Mutuojančių tapatybių pasaulyje

 

Gana vizualų būsimo rašytojo, scenaristo ir režisieriaus rašymą ir kapstymąsi po žmogaus pasąmonės juodąsias skyles nemaža dalimi lėmė tėvų profesijos. Jo tėvas, žinomas politinių karikatūrų kūrėjas Nicholas Garlandas, supažindino su Johno Wyndhamo kūryba, o motina, psichoterapeutė Caroline Medawar Garland, paskatino skaityti Ray’ų Bradbury. Baigęs meno istorijos studijas Mančesterio universitete, Alexas planavo sekti tėvo pėdomis ir tapti karikatūristu, tačiau nesėkmingai. Beieškodamas savo kelio jis nemažai laiko praleido keliaudamas su kuprine po pietryčių Aziją, tad jį išgarsinusį romaną „Paplūdimys“ galima vadinti autobiografiniu. Paklaustas, kodėl nusprendė rašyti romaną ir pasirinko rašytojo kelią, Garlandas atsako: iš desperacijos ir nevilties, mat jo jaunesnis brolis ir draugai jau buvo kai ką reikšminga nuveikę, o jis – nieko. 

 

„Paplūdimys“ pasirodė be jokios reklaminės kampanijos, romaną išpopuliarino patys skaitytojai arba, kaip sakoma, rekomendacijos iš lūpų į lūpas. Ir istorija apie jauno brito kelionę į tariamą rojų Tailando saloje, kurioje nevengiama tamsių socialinių poteksčių, šovė į populiarumo viršūnes. Apžvalgininkai gyrė jaunojo rašytojo gebėjimą jungti nuotykių romano žanrą su psichologizmu ir kartu kurti tikslų tuomečio jaunimo portretą. Kai kurie kritikai šį popkultūros kūrinį net pavadino „kultine klasika“. Jau pirmajame romane išryškėjo svarbiausios būsimo scenaristo ir režisieriaus temos – tyrinėti ribines situacijas, individo akistatą su nežinomybe (ir išorine, ir vidine). Knyga buvo išversta į daugelį kalbų, parduota milijonai egzempliorių. Pats Garlandas pasakoja išsigandęs staigaus populiarumo ir lūkesčių naštos. Paklaustas apie rašymo stilių, jis sako analizavęs savo mėgstamus rašytojus: J. G. Ballardą, Grahamą Greene’ą ir Kazuo Ishiguro. Jie buvę tarsi „techniniai vadovai“, padėję suprasti prozos struktūrą, ritmo ir dialogo subtilybes. Praėjus vos trejiems metams nuo pirmo parašyto sakinio, Garlandas jau buvo vadinamas naujuoju „X kartos balsu“ ir įtrauktas į žurnalo „Vogue“ geidžiamiausių viengungių sąrašą. Jaunam vieno romano autoriui tai buvo nemenka našta.

 

Scenaristo kelias

 

Akivaizdu, kad adaptacija Holivude buvo neišvengiama, tačiau būtent šis pasiūlymas leido Garlandui pagaliau suvokti, ką jis iš tiesų norėtų veikti visą gyvenimą – rašyti scenarijus. Aišku, adaptuotame scenarijuje anglą herojų pakeitė amerikietis Leonardo DiCaprio, pabaiga irgi buvo „pakoreguota“ į laimingesnę. Tačiau išliko esminė Garlando narstyta tema – modernios visuomenės susidūrimas su egzistencine grėsme. 

 

Su šia adaptacija prasidėjo Garlando ir britų režisieriaus Danny Boyle’o, jau pelniusio autoritetą filmu „Traukinių žymėjimas“ („Trainspotting“, 1996), bendradarbiavimas bei draugystė, besitęsianti iki šiol. Taigi, 2000-aisiais pasirodo Boyle’o režisuotas „Paplūdimys“ („The Beach“), ir ne tik filmas, bet ir garso takelis užkariauja dvidešimtmečius–trisdešimtmečius. Filme, kaip ir knygoje, iš Vakarų pasaulio kilusi bendruomenė bando kurti savo utopijos versiją, tačiau siužetas netrunka pakrypti į groteskiškas ir tamsesnes teritorijas, mat personažus veikia ne tik jų kultūros, bet ir nuolat traukiamos suktinės. 

