Gebantis suvaidinti bet ką

 

Nelabai išvaizdus, niekuo neišsiskiriantis iš minios, gal tik ūgiu (1, 90 m). Sutikęs jį gatvėje tiesiog pagalvotum: kur aš jį mačiau? Pasak Milošo Formano, Stellanas Skarsgårdas neturi savo veido, o aktorius tai laiko komplimentu. Kartą paklaustas, ar yra vaidmuo, kurio negalėtų suvaidinti, jis atsakė: „Nėra. Kai kuriuose filmuose nenorėčiau vaidinti, bet tai priklauso nuo jų tikslo. O koks yra herojus, nesvarbu. Galiu vaidinti monstrą, mielą vyruką ar transvestitą.“ Ir pridūrė: „Yra aktorių, kurie visą gyvenimą vaidina save, ir tai suprantama. O aš nenoriu ekrane būti savimi. Ir priežastis labai paprasta: labai pavargau nuo savo populiarumo, todėl pasąmonėje noriu būti ekrane kuo nors kitu. Be to, patinka vaidinti tuos, kurie į mane nepanašūs. Jei tai piktadarys, aš tiesiog išjungiu empatiją ir vaidinu taip, lyg jis neturėtų su manimi nieko bendro. Beje, vaidinti piktadarius man siūloma nuolat.“

 

Vaikystė, laisvamaniai tėvai ir svajonės

 

Stellanas Skarsgårdas gimė 1951 m. birželio 13 d. Geteborge, Gudrun ir Jano Skarsgårdų šeimoje. Pavardę jo senelis sugalvojo pats. Juk pavardžių Švedijoje prireikė tik praėjusio amžiaus pradžioje, iki tol vaikui buvo duodamas tėvavardis. Įstatymas dėl pavardžių priimtas tik 1901 metais. Būsimasis daugiavaikis tėvas Stellanas Skarsgårdas gimė didelėje šeimoje, buvo vyriausias iš penkių vaikų. Beje, aktorius iki šiol dalijasi vasarnamį su broliais ir seserimis. Apie savo vaikystę pasakojo taip: „Mano tėvai nesilaikė tradicijų ir nepripažino taisyklių. Jie buvo ateistai, nors Švedija tuomet dar buvo labai krikščioniška šalis. Mano auklėjimo etikos kodeksas buvo toks: būti geram žmonėms ir stengtis nepadaryti jiems žalos. Tėvas pabrėždavo, kad vertina mus visus kaip asmenybes, bet niekas pasaulyje nėra vertingesnis ar menkesnis už kitus. Tai geras principas didelei šeimai.“ Tėvas buvo maištininkas, atmesdavo beveik visas socialines normas. Taip formavosi jaunojo Stellano charakteris. Laisvė jam yra svarbiausia vertybė. Jis teigia, kad nepripažįsta jokių autoritetų, tik asmeninę kompetenciją.

 

Šeima nuolat kraustėsi, todėl berniukas susipažino su įvairių Švedijos sričių gamta ir gyvenimo būdu. Skarsgårdai gyveno Upsaloje, Kalmare ir netgi mažame Totebo kaimelyje, kur buvo vos du šimtai gyventojų. Iš pradžių Stellanas svajojo tapti diplomatu, norėjo keliauti ir skleisti taiką pasaulyje. Labai domėjosi politika ir garsių valstybės veikėjų biografijomis. O noru tapti aktoriumi užsidegė visai netikėtai. „Tiesą sakant, nežinau, kodėl tapau aktoriumi. Sunku paaiškinti. Nemoku kalbėti ir apie aktorystės esmę. Aš tiesiog vaidinu. Kartą man buvo pasiūlyta parašyti knygą apie aktorystę, bet nesugebėjau. Juk kaip aprašyti kovą su savo baimėmis? Kaip perteikti įkopusio į aukštus kalnus patirtį? Būtent tai man yra aktorystė.“ Tėvas rėmė sūnų, kai berniukas pranešė šią žinią, bet skatino pirmiausia baigti mokslus, įgyti „rimtą“ profesiją, kad turėtų kuo remtis gyvenime. Tačiau Stellanas metė mokyklą. Aktorystės amato taip pat niekur nesimokė.

 

Ir vėl staigmena. Sulaukęs septyniolikos Stellanas staiga išpopuliarėjo. Televizijos seriale paaugliams „Bombi Bitas ir aš“ („Bombi Bitt och jag“, 1968) pagal populiarią Fritiofo Nilssono Pirateno knygą įkūnijo pagrindinį personažą, panašų į Marko Twaino romano herojų Heklberį Finą. Ir tapo paauglių dievaičiu. Merginos kraustėsi iš proto, bet Stellano tėvai padėjo jam išsaugoti šaltą galvą: „Jau tada žinojau, kad reikia nustatyti ribas tarp privatumo ir viešojo įvaizdžio bei nuosekliai jų laikytis“, – vėliau kalbėjo aktorius. Be to, sėkmės nepavyko paversti pinigais – jis uždirbo tik 7, 5 tūkst. Švedijos kronų, o to, kaip pats juokauja, nepakako net narkotikams.

 

Karjeros pradžia

 

Po šios sėkmės Skarsgårdas vaidino Helsingborgo, Malmės, Upsalos teatruose, o 1972–1988 m. – Stokholmo Karališkajame dramos teatre. Pirmuoju filmu tapo režisieriaus Mikaelio Ekmano švelniai erotiška komedija „Vasaros išvykos į paplūdimį“ („Strandhugg i somras“, 1972). Jis suvaidino Stokholmo salyno laivų degalinėje dirbantį Eriką, kuris mėgsta fotografiją. Įsimylėjęs jau susižadėjusią Sonją, vaikinas pradeda slapta ją fotografuoti. Filmavimo metu baigėsi pinigai – Skarsgårdas iki šiol negavo atlyginimo. Nuo pat pirmųjų vaidmenų jis buvo drąsus aktorius, galėjo apsinuoginti ekrane, nevengė sekso scenų. Skandalingame Torgny Wickmano filme „Anita“ („Anita“, 1973) jis vaidino psichologijos studentą, kuris parsiveda į namus septyniolikmetę erotomanę ir išklauso jos sukrečiančią išpažintį. Dėl atviro pobūdžio filmas buvo uždraustas Norvegijoje ir Naujojoje Zelandijoje. Jis neišlaikė laiko išbandymo, tačiau vėliau tapo pretekstu Larso von Triero „Nimfomanei“. Filmavosi ir provokatoriaus Vilgoto Sjömano dramoje „Tabu“ („Taboo“, 1977), kur tyrinėjamos įvairios lytinės tapatybės, neatitikusios visuotinai pripažintų normų.

