Bergmano sala
Bergmanas – vienas didžiausių kino kūrėjų, bene pirmasis įrodęs, kad filmas gali būti sudėtingesnis, gilesnis už ne vieną knygą iš aukščiausios lentynos. Parodęs, kad filmai gali perteikti subtiliausius žmogaus psichologijos aspektus, leisti tarsi per mikroskopą pamatyti tai, kas vyksta žmogaus viduje ir pasaulyje, kuriame nebeliko Dievo. Daugybė Bergmanui skirtų knygų, mokslinių tekstų vis dėlto tik iš dalies atspindi režisieriaus įtaką kinematografo raidai. Bergmano filmuose, jo prisiminimų ar autobiografinėse knygose galima rasti visus svarbiausius klausimus, be kurių neįmanomas mąstančio žmogaus gyvenimas. Tačiau Švedijoje jo nemėgo ir nuoširdžiai nesuprato režisieriaus genialumo. Bergmanas ne kartą rašė, kad jaučiasi stumiamas lauk, mandagiai nutylimas. Gal jis buvo per didelis tokiai mažai šaliai, gal erzino Bergmano filosofiškumas, pesimistinis požiūris į žmogų ir pasaulį, menininko nepriklausomybė.
Bergmanas mirė 2007-ųjų liepos 30 dieną. Jis palaidotas nedidelėje Forio saloje Baltijos jūroje. Ji kelis dešimtmečius buvo tikrieji Bergmano namai. Čia jis buvo laimingas, čia parašytos jo knygos, čia jis nufilmavo ir sumontavo ne vieną filmą. Foryje Bergmanas turėjo didžiulę filmų kolekciją ir kino sale paverstoje daržinėje kasdien rengdavo filmų peržiūras: režisierius nuo mažens buvo prisiekęs sinefilas. Po jo mirties namus nupirko kažkoks norvegų milijardierius, dabar vasarą čia vyksta „Bergmano savaitės“.
Pirmąkart saloje Bergmanas apsilankė 1960 metais, kai ieškojo natūros filmui „Kaip veidrodyje“ („Såsom i en spegel“, 1961), kuriuo prasidėjo naujas režisieriaus kūrybos laikotarpis ir radikaliai keitėsi poetika. Knygoje „Laterna magica“ režisierius rašė čia radęs savąjį peizažą ir įsimylėjęs šią vietą iš pirmo žvilgsnio. 1965 m. saloje Bergmanas filmavo „Personą“ – vieną geriausių ir mįslingiausių savo filmų, apie kurį sakydavo, kad šis išgelbėjo jam gyvybę.
„Personos“ scenarijus visada spausdinamas su įžanga „Gyvatės oda“ – esė, kurią Bergmanas parašė, 1965 m. kartu su Charlie’iu Chaplinu gavęs prestižinę olandų Erazmo premiją (Erasmusprijs). „Gyvatės odoje“ Bergmanas rašė: „Literatūra, dailė, muzika, kinas ir teatras vienas kitą apvaisina ir maitina. Naujos mutacijos, naujos formos atsiranda ir išnyksta. Šis iš tam tikros perspektyvos stebimas judėjimas kuria nervingo vitališkumo įspūdį; tai nuostabus menininkų užsidegimas rodyti sau ir vis labiau pakrikusiai publikai pasaulio, kuriam jau neberūpi, ką apie jį galvoja menininkai, vaizdą. Keliuose rezervatuose menininkai baudžiami, menas laikomas pavojingu ir vertu pančių arba dirigavimo dalyku. Tačiau menas yra laisvas, begėdiškas, neatsakingas, o judėjimas, kaip jau sakiau, yra intensyvus, beveik karštligiškas, jis primena skruzdžių pilną gyvatės odą. Gyvatė jau seniai nebegyva, suėsta iš vidaus, netekusi nuodų, bet išnara juda, pulsuoja gyvenimu.“ Bergmanas pratęsia šią mintį taip: „Stumdausi kartu su kitomis skruzdėmis, atliekame milžinišką darbą. Gyvatės oda juda. Tai ir tik tai yra mano tiesa.“ Esė baigiasi žodžiais: „Būti menininku savo sąskaita ne visada malonu. Tačiau tai turi ypatingą stiprybę: menininkas dalijasi savo likimu su kiekviena gyva būtybe, kuri taip pat egzistuoja tik savo sąskaita. Apibendrinu: iš visko sprendžiant, esame gana didelė bendrija, kuri tokiu būdu egzistuoja egoistiškoje bendruomenėje šioje šiltoje, nešvarioje žemėje, po šaltu ir tuščiu dangumi.“
