Kaip prasimušti (ar pralošti) pasakų šalyje Holivude?

Pirmasis Amerikos lietuvis – kino operatorius, apsilankęs Lietuvoje 1909 m., buvo niujorkietis Antanas Račiūnas. Jis gimė 1878 m. Sintautuose, į JAV atvyko šimtmečio pradžioje. Padirbęs angliakasiu, nutarė susirasti švaresnį darbą – iš pradžių įsidarbino fotostudijoje, o vėliau „Pathé“ fi lmų studijos fi liale Niujorke kino operatoriumi. Ten Račiūnas įgijo nemažai patirties ir nutarė dirbti savarankiškai, kurdamas lietuviškus dokumentinius fi lmus. Nepavydėtomis sąlygomis sudėtingą veiklą tęsė iki 1922-ųjų.

Nors Antaną Račiūną galima laikyti lietuviškosios išeivių kinematografi jos pradininku, šio straipsnio tikslas – kiek plačiau stabtelti prie vieno unikalaus reiškinio – lietuviško vaidybinio fi lmo „Naktis Lietuvoje“, sukurto Holivude 1926 m., bei jo kūrėjo Prano Valuskio odisėjos.

Užkietėjęs žemaitėlis... bet neeilinis

Pranas Valuskis gimė 1895 m. lapkričio 23 d. Kužiuose. Jaunuolio netenkino darbas dėdės fotoatelje Šiauliuose, tad netrukus, tikėdamasis iš gyvenimo kažko daugiau, jis susikrovė lagaminą. Jo akiratyje buvo Amerika – svajonių šalis. Į Pranuko gyvenimą beldžiasi privaloma kariuomenės tarnyba, bet štai 1914 m., tarsi „mana“, iškritusi iš dangaus, atkeliauja „šipkartė“ (bilietas laivu į JAV, – R.M.L.). Valuskis atsiranda Bostone, o paskui nukanka pas kitą dėdę į Omahą. Likimo pirštas, kad ir šis turėjo fotostudiją. Tačiau neiškentė Valuskis ir ten, juk Holivudas – ne taip jau toli. Išspruko žinodamas, kad ten gyvens ir dirbs. Pranas – jau tada suamerikietintu vardu Francis – „Tintseltown“ (tuomet Holivudą visi vadino „blizgamiesčiu“) Fountain Avenue netrukus atidarė fotolaboratoriją. Kerintis, prabangus, šis miestas greitai užvaldė vaikėzą iš „Saulės miesto“. Dar visai neseniai plaukdamas laivu per Atlantą Valuskis išgirdo spalvingą pasakojimą apie knygnešius – drąsius patriotus, kurie iš Rytprūsių nelegaliai gabendavo į Lietuvą lietuvišką literatūrą. Ar ne nuostabi tema kino filmo scenarijui?

1926 m. įvairiuose JAV lietuvių laikraščiuose pasirodė anonsai, raginę scenos mėgėjus saviveiklininkus burtis į naujai įsteigtą „Lietuvių krutančių paveikslų artistų klubą“ – grupę, norinčią vaidinti lietuviškuose „mūviuose“. Entuziastas Valuskis siūlė nemokamai mėgėjams repetuoti jo fotostudijoje adresu 4707 Fountain Avenue, Holivude.

Dalį savo santaupų Francis investavo į būsimą lietuvišką fi lmą. Jis pardavinėjo savo neseniai įsteigtos kino bendrovės akcijas. Kadaise šio straipsnio autoriui jis pasakojo, jog tokių akcininkų turėjo apie 18. Pasikvietė apie tuziną lietuvių kilmės saviveiklininkų ir darbas prasidėjo. Tai ir buvo 60 minučių trukmės pirmojo vaidybinio filmo Holivude „Naktis Lietuvoje“ pradžia.

Čikaga, Bostonas, Filadelfija, Skrantonas, Niujorkas...

Valuskis buvo itin sumanus ir veržlus. Jis kasdien nuomojo butaforiją iš studijos „Famous Players Lasky Corporation“, mokėdamas nuo 60 iki 100 dolerių. Kažkodėl jam nebuvo leista filmuoti gatvėje, bet visi kostiumai ir bufatorija jam buvo prieinami. Francis pasamdė Lawrence’ą Underwoodą filmo prodiuseriu, profesionaliam kino operatoriui Williamui Beckway’ui buvo mokama 25 doleriai už valandą. Kai paklausiau Francio, ar buvo mokamas honoraras aktoriams, jis negalėjo pasakyti – paskutinis mudviejų pokalbis vyko 1986-aisiais, prieš pat Valuskio mirtį, kai jam jau buvo 91-eri.