 

Greitai jis ėmė filmuotis pas garsiausius švedų režisierius. Tačiau pasaulinės šlovės susilaukė 1982 m. suvaidinęs naivų, visų skriaudžiamą ir žeminamą našlaitį Sveną režisieriaus Hanso Alfredsono dramoje „Silpnaprotis žudikas“ („Den enfaldige mördaren“, 1982). Veiksmas vyksta praeito amžiaus 4-ajame dešimtmetyje. Sveną žiauriai išnaudoja darbdavys. Įžeistas ir pažemintas jaunuolis lyg ir randa naujus namus, dėl netikėtos meilės pradeda atsitiesti. Tačiau jo kankintojai lengvai nepasiduoda. Geras žmogus, kurį pasaulis nuskriaudė, gali pasikeisti. Už šį vaidmenį aktorius buvo apdovanotas Švedijos nacionalinio kino „Auksiniu vabalu“ ir Berlyno kino festivalio „Sidabriniu lokiu“. Tuomet jis susipažino su agente Jerry Scott, ši įkalbėjo jį vykti į Los Andželą. Kelias į Holivudą prasidėjo nuo epizodo populiariame filme „Nepakeliama būties lengvybė“ („The Unbearable Lightness of Being“, 1988), kurį pagal Milano Kunderos romaną sukūrė Philipas Kaufmanas. Po dvejų metų jam buvo pasiūlytas sovietinio povandeninio laivo kapitono Tupolevo vaidmuo Johno McTiernano trileryje „Raudonojo Spalio medžioklė“ („The Hunt for Red October“, 1990). Skarsgårdas uždirbo 50 tūkst. dolerių – daugiau nei bet kada anksčiau. Bet tai dar nebuvo jo tikros tarptautinės karjeros pradžia.

 

Kol kas jis toliau sėkmingai keliavo po garsiųjų švedų režisierių filmavimo aikšteles. Tarp jų buvo ir Ingmaras Bergmanas: Skarsgårdas suvaidino Horacijų didžiojo meistro televizijos filme „Žmonų mokykla“ („Hustruskolan“, 1983) pagal Molière’ą. Neseniai aktorius nustebino tokiais žodžiais apie režisierių: „Mano santykiai su Bergmanu buvo sudėtingi, nes jis nebuvo malonus žmogus. Bergmanas buvo manipuliatorius. Visi jį bando teisinti, bet man atrodo, kad jo požiūris į kitus žmones buvo keistas. Jis manė, kad kai kurie žmonės nieko verti. Aš jaučiau, kaip jis jais manipuliavo. Menininkai yra prieštaringos asmenybės. Gali būti puikus menininkas, o kartu labai sudėtingas žmogus. Tai nereiškia, kad jis negali sukurti kažko didingo.“

 

Po kelerių metų Skarsgårdas puikiai pasirodė pagrindinio Bergmano oponento Bo Widerbergo dramoje „Gyvatės takas“ („Ormens väg på hälleberget“, 1986) pagal Torgny Lindgreno romaną. Tai pasakojimas apie paklusnumo kainą, pasirinkimą tarp tikėjimo bei žmogiškojo orumo, perteikiamas per sunkų vyrų skriaudžiamos jaunos moters Tėjos likimą XIX a. pabaigoje. Vietos turtuolis verčia ją kasmet mokėti rentą už jau mirusio tėvo skolas. Pinigų nėra, tad mokestis imamas „natūra“, ir moteris iš esmės tampa sekso verge. Pasenęs šeimininkas perduoda ją savo sūnui, jį vaidino Skarsgårdas. Šį kartą jis įkūnijo tikrą niekšą, it gyvatė šliaužiantį tarp uolų. Karlas Orsa nuolat išsisukinėja, ieško pateisinimo savo žemiems poelgiams, bandydamas išpirkti kaltę smulkiomis dosnumo apraiškomis. Ir nors pagaliau jis sulaukia atpildo, spėja suluošinti gyvenimus ir pražudyti beveik visus Tėjos didėjančios šeimos narius. Juk net beveik sutraiškyta gyvatė vis dar gali gelti, ir palaipsniui iš daug kančių patyrusio namo liks tik pėdsakas žemėlapyje – kryžius.

 

Visai kitoks Skarsgårdo įkūnytas Skageno grupės dailininkas Sørenas Krøyeris Kjellio Grede’s biografinėje dramoje „Hip hip hurra!“ (1987). Šis filmas – tai nuostabi XIX a. pabaigos menininkų kolonijos, įsikūrusios Jutlandijos pusiasalio šiaurėje, gyvenimo interpretacija. Dailininkai, poetai ir kompozitoriai, susibūrę šioje bendruomenėje, vėliau meno istorikų buvo pavadinti „Skageno grupe“. Pagrindinis filmo herojus Krøyeris buvo žinomiausias Danijos dailininkas šimtmečių sandūroje. Gimęs psichiatrinėje ligoninėje, jis paveldėjo motinos ligą, tačiau likimas jam padovanojo viską, kas gražiausia. Jo žmona Marie buvo vaidinama gražiausia šalies moterimi. Jis tikėjo rožinėmis spalvomis nuspalvintu pasauliu. Jis visada priešinosi liūdesiui ir abejonėms, tikėdamas, kad grožis, šviesa ir draugystė yra vertingiausia, kad be jų negalima gyventi. Filmas pasakoja apie šio menininko didelę ir neatsakytą meilę, apie kančią ir kaip ją įveikė dėl savo vertybių.

 

Aktorius įkūnijo garsų švedų diplomatą Raoulą Wallenbergą, gelbėjusį Vengrijos žydus per Antrąjį pasaulinį karą kitame Kjellio Grede’s filme „Labas vakaras, pone Valenbergai“ („God afton, herr Wallenberg“, 1990). Režisieriaus Pelle’s Berglundo trileriuose „Teroristas pagal užsakymą“ („Täcknamn Coq Rouge“, 1989) ir „Demokratiškas teroristas” („Den demokratiske terroristen“, 1992) pagal populiarius Jano Guillou romanus jis suvaidino superagentą Karlą Hamiltoną. Atliko pagrindinį vaidmenį ir „Oskarui“ nominuotoje istorinėje dramoje „Jautis“ („Oxen“, 1991), ją režisavo žymus kino operatorius Svenas Nykvistas.

 

Larso von Triero draugas

 

Ilgokai aktorius buvo žinomas tik Švedijoje, tarptautinė šlovė artėjo labai iš lėto. Rimto proveržio teko laukti iki 45-erių, kai danų režisierius Larsas von Trieras pakvietė jį į filmą „Prieš bangas“ („Breaking the Waves“, 1996). Filmas pelnė Kanų kino festivalio Didįjį žiuri prizą, Europos kino akademijos apdovanojimus keliose kategorijose, buvo nominuotas „Oskarui“ ir „Auksiniam gaubliui“.

