Populiarumo viršūnėje

 

Mažojo pabėgėlio vargai ir svajonės

 

Pedro Pascalis (José Pedro Balmaceda Pascal) gimė Čilės sostinėje Santjage 1975 m. balandžio 2-ąją. Jo motina, vaikų psichologė Veronica Pascal Ureta, giminiavosi su karinės chuntos nuverstu prezidentu Salvadoru Allende ir kartu su vyru rėmė jo politiką. Po karinio perversmo tokiems žmonėms grėsė mirtinas pavojus, todėl šeimai teko bėgti iš Čilės. Su devynių mėnesių sūnumi ir kiek vyresne dukra Javiera jie atsidūrė Danijoje, tačiau netrukus apsigyveno Amerikoje, tiksliau, San Antonijuje, Teksase. Čia šeima padidėjo – gimė Pascalio jaunesnysis brolis Nicolás ir sesuo Lux. Karštas dykumos oras jiems priminė namus, kuriuos be baimės galėjo aplankyti tik daug vėliau. Po kurio laiko šeima persikėlė į Orindžo apygardą Kalifornijoje.

 

Naujoje vietoje Pascalis susidomėjo kinu. Tėvai dažnai vesdavosi sūnų į kiną, tai tapo šeimos tradicija. Vienas pirmųjų jo matytų filmų buvo „Supermenas“ su Christopheriu Reeve’u. Tiesa, keturmetis berniukas taip ir nepažiūrėjo filmo iki pabaigos – išėjęs į tualetą pasiklydo ir nuėjo į kitą salę. O pirmuoju savo idealu Pascalis vadina Indianą Džounsą, kuriam taip norėjo prilygti, kad du kartus susilaužė ranką. Pirmą kartą jis surišo paklodes ir bandė lipti ant namo sienos kaip mylimas herojus filme „Indiana Džounsas ir dingusios Sandoros skrynios ieškotojai“ (rež. Steven Spielberg, 1981). Turtingoje ir konservatyvioje Orindžo apygardoje jis jautėsi nesavas, neturėjo draugų, bendraamžiai užgauliojo jį kaip kitatautį. Pascalis buvo per mažas, kai jį išvežė iš tėvynės, todėl ilgą laiką nesuvokė savo čilietiškos kilmės. Aktoriaus teigimu, net nesuprato, kad jo tėvai angliškai kalba su akcentu. Tačiau niekada nepamiršo savo šaknų. „Aš esu pabėgėlis“, – tapęs įžymus kartojo aktorius. 

 

Mokyklos metais Pascalis rimtai susidomėjo plaukimu: dalyvavo miesto varžybose ir buvo įtrauktas į perspektyvių jaunųjų sportininkų sąrašą. Tačiau vėliau, atradęs aktorių būrelį, liovėsi lankytis baseine. Jo svajones rėmė mylima mama. „Ji visada buvo mano pusėje, niekada manęs nevertė daryti ko nenorėjau. Jaučiau, kad ji žinojo kažką, ko aš pats dar nesuvokiau“, – prisiminė jis. Pascalis įsitikinęs, kad dėl savo sėkmės turi dėkoti motinai. Būtent motina įrašė sūnų į Orindžo menų mokyklą (Orange County School of the Arts).

 

Sunkus kelias į šlovę

 

