Netobula moteris

 

Ne auka ir ne plėšrūnė

 

Džersio saloje (esančioje prie Prancūzijos, bet priklausančioje Anglijai), kur bendruomenės atstovai nuolat vieni kitus stebi ir kalba tik už nugaros, Jessie Buckley įkūnyta Molė atrodo kaip per ilgai užgniaužtas kvėpavimas. Ji gyvena motinos namuose, vaikšto nuleidusi akis, bet jos kūnas išduoda daugiau nei žodžiai: viduje kunkuliuoja ugnikalnis, ir tik laiko klausimas, kada jis prasiverš. Michaelo Pearce’o trileryje „Žvėris“ („Beast“, 2017) Buckley sukuria personažą, kuris neprašo užuojautos, bet ir neleidžia savęs paversti pabaisa.

 

Džersio sala – graži, su atvirukiniais kraštovaizdžiais, stačiomis uolomis ir siaurais keliais – Pearce’o filme atrodo siaubingai klaustrofobiška. Bendruomenė persmelkta įtarumo ir paranojos, mat dingsta jaunos moterys, spauda rašo apie serijinį žudiką, o kiekvienas svetimesnis veidas akimirksniu tampa įtariamuoju. Molė šiame pasaulyje jau yra pažymėta: praeities klaidos, apie kurią tik užsimenama, pakanka, kad ji būtų nuolat stebima kaip potenciali grėsmė.

 

Kai ji sutinka Paskalį (Johnny Flynn), galbūt susijusį su žmogžudystėmis, filme sąmoningai atsisakoma aiškios moralinės trajektorijos. Ar Molė supranta, kad ignoruoja pavojų? O gal ji atpažįsta kažką, kas atspindi jos pačios vidinę įtampą? Buckley sugeba neatskleisti savo personažo iki galo – žvilgsnis keistai užlaikomas, šypsena vos juntamai kreiva, lyg ironiška, kūnas įsitempęs net intymiausiose scenose. Molė – ne naivi romantikė, o žmogus, jaučiantis, kad artėja sprogimas.

 

Todėl ji netampa tradicine trilerio auka – ji pati geba būti grėsminga. Molė veikia vadovaudamasis instinktais, o ne moraliniais principais. Šie instinktai – ir jos stiprybė, ir pavojus, tad žiūrovas priverstas nuolat svarstyti, ar nori, kad Molė būtų teisi, ar bijo, kad ji tokia ir yra. Kamera filmuoja Buckley veidą stambiu planu, taip leisdama pastebėti menkiausius emocinius virptelėjimus. Aktorės energija kaupiasi, tirštėja, bet niekada neprasiveržia. Tik kunkuliuoja, mat Molė nori ištrūkti iš gyvenimo, kuriame jai nuolat primenama, kas ji buvo, bet niekada – kas ji galėtų būti. Buckley sukurta Molė balansuoja tarp švelnumo ir agresijos, tarp meilės ir destrukcijos, tarp aukos ir plėšrūnės. Ir būtent ši neapibrėžta būsena – nei viena, nei kita – tampa pirmąja aiškia aktorės kūrybine kryptimi. Ji renkasi personažus, kurie ne prašo supratimo, o verčia žiūrovą mąstyti.

 

Trys akordai ir tiesa

 

„Žvėryje“ Jessie Buckley kūnas buvo įsitempęs ir užgniaužtas, o štai „Laukinėje rožėje“ („Wild Rose“, rež. Tom Harper, 2018) jis pagaliau atsipalaiduoja. Jos herojė Rouzlin nieko neslepia ir dainuoja taip, lyg kiekviena gaida būtų išlikimo klausimas. Šiame filme Buckley veikėjos instinktas nebe tylus ir pavojingas – jis tampa svajonės varomąja jėga. Ir tai visai ne romantiška, švelni ar kilni svajone, kaip dažnai būna klasikinėse „žvaigždės gimimo“ istorijose. Rouzlin ką tik išėjusi iš kalėjimo, turi du mažus vaikus, kuriuos augina jos motina, ir beveik jokios finansinės ar emocinės atramos. Nepaisant to, yra įsitikinusi, kad jos vieta – ne gimtajame Glazge, o kantri muzikos sostinėje Našvilyje.

 

Buckley ir vėl kuria personažą, kuris sąmoningai rizikuoja būti nemėgstamas. Rouzlin gali būti savanaudiška, impulsyvi, kartais net žiauri savo vaikams. Ji vėluoja, meluoja, repeticijos jai svarbesnės nei motinystės pareigos. Tačiau aktorė atsisako ją teisti, o vaidina taip, lyg kiekvienas Rouzlin sprendimas būtų ne užgaida, bet išlikimo ir tapatybės klausimas. Filme nuolat kartojamą kantri frazę „trys akordai ir tiesa“ Buckley paverčia savo herojės esminiu instinktu. Kai Rouzlin dainuoja, kaskart įvyksta savotiška iniciacija – jos chaotiška energija susitelkia, o pyktis įgauna formą.

