Inteligentai – filmų veikėjai

„Iliuminacija“, rež. Krysztof Zanussi, 1973
„Iliuminacija“, rež. Krysztof Zanussi, 1973

Sovietų kino tyrinėtojas Jevgenijus Margolitas mano, kad inteligentų tema buvo viena pagrindinių ir beveik pati paradoksaliausia, nes, „viena vertus, sunku įsivaizduoti centriniu linkusį į refleksiją personažą „pačiame masiškiausiame iš menų“. Juo sunkiau tai valstybėje, kur žodis „inteligentija“ dažniausiai buvo vartojamas su epitetu „supuvusi“ (o jei toks neskambėjo tiesiogiai, tai buvo nujaučiamas). Tačiau, kita vertus, beveik nuo savo atsiradimo momento sovietų kiną kūrė žmonės, kuriems autorinis pasisakymas, gerokai prieš atsirandant terminui „autorinis kinas“, buvo tikroji meninio kino kūrinio esmė. Šis kinas atsirado terpėje, kur erudicija ir intelektas buvo laikomi norma, o intelektualų autoritetas – nepajudinamas.“ (Gračiova, J., Margolit J., Noveišaja istorija otečestvennogo kino. 1986–2000, Kino i kontekst, r. VII, Sankt Peterburg, Seans, 2004.)

Pasak Gračiovos ir Margolito, inteligentas sovietų kine lyg veidrodis, kuriame galima atsekti ir politinę SSRS istoriją, ir visuomenės savivokos kelią. Trečiajame dešimtmetyje buvo skelbiamas nugalėjusio proletariato ir inteligentijos – aukštos klasės specialistų – bendradarbiavimas, tačiau dešimtmečio pabaigoje, po vadinamosios „Prompartijos“ proceso, kuriame mirties bausme buvo nubausti neva sabotažus rengę pramonės specialistai ir profesoriai, atsirado takoskyra tarp komunistinę ideologiją priimančių inteligentų ir tų, kurie nori kenkti valstybei.

Pasak Margolito, 4–5-uoju dešimtmečiais iš inteligento ekrane atimama teisė į refleksiją. Ji, kaip ir priklausymas aukštajai kultūrai, tampa „svetimo“ personažo atpažinimo ženklu. Paprastai jis akiniuotas, daug gestikuliuoja, augina barzdelę, vartoja senoviškus žodžius, rengia provokacijas, teroro aktus, rezga intrigas, groja pianinu. Teigiamas inteligentas šio dešimtmečio filmuose pasirodo epizoduose, dažnai tai senas komiškas profesorius, keistuolis. Po Stalino mirties situacija ėmė keistis, komiškas inteligentas pastebimai atjaunėjo ir darėsi vis labiau idealistas.

Inteligentas sovietų kine – tai kultūringas žmogus su aukštuoju išsilavinimu, ištikimas tarnavimo liaudžiai idealams, besirūpinantis darbo etika, principingas, atviras, moralinis lyderis. Žinoma, tuo atveju, jei inteligentas – teigiamas filmo herojus. Toks sovietų kine įsigali gana vėlai – Chruščiovo „atlydžio“ metais. Inteligento mitą atgaivino būtent „šestidesiatnikai“, tikėję „žmogiško veido“ socializmu.

Michailo Rommo, Marleno Chucijevo, Georgijaus Danelijos, Michailo Kaliko, Igorio Talankino, Iljos Averbacho, ankstyvųjų Kiros Muratovos, Larisos Šepitko filmų herojai – jauni mokslininkai, gydytojai, inžinieriai, menininkai – tipiški miesto gyventojai. Jie nervingi, nuolat skuba, mėgsta ironizuoti, bet paprastai ilgisi romantiškos meilės ir nuotykių. Inteligentiškumas panašiuose filmuose dažnai tampa etine kategorija, nes filmo personažas suvokia atsakomybę ne tik už save, bet ir už kitus, už kultūros likimą. Tačiau vis dėlto pagrindinis jų bruožas – tai, ką tuo metu buvo įprasta vadinti žodžių junginiais „savęs ieškojimas“ ir „dvasinis gyvenimas“. Į šias sąvokas tilpo idealo paieškos, savirefleksija, noras tobulėti, sugebėjimas suvokti kiekvienos akimirkos išskirtinumą ir istoriją, poetinis tikrovės suvokimas.