 

„Dievinu Larsą, mes tapome draugais, nes jis man labai patiko kaip žmogus. Kartu sukūrėme šešis filmus. Žinoma, jis neurotikas, išgyvena nuotaikų kaitas, bet jis žavus, jautrus, protingas, inteligentiškas, beprotiškai įdomus, mielas. Manau, paslaptis čia ta, kad Larso filmavimo aikštelėje aktorius privalo nebekontroliuoti savęs: turi būti lankstus, pasitikėti režisieriumi, ieškoti, kurti, užmiršti paruoštas schemas, atrasti naujas. Kai filmavome „Prieš bangas“, kiekvieną dieną mus pasitikdavo Larso sugalvotas plakatas: „Daryk klaidas.“ Man tai tinka. Leidžiu sau būti laisvas ir eksperimentuoti. Nėra malonumo be rizikos.“

 

Pirmą kartą su von Trieru Skarsgårdas susitiko miniseriale „Karalystė“ („Riget“, 1994), kai pirmoje serijoje šis atliko nedidelį advokato vaidmenį. „Prieš bangas“ – antrasis susitikimas. Skarsgårdas vaidino Janą, naftos platformos darbininką, kuris patiria rimtą sužalojimą. Paralyžiuotas vyras bijo, kad žmona Bes jį paliks, todėl ragina ją grįžti į įprastą gyvenimą ir prašo pasakoti apie savo erotinius nuotykius su kitais vyrais. Perskaitęs scenarijų, Skarsgårdas nusprendė, kad tai pirmoji meilės istorija, su kuria jis gali susitapatinti. Jis mums parodo antipatišką personažą, žiūrovui keliantį gana neigiamas emocijas, nepaisant žmonos meilės.

 

Muzikinėje dramoje „Šokėja tamsoje“ („Dancer in the Dark“, 2000) von Trieras buvo numatęs Skarsgårdui didesnį vaidmenį, tačiau aktorius jau buvo užimtas kitur, todėl sutiko suvaidinti gydytoją, kuris diagnozuoja Selmai progresuojantį regos sutrikimą.

 

Po trejų metų matome jį sukrečiančioje režisieriaus dramoje „Dogvilis“ („Dogville“, 2003) tarp šešiolikos garsių aktorių, kurie įkūnijo Dogvilio gyventojus. Nicole Kidman vaidinama Greis slepiasi šiame miestelyje nuo tėvo gangsterio. „Tai gražus miestelis, kur žmonės turi savo svajones“, – sako Greis, o paskui kartu su ja stebime, kaip lėtai, suvokę savo pranašumą, žmonės tampa žiaurūs, kaip mėgaujasi savo galia, intuityviai ieško silpnos vietos ir smogia ten, kur labiausiai skauda. Kiekvienas iš veikėjų yra kitoks ir savaip įdomus. Skarsgårdo vaidinamas Čakas, skirtingai nuo kitų, jau nuo pirmųjų kadrų nemalonus, agresyvus šunsnukis. Pats aktorius su tuo sutinka ir sako: „Čakas iš tikrųjų nėra malonus. Mano uždavinys suteikti šiam personažui kitą matmenį. Jeigu aš darausi per daug žiaurus, tai kitame kadre stengiuosi suvaidinti kiek švelniau.“

 

Eschatologinėje dramoje „Melancholija“ (2011) Larsas von Trieras pasakoja apie nežinomą planetą Melancholiją, pavojingai artėjančią prie Žemės. Tai pasaulio pabaigos saga. Šį kartą pagrindinės veikėjos Džastin (Kirsten Dunst) partneris yra Stellano sūnus Alexanderis Skarsgårdas. Pats aktorius vaidina nedidelį, kiek šaržuotą herojės viršininką, reklamos agentūros vadovą Džeką. Griežtas, bejausmis, vien darbu besirūpinantis tipas pasirodo vestuvių vakarėlyje ir reikalauja sukurti reklaminį šūkį. Bet jam tenka išklausyti ir jausmingiausią filmo monologą.

 

Stellanas Skarsgårdas nedvejodamas priima kiekvieną von Triero pasiūlymą. Taip buvo ir garsiojoje „Nimfomanėje“ („Nymphomaniac“, 2013). „Jis man paskambino ir pasakė: „Noriu nufilmuoti pornografinį filmą, ar jame pasirodysi?“ Sutikau be jokių abejonių. Tai ilga istorija, kurią gatvėje sumušta nimfomanė Džo (Charlotte Gainsbourg) pasakoja ją priglobusiam senam viengungiui Seligmanui (Stellan Skarsgård). Mergina bjaurisi savimi, nes, vedama geismo, ji griaudavo gyvenimus, daužydavo širdis. Intelektualas Seligmanas sėdi su šlepetėmis, gurkšnoja arbatą ir analizuodamas sveiku protu dėlioja jos istoriją į psichologiškai įtikinamą priežasties ir pasekmės seką, aiškindamas vėlesnes moters reakcijas, ieškodamas joms pateisinimo ir analogiškų elgsenos pavyzdžių gamtos bei kultūros srityse. Vyras nuosekliai stengiasi pateisinti nimfomanės poelgius, tačiau jo argumentai tampa vis absurdiškesni, o elementai, kuriais būtų galima susieti moters pasakojimo fragmentus, pamažu išnyksta. Seligmano vaidmuo šiame pasakojime antraeilis. Jis atrodo visiškai atsiribojęs ir suteikia Džo draugystės ir supratimo vilties. Jis padeda jai pradėti kurti naują pasaulį ir čia pat viską žiauriai atima. Šis tolerantiškas intelektualas iš pradžių užjaučia pagrindinę heroję, bet galiausiai pareikalauja iš jos sekso. „Girdėjau, kad kai kurie nenori žiūrėti filmų su manimi po to, kai aš nusifilmavau „Nimfomanėje” ir ten parodžiau savo vyrišką organą. Liūdna. Bet aš nesigailiu dėl tos scenos“, – vėliau pasakojo aktorius. Už šį vaidmenį jis buvo nominuotas Danijos kino apdovanojimui „Bodil“ ir Europos kino akademijos apdovanojimui. Skasgårdas juokauja, kad su Seligmanu jį jungia tik skaitymo aistra, o šiaip jis visą gyvenimą mėgavosi seksu ir su šiuo nemaloniu intelektualu neturi nieko bendro.