Baigęs vidurinę, Pascalis trumpai pagyveno Madride, o būdamas aštuoniolikos persikėlė į Manhataną, kur įstojo į žinomą Tisch meno mokyklą, ją baigė 1997 metais. Studijuodamas dirbo padavėju, o apskritai pakeitė net 17 darbo vietų. 1999 m. Pascalis persikėlė į Los Andželą, kur dalyvaudavo atrankose ir netrukus sulaukė nedidelių vaidmenų televizijos serialuose. Bet vaidmens, kuris leistų jam atsikratyti skolų ir išplaukti į plačiąją jūrą teko ilgokai palaukti. Netrukus Pascalis neteko agento, jo karjera praktiškai sustojo. Jaunuolis buvo pasiruošęs imtis bet kokių vaidmenų, tik kad galėtų užsidirbti. Tada susirado draugą: viename iš Brodvėjaus spektaklių susipažino su bedarbiu kubiečių ir žydų šaknų Oscaru Isaacu, šiandien irgi populiariu aktoriumi. Jiedu kartu bandė prasimušti Holivude ir rėmė vienas kitą. „Mes užaugome kaip imigrantų vaikai su tomis pačiomis svajonėmis“, – sakė jis apie draugą. Apimtas nevilties Pascalis net bandė pakeisti vardą į Aleksandrą – tai esą palengvintų atrankas. Tačiau kitas vardas nepakeitė pagrindinio dalyko – lotynų amerikiečio išvaizdos ir akcento, kurie tuomet Holivude nebuvo labai mėgstami. Prisimindamas tuos laikus, Isaacas pasakojo: „Padėtis kiek pagerėjo, kai pradėjome gauti specifinius vaidmenis. Skaičiavom, kiek banditų mums dar teks suvaidinti... Nebuvo jokios strategijos. Mes tiesiog kovojome.“ Isaaco žodžius iškalbingai patvirtina Pascalio suvaidintų personažų vardai: seriale „Raudonoji našlė“ („Red Widow“, 2013) – Džėjus Kastiljo, „Graceland“ (2013–2015) – Badiljo, o „Tėvynėje“ („Homeland“, 2011–2020) – Portiljo. Daug filmavęsis kriminaliniuose serialuose, Pascalis išmoko griežtai suraukti antakius, suspausti lūpas ir laikyti rankoje pistoletą. Tokia karma lydėjo jį iki 2014 metų. Pascalio drauge tapo dar viena būsima žvaigždė Sarah Paulson: gyvendavo pas ją, kai negalėdavo išsinuomoti net prasčiausio kambario, skolindavosi pinigų maistui. Paulson viename interviu kalbėjo, kad iki šiol nesuvokia, kaip jie išgyveno tą sunkų laikotarpį. Anot aktorės, į klausimą „ką veiksime“ atsakymas buvo vienas: „Eisime į kiną.“ Jos padedamas Pascalis gavo ir Oberino Martelio vaidmenį ketvirtajame „Sostų karų“ sezone.

 

Be nesėkmingos karjeros, buvo ir šeimyninių dramų. 1995 m. jo tėvas, reprodukcinės medicinos gydytojas, apkaltintas neteisėtu pacientų embrionų naudojimu ir slėpdamasis nuo baudžiamojo persekiojimo, buvo priverstas grįžti į Čilę (aktorius tvirtina, kad kaltinimai buvo sufabrikuoti). O 1999 m. nusižudė motina. Po Verónicos Pascal mirties Pascalis iškart išskrido į Čilę, kad pasirūpintų savo jaunesniaisiais broliu ir seserimi. „Jie buvo maži vaikai, daug jaunesni už mane ir mano vyresniąją seserį. Nemaniau, kad galėčiau užpildyti motinos netekties paliktą tuštumą, bet norėjau jiems parodyti, kad esu su jais.“ Motinos atminimui aktorius pasirinko jos pavardę Pascal, iki tol turėjo tėvo pavardę Balmaceda.

 

Oberinas Martelis tampa interneto vaikinu

 

2014 m. – lūžio taškas Pascalio karjeroje: žiūrovai jį pamatė kaip Oberiną Martelį seriale „Sostų karai“ („Game of Thrones“, 2011–2019). Staiga niekam nežinomas aktorius buvo paskelbtas „interneto vaikinu“, apie kurį svajoja merginos visame pasaulyje. Sužinojęs apie šį vaidmenį Pascalis greitai įrašė savo bandymus senu „iPhone“ modeliu su prasta kamera ir išsiuntė juos Paulson, nes ji draugavo su aktore Amanda Peet, kurios vyras Davidas Benioffas buvo šio serialo scenaristas. Pascalio įrašas visus nustebino ir jis buvo priimtas į projektą. Vėliau Benioffas sakė, kad Pascalio kamera buvo baisi, vaizdas prastas, apskritai, viskas buvo visiškas šlamštas, išskyrus „jaudinančią ir tikrovišką Pedro vaidybą“.

