Nebylus „Kino pavasario“ kinas

Iš trumpametražių filmų konkurso

„Nuopuolis“
„Nuopuolis“

„Kino pavasario“ trumpametražių konkursinės programos sudarytojai padalijo filmus į penkias programas. Šiame tekste bus kalbama apie programos „Nebylu“ filmus. Juose dažniausiai pasakojama vaizdu. Jis dominuoja: kuria jausmus, atmosferą, simbolius, metaforas. Septyni filmai pristato universalias temas – tai meilė, kasdienio gyvenimo problemos, emigracija, mirtis.

 

Rumunų režisieriaus Andrei Cretulescu filmas „Ramona“ (2015) – tai trijų žmogžudysčių, kurias įvykdė raudoną automobilį vairuojanti agresyvi šviesiaplaukė, triptikas. Režisierius nepateikia priežasčių, kodėl nužudomi trys vyrai, tik pakankamai atviroje pabaigoje, kai pagrindinė veikėja ruošiasi skambinti telefonu, matome kitos moters fotografiją. Tai, matyt, nuoroda į priežastį, galbūt kerštą.

 

Rumunų režisierės Roxanos Stroe filme „Juodasis penktadienis“ (2015) rodomos patogiai įsitaisiusio ant namo stogo snaiperio Michailo vykdomos žudynės. Viso šio makabriško proceso priežastis – noras sumažinti eilę prie būtiniausių produktų. Rumunija filme – komunistinė šalis, kurioje reikalingų prekių deficitas, o atsidūręs eilės gale filmo veikėjas netenka galimybės įsigyti maisto. Sėdėdamas ant namo stogo, vis suvalgydamas po gabalėlį cukraus, jis ramiai šaudo į „konkurentus“. Filme sužavėjo operatoriaus darbas, efektingi sulėtinti kadrai. Nuo taiklaus šūvio krentančios žudiko aukos primena paveikslą, tarsi ant drobės būtų formuojama kompozicija, tiksliai parenkant būsimų figūrų eiliškumą, pasiskirstymą pilko asfalto erdvėje.

 

Abu rumunų režisieriai kino priemonėmis kuria tam tikrą „mirties estetiką“. Pagrindiniai jų filmų veikėjai tiki savo veiksmų teisingumu, nedvejoja, šaltai atlieka savo „misiją“.

Urtės ir Johano Oettingerių animacinis filmas „Nuopuolis“ (2016) šiek tiek pozityvesnis. Rumunų filmuose dominavo žmogaus pasirinkimas, jis rodomas kaip lemiamas. „Nuopuolyje“ galia perleidžiama gamtai, stichijai ir jos dėsniams. 6 minučių lėlinės animacijos filmas įtraukia nuo pat pirmųjų kadrų. Audra ir stingdantis šaltis, atrodytų, juntamas net kino salėje, kalnai, uolos kuria dviprasmišką jausmą, apimantį didingą gamtos grožį ir kartu žiaurią, nevaldomą jos jėgą. Su šia stichijos galia supriešinamas paukštis. Erelis dažniausiai suvokiamas kaip išdidus, stiprus, tačiau filme jis nesugeba pasipriešinti. Rodoma jo paskutinė kelionė, skrydis, gyvenimo ir mirties susidūrimas. „Nuopuolyje“ dominuoja baltas, pilkas, melsvas koloritas, bet saitai, simboliškai susiejantys su mirtimi, – ryškiai raudoni, grėsmingi.

 

Lenkų režisieriaus Marcino Podolieco „Dokumentiniame filme“ (2015) sujungiami pieštinės animacijos kadrai ir autentiškos fotografijos. Filmo herojus bando apmąstyti savo gyvenimą: tai monologas, retoriniai klausimai, praeities prisiminimai – fotografijos. Taip pat liūdesys, vienatvė. Paliečiama ir emigracijos tema, nes visi trys herojaus vaikai išvykę. Pasirinkęs praeitį rodyti fotografijomis, o pasakojimą kurti animacijos technika, režisierius simboliškai teigia, kad pagrindinio veikėjo praeitis suvokiama kaip tikra, apimanti daug detalių, įvykių, o dabartinis gyvenimas – niūrus, blankus, nupieštas tik keliais štrichais.

 

Kroatijoje gyvenančios ir kuriančios estų animatorės Chintis Lundgren „Gyvenimas su Hermanu H. Rottu“ (2015) kitų filmų kontekste gal atrodys naivus ir net pakankamai linksmas. Jis apie skirtingą žiurkės Hermano ir su juo kartu apsigyvenusios katės požiūrį į tvarką bute. Vienam tinka netvarka, chaosas ir visa tai papildantis „sunkusis metalas“, kitai reikia švaros, tvarkos ir klasikinės muzikos. Po galingo butą sugriaunančio konflikto viskas pasikeičia, tačiau ar pokyčiai ir taip ilgai siektas tikslas atneša naudos?

 

Vengrų režisierės Rékos Bucsi filmas „Meilė“ (2016) panardina į siurrealistinį, neturintį aiškaus naratyvo vaizdinių srautą. Bendros vengrų ir prancūzų gamybos filmas – šiltas pasakojimas apie meilę, kuri atskleidžiama keistais, lyg iš pasakos, sapno kylančiais vaizdiniais.

 

Slovakų režisierės Miros Fornay „Sodininkai“ (2016) – nespalvotas, kontrastingų nuotaikų, nebyliojo kino stilių prisimenantis filmas. Jo herojus Konas yra iš Tanzanijos. Jis padėjo nedideliame namelyje gyvenančiai moteriai. Iš dėkingumo ji vaikiną priglaudė. Tačiau galiausiai jis tęsia kelionę, ieško laimės, prieglobsčio kažkur Europoje. Filme įdomiai – ne dialogais, bet spalva – plėtojama aktuali emigracijos tema. Ji atskleidžiama simboliškai – spalvotais nedideliame televizoriuje matomais žinių apie pabėgėlių invaziją į Europos šalis vaizdais.