 

Apie von Trierą aktorius kalba noriai: „Man patinka, kad mes per daug nekalbame apie tai, ką darome. Mes tiesiog puikiai leidžiame laiką kartu. Jis rašo labai gerus scenarijus. Tada mes dirbame su jais ir žiūrime, kas iš to gali išeiti. Su juo jaučiuosi visiškai saugus, nes žinau, kad savo tikslams jis visada panaudos tai, kas tavyje geriausia. Apskritai man patinka su juo būti.“ Į klausimą, kodėl kadaise pavadino save kastruotu jaučiu, švelninančiu įtampą tarp aktorių von Triero filmavimo aikštelėje, aktorius atsakė: „Tai pusiau juokai, pusiau tiesa. Iš tiesų aš nuraminu žmones filmavimo aikštelėje, nes pats esu ramus. Bent jau išoriškai. Net jeigu bijau. Mano vaidybos stilius gali nuraminti situaciją. Jis gana nepretenzingas. Nesielgiu kaip žvaigždė. Bet tai sakydamas juokavau.“

 

Kartais aktorius net švelniai pašiepia von Trierą: „Kartą jis man tarė: „Stellanai, pagaliau žinau, kokius filmus kuriu.“ – „Tikrai? Tai kokius filmus kuri, Larsai?“ – paklausiau. „Kuriu filmus, kurių dar niekas nėra sukūręs“. – „Taip, Larsai. Būtent tai ir darai“. Skarsgårdas svajoja apie kitą projektą su danų režisieriumi, tačiau, kaip pats pripažįsta, šansų nedaug dėl Parkinsono ligos, su kuria kovoja von Trieras.

 

Aktorius, kuris skuba filmuotis

 

Skarsgårdas mėgsta keisti vaidmenis komerciniuose ir nepriklausomuose filmuose, bendradarbiaudamas su gerais, bet mažiau žinomais režisieriais. „Man svarbu filmuotis nedidelėse, mažo biudžeto juostose, kur režisierius yra savarankiškesnis, o istorijos sudėtingesnės. Noriu remti tokio pobūdžio filmus.“ Anot aktoriaus, jo pasirinkimą filmuotis viename ar kitame projekte lemia režisieriaus asmenybė.

 

Norvegų režisieriaus Eriko Skjoldbjærgo trileris „Nemiga“ („Insomnia“, 1997) vėliau tapo pagrindu Christopherio Nolano to paties pavadinimo filmui (2002). Skandinaviškame variante Stellanas Skarsgårdas vaidino Joną Engstromą, protingą, bet arogantišką detektyvą, dėl pašlijusios reputacijos išsiųstą į miestelį šiaurės Norvegijoje, kur vasarą saulė šviečia 24 valandas per parą. Kartu su partneriu jis turi padėti vietos policijai ištirti penkiolikmetės merginos nužudymo bylą. Persekiodamas įtariamą žudiką, Jonas padaro lemtingą klaidą: netyčia nužudo savo kolegą. Bandydamas nuslėpti nusikaltimą, manipuliuoja įrodymais ir vis labiau komplikuoja padėtį. Dėl slegiančio kaltės jausmo ir kankinančios nemigos Engstromas turi susidurti ne tik su žudiku, bet ir su savo sąžine. Aktorius puikiai perteikia laipsnišką grimzdimą į beprotybę, kurią dar labiau skatina liga. Engstromo vaidmuo laikomas vienu geriausių aktoriaus karjeroje.

 

Dar viena tvirta draugystė sieja Skarsgårdą su norvegų režisieriumi Hansu Petteriu Molandu. Viename interviu aktorius juokavo: „Mes kaip sena sutuoktinių pora: aš nerimauju, kai ilgam išsiskiriame.“ Tačiau vos pamatęs draugą iškart pajunta šaltį, nes Molandas dažnai filmuoja labai šaltose vietose.

 

Pirmą kartą jiedu susitiko 2000 m. šeimyninės dramos „Aberdynas“ („Aberdeen“) filmavimo aikštelėje. Jaunai teisininkei paskambina sunkiai serganti motina, prašydama dukters surasti alkoholiką tėvą ir atvežti jį į ligoninę atsisveikinti. Atstumiantį ir apgailėtiną tėvą, kuris nepaprastu greičiu ritasi žemyn, įtikinamai suvaidino Skarsgårdas. Atgyja tėviški šio degradavusio žmogaus jausmai ir jis net bando padėti dukrai. Anot aktoriaus, tai buvo fiziškai sunkus vaidmuo, reikėjo net nugalėti gėdos jausmą. „Kaip aktorius renkuosi rodyti sudėtingą, daugiaprasmį personažą, atskleisti vidinius prieštaravimus, nes tai padaro jį žmoniškesnį. Nenorėjau, kad žiūrovai matytų tik beviltišką alkoholiką.“ Buvo nominuotas Europos Akademijos prizui už geriausią vyro vaidmenį.

 

Po dešimties metų Molando juodojoje komedijoje „Savaip sąžiningas žmogus“ („En ganske snill mann“, 2010) jis suvaidino banditą Ulriką. Po daugelio metų kalėjime išėjęs į laisvę jis pasijunta bejėgis kaip kūdikis. Savo boso dėka randa darbą (netikusį) ir butą (dar blogesnį). Dienas leidžia pamalonindamas kelias nelaimingas moteris, krapštydamasis automobiliuose ir besiruošdamas keršyti informatoriui, dėl kurio pateko už grotų. Ilgą laiką Ulrikas atrodo pasyvus kaip lėlė, mėtoma iš vienos vietos į kitą. Tačiau rodomas nuolankumas visai nereiškia, kad nekils kaitrių emocijų. Skarsgårdas išryškina kiekvieną Ulriko charakterio bruožą, paversdamas jį baltąjį lokį primenančiu personažu: iš pirmo žvilgsnio mielas, bet vienu letenos mostu gali priploti žmogų. Kad tai tik tariamas kontrastas, įrodo paskutinės scenos. Šio charakterio dvilypumas atskleidžia dar nematytas mįslingai neutralaus veido aktoriaus ypatybes.