 

Vis dėlto „Laukinė rožė“ nėra dar vien emancipacijos istorija. Svajonė turi kainą. Ir ši kaina – motinystė. Buckley subtiliai išlaiko įtampą tarp Rouzlin kaip atlikėjos ir kaip motinos. Ji nekuria nei pasiaukojančios herojės, nei monstriškos egoistės. Kaip ir „Žvėryje“, ji renkasi tarpinę būseną ir veikiau užduoda klausimą, nei į jį atsako. Kas ištinka moterį, kai ji atsisako būti tik motina? Ar ambicija yra išsilaisvinimas, ar dar viena savidestrukcijos forma?

 

Netobulos motinos

 

Jessie Buckley vaidinamos motinos beveik niekada nepatiria švelnumo būsenos. Motinystė nėra nei „šventa“ pareiga, nei natūralus pašaukimas – tai sudėtinga, kartais net pavojinga patirtis, kai moteris priversta rinktis tarp savęs ir kitų. Ši pasirinkimo įtampa yra viena nuosekliausių aktorės kūrybinių linijų.

 

Kalbėdama apie vaidmenį Maggie Gyllenhaal filme „Dingusi dukra“ („The Lost Daughter“, 2021) aktorė užsiminė, kad šis filmas privertė ją susimąstyti, ką apskritai reiškia būti gera motina, apie ką mes paprastai negalvojame, nes visuomenės įdiegta, kad motinystė savaime reiškia neapsakomą gėrį. Motinystė nėra vien tik instinktas ar išimtinė pareiga, sako Buckley, o veikiau prieštaringa patirtis, juk moteris turi teisę į asmeninį gyvenimą ir troškimus, net jei jie neišvengiamai kelia kaltės jausmą ar konfliktą.

 

Šios mintys yra raktas į jos sukurtą jaunąją Ledą – vieną kontroversiškiausių šiuolaikinių motinų Gyllenhaal filme. Leda, išsilavinusi, ambicinga moteris, vieną dieną nusprendžia palikti savo mažas dukreles ir išvykti studijuoti. Kine panašus sprendimas dažniausiai pateisinamas vienokiomis ar kitokiomis aplinkybėmis, tačiau Buckley vaidina moterį, kuri pavargo ir trokšta tylos. Kuri nebenori būti tik motina. Leda myli savo dukras, tačiau ta meilė nėra pakankama, kad ji jaustųsi visaverte asmenybe. Būtent šią įtampą – tarp meilės ir savisaugos – Buckley kuria be patoso, nebandydama nei teisinti, nei smerkti. Leda – tiesiog žmogus, kuris, kaip yra sakiusi pati aktorė, susiduria su „neištarta tiesa“: moteris gali mylėti savo vaikus ir vis tiek jausti, kad praranda save. Beje, už šį vaidmenį Buckley ir Olivia Colman, suvaidinusi jau brandaus amžiaus Ledą, buvo nominuotos „Oskarui“.

 

Filme „Moterys kalba“ („Women Talking“, rež. Sarah Polley, 2022) Buckley vėl kuria prieštaringą veikėją, tačiau šįkart jos herojės skausmas ir konfliktai persikelia į kolektyvinę plotmę. Filmas, kuriame vaidina visas aktorių žvaigždynas – Rooney Mara, Claire Foy, Frances McDormand ir kitos, – nukelia į tamsų pokalbį tarp moterų, turinčių apsispręsti, ar likti izoliuotoje religinėje bendruomenėje po siaubingų nusikaltimų, ar iškeliauti ir pradėti gyvenimą iš naujo. Buckley įkūnija Marišą, kurios pyktis ir sarkazmas yra gynybinė reakcija dėl patirtos sunkios traumos. „Vogue“ žurnalui aktorė pasakojo, kad šis vaidmuo jai buvo tikras išbandymas ir sykiu neišsemiamas apmąstymų šaltinis. Pasak jos, Marišos personažas ją sudomino iškart, mat buvo pats nepatraukliausias.