 

Norėdamas įspūdingai atrodyti kadre, Pascalis ėmė rimtai treniruotis. Lankė pamokas pas ušu meistrą, mokėsi akrobatinių kovos menų pagrindų, svaidė ilgas bambukines lazdas, kurias jo personažas naudojo kovose. Ketvirtasis 2014 metų „Sostų karų“ sezonas laikomas geriausiu. Tai, be abejo, ir Pedro Pascalio nuopelnas, jo Oberinas Martelis tapo bene ryškiausiu personažu – jaunu, drąsiu ir seksualiu princo jaunesniuoju broliu, taip pat žinomu kaip Raudonoji Gyvatė. Savo arogantiškam, jausmingam hedonistui herojui Pascalis suteikė unikalaus patrauklumo, kuris padeda jam puikiai jaustis ir mūšio lauke, ir bendraujant su kitais personažais. Nežymus akcentas tik padėjo aktoriui: tartis išskyrė Martelį iš karališkosios sostinės gyventojų, atskleisdamas jį kaip paslaptingą ir pavojingą užsienietį.

 

Šis vaidmuo keturiasdešimtmečiam aktoriui atvėrė duris į Holivudą. 2014 m. kartu su Heidi Klum jis nusifilmavo populiarios dainininkės Sia vaizdo klipe „Fire Meet Gasoline“. Gavo pagrindinį Makso vaidmenį siaubo komedijoje „Kraujasiurbiai šunsnukiai“ („Bloodsucking Bastards“, 2015), kur jo partneriai buvo Joelis Murray ir Joey Kern. Filmas buvo gan stilingas: saikinga juodojo humoro dozė ir subtilus pasišaipymas iš vampyrų temos. Po metų Pascalis kartu su Mattu Damonu pasirodė kinų režisieriaus Zhang Yimou fantastiniame veiksmo filme „Didžioji siena“ („The Great Wall“, 2016). Tai gana šabloniškas filmas, tačiau aktoriai lengvai sukuria gyvų personažų iliuziją ir įtraukia žiūrovą į drąsaus Viljamo (Matt Damon), gražios ir kilnios Lin (Tian Jing) ir šiurkštaus Tovaro (Pedro Pascal) istoriją. Paskui buvo sėkmingas filmas apie šnipus „Kingsman: auksinis ratas“ („Kingsman: The Golden Circle“, 2017), kurį režisavo Matthew Vaughnas su puikia aktorių komanda – Taronu Egertonu, Julianna Moore, Colinu Firthu ir kitais. 

 

Tuo pat metu Pascalis bendrauja su tikrais kovos su narkotikų kontrabanda agentais, kad geriau įsijaustų į Chaviero Penjos personažą kriminaliniame seriale „Narcos. Narkotikų prekeiviai“ („Narcos“, 2015–2017). Narkotikų kontrolės administracijos agentai kovoja su Kolumbijos kokaino karteliu, kuriam vadovauja didžiausias visų laikų narkobaronas Pablo Escobaras. Aktoriai Steve’as Murphy ir Pedro Pascalis tiksliai imituoja savo prototipų išvaizdą, manieras ir emocijas. Chavieras Penja iš išorės atrodo tvirtas ir pasitikintis savimi, bet viduje nuolatos jaučia baimę, nes Escobaras nepalieka savo priešų gyvų. Aktorius įtikinamai atskleidė šio personažo asmeninę dramą. 