„Persona“ pratęsė Bergmano apmąstymus apie meno beprasmiškumą. Režisieriaus alter ego filme tapo aktorė Elizabet Fogler (Liv Ullmann). Ji staiga nutyla ant scenos, spektaklyje, kuriame vaidina Elektrą. Aktorė atsisako kalbėti, nes staiga suvokia savo pastangų beprasmiškumą prievartos apimtame pasaulyje. (Tai iliustruoja dokumentiniai kadrai, kuriuose protestuodamas prieš karą Vietname susidegina budistas vienuolis.) Persona – tradicine graikų teatro kauke tampa jos tylėjimas. Elizabet atsisako bet kokių kontaktų su išoriniu pasauliu. Iš psichiatrijos klinikos ji vyksta pailsėti į salą kartu su slauge Alma (Bibi Andersson). Čia jos tarsi atsiskiria nuo viso pasaulio. Elizabet tyli, ji jaučiasi stipresnė ir, regis, nenustemba, kai aktore besižavinti Alma pradeda jai pasakoti savo giliai saugomas paslaptis, ilguose monologuose atskleidžia intymiausius išgyvenimus. Bet situacija keičiasi, kai paaiškėja, kad jas abi sieja kaltės jausmas dėl atstumto, nepageidaujamo vaiko (nemylimas, nelauktas vaikas, aborto sukeltas kaltės jausmas – nuolatinis Bergmano filmų motyvas). Garsiojoje filmo kulminacijoje, vykstančioje ties sapno riba, kurią nufilmavo Svenas Nykvistas, moterų veidai susilieja – viena veido pusė – Elizabet, kita – Almos. Jos tampa viena moterimi, viena tapatybe, viena kitos atvaizdu.
Kulminacinėse scenose Bergmanas paprastai visada rodo stambius aktorių planus. „Persona“ siūlo daugybę filmo interpretacijos variantų, tačiau, regis, ši scena Bergmanui svarbi, nes rodo ir racionalaus, tikrovę stebinčio, analizuojančio, bet nesugebančio nieko pakeisti menininko bei tikro, autentiško išgyvenimo vienovę. Moterys visada buvo svarbiausios Bergmano ne tik filmų herojės, – jo mylimųjų sąrašas būtų labai ilgas, nors režisierius iki šiol kaltinamas mizoginiškumu. Gal todėl, kad Bergmano filmų moterys kenčia ir kankina kitus, jų laimės troškimas virsta iliuzija, o režisieriui svarbi ir jų fiziologija, motinystės instinktas, erotizmas. Fizinis artumas jo filmuose dažnai vienintelis būdas pajusti artumą su kitu žmogumi.
Forio sala – ideali šio minimalistiško filmo dekoracija. Peizažas, jo formos, proporcijos, įvairūs pilkos ir juodos atspalviai („Persona“ – nespalvotas filmas, Bergmanas vienas paskutinių pradėjo kurti spalvotoje juostoje), jūra, horizonto linija, tyla, kurią nutraukia švyturio gausmas, magiška šviesa ir tarsi sustingęs, pakibęs veiksmo laikas veikia taip pat kaip žodžiai ar stambiu planu rodomas Elizabet žvilgsnis. Bet „Persona“ – tai ir apmąstymas apie kino prigimtį: nepaisant išorinio fabulos paprastumo ir stiliaus minimalizmo, tai vienas sunkiausiai „šifruojamų“ Bergmano filmų. Neatsitiktinai jo pradžioje praslenka vaizdai iš ankstesnių jo kūrinių, režisierius nuolat pabrėžia kino juostą, jos materialumą, kadre vis supriešina šviesą ir tamsą, o scenoje, kur Alma pasakoja apie grupinį seksą pajūryje, priverčia žiūrovus pamatyti tai, kas neužfiksuota kino juostoje.