 

Pasirodžius „Paplūdimiui“, Tailando valdžia ragino uždrausti filmą, prikišdama kūrėjams nepagarbą šaliai ir budizmui. Kartu mesta nemažai kaltinimų, kad personažai tajai filme plokšti, tarsi peizažo dalis. Tačiau Garlandas atkerta, kad toks ir buvo jo sumanymas, mat jo knygos herojai vietinių nemato kaip žmonių, nepastebi Tailando kultūros. Šis kraštas jiems – tik didžiulio pramogų parko fonas, dekoracijos. 2018 m. net buvo paskelbta, kad Maya paplūdimys – viena žymiausių pasaulio pakrančių – uždarytas neribotam laikui, siekiant atkurti gamtą, nualintą milijonų turistų. Turbūt nestebina, kad pasirodžius filmui ši vieta tapo viena populiariausių turistinių krypčių Tailande, o pernelyg intensyvus lankytojų srautas turėjo didelį neigiamą poveikį ekosistemai. 

 

Po „Paplūdimio“ sėkmės Garlandas ėmėsi savo pirmojo scenarijaus – mokslinės fantastikos ir siaubo žanrų mišinio „28 dienos po“ („28 Days Later“, 2002), kurį taip pat režisavo Danny Boyle’as. Sumanymas subrendo iš režisieriaus ir scenaristo pokalbių bei noro paeksperimentuoti jungiant amerikietišką zombių siaubo kino žanrą su santūriu britišku apokaliptiniu tonu. Kaip viename interviu sakė Garlandas, norėjosi kažko tarp 7-ojo dešimtmečio zombių filmų ir britų mokslinės fantastikos literatūros, ypač J. G. Ballardo ir Johno Wyndhamo. Omenyje jis turėjo britiškajai mokslinei fantastikai būdingą vadinamąją „tyliąją apokalipsę“, įvykstančią ne dėl branduolinių sprogimų ar kitų kataklizmų. Tokia apokalipsė – veikiau tylus pasaulio žlugimas, o išgyvenusieji paliekami klajoti po jo griuvėsius. Galima sakyti, kad konkrečiu atspirties tašku tapo Wyndhamo „Trifidų dienos“ (1951) ir George’o A. Romero klasikiniai zombių filmai.

 

Boyle’as sakėsi nesąs didelis žanro žinovas, tačiau jam patiko Garlando pasiūlytas ne klinikinis zombių virusas, o psichologinis – „įniršio“. Pasak jo, tokio įniršio apraiškas matome kasdien: keliuose, oro uostuose, ligoninėse, prekybos centruose. Taigi „28 dienos po“ tapo svarbia zombių kino evoliucijos dalimi ir įnešė naujos energijos: vietoj tradicinių lėtai vaikščiojančių numirėlių pasirodė greiti ir agresyvūs infekuotieji, o istorija buvo persmelkta ne tik siaubo, bet ir socialinės kritikos motyvų. Autentiškumą sustiprino tai, kad buvo filmuojama tuščiose Londono gatvėse, o siaubo elementai veikė kaip gilesnių temų – izoliacijos, socialinės tvarkos žlugimo, moralinių ribų nykimo, žmogaus elgsenos pokyčių krizės akivaizdoje – fonas. 

 

Dabartiniam „Oskaro“ laureatui Cillianui Murphy, suvaidinusiam kurjerį Džimį ir po komos pabudusiam aukštyn kojomis apvirtusiame pasaulyje, tai buvo pirmas didelis vaidmuo kine. „28 dienos po“ buvo pripažintas ne tik kritikų, filmas tapo ir didžiule komercine sėkme, o gerbėjai ėmė reikalauti tęsinio, kurio teko palaukti... 23 metus.

 