 

Vėliau Pedro Pascalis pasirodė keliuose dideliuose projektuose, tarp jų ir režisieriaus Antoine’o Fuqua populiaraus veiksmo trilerio tęsinyje „Ekvalaizeris 2“ („The Equalizer 2“, 2018) su Denzeliu Washingtonu. Tačiau šįkart aktoriaus vaidyba daugelį nuvylė, jis buvo lyginamas su „Narcos. Narkotikų prekeiviai“ personažu. Kita vertus, anot kritikų, visiškai nepagrįstas buvo pats personažas.

 

Režisieriaus J. C. Chandoro veiksmo filmas „Triguba riba“ („Triple Frontier“, 2019) pasakoja apie buvusius specialiųjų pajėgų agentus, kurie susiburia, kad įvykdytų apiplėšimą nuošalioje Pietų Amerikos vietovėje. Tai rimtas iššūkis jų įgūdžiams, lojalumui ir moralei. Filme kartu su Pedro Pascaliu susirinko šauni aktorių kompanija – Benas Affleckas, Charlie Hunnamas, Garrettas Hedlundas ir jo draugas Oscaras Isaacas. Daug veiksmo, pasišaudymų, pavojingų triukų. Nieko rimto, bet žiūrėti visai nenuobodu.

 

Piktadariai ir tėtušiai

 

Dar vienas serialas Pedro Pascalį vėl iškelia į populiarumo viršūnę. Režisieriaus Johno Favreau „Mandalorietis“ („The Mandalorian“, nuo 2019) įkvėpė antrą gyvenimą „Žvaigždžių karų“ franšizei. Po Imperijos žlugimo galaktikoje įsivyravo taika, tačiau po karo prasideda anarchija. Kažkur toli – už daugybės šviesmečių nuo Naujosios Respublikos įstatymų – gyvena Mandalorietis. Jis atsiskyrė nuo savo rasės ir pragyvenimui atlieka įvairius užsakymus: nužudyti vieną, priversti kalbėti kitą, surasti trečią. Viena užduotis baigiasi netikėtai: samdinys randa mažylį Grogu ir paima kūdikį savo globon. Šis projektas tapo iššūkiu Pedro Pascaliui: 99 proc. ekrano laiko jo personažas nešioja šalmą ir neparodo jokių emocijų. Negalėdamas žaisti mimika, aktorius sutelkė dėmesį į eiseną, gestus ir subtilias balso intonacijas. Vaidindamas Mandalorietį, Pascalis bando parodyti, kokia stipri ir jaudinanti gali būti tėvo meilė. Nors myli jis tik mažytę lėlę, praleidžia su ja didžiąją laiko dalį. Pascaliui tenka vaidinti be partnerių, bet mes jaučiame jaudinantį ryšį tarp personažų. Viename interviu, išklausęs žurnalisto pastabą, kad dėl „Mandaloriečio“ jis tapo „naujo tipo kino herojaus veidu“, aktorius nusijuokė ir atsakė, kad negali būti tuo veidu, nes didžiąją dalį serialo buvo su šalmu. 

 

Jau anksčiau filmavimo aikštelėje susitikusi su Pedro Pascaliu režisierė Patty Jenkins pakvietė aktorių suvaidinti fantastiniame filme „Nuostabioji moteris 1984“ („Wonder Woman 1984“, 2020). Superherojė Diana (Gal Gadot) – mokslininkė, tyrinėjanti artefaktus, tarp kurių ir stebuklingas kristalas, o jį medžioja piktadarys verslininkas Maksvelas Lordas, nekenčiantis žmonių. Jis svajoja pakilti iki Dievo ir kristalas jam padėtų tai pasiekti. Pascalis gerai įkūnija šį niekšą, piktadarystė jam tinka. Aktorius net nusiskuto savo firminius ūsus – glotnus veidas, matyt, turėjo dar labiau įbauginti žiūrovus. Nors personažo charakteris nelabai įdomus, motyvai banalūs, dievo kompleksas juokingas, o dialogai kelia nuobodulį, tai netrukdo Pascaliui tapti stilingu ir įtaigiu praėjusio amžiaus piktadariu. Viename interviu Pascalis prisipažino, kad buvo „šokiruotas“ savo išvaizdos be ūsų. „Mano barzda nėra įspūdinga, bet jei turiu nusiskusti... atrodau tikrai baisiai. Mėgstu šį filmą, bet buvau taip sukrėstas savo išvaizdos, kad nuo tada niekada nesiskutau, nebent tai neišvengiama.“