„Persona“ buvo filmuojama 1965-aisiais, netrukus saloje Bergmanas pastatė namą sau ir Liv Ullmann. 2012 m. Dheerajo Akolkaro sukurto dokumentinio filmo „Liv ir Ingmaras“ („Liv & Ingmar“, Norvegija, Švedija, D. Britanija) pradžioje skamba toks aktorės monologas: „Turiu tiek daug prisiminimų apie šią salą. Maždaug penkiasdešimt prisiminimų metų. Aš ten vaidinau, režisavau. Radau ten geriausius draugus. Kadaise sala buvo mano namai. Tai neįtikėtina mano gyvenimo dalis. Ten aš sutikau Ingmarą. Jis pakeitė mano gyvenimą. Kai pirmąkart sutikau Ingmarą, buvau drovi, išgąsdinta, bet pajutau artumą. Jis buvo daug vyresnis, man buvo dvidešimt penkeri, o jam – keturiasdešimt šešeri. Jis buvo ne tik neįtikėtinai kūrybingas žmogus. Bet prisimenu, kad kiekvieną rytą, kai jis ateidavo, aš tiesiog pradėdavau verkti. Buvau apstulbinta. Bet staiga tai praėjo – aš įsimylėjau. Meilė. Forio sala, Švedija. Pirmoji vasara buvo gryna laimė. Saloje mes filmavome „Personą“, buvo karšta. Aš pradėjau pažinti kitą žmogų, jis pažino mane. Žodžių nereikėjo. Stovėjau basa ant smėlio, buvo taip gera, atrodė, kad jis kvėpuoja po mano kojomis. Niekad negalvojau, kaip gali baigtis mūsų santykiai. Atrodė, kad gyvenau tarp minkštų saulės šviesos ir aistros sienų. Ir laimės. Jokia vasara negali lygintis su šia. Pertraukose tarp filmavimų visada skaičiau knygas. Vieną kartą pamačiau, kad jie dar filmuoja: operatorius Svenas Nykvistas kažką darė su kamera, o už jo buvo Ingmaras. Jis tiesiog žiūrėjo į mane. Žinojau, kad jis kažką jaučia man ir tai buvo labai keista. Kai pamačiau jį sėdintį ir žiūrintį į mane, supratau, kad jis pripažino mane. Giliai viduje pagalvojau, kad jei aš tikrai pripažinta, vadinasi, esu verta meilės.“
Jų romanas truko nelabai ilgai – penkerius metus. Ullmann pagimdė dukterį, paskui pabėgo iš salos, bet ir toliau vaidino Bergmano filmuose. Ko gero, sala – tinkamiausia Bergmano filmo herojų ir jo paties gyvenamoji erdvė. Žinoma, uždara erdvė, vienatvė, kūryba neapsaugo jų nuo tragedijų ir žiaurios tikrovės kituose Foryje kurtuose filmuose – pasaulinio karo 1968 m. „Gėdoje“ („Skammen“), mirties ir beprotybės demonų „Vilko valandoje“ („Vargtimmen“, 1966), prievartos ir agresijos „Aistroje“ („En passion“, 1969). Baigdamas knygos „Vaizdai“ skyrių, skirtą „Personos“ filmavimui, Bergmanas rašė: „Dabar jaučiu, kad „Personoje“, o vėliau ir „Šnabždesiuose ir riksmuose“, nuėjau tiek toli, kiek galėjau. Jausdamasis laisvas prisiliečiau prie bežodžių paslapčių, kurias gali iškelti į paviršių tik kinas.“
