Stebukladario lazdelei prisilietus

Šeimos tradicija – puoselėti brangų palikimą

„Kinematografiniame vaidinime“ buvo parodyta apie 15 restauruotų Mélièso filmų, juos lydėjo šmaikštūs, žaismingi jo proanūkės Marie-Hélène Lehérissey- Méliès pasakojimai bei komentarai ir proproanūkio Lawrence’o Lehérissey-Méliès fortepijoninės improvizacijos kiekvieno siužeto tema. Taip prancūzų televizijos TFI darbuotoja ir jos sūnus, pianistas bei kompozitorius, tęsia šeimos tradiciją – saugoti ir skleisti talentingojo protėvio palikimą.

Šią misiją pradėjo dar Mélièso anūkė Madeleine, nuo mažens gyvenusi su seneliu. Ji prisiminė, kad 1929 m. „Salle Pleyel“ senelio garbei surengtam vakarui pavyko atrasti tik 8 filmus – daugumą sunaikino jis pats arba jie dingo Pirmojo pasaulinio karo metais. Filmų paieškas pradėjusi dar 1949-aisiais, 1961 m. (Mélièso gimimo šimtmečio proga) Madeleine Malthête-Méliès su savo vyru René įkūrė asociaciją „Les Amis de Georges Méliès – Cinémathèque Méliès“. Jos tikslas – rasti, išsaugoti, restauruoti ir rodyti Georges’o Mélièso filmus. Iki šiol jau atrasta 211 filmų (iš maždaug 520 sukurtų). Šešis dešimtmečius trukęs pasiaukojusių artimų žmonių darbas davė rezultatų – dabar Mélièsas yra vienas iš kino pionierių, kurio filmai geriausiai išsaugoti.

Pirmoji mokslinė fantastika žavi ir šiandien

Praėjus 109 metams nuo pasirodymo ekranuose vėl galime išvysti visiškai restauruotą spalvotą „Kelionės į Mėnulį“ („Le Voyage dans la lune“) versiją. Filmą, kuris buvo laikytas dingusiu, 2010 m. prikėlė naujam gyvenimui du pasauliniai filmų restauravimo ekspertai, dvi pelno nesiekiančios organizacijos – „Groupama Gan Foundation for Cinema“ ir „Technicolor Foundation for Cinema Heritage“. Pasinaudojus pažangiomis skaitmeninėmis technologijomis vienas po kito buvo atkurti ir sudėti 13 375 kadrų fragmentai. Grupės AIR nariai sukūrė filmo muzikinį takelį. Pernai pirmą kartą parodytas Kanų kino festivalio atidarymo ceremonijoje, filmas apkeliavo jau per 40 šalių.

„Kelionę į Mėnulį“ Mélièsas nufilmavo 1902 m. gegužę. Buvo išleistos dvi versijos: nespalvota ir spalvota, kur kiekvienas kadras nuspalvintas rankomis. Pagal tuos laikus tai buvo ilgas filmas – apie 16 minučių – ir jis sulaukė didelio tarptautinio pasisekimo. Bet pirmoji kino istorijoje „bomba“ taip pat buvo ir vagiama, ir plagijuojama. Nors Mélièsas 1923 m. sudegino savo filmų negatyvus, nespalvota versija išliko. Tačiau spalvota versija laikyta dingusia. 1993 m. originali filmo juosta atsirado Barselonoje – privatus kolekcininkas ją padovanojo Katalonų filmotekai (Filmoteca de Catalunya). Deja, ji buvo labai nukentėjusi. Pagal mainų programą ją perėmė „Lobster Films“, ir po dvejų metų kantraus restauratorių darbo pradėjo matytis vaizdų fragmentai. Tačiau turėjo praeiti dar aštuoneri metai, kad nauja pažangesnė technologija leistų tęsti pradėtą restauraciją. „Kelionė į Mėnulį“ – pirmasis filmas, kurį UNESCO įtraukė į pasaulinį paveldą (2002).

Sujungęs epochas

Georges’as Mélièsas nuo 1896 iki 1913 metų sukūrė ir parodė 520 filmų, daugumoje pats ir vaidino. Jis suvokė kiną kaip originalią kūrybą, kaip nuostabią priemonę išreikšti savo kūrybines idėjas. Net ir po daugiau kaip šimto metų jo filmus įdomu žiūrėti.

Nuo mažumės gražiai piešęs, kūręs puikias marionetes, Georges’as norėjo studijuoti tapybą, bet turėjo nusileisti tėvui ir dalinti savo laiką tarp privačių dailės pamokų ir klestinčio šeimos avalynės verslo. 1884 m. išsiųstas į Londoną steigti batų fabriko filialo, Mélièsas susidomėjo magija. Jį pakerėjo garsiausias tų laikų iliuzionistas Johnas Nevilas Maskelyne’as, kurio teatre Mélièsas lankėsi kas vakarą. Pora metų praktikos – ir Mélièsas jau rodė triukus viešai, o 1885 m. įvykusios vedybos su turtingų draugų dukra Eugénie Genin leido jam visiškai atsidėti savo pomėgiui. 1888 m., tėvui pasitraukus iš verslo, jis pardavė savo dalį broliams, o pats Paryžiuje, Italų bulvare, nusipirko teatrą. „Théâtre Robert Houdin“ Mélièsas rodė savo iliuzionistinius triukus, pamažu paversdamas juos didesniais ar mažesniais spektakliais. Per devynerius metus jis parodė žiūrovams maždaug trisdešimt naujų spektaklių, buvo teatro direktorius, pagrindinis aktorius, režisierius, scenografas, kostiumininkas.