 

Kai ateiviai pagrobia Žemės superherojus, jų vaikai nedelsiant perkeliami į saugią vyriausybės bazę. Tačiau padūkėlės paauglės Misi niekas nesustabdys, nes ji pasiryžusi išgelbėti savo tėvą superherojų Markusą Moreno. O tėvelį vaidina, be abejo, Pedro Pascalis. Tai filmas „Mes galime būti didvyriais“ („We Can Be Heroes“, rež. Robert Rodriguez, 2020). Dar keli vėliau pasirodę panašūs filmai pelnė Pascaliui „interneto tėtušio“ titulą – aktorius tapo memų žvaigžde ir jį dievina jaunoji auditorija. Pats aktorius sako, kad iki šiol bando suvokti, ką reiškia būti interneto tėčiu.

 

Režisieriaus Tomo Gormicano satyrinė veiksmo komedija „Nepakeliamas milžiniško talento svoris“ („The Unbearable Weight of Massive Talent“, 2022) – tai duoklė puikiam Holivudo aktoriui Nicolui Cage’ui, kuris išgyvena ne pačius geriausius savo karjeros metus. Vidutinio amžiaus krizė paveikė visus gyvenimo aspektus: darbas nesiseka, buvusi žmona nepatenkinta, paauglė duktė nusivylusi, o skolos auga. Jo agentas pasiūlo išeitį, kuri padės išspręsti visas finansines problemas: gerbėjas iš Maljorkos pasiruošęs sumokėti milijoną dolerių, kad Cage’as pasveikintų jį su gimtadieniu. Šis nenoriai sutinka ir išvyksta į salą, kur jo laukia nekantrus gerbėjas Chavis Gutjeresas. Tačiau Cage’ą sulaiko CŽV agentai, nes, jų žiniomis, Gutjeresas prekiauja ginklais ir draudžiamomis medžiagomis, net pagrobė žinomo politiko dukrą. Ekstravagantišką mafiozą įkūnija Pedro Pascalis. Ir pasirodo vertas savo partnerio. Jų dueto chemija suteikia filmui žavesio. Cage’as yra neprilygstamas šaltu pokerio žaidėjo veidu, o Pascalis juokina naiviu kvailumu. Jo personažas, tiesiog svajojantis bendrauti su savo mylimu aktoriumi, sugeba ir sujaudinti, ir prajuokinti. Jis lyg katalizatorius tų pokyčių, kurie veikia pagrindinį herojų. Būtent jis įtikina savo stabą atsisakyti suvaržymų ir keisti savo prioritetus. Filme „Nuostabioji moteris 1984“ Pascalis sumaniai balansavo tarp rimtumo ir juoko, o čia jis atsiduoda pastarajam, visiškai atsipalaiduodamas. Kartais sąmoningai atsisako emocijų komiškos istorijos kulminacinėmis akimirkomis, kartais, atvirkščiai, atkartoja Cage’o veikėją mimika ir kūnu, veiksmą paverčia absurdo teatru.