 

Kitąkart su Hansu Petteriu Molandu susitiko trileryje „Metų pilietis“ („Kraftidioten“, 2014). Skarsgårdo vaidinamas Nilsas Dikmanas – paprastas sniego valytuvo vairuotojas, valantis užverstus apylinkės kelius. Kai jo sūnus žūsta per gangsterių susidūrimą, vyras imasi pats vykdyti teisingumą. Su kirviu jis atkeršija visiems niekšams, o jų kūnus, susuktus į vielinį tinklą, įmeta į krioklį. Skarsgårdo personažas dviprasmiškas: kuklus, uždaras žmogus net patį save nustebina staigiu žudikiškų polinkių protrūkiu. Buvęs padorus pilietis virsta negailestingu keršytoju ir žudiku. Anot aktoriaus, „tai keršto filmas, bet tai nereiškia, kad tokiam kerštui reikia pritarti. Žmonės neturi būti žudomi. Linčo teismo turėtume vengti. Bet kartu reikia suprasti šį žmogų. Kiekvienas, turintis vaiką, žino, kad pirmoji reakcija tokioje situacijoje visada yra primityvi. Jis neturi jėgų kitaip su ja susidoroti.“ Skarsgårdas ne tik atliko pagrindinį vaidmenį, bet buvo ir filmo prodiuseris bei kaskadininkas. Įdomu, kad po penkerių metų Molandas režisavo anglišką filmo perdirbinį „Šaltas kraujas“ („Cold Pursuit“, 2019), čia vaidino Liamas Neesonas. Šiuos du aktorius sieja dar vienas įdomus faktas. Stevenas Spielbergas buvo numatęs Skarsgårdą Oskaro Schindlerio vaidmeniui, vis dėlto paskutinę akimirką jis pasirinko Liamą Neesoną. Tačiau filme „Šindlerio sąrašas“ šis kartais primena Skarsgårdą.

 

Naujausias Skarsgårdo darbas su Molandu – filmas „Vogti arklius“ („Ut og stjæle hester“, 2019) pagal Pero Pettersono romaną. Įdomu, kad didžioji filmo dalis nufilmuota Lietuvoje: lietuviška gamta labai tiko perteikti norvegų kaimo atmosferą. Tai neskubus, apmąstymų kupinas pasakojimas apie laiko bėgimą ir susitaikymą su praeitimi. Aktorius vaidina našlį, kuris po žmonos mirties persikelia į gimtuosius kraštus Norvegijoje ir užsisklendžia vienatvėje. Tačiau susitikimas su ekscentrišku kaimynu jam primena jaunystės įvykius, ir atsiveria prisiminimų srautas.

 

Tais pačiais metais Skarsgårdas vaidino ir Molando žmonos Marios Sødahl filme „Viltis“ („Håp“, 2019), apdovanotame prizais Berlyno, Briuselio ir kituose tarptautiniuose kino festivaliuose. Aktorius pasakojo: „Žinojau Marios asmeninę istoriją ir ką ji išgyveno susidūrusi su vėžiu. Mačiau daug filmų, pasakojančių apie drąsias, nuostabias moteris, kovojančias su nepagydoma liga, bet šio filmo scenarijus man buvo ypatingas dėl asmeninių priežasčių. Filme „Viltis“ stebime Tomo ir Anjos santykių raidą, todėl dialogai nėra svarbiausi, svarbus šių žmonių buvimas kartu, jų gestai, žvilgsniai, mimika, tai, kaip jų kūnai reaguoja vienas į kitą. Būtent iš to matyti, ar herojai artimi vienas kitam. Kai pradėjau skaityti scenarijų, supratau, kad filmas kalba ne tik apie ligą, jo tamsias akimirkas kompensuoja humoras, o tai įrodo, kad Maria į šią istoriją žiūri iš šalies. Tai tikrai nėra sentimentalus filmas. Ne mažiau svarbu, kad ir mano herojus Tomas toks nėra ir nebandė būti Hansu Petteriu Molandu, o mano ekrano žmona Anja nėra Maria. Tai filmas apie gyvenimą, meilę, jos prasmę, santykius, į karjerą orientuotą egzistenciją, buvimą kartu, šeimą, vaikus. Šiame filme vaidinę vaikai man labai priminė mano paties vaikus, kai jie buvo jaunesni. Norėčiau, kad šis filmas paskatintų žiūrovus apmąstyti savo pasirinkimus ir savo gyvenimą.“

 

Geresni ir prastesni Holivudo filmai

 

Kalbėdamas apie savo darbą JAV, Skarsgårdas prisiminė: „Kai aš pradėjau tarptautinę karjerą Holivude, dėl amerikiečių ksenofobijos visi užsieniečiai turėjo vaidinti neigiamus personažus. Tai buvo dar Šaltojo karo metai, todėl teko vaidinti banditus su rusišku akcentu.“

 

Dažnai pasirodydavo epizodiniuose vaidmenyse populiariuose filmuose su amerikiečių kino žvaigždėmis. Guso Van Santo „Oskarais“ apdovanotoje psichologinėje dramoje „Gerasis Vilas Hantingas“ („Good Will Hunting“, 1997) jo partneriais buvo Robinas Williamsas, Mattas Damonas, Benas Affleckas. Suvaidino profesorių Džeraldą Lombu, kuris pirmasis atskleidžia savo mokinio Hantingo talentą ir pastebi jo psichinius nukrypimus. Režisieriaus Johno Frankenheimerio trileryje „Roninas“ („Ronin“, 1998) jis kartu su Robertu De Niro, Jeanu Reno ir kitomis kino garsenybėmis tapo slaptą misiją vykdančio agentų būrio nariu. Dramoje „Du gyvenimai“ („Passion of Mind“, rež. Alain Berliner, 2000), kur jo partnerė buvo Demi Moore, vaidino pavydų meilužį. Kartu su Clive’u Owenu, Keira Knightley, Stephenu Dillane’u nusifilmavo nuotykių filme „Karalius Artūras“ („King Arthur“, rež. Antoine Foqua, 2004).

 

Skarsgårdas dažnai vaidina antagonistus: ciniškus politikus, despotiškus patriarchus, grėsmingus lyderius. Jis sugeba pasiekti tamsiausias žmogaus prigimties kertes. Jo įvaizdžiui įtakos turi fizinės savybės – aukštas ūgis, ryškiai išreikštas žandikaulis, giliai įdubusios akys.

 

Skarsgårdą gerai pažįsta nuotykių serijos apie Karibų jūros piratus gerbėjai. Dviejose šio ciklo dalyse aktorius įkūnijo siaubingą skenduolį Bilą Ternerį, Orlando Bloomo vaidinamo Vilo Ternerio tėvą. Filmas „Karibų piratai: numirėlio skrynia“ („Pirates of the Caribbean: Dead Man’s Chest“, 2006 ) gavo „Oskarą“ už geriausius vizualinius efektus, o „Karibų piratai: pasaulio pakrašty“ („Pirates of the Caribbean: At World’s End“, 2007) tapo pelningiausiu metų filmu. Aktoriaus kuriamas Bilas, apaugęs čiuptuvais ir kriauklėmis, primena jūros pabaisą. Tačiau tėvo ir sūnaus susitikimas labai įtaigus, emocingas, suteikia gilumo šiam lengvam veiksmo filmui, griaudamas pirato įvaizdį ir piešdamas abejonių ir sąžinės priekaištų kamuojamą vyrą, kuris bet kokia kaina stengiasi patikti sūnui. Šis darbas aktoriui ypač patiko. Jis pabrėžė, kad buvo malonu ir smagu dirbti su Johny Deppu.