 

Kitokią moterį ir motiną Buckley sukūrė HBO seriale „Černobylis“ („Chernobyl“, sumanymo aut. Craig Mazin, 2019). Čia ji įkūnija Liudmilą Ignatenko, jauno ugniagesio žmoną. Kitaip nei intelektualioji Leda, Liudmila ne pasitraukia, o lieka. Ji slaugo radiacijos apšvitintą vyrą, ignoruodama gydytojų įspėjimus, pažeisdama saugumo taisykles ir nesuvokdama, kad po širdimi nešiojamas vaikas taip pat pasmerktas. Buckley interviu yra sakiusi, kad ją sukrėtė tikrosios Liudmilos istorija, užrašyta Svetlanos Aleksijevič knygoje „Černobylio malda. Ateities kronika“, ir kad šio personažo esmė jai buvo ne heroizmas, o meilė. „Gali tapti aklas baimei, jei myli taip stipriai“, – sakė aktorė apie Liudmilos pasirinkimą likti šalia vyro iki pabaigos.

 

Buckley nekuria iš Liudmilos melodramatiškos aukos. Jos švelni, paprasta, beveik naivi Liudmila tiki, kad meilė gali apsaugoti. Buckley akcentavo, kad jai buvo svarbu ne politinis katastrofos kontekstas, o intymus dviejų žmonių ryšys – moters, kuri nežino visos tiesos, ir vyro, kuris jau nebegali jos pasakyti.

 

Taigi, Buckley filmografijoje motinystė tampa ne dovana ar likimu, o būtinybe pasirinkti. Leda išeina. Liudmila lieka. Mariša ginasi. Jos atskleidžia moterų reakcijas į sistemą, kuri iš jų tikisi tylos, atsidavimo ar paklusnumo. Nė vienai jų Buckley neduoda moralinio atsakymo – tik kūną, balsą ir teisę būti netobulai.

 

Moteris kaip projekcija

 

Vienuose filmuose Jessie Buckley herojės išeina arba lieka. Kituose – jos gal apskritai neegzistuoja. Arba egzistuoja tik tiek, kiek jas mato kiti. Tokiuose filmuose moteris tampa nebe veikėja, o paviršiumi, ant kurio projektuojamos baimės, troškimai ar kaltė.

 

Charlie Kaufmano filme „Galvoju, kaip viską nutraukti“ („I’m Thinking of Ending Things“, 2020) Buckley vaidinama jauna moteris neturi stabilaus kontūro. Jos vardas kinta, profesija keičiasi, prisiminimai slysta, o pati istorija pamažu išduoda, kad ji gali būti tik vyro fantazijos fragmentas – idealizuotas, perrašytas, pakoreguotas. Buckley čia kuria personažą, kuris lyg ir yra centre, tačiau kartu neturi autonomijos. Ji kalba, mąsto, analizuoja, bet jos egzistavimas priklauso nuo kito sąmonės. Šiame filme aktorė nevaidina aiškios tapatybės – vaidina galimybę. Tampa intelektualine konstrukcija, prisiminimo versija, kurią galima perrašyti. Ir vis dėlto Buckley geba suteikti jai kūną ir svorį. Ši dvejopa būsena – tarp tikrumo ir išnykimo – tampa viena subtiliausių jos vaidybos teritorijų.

 

Alexo Garlando filme „Vyrai“ („Men“, 2022) vyriškoji projekcija įgauna dar radikalesnę formą. Buckley suvaidinta Harper, moteris, bandanti atsigauti po traumuojančių santykių, atvyksta į atokų Anglijos kaimą, kur paaiškėja, kad visi vyrai turi tą patį veidą. Tai lyg ir skirtingi personažai, reprezentuojantys skirtingus socialinius vaidmenis, tačiau juos sieja tas pats kritiškai vertinantis ir persekiojantis žvilgsnis. Harper tarytum tampa nebe subjektu, o paviršiumi, ant kurio projektuojama visa kolektyvinė baimė ir kontrolė. Pasak aktorės, šis filmas jai patiko dėl to, kad jame nesiūloma aiškių atsakymų, esą Harper nėra nei manifestas, nei simbolis, kurį galima lengvai iššifruoti. Aktorei įdomiau buvo kurti veikėją, susiduriančią su savo baime, tad jai net nebuvo svarbu, ar žiūrovai „pamėgs“ filmą, – svarbiau, kad jis išprovokuotų interpretacijas.