Kitas didelis Garlando ir Boyle’o projektas – „Gęstanti saulė“ („Sunshine“, 2007), atsiradęs perskaičius straipsnį apie Saulės mirtį. Šįkart kūrėjai paliko postapokaliptinį Londono chaosą ir persikėlė į tolimesnę ateitį, kurioje Saulė blėsta, o žmonija siunčia erdvėlaivio „Ikaras II“ įgulą, kad ši atgaivintų žvaigždę. Garlandas niekada neslėpė, kad yra mokslo entuziastas, mat moksle jis įžvelgia daug vaizduotės, ne tik sausus duomenis. Pasak scenaristo, mokslas – tai poezija apie mūsų ląsteles, istoriją, mūsų ateitį ir vietą visatoje, tad nenuostabu, kad filme jaučiama Stanley Kubricko „2001 kosminės odisėjos“ (1968) dvasia. Tačiau Garlandas su režisieriumi ilgai diskutavo apie atmosferą ir nuotaiką, scenaristui tai buvo istorija apie mirštantį pasaulį ir žmogų, teigiantį, kad pasaulio gelbėjimas tik atideda išnykimo siaubą ir perkelia šią susitaikymo naštą ateities kartoms. O Boyle’as, priešingai, linko į optimistiškesnę viziją, tikėdamas, kad žmonija ras būdą išsigelbėti. Šis požiūrių skirtumas tarp pesimistinės mokslo logikos ir kūrybinio optimizmo paveikė ir paties filmo toną bei antagonisto motyvaciją. Tačiau net ir Boyle’o optimizmas nuvylė „20th Century Fox“ prodiuserius, kuriems filmo pabaigoje mažas augalo daigas tikrai nepasirodė panašus į vilties suteikiančią pabaigą. Deja, „Gęstanti saulė“ neįtikino ir žiūrovų, nors Boyle’as ją laiko vienu geriausių savo filmų.

 

Bičiulystė su rašytoju Kazuo Ishiguro paskatino Garlandą pritaikyti kinui jo romaną „Neleisk man išeiti“ („Never Let Me Go“, rež. Mark Romanek, 2010). O bičiulystė prasidėjo, kai Garlandas sutiko parašyti spaudai apie vieną mėgstamiausių savo knygų. Jis paminėjo, kad mokėsi rašyti iš Ishiguro, tad vieną dieną gavo jo laišką. Po kurio laiko romano „Neleisk man išeiti“ autorius prisipažino, kad jei ne pokalbiai su Garlandu apie mokslinę fantastiką, tikriausiai kūrinio nebūtų parašęs. 

 

Filme pasakojama apie internatinėje mokykloje besimokančius draugus: Keti (Carey Mulligan), Tomį (Andrew Garfield) ir Rut (Keira Knightley). Pamažu jie suvokia, kad yra klonai, sukurti organų donorystei. Norėdamas išlaikyti Ishiguro subtilumą, Garlandas itin kruopščiai perteikė originalą, tad galutinis rezultatas labai skiriasi nuo jau pradėjusio formuotis scenaristo stiliaus. Vėliau jis prisipažino, kad filmas tapo savotiška pamoka: ištikimybė originalui filmo nepaverčia savarankišku kūriniu. 

 

Režisieriaus kėdė

 

Pabuvojęs keliose filmavimo aikštelėse Alexas Garlandas nusprendė pats režisuoti. Kaip sakė viename interviu, jį visada žavėjo, kiek galima pasakyti vienu stambiu planu, kiek informacijos ir emocijų gali perteikti kad ir vienas personažo žvilgsnis – tai yra gebėjimas filme į vieną kadrą sutalpinti daugybę prasmių. Taigi 2014-aisiais pasirodo Garlando režisūrinis debiutas „Ex Machina“, pelnęs jam „Oskarą“ už specialiuosius efektus ir nominaciją už geriausią scenarijų. 

 

Šįkart grėsmė žmonijai kyla ne dėl užkrato ar vartotojiškumo, o dėl to, ką sukūrėme patys, kad palengvintume sau gyvenimą – dirbtinio intelekto. Filme milijardierių genijų suvaidino Oscaras Isaacas, o jo naujausią kūrinį, androidę Avą, – Alicia Vikander. Temos požiūriu jis labai artimas „Bėgančiam skustuvo ašmenimis“ („Blade Runner“, rež. Ridley Scott, 1982) ar „Terminatoriui 2: paskutinio teismo diena“ („Terminator 2: Judgment Day“, rež. James Cameron, 1991), kuriuose veikėjai turi užduoti sau klausimą – kuo pasitikėti, žmogiškais instinktais ar mašina?

 

„Ex Machina“ įtvirtino Garlando ne tik scenaristo, bet ir režisieriaus reputaciją. Daug kam imponavo jo gebėjimas derinti mokslinę fantastiką su psichologizmu ir filosofinėmis idėjomis. Tad 2018-aisiais jis imasi ekranizuoti Jeffo VanderMeerio mokslinės fantastikos romaną „Sunaikinimas“ („Annihilation“). Šįkart režisierius į knygos adaptaciją pažvelgė kitaip – stengėsi perteikti ją ne pažodžiui, o jausmą, kurį patyrė ją skaitydamas, t. y. panirimą į savotišką sapno būseną. Nenuostabu, kad racionalus mokslas čia maišosi su egzistencinėmis metaforomis, kur realybė kinta tarsi gyvas organizmas. 

