę su senoviniu „Pontiac“ automobiliu šnibždamasi, kad jie – hipsteriai iš Klivlando. Tai va į ką šiais laikais pavirto Vilis, Edis ir Eva. 

 

Nors ir užmaskuotas niurzgėjimu ar nekalbumu, Jarmuscho personažams būdingas garbės kodeksas, kilnumas, žavėjimasis senais laikais, kai principai ir stilius buvo svarbūs. Ko verti vien kai kurių veikėjų pamėgti įspūdingi batai kaip ištikimybės sau ženklas. „Paslaptingame traukinyje“ Nagase nosinaite išblizgina rokabilio stiliaus batukus, o tada pagarbiai pastato juos ant krėslo. Su mergina susipykęs Waitso personažas filme „Už įstatymo ribų“ dar kurį laiką mėgina taikytis, bet kai ji pro langą išmeta jo ilganosius su sagtelėmis, netaręs nė žodžio iškart išsinešdina lauk.

 

Veikėjai jaučia silpnybę ir įspūdingiems praeitų laikų automobiliams, tačiau į technologinę pažangą žiūri itin atsargiai. Donas nesinaudoja kompiuteriais (nors ir dirbo kompiuterių versle). Vienišius nepripažįsta mobiliųjų telefonų saugumo ir slaptumo sumetimais, o  Vaiduoklis (Forest Whitaker) daro išlygą vienintelei susižinojimo priemonei – pašto balandžiams. „Pašto balandžiai?! Jie visi išgaišo dar 1914-aisiais!“ – klykia italų gangsteris, kuris pats atrodo kaip iškasena. 

 

Tiesa, Patersonui turėti telefoną būtų neprošal: sugedus autobusui, jis priverstas pasiskolinti telefoną iš vaiko, kad galėtų pranešti apie gedimą. Tačiau Patersonas išlieka principingas ir į žmonos įkalbinėjimus įsigyti mobilųjį griežtai atsako „ne“. Beje, filme „Mirusieji nemiršta“ gan įspūdingai atrodo iš kapų prisikėlę zombiai, slankiojantys palei motelį ir klausinėjantys, koks prisijungimo prie interneto slaptažodis.

 

Jarmuscho kinui būdinga lakoniška, bet talpi poetika. Na, argi tikrai taip svarbu žinoti, kokiu būdu trys nevykėliai filme pabėgo iš kalėjimo? Negi sutiktume iškeisti stingdančio grožio „Kontrolės ribų“ atmosferą į informaciją apie samdomo žudiko užduotį? Ar neužtenka, kad į klausimą, kaip pateko į saugomą bunkerį, Vienišius teatsako „pasitelkiau vaizduotę“?

 

Šią poetinę vaizduotę, atveriančią netikėtus kelius, palengva atranda ir „Negyvėlio“ protagonistas buhalteris Viljamas Bleikas (Johnny Depp). Atsidūręs žiaurioje siurrealistinėje vietovėje ir šiaip ne taip iš jos ištrūkęs, jis sutinka atskalūną indėną, kuris įsitikinęs, kad buhalteris – tai jo bendrapavardis didysis anglų poetas. Tad jam reikia padėti sugrįžti ten, iš kur jis atklydo, – į kitą pasaulį. Bleikas tvirtina, kad nieko nesupranta apie poeziją. Tačiau pamažu iš nuovargio, kančių, bado, troškulio jis ima elgtis pagal iš anksto nenuspėjamus poetinės tikrovės dėsnius. Panašiai Šuns Vaiduoklio atsiųsta citata iš samurajų knygos „Hagakurė“ ir vėl sutrikdo vargšus italų gangsterius. Jie nesupranta parašytų žodžių prasmės, bet nujaučia, kad toji žinia priklauso jiems nežinomai veikimo sistemai. Kaip sako sumaniausias iš jų, „tai – karo poezija“. 

 

Poetinis matmuo – štai kas suteikia gylį dienų kartotei. Be jo, ko gero, vairuotojui Patersonui irgi viskas aplinkui atrodytų vienoda. Tad ar galėtume sakyti, jog šis ir kiti Jarmuscho filmai primena apie žmogaus pašaukimą gyventi mąsliai, nurimus, dėmesingai? Jarmuscho kine netrūksta atsiskyrėlių, gal todėl į galvą ateina senas vienuoliškas pamokymas: „Lik ištikimas savo celei, ir ji visko tave išmokys.“