 

Ne visus filmus su Skarsgårdu lydėjo sėkmė. 2006 m. aktorius su Javieru Bardemu ir Natalie Portman pasirodė paskutiniame „Oskaro“ laureato, čekų režisieriaus Milošo Formano filme „Gojos vaiduokliai“ („Goya’s Ghosts“, 2006), suvaidino Goyą. Nepaisant žinomų aktorių ir garsaus režisieriaus, filmas buvo nuostolingas. Jis sulaukė ne tik neigiamų kritikų atsiliepimų, bet ir sukėlė skandalą: žurnalistai herojų replikose įžvelgė analogijų su JAV politikų pasisakymais dėl karo Irake.

 

Muzikinėje komedijoje „Mamma Mia!“ (rež. Phyllida Lloyd, 2008) su Meryl Streep, Pierce’u Brosnanu ir Colinu Firthu Skarsgårdas ne tik žaismingai suvaidino lengvabūdį mergišių, jūrininką Bilą Andersoną, bet ir dainavo žinomas legendinės grupės „ABBA“ dainas. Aktorius prisipažino, kad tai jam buvo iššūkis, nes jis nelaiko savęs nei geru dainininku, nei šokėju.

 

Šlovės aktoriui pridėjo Davido Fincherio detektyvinis trileris „Mergina su drakono tatuiruote“ („The Girl with the Dragon Tattoo“, 2011), kuriame pagrindinius vaidmenis atliko Danielis Craigas ir Rooney Mara. Stiego Larssono proza, perteikta Davido Fincherio, įgauna visus tamsių įvykių atspalvius. Skarsgårdas vaidina dviprasmišką personažą, psichopatą ir maniaką Martiną Vangerį, slepiantį didžiules paslaptis. Pasak aktoriaus: „Kūriau Martiną kaip beprotį, bet kartu žmogų, kuris buvo seksualiai tėvo išnaudojamas, buvo jo žmogžudystės liudininkas. Manau, aktoriaus uždavinys net tokį pabaisą vaizduoti kaip žmogų.“

 

Skarsgårdas spindėjo madinguose superherojų veiksmo filmuose, sukurtuose pagal „Marvel“ visatos komiksus. Suvaidino astrofiziką Eriką Selvigą filmuose „Toras“ („Thor“, 2011, rež. Kenneth Branagh), „Keršytojai“ („The Avengers“, rež. Joss Whedon, 2012), „Toras 2: tamsos pasaulis“ („Thor: The Dark World“, rež. Alan Taylor, 2013), „Keršytojai: Altrono era“ („Avengers: Age of Ultron“, rež. Joss Whedon, 2015).

 

2018 m. Skarsgårdas prisijungė prie režisieriaus Terry Gilliamo tragikomedijos „Žmogus, kuris nužudė Don Kichotą“ („The Man Who Killed Don Quixote“) populiarių aktorių grupės. Šiuo filmu buvo uždarytas Kanų kino festivalis.

 

Apie savo karjerą Holivude ir dalyvavimą didelio biudžeto projektuose jis kartą pajuokavo: „Kadaise girdėjau, kad nesuteikiu savo vaikams saugumo jausmo, kad esu neatsakingas, nes netaupau pinigų banke. Žmonės priekaištavo, kad turint didelę šeimą reikia taupyti. Ir tikriausiai sunku su jais nesutikti. Bet aš esu laimingas ir turiu privilegiją – vaidinu ir mažo biudžeto Europos kine, ir brangiuose amerikietiškuose filmuose. Sutikdamas vaidinti tokiuose filmuose kaip „Karalius Artūras“, „Karibų piratai...“ ar „Mamma Mia!“, galiu surizikuoti vaidmenų kokybe, kad kartais pakviesčiau savo šeimą egzotiškų atostogų. Mėgstame važiuoti į Meksiką, o neseniai nuostabiai praleidome laiką Šri Lankoje. Dvidešimt penki žmonės mažame viešbutyje. Paplūdimys, saulė, kortos, saldus tinginystės malonumas... Kai oras tinkamas, važiuojame į savo namelį saloje pietų Švedijoje. Ten dažnai gaminu maistą ir skalbiu. Ne todėl, kad privalau. Man tai patinka.“

 

Skarsgårdas grįžo ir į televizijos ekraną. Vienas iš pavyzdžių – britų detektyvinis miniserialas „Riveris“ („River“, 2015), kur jis suvaidino pagrindinį personažą, policininką, kamuojamą kaltės jausmo dėl partnerės mirties. O grįžti į normalią kasdienybę trukdo liga, kuri po šio įvykio ėmė stiprėti. Policininkas mato mirusiųjų vizijas iš įvairių epochų. Iš košmarų supintas vaidmuo ypač išsiskiria, kai lygini su kitais kriminalinių serialų protagonistais.

 

Skarsgårdas atliko rusų gangsterio vaidmenį šnipų trileryje „Išdavikas“ („Our Kind of Traitor“, rež. Susanna White, 2016). O po metų įkūnijo tenisininko Borgo trenerį pagal tikrus įvykius sukurtoje sporto dramoje „Bjornas Borgas prieš Makenrojų“ („Borg vs McEnroe“, rež. Janus Metz Pedersen, 2017).

 

Miniseriale „Černobylis“ („Chernobyl“, rež. Johan Renck, 2019) aktoriui teko vaidinti realų asmenį – SSRS Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoją Borisą Ščerbiną, vadovavusį komisijai, atsakingai už branduolinės elektrinės avarijos padarinių likvidavimą. Jis priklausė partijai ir dirbo sistemai, kuria tikėjo ir kurią gynė. Įvykus šiai katastrofai, jis pradėjo abejoti ir galiausiai turėjo pasirinkti: ar ginti tai, kuo tikėjo visą gyvenimą, ar pasakyti tiesą. Skarsgårdo kietaodis Ščerbina po truputį keičiasi ir kartu su mokslininku Valerijumi Legasovu stengiasi sumažinti Černobylio atominės elektrinės sprogimo pasekmes.