 

Visai kitokiu tonu, tačiau ne mažiau taikliai projekcijos mechanizmą Buckley tyrinėja komedijoje „Pikti laiškučiai“ („Wicked Little Letters“, rež. Thea Sharrock, 2023). Jos herojė Rouzė Guding – garsiai kalbanti, laisvų manierų, taisyklių nepaisanti moteris – tampa mažo Anglijos miestelio moralinės isterijos objektu. Kai bendruomenę pradeda terorizuoti vulgarių laiškų lavina, įtariamoji parenkama greitai. Aišku, kad ja tampa Rouzė – mat ji pernelyg laisva ir atvira, mėgsta keiktis ir nesitaiksto prie situacijų. Vadinasi – kalta. Nenuostabu, kad Rouzė tampa bendruomenės fantazijų ir prietarų atpirkimo ožiu. Buckley čia leidžia sau daugiau komizmo, fizinės ekspresijos, net bravūros, tačiau po šiuo paviršiumi slypi tas pats klausimas: kiek moters tapatybę formuoja jos pačios veiksmai, o kiek tai, ką į ją įdeda kiti.

 

Viename interviu aktorė sakė, kad ją traukia personažai, kuriuose slypi „chaosas ir gyvybė“, – moterys, netelpančios į tvarkingas kategorijas, o Rouzė būtent tokia. Ji triukšminga, impulsyvi, kartais net erzinanti. Tačiau Buckley jos nepaverčia karikatūra. Atvirkščiai – leidžia suprasti, kaip lengvai visuomenė gali sukurti istoriją apie žmogų, kuris tiesiog per garsiai gyvena.

 

Hamnetas

 

Vis dėlto po visų projekcijų, moralinių įtampų, aižėjančios tapatybės Jessie Buckley karjeroje atsiranda vaidmuo, kuris tampa filmo emociniu centru Chloé Zhao dramoje „Hamnetas“ („Hamnet“, 2025). Už Agnes – Williamo Shakespeare’o žmonos – vaidmenį Buckley pelnė „Oskaro“ nominaciją, o prieš tai ir „Auksinį gaublį“ geriausios aktorės kategorijoje. Ši sėkmė neatrodo kaip staigus šuolis. Greičiau kaip ilgai, nuosekliai ir rizikingai brandintos kūrybinės krypties rezultatas.

 

Filmas sukurtas pagal 2020 m. pasirodžiusį Maggie O’Farrell romaną – fikcinį pasakojimą apie Shakespeare’o ir jo žmonos bandymą išgyventi sūnaus Hamneto netektį. Kaip yra sakiusi Zhao, vos perskaičiusi knygą ji suprato – šis vaidmuo turi atitekti Buckley. Pasak režisierės, nedaugelis jos kartos aktorių yra tokio plataus emocijų spektro ir kartu nebijo rizikuoti būti nemėgstamos. Agnes filme egzistuoja tarp dviejų pasaulių. Ji ir žemės motina purvinais nagais – prižiūrinti bites, gimdanti tarp medžio šaknų, besivadovaujanti instinktais. Ir kartu – partnerė, kuri po sūnaus mirties stebi vyrą, panyrantį į tylą bei darbą. Buckley šią įtampą kuria vos pastebimais gestais: trumpu žvilgsniu, nutrūkusiu balsu, santūriais kūno judesiais.

 

Vis dėlto „Hamnetas“ nėra konceptualiai drąsus filmas. Režisierė neperrašo Shakespeare’o mito ir nepasiūlo naujo istorinio rakurso. Tačiau būtent Buckley suteikia filmui emocinio svorio: Agnes netampa literatūrine metafora, ji – gyvas kūnas, per kurį lyg sunkus vežimas pervažiuoja netektis. Ir būtent Buckley gebėjimas eiti ten, kur skausmas nerodomas gražiai ar poetiškai, suteikia filmui bent šiokio tokio unikalumo. Todėl „Oskaro“ nominacija už Agnes vaidmenį nė kiek nenustebino. Tai pripažinimas aktorės, kuri nuosekliai rinkosi įkūnyti sudėtingas, nepatogias, kartais nemėgstamas moteris ir kuri „Hamnete“ pagaliau leidžia sau nebe kovoti, o tiesiog būti.

 

Kas toliau?

 

Jessie Buckley niekada neatrodė panaši į tokią, kuri sustotų ties prestižine nominacija ir ramiai įsitvirtintų „didžiajame kine“. Jau dabar ji renkasi projektus, vėl žadančius išbalansuoti komfortą, pavyzdžiui, Frankenšteino nuotaką Maggie Gyllenhaal filme „Nuotaka!“ („The Bride!“), kurio premjera numatyta pavasarį. Žvelgiant į aktorės karjerą akivaizdu, kad Buckley traukia ne sėkmės istorijos, bet ribinės būsenos. Ir jei iki šiol jos herojės nuolat balansavo tarp aukos ar kaltinamosios, tarp meilės ir savisaugos, galima spėti, kad toliau ši pusiausvyra tik radikalės. Nes Jessie Buckley stiprybė – gebėjimas ne įtikti, o atlaikyti žvilgsnį.