 

Pedro Almodóvaro trumpo metražo švelniame vesterne „Keistas gyvenimo būdas“ („Extraña forma de vida“, 2023) Pedro Pascalio kaubojus Silva atvyksta į nedidelį miestelį Laukiniuose Vakaruose pas savo seną draugą šerifą Džeiką, kurį įkūnija Ethanas Hawke’as. Herojai nematė vienas kito 25 metus ir dabar prisimena kadaise jaunystėje kartu praleistus du mėnesius. Jie buvo meilužiai, kuriuos išskyrė likimas. Dabar Silva nori išgelbėti nuo teismo savo sūnų, kuris šiame miestelyje nužudė moterį. Tačiau Džeikas ketina jį teisti pagal visą įstatymo griežtumą. Senų salūnų, dulkėtų kelių, žmonių su ginklais ir gausybės arklių – grynai vyriško pasaulio – fone mezgasi istorija apie nesusiklosčiusią meilę, neišsipildžiusius troškimus. Herojai nori daug ką pasakyti vienas kitam, bet taip ir nepasako. Filmas taupus detalių ir perteikia žinią kontrastais: kietuoliai – švelnūs vyrai, griežtas Džeikas – švelnus Silva. Pascalis čia yra daugialypis: ir vėl vaidina rūpestingą tėvą, bet kartu ir romantišką meilužį, empatišką ir jautrų savo partneriui. Jis visiškai atsiduoda nedideliam šviesaus žmogaus, praradusio daug, bet nepaliovusio tikėti meile, nuoširdumu ir užuojauta, vaidmeniui.

 

2024 m. Pascalio filmografija pasipildė keletu naujų įvairių žanrų projektų. Tarp jų – komedija „Pabėgusios merginos“ („Drive-Away Dolls“, 2024), tapusi pirmuoju Ethano Coeno soliniu filmu, kuriame Pascalis pasirodė kartu su Mattu Damonu, Margaret Qualley ir kitais aktoriais. Ridley Scotto populiaraus istorinio veiksmo filmo tęsinyje „Gladiatorius 2“ („Gladiator II“, 2024) aktorius įkūnijo svarbiausią pagrindinio personažo Liucijaus (Paul Mescal) keršto objektą generolą Marką Akacijų, įtikinamai derindamas ryžtą ir žmogišką šilumą.

 

Režisieriaus Ari Asterio šiuolaikinis vesternas „Edingtonas“ („Eddington“, 2025) – tai šmaikštus, juokingas, kartais absurdiškas satyrinis filmas. Jis nukelia mus į 2020 metų kovido karantino įkarštį Edingtono miestelyje. Šerifo ir mero konfrontacija sukelia audrą ir supriešina gyventojus. Šerifas (Joaquin Phoenix) vadovauja prieš kaukes nusistačiusiųjų stovyklai, karštai apgailestauja dėl miesto mero, kurį vaidina Pedro Pascalis, vykdomos politikos ir pradeda rinkimų kampaniją, siekdamas užimti jo vietą. 

 

Serialas „Paskutiniai mūsiškiai“ („The Last of Us“, nuo 2023) – populiarių postapokaliptinio žanro vaizdo žaidimų serijos ekranizacija. Ankstesniame, taikiame gyvenime Pascalio herojus Džoelis buvo Irako karo veteranas ir dirbo policijoje, bet po planetą išplitęs mutavęs grybas kordicepsas per kelias dienas didžiąją dalį gyventojų pavertė agresyviais zombiais. Džoelis prarado savo dukrą Sarą, neteko įprasto gyvenimo, tapo nusikaltėliu. Praėjus dvidešimčiai metų Džoelis prisitaikė prie postapokaliptinės realybės ir kartu su drauge Tes imasi ypatingo užsakymo: išvežti paauglę Elę už karantino zonos ribų, nes ji vienintelė turi imunitetą nuo zombių įkandimų. Džoelio uždarumas atspindi sielos tuštumą, nenoras artėti prie žmonių – potrauminį sindromą dėl dukters mirties. Žmogžudys, kurio elgesį švelnina prisirišimas prie Elės. Serialas tapo absoliučiu metų hitu. Ketvirtąją seriją žiūrėjo 7,5 milijono žiūrovų, o 44 sekundžių trukmės penktosios serijos anonsas vien „YouTube“ svetainėje buvo peržiūrėtas beveik milijoną kartų. Pedro Pascalis už vieną seriją gavo 600 tūkstančių dolerių ir tapo vienu iš geriausiai apmokamų serialų aktorių. Daug kartų nominuotas įvairioms premijomis už šį vaidmenį Pedro Pascalis pelnė net kelelis svarbius apdovanojimus. „Paskutinių mūsiškių“ sumanymo autorius Craigas Mazinas apie Pascalį sakė: „Yra dviejų tipų aktoriai – vieni jus šiek tiek trikdo, o kitus norėtum pasikviesti namo, apkabinti ir pavaišinti sriuba. Jis, tam tikra prasme, tinka abiem kategorijoms.“ 