Kas buvo šios pirmosios lietuviškos žvaigždės Holivude? Knygnešį Joną Steponį vaidino Pranas Lūšis, senelį Petrą Vitėną – Juozas Babkevičius, anūkę Oną Vitėnaitę – Edna Budrikaitė (vaikystėje) bei Irena Sedgevičaitė (dvidešimtmetė); Povilo Vitėno vaidmenį atliko Juozas Stankus, Povilo žmonos Elenos – Frances Budrik, Zofijos Vitėnaitės – Marė Stankus, žandaro Ivano Ivanovičiaus – Juozas Aftukas, Antano Joduko – Vladas Mesivikas. Rusus kareivius vaidino V.M. Sedgwickas, Tony Dobalas ir B. Mesivikas.

Valuskis – visų galų meistras. Jis subūrė aktorius, organizavo filmo finansavimą, pasamdė prodiuserį bei operatorių, įgyvendino visą reklamą, derino filmo peržiūrų maršrutą. Valuskis stengėsi, kad kuo daugiau žiūrovų „Naktį Lietuvoje“ pamatytų didmiesčiuose – Čikagoje, Bostone, Filadelfijoje, Skrantone, Niujorke. Visuose seansuose – sausakimšos salės. Filmas sulaukė atsiliepimų amerikiečių spaudoje ir net Holivude (pavyzdžiui, 1926 m. lapkričio 12 d. „East Hollywood Messenger“).

Sėkmingai apvažiavęs visą Ameriką, nenuorama Valuskis grižo į Kaliforniją su kita svajone – sukurti pirmąjį lietuvišką vesterną. Tam tikslui Francis pasikvietė savo artimą bičiulį Joną Bartkų. Tačiau neatsiradus finansų, šis žemaitėlio projektas sužlugo...

„Show must go on...“

Nors daugiau Valuskis nebandė kurti filmų, kino pramonės jis nepaliko. 1928 m. Valuskis nusipirko kiek apšiurusį kino teatrą Santa Barbaroje. Šiek tiek paremontavo, išdažė ir pardavė su 1 500 dolerių pelnu. Netrukus jis įsigijo du kino teatrus Los Andžele – „Buena Park“ ir „Belle Theater“ (abiejuose tilpo po 600 žiūrovų). 1929 m. Francis vedė Loraine Seeger – gabią gražuolę pianistę, kuri grodavo nebyliųjų filmų seansuose. Ekranus užvaldžius „kalbantiems filmams“, Loraine prarado darbą.

Valuskis neturėjo tikro kinematografinio išsilavinimo, todėl ir negalėjo siekti karjeros filmų gamyboje. Prie nepalankių aplinkybių prisidėjo ir didysis 1929 m. Volstrito biržos žlugimas, po kurio JAV ilgus metus alino ekonominė depresija. Tačiau Francis visada išliko optimistas. Net jo vizitinėje kortelėje (kol dar buvo pramogų versle) auksinėmis raidėmis buvo atspausdintas firminis posakis: „There’s no business like show business...“ , kortelės centre – jo korporacijos pavadinimas ACIREMA CORP. „Acirema“ yra žodžio „America“ atvirkštinis raidžių derinys. Vienas šiaulietis svajotojas pasirinko šią šalį savo idėjoms įgyvendinti.

Asmeniškas prierašas

Jau daugiau negu 35-erius metus aistringai tyrinėju lietuvių kinematografinius pėdsakus Amerikoje. Pagalvojau – reiktų ir „Kino“ žurnalo puslapiuose papasakoti apie mažai kam žinomą Holivude pagamintą filmą „Naktis Lietuvoje“ bei jo kūrėją Praną Valuskį. Šio straipsnio rezultatas – itin įdomūs nauji atradimai. Ne tik galėjau su Jumis pasidalinti iki šiol mažai kam žinomais faktais, bet ir savo stalčiuose aptikau net trejetą dešimtmečių ten gulėjusius dokumentus – aplanką su pluoštu retų autentiškų kino kadrų. Jie pirmąsyk publikuojami žurnalo puslapiuose.

Lieka įminti, ar buvo du šio filmo variantai – vienas su angliškais, kitais su lietuviškais subtitrais.

Galbūt šio filmo kūrėjas tikėjosi rodyti „Naktį Lietuvoje“ savo tėvynėje? Apmaudu, kad taip niekad ir nesužinosime... Laimė, filmas išliko (deja, ne visas, tačiau restauruotas) šių eilučių autoriaus archyve Čikagoje. Kai LR vyriausybė pastatys Nacionalinę kinemateką ir pradės rūpintis unikalių juostų išsaugojimu, gal ji atras būdą įsigyti ir šią itin retą juostą.