 

Aktorius interviu kalbėjo, kad jam buvo įdomu vaidinti žmogų, kuris gynė neveikiančią sistemą, o vėliau suprato, kad klydo. „Visada smagu šiek tiek suklaidinti žiūrovus. Įdomu atskleisti žmoguje slypinčius prieštaravimus, o ne jo ėjimą viena kryptimi. Kine dažniausiai kalbama apie geruosius ir bloguosius. Realiame gyvenime taip nėra. Tam tikrose situacijose mes visi galime įvykdyti pačius žiauriausius nusikaltimus. Mes juos ir vykdome to net nesuprasdami, įsitikinę absoliučiu savo teisumu. Serialo pradžioje aš sąmoningai parodžiau jį labiau iš neigiamos pusės, kad žiūrovui būtų įdomiau stebėti jo transformaciją.“ Už šį vaidmenį Skarsgårdas gavo pirmąjį savo karjeroje „Auksinį gaublį“ ir buvo nominuotas „Emmy“ apdovanojimui. Aktorius juokavo, kad sėkmės priežastis – antakiai, kuriuos jam uždėjo grimuotojas Danielis Parkeris, ir kad dėl nepastebimų antakių jo veidas iki tol žiūrovams buvo nepakankamai įsimintinas. Filmuodamasis šiame seriale Skarsgårdas lankėsi ir Lietuvoje.

 

Fantastinis nuotykių serialas „Andoras“ („Andor“, sumanymo autorius Tony Gilroy, 2022–2025) tapo kūriniu iš tolimos galaktikos, kuris po ilgo laiko vėl užkariavo žiūrovų širdis. Skarsgårdo vaidinamas personažas Lutenas Raelis įkūnija visus svarbiausius ginkluotos kovos už laisvę bruožus. Kaip rodo vėlesni serialo sezonai, herojus nėra toks nepriekaištingas, kaip galima buvo manyti, atsižvelgiant į konflikto pusę, kurią jis pasirinko. Maištas reikalauja pasiaukojimo, nepopuliarių ir kartais žmonėms skausmą sukeliančių sprendimų – visa tai dėl aukštesnio gėrio. Aktorius savo antraplaniam personažui suteikia nepaprasto intensyvumo, patraukia žiūrovų dėmesį, žavėdamas tai kupina magnetizmo, kiek bauginančia asmenybe, tai stulbinančia ramybe.

 

Skarsgårdas filmavosi ir Denis Villeneuve’o „Kopoje“ („Dune“, 2021), ir jos tęsinyje („Dune: Part Two“, 2024) pagal Franko Herberto romaną. Interviu aktorius pasakojo, kad filmavimas nebuvo lengvas, nes norint sukurti bjaurų ir mirtinai bauginantį piktadario barono Vladimiro Harkoneno įvaizdį kasdien teko praleisti po septynias valandas vien tik grimui, o be to, vėl priaugti svorio. Buvo priverstas judėti su specialiais prietaisais ir kai kuriose scenose atrodo nežmoniškai aukštas. Vien jo žvilgsnis verčia drebėti. Šis įspūdingas įvaizdis ir fenomenali vaidyba lemia, kad, vos pasirodęs ekrane, jis nustelbia kitus aktorius.

 

Skarsgårdas vis dar aktyviai dirba, tačiau prieš trejus metus jo gyvenimas trumpam sustojo. Jis patyrė insultą tarp dviejų „Andoro“ sezonų ir „Kopos“ dalių. Aktorius juokais tai pavadino „idealiu laiku“. Insultas nepraėjo be pėdsakų, ir „Kopų“ tęsinio filmavimo procesas jau buvo kitoks. Jis pasakojo: „Po insulto mano argumentacija tapo daug silpnesnė. Mano kalba nerišli, jaučiau, kad negaliu normaliai dalyvauti pokalbyje. Staiga negaliu prisiminti vardų, negaliu tęsti minties, kai paaiškinti reikia keliais sakiniais. Tai erzina, bet kita vertus, aš gyvas. Galiu dirbti. Radau būdą grįžti į darbą. Man davė ausinę, per kurią skaitydavo tekstą. Tačiau to nepakanka, nes turiu savo ritmą, kurio reikia laikytis.“ Aktorius prisipažino, kad tai, kas įvyko, jį išgąsdino dar ir todėl, kad jo tėvas mirė po antrojo insulto. „Žinoma, man kilo mintis, kad tai pabaiga. Aš nežinojau, koks sunkus bus insultas ir ar jis pasikartos. Man nebaisi mirtis, aš bijau prarasti galimybę normaliai gyventi ir tapti neįgalus.“

 

Daugiavaikis tėvas ir aktorių dinastijos pradininkas

 

Stellanas Skarsgårdas – daugiavaikis tėvas. Visi jo sūnūs debiutavo kine jaunesni nei dešimties metų. 1975 m. jis vedė gydytoją My Günter, su ja susilaukė šešių vaikų – Alexanderio, Gustafo, Semo, Billo, Eios ir Valterio. Išsiskyrė su My 2007 m., o 2009 m. susituokė su prodiusere Megan Everett. Šioje sąjungoje gimė dar du berniukai – Ossianas ir Kolbjörnas. Apie savo atžalas Skarsgårdas pasakoja: „Visus vaikus matau kartu maždaug kas tris mėnesius, o bent penkis ar šešis iš jų – kas savaitę. Iš šalies mūsų garsios diskusijos prie pietų stalo gali atrodyti konfliktiškos, bet tik diskutuojant galima pasiekti kompromisą. Tarp vyriausio ir jauniausio mano aštuonių vaikų yra 36 metų skirtumas, ir tik viena mergaitė. Kiekvieno abiejų mano žmonų nėštumų metu mano dukra sakydavo: „Tikiuosi, tai ne mergaitė.“ Aš niekada neturėjau jokių ambicijų jų atžvilgiu, išskyrus tai, kad jie turi būti dori žmonės, ir stengiausi jiems parodyti, kad pilnavertis gyvenimas – tai ne savanaudiški siekiai, o tai, kas padaro jus vertingesnius draugams ir šeimai.“

 