 

Šią vasarą grožėjomės Pascaliu, elegantiškai sėdinčiu krėsle su gražiąja Dakota Johnson ir trečiuoju meilės trikampio dalyviu aktoriumi Chrisu Evansu ant kiekvieno reklaminio stulpo. Taip buvo pristatoma režisierės Celine Song romantinė komedija „Materialistai“ („Materialists“, 2025). Gražiai nufilmuotas banalių ir dirbtinų socialinių tyrinėjimų, pamokslavimų apie žmogiškas vertybes rinkinys. Visos romantinės komedijos yra nuspėjamos, schematiškos, bet jose tarp herojų turėtų trykšti kažkokie jausmai, aistros, emocijos. Nieko šioje nuobodybėje nerasime. Pedro Pascalis milijonieriaus Hario vaidmenyje absoliučiai bereikšmis, bejausmis, be jokios individualybės. Atrodo, jis šiame vaidmenyje net jaučiasi nejaukiai. Tačiau filmas be galo teisingas ir jo moralė aiški.

 

Vis dėlto Pascalis savo gerbėjus labai pradžiugino grįžęs į superherojų pasaulį kaip Rydas Ričardsas filme „Fantastiškasis ketvertas. Pirmieji žingsniai“ („The Fantastic Four: First Steps“) apie „Marvel Comics“ superherojų komandą. Paralelinėje retrofuturistinėje 1960-ųjų Žemėje Fantastiškasis ketvertas turi apginti pasaulį nuo planetas ryjančio kosminio padaro Galaktuso ir jo pasiuntinės – Sidabrinės banglentininkės. 

 

Interneto numylėtinis

 

Pascalis iki šiol neturi žmonos, sužadėtinės, vaikų ar kokių nors didesnių įsipareigojimų. Neturi nė didelio namo, o tik butą Los Andžele, kuriame būna per retai, kad galėtų jaustis kaip namuose. Didžiumą laiko jis praleidžia tolimose arba visiškai egzotiškose filmavimo aikštelėse – Kanadoje, Europoje, Kinijoje. „Kartais sakau sau: ei, žmogau, subręsk! Bet suprantu, kad man taip gerai, tiesiog nenoriu priimti jokių sprendimų“, – juokauja jis.

 

Jis aktyvistas. Holivude tai dažnas reiškinys, bet Pascalis tikrai rimtai įsitraukęs į politiką. Jo „Instagram“ užtvindytas politiniais klausimais, nes Pascalis naudoja savo viešąją platformą švietimui ir skelbia apie savo darbus. Pavyzdžiui, jis nuolatos informuoja apie padėtį gimtojoje Pietų Amerikoje ir didžiuojasi tuo, kad yra čilietis, o socialiniuose tinkluose kelia klausimus, svarbius amerikiečių visuomenei.