Nuo 6-ojo dešimtmečio vidurio – filmo „Brangus mano žmogus“ („Dorogoj moi čelovek“, pagal Jurijaus Germano romaną, rež. Josifas Cheificas, 1957) – tokius inteligentus idealistus, kuklius, principingus, atsidavusius darbui, bet „nemokančius gyventi“ gydytojus, mokslininkus, rusų klasikos personažus dažnai įkūnijo aktorius Aleksejus Batalovas. Kitu inteligento etalonu tapo vėliau Kozincevo filme Hamletą suvaidinęs Inokentijus Smoktunovskis. Įdomu, kad jie abu suvaidino mokslininkus atomininkus iš esmės požiūrį į inteligentus pakeitusiame Michailo Rommo filme „Devynios vienerių metų dienos“ („9 dnei odnogo goda“, 1962).

Du skirtingo temperamento, socialinės kilmės, požiūrio į gyvenimą ir meilę filmo personažai, kuriuos siejo pareiga mokslui ir profesijai, tapo daugybės kitų filmų sovietų inteligentų prototipais. Vėliau, Leonido Brežnevo stagnacijos dešimtmečiais, vis akivaizdesnė tapo inteligentų marginalizacijos ir degradacijos tema. Georgijaus Danelijos „Rudens maratone“ („Osennij marafon“, 1979) ar Romano Balajano filme „Skrydžiai sapnuose ir tikrovėje“ („Polioty vo sne i najavu“, 1982) rodomi inteligentai visiškai pasinėrę į asmenines dramas, jie sunkiai išgyvena suvokimą, kad gyvenimas nesusiklostė.

Psichologinių dramų veikėjais dažniausiai tapdavo inteligentai, menininkai, sudėtingo likimo žmonės, kuriems buvo svarbus pasirinkimo klausimas. Įdomu, kad šis klausimas sovietų kine skambėjo dažnai: vadinamuosiuose istoriniuose revoliuciniuose filmuose teigiamas veikėjas rinkdavosi revoliucionieriaus, kovotojo už laisvę kelią, komedijose – laisvę nuo miesčioniškų kaupimo idealų, filmuose apie karą – didvyrišką mirtį ir t. t. Nuolat iškylanti būtinybė rinktis pasąmoningai perteikė ir sovietinio žmogaus, kasdienybėje visą laiką susiduriančio su moralinio pobūdžio pasirinkimu, situaciją. Dažnai, pasitelkus meilės istoriją, buvo rodoma, kaip herojus (arba herojė) ieško gilesnio ryšio, nenori tenkintis aplinkos požiūriu į gyvenimą, miesčionišku laimės supratimu, kasdienybės rutina. Tokį poreikį skatina ir noras suvokti save ar istoriją, abejonės partnerio (partnerės) jausmų ir minčių nuoširdumu, autentiškumu. Matyt, neatsitiktinai, pradedant Chruščiovo „atlydžiu“, kelis dešimtmečius sovietų kine pasirinkimas pradedamas sieti su konformizmu, karjeros, materialių gėrybių siekiu. Tokio filmo veikėjas turi arba atsisakyti savo idėjų, tikslų, svajonių, meilės ir daryti karjerą, arba likti keistuoliu, bet įgyvendinti savo idėjas. Personažas dažnai pasirenka pabėgimą – į provinciją ar didžiules Sibiro statybas, bet kuo toliau nuo didmiesčio, kur jam neišvengiamai teks prisitaikyti.

Panašus konfliktas ypač populiarus vadinamuosiuose gamybiniuose romanuose ir filmuose. Gamybinio romano tipas įsigalėjo Sovietų Sąjungoje 3-iojo dešimtmečio pabaigoje ir buvo siejamas su prasidėjusia šalies industrializacija. Dažnai tokio romano centre atsidurdavo jaunas entuziastas, išsilavinęs profesionalas, mylintis savo darbą ir šalį, pasirengęs aukotis ir kupinas ryžto įgyvendinti naują atradimą, sukurti mašiną ir technologiją. Jam priešinasi konservatorius arba „kenkėjas“. Kažkuriuo momentu veikėjas pralaimi, bet galiausiai valstybė įsikiša, gėris nugali, novatorius skatinamas, konservatorius pralaimi. Šeštajame dešimtmetyje prieš veikėją kovoja jau nebe „kenkėjai“, o biurokratinė mašina (plačiau apie tai: Marija Majofis, Kaip skaityti „Du kapitonus“, http://arzamas. academy/mag/429-2cap).