Skarsgårdas sako neskatinęs vaikų tapti aktoriais. Tik spėja, kad jie pasekė jo pėdomis, nes matė, kiek pasitenkinimo teikia šis darbas. „Laikau save „nepotėčiu“, nes dėl jų sulaukiu daug gerumo, o gal ir darbo“, – sako jis pusiau juokais. Ir pasakoja apie savo indėlį auginant vaikus: „Kai jie buvo maži, su žmonomis dalijomės namų ruošos darbais. Per tarpus tarp filmavimų maudydavau juos, keisdavau vystyklus, ruošdavau vaikams maistą, žaisdavau su jais, guldydavau miegoti. Buvau ir tėvas, ir motina. Ir man patiko šios užduotys, nemanau, kad tai kokia nors nemaloni pareiga. O šiandien, kai sūnūs jau suaugę, man tiesiog patinka su jais sėdėti prie televizoriaus ir žiūrėti geras futbolo rungtynes ar kokias nors sporto varžybas. Manau, kad visų pirma vaikams suteikdavau daug laisvės. Nes tai jų gyvenimas, o ne mano. Tai jų pasirinkimai, jų sprendimai. Niekada nebuvau tobulas tėvas ir vis dar toks nesu. Neslėpiau nuo jų savo trūkumų. Jie matė, kad kartais būdavau dėl ko nors supykęs, kad klydau, kad buvau neteisingas, ne visada turėjau jiems laiko. Tačiau niekada sąmoningai jų neapgaudinėjau, nemelavau. Svarbiausia abipusė tėvų ir vaikų pagarba. Aš gerbiau jų nuomonę, taip pat ir tą, su kuria nesutikau, ir dėl to mano pastabos jiems reiškė ne prievartą ką nors daryti, o patarimą, kurį gali priimti arba atmesti. Aš tik prašydavau, kad jie pagalvotų apie tai, ką sakau. Niekada nesitikėjau pagarbos sau vien dėl to, kad esu tėvas.“

 

Penki Skarsgårdo sūnus tapo aktoriais, be to, jiems sekasi. Pats tvirtina, kad niekada nepadėjo savo vaikams prasimušti į didįjį ekraną. „Sąžiningai sakau, aš visiškai nenorėjau, kad mano vaikai eitų tuo pačiu keliu. Būčiau džiaugęsis, jei jie būtų pasirinkę ką nors kita. Juk būti aktoriaus tėvo šešėlyje – ne pats maloniausias dalykas. Bet jie pasirinko, ir aš turiu tai gerbti. Laimei, jie labai greitai patys visko pasiekė ir mane pralenkė visais atžvilgiais, todėl aš jais be galo didžiuojuosi.“

 

Stellanas Skarsgårdas gyvena Švedijoje. Sako, kad gyvenimo lygio atžvilgiu nėra geresnės šalies nei jo gimtinė. Paklaustas, kodėl nenori gyventi Los Andžele, kur jau įsikūrė sūnus Alexanderis, aktorius atsakė: „Ne, man pakanka, kad ten turiu savo agentą. Aš neištverčiau vietoje, kuri nuolat gyvena kinu ir dėl kino. Holivudo studijos ilgą laiką nesidomėjo pasauliu už Amerikos ribų.“

 

„Sentimentali vertė“

 

Norvegų režisierius Joachimas Trieras vadina Skarsgårdą „Ponu Kinu“, nes šis dirbo su kūrėjais iš viso pasaulio. Gustavo Borgo vaidmenį dramoje „Sentimentali vertė“ („Affeksjonsverdi“, 2025) režisierius rašė specialiai Skarsgårdui. Jis matė jame idealų kandidatą suvaidinti narcizišką, savimi pasitikintį vyrą, kuris yra žavus ir turi humoro jausmą.

 

Žinomas kino režisierius Gustavas Borgas dėl savo darbo, o gal ir dėl egoizmo ilgus metus beveik nebendravo su dukromis: talentinga aktore Nora ir dėl šeimos karjeros atsisakiusia Agnes. Tėvas grįžta į šeimos namus buvusios žmonos laidotuvių dieną. Prisipažįsta, kad norėtų, jog Nora vaidintų jo naujame filme. Dukra atsisako. Gustavas nemoka išreikšti emocijų, nemoka meilės kalbos. Jis mėgina užmegzti ryšį su dukra, bet daro tai nepatraukliai. Nora ilgisi artumo, o jis jai siūlo vaidmenį filme. Tik vėliau moteris supras, kad tai jo būdas priartėti. Be abejo, šis siužetas labai artimas ir paties Stellano Skarsgårdo likimui.

 

Kai sūnus Alexanderis pamatė „Sentimentalią vertę“ Telurido festivalyje, išėjo iš salės sugniuždytas ir apkabino tėvą. „Gražus filmas. Tu vaidini save, tiesa?“ Gustavo Borgo vaidmuo atnešė Stellanui Skarsgårdui pirmąją „Oskaro“ nominaciją karjeroje. „Žinoma, nebuvau tam pasiruošęs, nes maniau, kad esu per senas“, – juokavo jis, atsiimdamas „Auksinį gaublį“. Keista, kad po tokios filmografijos, sulaukęs 74 metų, netikėtai buvo nominuotas už vaidmenį kiek sentimentalioje, bet jautrioje norvegų režisieriaus dramoje.

 

Po ligos Skarsgårdas filmuojasi mažiau ir peržiūri savo gyvenimo vertybes: „Iki šiol kasdien buvai pasinėręs į karjerą, į uždarbį, ir staiga pradedi suprasti, kad galbūt siekei iliuzijos, kad tai, kas svarbu, yra mažiau įspūdinga, tai – santykiai su kitais žmonėmis, ramybė, saugumas, tavo šeima, vaikai. Tai tarsi mūsų ryšių išbandymas, nes netikėtai susiduriame su ekstremaliomis situacijomis. Patiriame save kitaip. Atrandame tam tikrą tiesą apie save.“

 

Paklaustas, ar kartais susimąsto, kaip pavyko pasiekti tokios įspūdingos tarptautinės sėkmės, kai geriausi Europos ir JAV režisieriai nori dirbti su tavimi, aktorius atsakė: „Pats nežinau. Galiu tik pasakyti, kad visada atsiduodu projektui, kuriame vaidinu. Net jei vaidmuo nedidelis. Ir manau, kad filmas visada svarbesnis už mane. Filmavimo aikštelėje esu jautrus sąveikai su kitais aktoriais, nes būtent scenose, kuriose neištariama nė žodžio, dažnai vyksta daugiausia. Svarbu, kaip žmonės juda prieš kamerą, kaip žiūri vienas į kitą. Būtent čia slypi magija.“ Ir prieštarauja žvaigždės statusui: „Ne! Neapkenčiu raudonų kilimų, ypač įspraustas į nepatogų kostiumą, pozavimo prieš objektyvus. Draugams esu Skarsanas. O aktoriams – paprastas darbo kolega.“

 

Neįmanoma apžvelgti visos didžiulės Stellano Skarsgårdo filmografijos, ir tikrai mažai žmonių, matyt, žiūrėjo visus jo filmus. Dar sunkiau aptarti jo vaidybos stilių. Tai aktorius chameleonas, stebuklingai talentingas kūrėjas, perkandęs savo amatą ir nepaprastai pagavus, pasižymintis intuicija. Nemačiau jo vaidinančio blogai.