 

... Neįvardytoje pelkėtoje JAV vietovėje į švyturį atsitrenkia neatpažintas dangaus kūnas. Netrukus iš ten ima sklisti keistas švytėjimas. Niekas tiksliai nežino, kas vyksta šioje zonoje – visi ten siųsti dronai, gyvūnai ar kariškiai neatsiuntė jokių žinių ir nebegrįžo. O švytėjimas plečiasi taip sparčiai, kad ilgainiui gali apimti visą Žemę. Į ekspediciją išsirengia penkių mokslininkių komanda su Natalie Portman priešaky. Patekusios į zoną, mokslininkės supranta, kad pasikeitė ne tik gamta, bet ir jos pačios. Garlandas šiame filme į žmogų žvelgia ne kaip į unikalią būtybę, bet kaip į mąstančią DNR dėlionę, kuriai būdingas įgimtas troškimas save naikinti. Siurrealiame „Sunaikinimo“ pasaulyje visiškai dingsta riba tarp augalo ir gyvūno, tarp organizmo ir sąmonės. Pasak režisieriaus, filmo pavadinimo prasmė – tai pasakojimas apie savidestrukcinius instinktus, slypinčius žmogaus prigimtyje, galbūt net įrašytus mūsų DNR. Savidestrukciją Garlandas apibrėžia gana plačiai, turėdamas omenyje ne tik savęs žalojimą, bet ir ryšius su tėvais, vaikais, partneriais, draugais, o tai gadina ne tik santykius, bet ir mus pačius. Juo labiau kad visos ekspedicijos dalyvės turi skausmingų asmeninių patirčių – nuo sielvarto dėl artimųjų netekties iki depresijos ar nepagydomų ligų – ir atrodo, kad jų sprendimas žengti į švytėjimo zoną yra ne tik mokslinė užduotis, bet ir sąmoningas ar nesąmoningas savęs naikinimo aktas. 

 

2020-aisiais pasirodė Garlando režisuotas serialas „Devs“, kuriame režisierius svaido kritikos strėles į turtinguosius technologijų kūrėjus. Serialas – jokia distopija, o idėja kilo stebint susireikšminusius iki dievo vaidmens individus, kurie Garlandui atrodo ne tik narciziški, bet ir apgailėtini. Tokių asmenybių kvailumas ir arogancija pribloškė kūrėją, nes technologijos yra mokslo produktas, dažnai tampantis tik šiuolaikinio verslumo atmaina. Pasak Garldando, kad ir kaip jis vertintų technologijų progresą, jam neramu dėl to, kad didžiosios technologijų korporacijos nepažabojamos, žino, kaip apeiti įstatymus, tad galiausiai gali tapti galingesnės už pačias valstybes.

 

Serialas „Devs“ plėtoja temas, kurias Garlandas nagrinėjo pirmame savo režisuotame filme „Ex Machina“. Tik šįkart daug kritiškiau vertina didžiulės korporacijos vadovą, apsėstą noro susigrąžinti žuvusią dukterį ir žmoną pasitelkus kvantinę fiziką. Kai vienas kibernetinio saugumo darbuotojas netikėtai dingsta, jo mergina stoja į akistatą ne tik su tikraisiais žudikais, bet ir su vyriausybės manipuliacijomis, mėgindama išsiaiškinti, kokia ta revoliucinė technologija, dėl kurios žmonės pasirengę žudyti. 

 

Puikiai pamenu, kaip pernai laukiau kino teatruose pasirodant Garlando filmo „Pilietinis karas“ („Civil War“) apie susiskaldžiusias JAV, tačiau teko nusivilti. Galbūt todėl, kad buvo justi gana apatiškas režisieriaus žvilgsnis, nelabai įtikino ir aktorių vaidyba. Regis, visa kūrybinė grupė jautėsi kurianti ne distopiją, o tik atkartojanti realybę. Filme JAV atrodo kaip po kataklizmo, tačiau valstijas nuniokojo patys piliečiai. Susiskaldžiusios grupuotės, kovojančios viena prieš kitą, neturi jokios aiškios politinės ideologijos. Filme susiskaldymas pateikiamas ne kaip visuomenės būklės simptomas, bet kaip priežastis, tačiau akivaizdžiai antimilitaristinis siužetas išlieka šaltas, vengiant bet kokių sąsajų su dabartine politika. Karas Garlandui – paskutinė mirtinos ligos stadija, kurios ankstyvieji simptomai slepiasi už populizmo ir melagingų naujienų. Dar prieš filmo premjerą režisieriui priekaištauta, kad tokio filmo rodymas vykstant rinkimams Amerikoje, kur maištingas smurtas jau buvo tapęs realia grėsme, yra neatsakingas ar bent jau blogo skonio ženklas. 