 

Jam ypač artimos LGBTQ+ asmenų teisės, kurias jis viešai gina. Jo mylima sesuo, aktorė Lux Pascal, yra transseksuali moteris ir aktyvistė, ir Pedro ja nepaprastai didžiuojasi. Lux gimė berniuku, o 2021 m. atliko lyties keitimo operaciją, kad atitiktų savo lytinę tapatybę. Sykiu Pascalis pripažįsta, kad 17 metų jaunesnei seseriai paramos ar apsaugos nelabai reikia: „Ji viena stipriausių asmenybių, kurias kada nors pažinojau. Aš ją globoju, bet man jos reikia labiau nei jai manęs.“ 

 

Šeima Pascaliui yra svarbiausia. Visi šeimos narių gyvenimo įvykiai švenčiami kartu, o aktorius, kad ir koks įtemptas būtų jo grafikas, stengiasi dalyvauti šiuose šeimos susitikimuose. Paskutinis toks ypač svarbus įvykis buvo diplomo Lux įteikimas prestižinėje Džuljardo aktorių mokykloje.

 

Pascalis dažnai pasirodo ir su vyresniąja seserimi Javiera Balmaceda bei dviem sūnėnais. Javiera dirba kompanijos „Amazon Studios“ ispanakalbių filmų ir serialų gamybos padalinyje. 2023 m. „Oskarų“ apdovanojimų ceremonijoje Pascalis lydėjo seserį raudonuoju kilimu. Ir nors jis yra žvaigždė, šis vakaras priklausė Javierai, kuri buvo pakviesta į ceremoniją dėl darbo kuriant Akademijos apdovanojimui nominuotą filmą „Argentina, 1985“.

 

Pedro Pascalis godžiai skaito knygas ir skatina skaitymą socialiniuose tinkluose. Tarp jo mėgstamų knygų – Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“, Richardo Adamso „Vandenskyros kalva“, Gabrielio Garcíos Márquezo „Šimtas metų vienatvės“, Jerome’o Salingerio, Daphne du Maurier, Jameso Baldwino ar Toni Morrison proza ir... „Džeinė Eir“. Neseniai sakė labai pamėgęs Olgos Tokarczuk knygas.

 

Pascalis tapo „Saturday Night Live“ laidos vedėju, o reklaminiame vaizdo įraše apžvelgia sceną ir tyliai sako: „Mažasis Pedro Pascalis iš Santjago, Čilės, „Saturday Night Live“ vedėjas. Beprotiška.“

 

Aktorius ilgai siekė savo tikslo, nekreipdamas dėmesio į nesėkmes. Jam buvo atlyginta už kantrybę. Jis gerai jaučia stilių, turi humoro jausmą, yra nuoširdus, saviironiškas. Maloni šypsena, talentas, gražus balsas. Jis įtikinamai vaidina ir šiltą globėją, ir padorų šunsnukį. Nuolat juokauja, juokiasi, išdykauja, šoka filmavimo aikštelėje, linksmina žurnalistus duodamas interviu. Viename iš daugybės Pascaliui skirtų vaizdo įrašų „YouTube“ kažkas pavadino jį „žmogiškuoju auksaspalviu retriveriu“. Šios veislės šunys visada linksmi, žavūs, draugiški, energingi, švelnūs ir mylintys, todėl aktorius tikrai nusipelno šio vardo.

 

„Aš save laikau gana tingiu žmogumi. Sakyčiau, kad visko pasiekiau dėl netikėtos sėkmės, man tiesiog pasisekė, o ne todėl, kad esu koks darbo titanas. „Paskutinių mūsiškių“ ir „Mandaloriečio“ populiarumas yra ne mano, o vienų iš talentingiausių scenaristų ir režisierių komandos kino industrijoje nuopelnas. Esu tik dėlionės detalė, kuri turi derėti su kitomis, kad visos dalys sudarytų žiūrovui patrauklų paveikslą“, – kalbėjo Pascalis viename interviu.

 

Tikėsimės, kad Pedro Pascalio mada nebus trumpalaikė...