Gamybinio romano konfliktus bei schemas gana greitai perėmė ir kinas bei teatras. Tačiau „atlydžio“ kine tokio pobūdžio konfliktai vis dažniau maitindavo psichologines dramas, kurios ne vienam režisieriui taip pat tapo vis priimtinesne pabėgimo forma. Kino kūrėjai suprato, kad pasinaudojus Ezopo kalba ir pasirinkus neva svarbią gamybinę temą galima palyginti daug pasakyti apie gyvenamą tikrovę ir laiką. Todėl neatsitiktinai gamybinio filmo konfliktų atgarsiai girdėti Vabalo filmuose „Birželis, vasaros pradžia“ (1969), „Rungtynės nuo 9 iki 9“, 1980).

Anna Novikova knygoje „Įsivaizduota bendruomenė. Rusų inteligentijos ekraninio įvaizdžio istorijos apybraižos“ (Anna Novikova, Voobražajemoje soobščestvo. Očerki istorii ekrannogo obraza rossijskoi inteligencii, Moskva, 2018) siūlo inteligentijos apibrėžimui pritaikyti Benedicto Andersono įsivaizduojamųjų bendruomenių sąvoką: „Mes manome, kad inteligentija formuojasi ir egzistuoja kultūros istorijoje būtent kaip įsivaizduojama bendruomenė, apimanti ne tik amžininkus, bet ir žmones, gyvenusius prieš tai, taip pat meno kūrinių personažus, kurių istorijos atspindi viename ar kitame jos egzistavimo etape svarbius bendruomenei idealus.“ (p. 5).

Inteligentai buvo natūrali Vabalo terpė. Jis suprato šiuos žmonės, galėjo nujausti jų reakcijas, jausmus, elgesį. Tarpukariu lietuvių inteligentai buvo tas socialinis sluoksnis, kuris rodė visuomenei, kaip elgtis, kūrė tam tikrus elgesio modelius, apibrėžė kultūros vertybių skalę. Žinoma, lietuvių inteligentus labiau formavo XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios nacionalinio atgimimo ideologai, „aušrininkai“ ir „varpininkai“, deklaravę tarnavimo liaudžiai, jos švietimo, nacionalinio atgimimo idealus. Panašiai kaip Lenkijoje, lietuvių inteligentai siekė būti pavyzdžiu žemesniesiems visuomenės sluoksniams, juos edukuoti, mokyti etikos ir estetikos, saugoti nepriklausomą mintį, ištikimybę sau ir deklaruojamoms vertybėms, kurti simbolinį tautos lauką, Charleso Tayloro vadinamą imaginarium. Šis mokslininkas teigia, kad „visuomeninis imaginarium nėra idėjų rinkinys; greičiau jis padaro galimas socialines praktikas, suteikdamas joms prasmę“ (cit. pagal: Andrzej Leder, Prześniona rewolucja. Ćwiczenie z logiki historycznej, Wyd. Krytyki politycznej, Warszawa, 2014, p. 11). Tačiau po Antrojo pasaulinio karo lietuvių inteligentiją ištiko gili krizė: dalis jos buvo fiziškai sunaikinti, ištremti į Sibirą, kiti pabėgo į Vakarus, likusieji turėjo kažkaip prisitaikyti, išgyventi ir išsaugoti etikos ir kultūros vertybes.

Iš svarstymų apie tai, kaip komunistinėje Liaudies Lenkijoje funkcionuoja prieškario inteligento etosas, atsirado ir 7-ojo bei 8-ojo dešimtmečių lenkų moralinio nerimo kinas. Nuosekliausiu tuometinių lenkų inteligento nerimo, kompleksų ir nusivylimų reiškėju tapo Krysztofas Zanussi, kurio filmuose „Kristalo struktūra“ (1969), „Šeimyninis gyvenimas“ (1971), „Iliuminacija“ (1973), „Apsauginės spalvos“ (1976) analizuojama inteligento, kuris dažniausiai renkasi tai, ką išeivijos lietuviai vadino „vidine egzile“, situacija. Ankstyvųjų Zanussi filmų veikėjai dažnai renkasi pabėgimą iš patogaus gyvenimo – jie kopia į kalnus, užuot prisitaikę prie akademinio gyvenimo intrigų ir konjunktūros, atsisako mokslininko karjeros, ieško savęs vienuolyne ir panašiai.