 

28 metai po

 

Alexo Garlando filmografijoje ir daugiau filmų, tačiau ne visi projektai sulaukė tokios sėkmės kaip aptartieji. Pagal antrą jo romaną sukurtas „Teseraktas“ („The Tesseract“, rež. Oxide Chun Pang, 2003) buvo kritikuojamas kaip stokojantis nuoseklumo, o pasakojimas iš kelių veikėjų perspektyvos – kaip padrikas. Vėliau pagal komiksus adaptuotas „Dredas“ („Dredd“, 2012) ar 2022-aisiais pasirodęs siaubo trileris „Vyrai“ („Men“) patyrė visišką finansinę nesėkmę. Vis dėlto pats Garlandas šiuos darbus vertina kaip svarbias pamokas, tad nestebina, kad po „Pilietinio karo“ jis pareiškė nebekursiantis filmų ir vėl susikoncentruosiantis į scenarijus. Paklaustas kodėl, Garlandas atsakė, kad „išsimylėjo“ ne kiną, o jo kūrimo procesą, tai yra nuolatinį spaudimo jausmą dėl biudžeto, nepateisintų lūkesčių, be to, su amžiumi mažėja ir noras socializuotis. „Nemoku kurti komercinių filmų. Kas kartą, kai imdavausi naujo projekto, galvodavau, kad jis bus paskutinis, tad leisdavau sau „išsitaškyti“ kiek tik galima“, – pusiau rimtai, pusiau juokais sakė jis. 

 

Ne tik Garlando, bet ir Danny Boyle’o šūkis: jei tavo pagrindinis tikslas kūrybinė laisvė – kurk pigiai. Taigi šiais metais jiedu sugrįžo su filmu „28 metai po“ („28 Years Later“), kurio biudžetas palyginti kuklus – 60 milijonų JAV dolerių. Žiūrint filmą, neapleido jausmas, kad Garlandas su Boyle’u tiesiog linksminosi, kai kurie epizodai su parinktu garso takeliu atrodė kaip autoironiškos nuorodos į ankstesnę abiejų kūrybą, o jaunatviškas polėkis niekur nedingo. Be to, pasklido žinia, kad kitąmet pasirodys ir trečioji trilogijos dalis (tikslumo dėlei reikia paminėti, kad 2007-aisiais pasirodęs „28 savaitės po“ nieko bendra su šiais kūrėjais neturi – Garlandas tik buvo scenarijaus konsultantas).

 

„28 metai po“ gimė pandemijos, geopolitinių įtampų ir visuomenės susiskaldymo fone. Pats Garlandas pripažįsta, kad nors tiesiogiai apie „Brexit“ ar COVID-19 negalvojo, pasaulio reakcija į Didžiąją Britaniją jam priminė „atvirkštinį Brexit’ą“ – suvokimą, kad tu, kaip tauta ar individas, nesi toks svarbus, koks manai esąs. 

 

Temos, kurias autoriai gvildena naujausiame filme, glaudžiai siejasi su jų kūryboje nuolat pasikartojančia savidestrukcijos idėja. Jie pabrėžia, kaip lengvai žmonės gali pakeisti savo elgesį tam tikromis aplinkybėmis. Pasak Garlando, visuomenės polinkis „romantizuoti“ ar iškreiptai prisiminti praeitį veda į regresą, tad ši įžvalga, kaip ir 2002-aisiais, yra puiki dirva distopiniam siaubo pasakojimui ir šiandien. Taigi, jei pasaulio neištiks amnezija, belieka laukti trečiosios dalies. Arba pasižiūrėti ankstyvuosius Garlando ir Boyle’o kartu kurtus filmus, nes šio tandemo darbai veikia kaip įspėjimai, klausimai ar mūsų ateities vizijos.