Susidomėjimas kinu neatėjo staiga. Dar iki pirmos viešos brolių Lumière’ų filmų peržiūros Paryžiaus „Grand Café“, Mélièsas eksperimentavo su skaidrių projekcijomis. Tačiau būtent 1895 m. gruodžio 28-ąją, sėdėdamas užtemdytame kambaryje ir stebėdamas, kaip brolių Lumière’ų išradimas – aparatas, kuris filmavo, įamžino ir projektavo judančius vaizdus šešiolikos kadrų per sekundę greičiu, – pakeri publiką, jis panoro įvaldyti tuos kerus. Broliai Lumière’ai savo išrastos kino kameros jam nepardavė, nors Mélièsas pasiūlė net 10 tūkstančių frankų. Tačiau Mélièsui pavyko Londone nusipirkti kelių filmų kopijas ir paprastesnį Roberto W. Paulo projektorių, kurį jis patobulino. Taip filmų rodymas tapo integralia jo teatro spektaklių dalimi. Netrukus rinkoje pasirodė įvairios kino kameros, o Mélièsas 1896 m. vidury susuko pirmą savo filmuką (mažiau nei minutės trukmės „Kortų partiją“, „Une partie des cartes“). Jame vaidino pats Mélièsas, jo brolis Gastonas ir pora draugų. Filmavo ir daugiau „gyvenimo vaizdelių“, o netrukus pradėjo kurti kitokį kiną – „scènes composées“, t. y. vaidybinį, su aktoriais, mizanscenomis, scenografija, kostiumais, grimu ir triukais. Kiną, kurį dabar tęsia kad ir Stevenas Spielbergas.

Kino spindesys ir skurdas

Šeimai priklausančiame sklype Paryžiaus priemiestyje Montrėjuje (Montreuil) 1897 m. pavasarį Mélièsas pastatė ir įrengė pirmą pasaulyje kino paviljoną, primenantį didelį šiltnamį, nes jo stogas ir sienos buvo iš stiklo. Tais pačiais metais įkūrė ir kino studiją „Star Film“. Per kitus 15 metų (1896–1913) jis išbandė praktiškai visus žanrus: nuo politinių aktualijų ir dokumentikos (kurią suprato kaip įvykių atkūrimą, o ne fiksavimą) iki pasakų, triukų, kelionių, erotinių, siaubo filmų. Pirmas Europoje (antras pasaulyje) kūrė kino reklamas, yra pripažintas mokslinės fantastikos pradininku. Mélièso kinas – autorinis: jis pats rašė istorijas (trumpučius scenarijus), statė dekoracijas, rinko apšvietimą, pats režisavo, vaidino, montavo, platino ir propagavo savo filmus.

Kuo Mélièso filmai buvo populiaresni, tuo daugiau jis kentėjo nuo piratavimo (ypač JAV) – autorių tepasiekdavo maža pelno dalis. Namie ant kulnų lipo konkurentai. Finansinė ir meninė nepriklausomybė – puiku, tačiau kinas augo ir keitėsi, o Mélièsas nebespėjo su laiku. Įsteigęs vieną pirmųjų pasaulyje kino kompanijų, jis prisidėjo prie kino raidos, o kartu tapo šio proceso auka.

Kritiški Mélièsui buvo 1913 metai: mirė žmona, jis praktiškai bankrutavo. Tik prasidėjęs karas sustabdė patalpų konfiskavimą: paviljonas Montrėjuje bei „Star Film“ atiteko konkurentams – „Pathé“ kompanijai 1923-aisiais. Tais pačiais metais buvo nugriautas „Théâtre Robert Houdin“. Apimtas nevilties Mélièsas sudegino filmų negatyvus bei didesnę dalį dekoracijų ir kostiumų (apie 400 juostų, Mélièso teatrą ir studiją karo metais perėmus kariškiams, buvo perdirbtos ir panaudotos kareiviškų batų kulnams dar 1917-aisiais).

1925 m. su antrąja žmona, daugelio savo filmų žvaigžde Jeanne d’Alcy jis įsigijo žaislų bei saldumynų kioskelį Monparnaso geležinkelio stotyje. Čia 1929-aisiais jį ir pastebėjo vienas pirmųjų sinefilų, paskatinęs visuomenę pagerbti vieną iš kino pradininkų vakaru „Salle Pleyel“. Septyniasdešimtmečio proga Georges’as Mélièsas buvo apdovanotas Garbės legiono kryžiumi, jam paskirtas butas kinematografininkų namuose Orli. Čia jis gyveno su žmona ir anūke iki pat mirties 1938 m. sausio 21 dieną.

Kas telpa į kadrą

Mélièso filmų stilistika atėjo iš puikios, nekaltos belle époque: jie komiški, ironiški, bet ne ciniški. Vis dėlto būtų neteisinga vertinti jį tik kaip iliuzionistą, kuris teatro triukus pritaikė kine. Mélièsas sukūrė tai, ką dabar vadiname kino reginiu. Kinas jam turi būti dėkingas už daug ką: naujus žanrus, daugybę filmavimo technologijos atradimų – pirmiausia specialiųjų efektų, kurie kine buvo taikyti beveik šimtą metų. Jis buvo tikras kino režisūros meistras – galėjo papasakoti istoriją viena scena, kai kitiems būtų prireikę tuzino.