Šviesios ateities miražai

„Audrų planeta“, rež. Pavel Klušancev, 1961
„Audrų planeta“, rež. Pavel Klušancev, 1961

Ne viena sovietų šalies karta užaugo su šūkiu apie šviesią ateitį. Iš pradžių ji siejosi su revoliucine pasaulio pertvarka, socialistiniu rojumi žemėje, komunizmu (mano kartai Nikita Chruščiovas žadėjo, kad jame gyvensime), bet prasidėjus kosmoso erai šviesi ateitis jau neatskiriama nuo kosmoso užkariavimo. Sovietiniai filmai apie keliones į kosmosą gana įvairūs ir, žinoma, atspindi savo laiką. Iš jų išsiskiria filmai vaikams ir paaugliams. Jų istorijos paprastai baigiasi laimingai, o kosmosas atveria neribotas galimybes kiekvienam. Optimistiškai ateities vizijai, kai, vienos tokio filmo dainos žodžiais tariant, netrukus Marse žydės obelys, regis, neprilygsta jokie žvaigždžių karai.

SSRS buvo viena pirmųjų šalių su ilga ir gana nuoseklia vaikų kino tradicija. Kitaip nei dabar masiškai įsigalėjęs kinas „visai šeimai“ (iš pradžių šis pavadinimas naudotas tik JAV, kur ir atsirado), Europoje kurti filmai buvo skirti vaikams ir stengėsi kalbėti su žiūrovais jų kalba. Bet filmų „visai šeimai“, kuriuose kiekvienas šeimos narys turėtų rasti kažką sau, įsigalėjimas, manau, dėsningas, nes atspindi infantilizmo pandemiją. Skirtinguose žemynuose kurti filmai dažnai skiriasi ir tuo, kad amerikietiškuose filmuose pasakojama suaugusiųjų požiūriu, europietiškuose – vaikų. Filmai vaikams visada buvo įvairūs – vaidybiniai, animaciniai, mokslo populiarinimo, kadaise kurti net kino žurnalai vaikams, vėliau atsirado ir jiems skirti serialai.

Kad vaikai ir paaugliai – svarbi auditorija, dar 3-iajame dešimtmetyje suprato skandinavų, vokiečių, sovietų kino kūrėjai. Skandinavai, ypač danai, pabrėždavo tokio kino edukacinius tikslus, nevengė aštrių socialinių temų, o nacių valdomoje Vokietijoje ir SSRS filmai turėjo indoktrinuoti vaikus nuo mažens, todėl jų herojais tapdavo jaunieji pionieriai ar hitlerjugendo aktyvistai. Filmai pasakojo apie mažuosius didvyrius ir mokė gerbti vadus. Kita vertus, ne vienas sovietinis filmas buvo apie tai, kaip sunku vaikams gyventi kapitalistinėse šalyse. Toks yra ir Margaritos Barskajos filmas „Suplyšę batai“ („Rvanyje bašmaki“, 1933) – pasakojimas apie vokiečių vaikus Hitlerio atėjimo valdžion išvakarėse, jų pasipriešinimą artėjančiam blogiui. Kita vertus, jau vėliau, 6-ajame ar 7-ajame dešimtmečiais, vaikai vis dažniau tapdavo filmų suaugusiems herojais. Jų požiūris į pasaulį, gebėjimas fantazuoti ar pasakyti, kad karalius yra nuogas, ne vienam režisieriui leido atsikratyti socrealistinio kanono ir kurti poetišką tikrovę. Užtenka prisiminti kad ir Arūno Žebriūno „Gražuolę“. Tačiau komunistinė ideologija vis dėlto dominuoja skirtingais dešimtmečiais už geležinės uždangos sukurtuose filmuose vaikams ir paaugliams. Kad jų gamybą reikia skatinti, nuolat primindavo įvairūs komunistų partijos ir komjaunimo nutarimai, filmai vaikams ir jaunimui buvo privalomi kiekvienos kino studijos darbo planuose.

Su Konstantino Ciolkovskio vardu

Kosmoso užkariavimo pradininku SSRS buvo vadinamas Konstantinas Ciolkovskis (1857–1935), kurio protėvių šaknys – LDK. Jo mintį, esą „žemė – žmonijos lopšys, bet juk amžinai lopšyje negyvensime!“, cituodavo visi, kas netingėjo. Šis Kalugos mokyklos mokytojas, filosofas ir išradėjas padėjo teorinės kosmonautikos pagrindus. Jis pirmasis suformulavo idėją apie raketas nešėjas. Ciolkovskis siejamas su vadinamuoju rusų kosmizmu. Jaunystėje jis bendravo su filosofu Nikolajumi Fiodorovu (1829–1903) ir sakydavo, kad šis jam davė daugiau nei visi Maskvos universiteto profesoriai. Tarp Fiodorovo gerbėjų buvo Levas Tolstojus, Fiodoras Dostojevskis, Vladimiras Solovjovas. Jo mintys įkvėpė ir sovietų kosmonautikos pradininkus. Dauguma Fiodorovo bei jo mokinių idėjų (kad ir apie noosferą ar aktyviąją evoliuciją) aplenkė savo laiką ir dabar jas pavadintume ekologiškomis. Kosminė ekspansija buvo tik viena jų programos dalių ir siejosi su mirties, kaip ligos, nugalėjimu bei nemirtingumu. Labai supaprastinus galima teigti, kad Fiodorovas tikėjo krikščioniškuoju žmogaus prisikėlimu ir manė, kad tada Žemėje visiems neužteks vietos, todėl jam atrodė svarbu kolonizuoti kosmosą.

Neatsitiktinai vienas pirmųjų sovietų mokslinės fantastikos filmų vaikams apie skrydį į kosmosą – dar nebylus Vasilijaus Žuravliovo „Kosminis reisas“ („Kosmičeskij reis“, 1935) – buvo skirtas Ciolkovskiui. Šis buvo ir filmo konsultantas – padarė 30 kosminio laivo brėžinių ir palaikė filmų kūrėjų tikslą – populiarinti skrydžių idėją vaikams. Režisieriaus sūnus tvirtino, kad pakviesti Ciolkovskį pasiūlė Sergejus Eizenšteinas, tada dirbęs tame pačiame kūrybiniame „Mosfilm“ susivienijime. Pasak Žuravliovo, Ciolkovskis iškėlė šešis reikalavimus, kas būtinai turi būti filme. Tai – kosminių laivų pakilimo estakada, aliejaus vonios, nesvarumas, „žvirblio“ šuoliai Mėnulyje, juodas dangus ir nemirksinčios žvaigždės. Kosmosą filme „vaidino“ 400 kvadratinių metrų juodo aksomo atraiža (šis audinys neatspindi šviesos), pritvirtinta ant medinių rėmų, ir du su puse tūkstančio elektros lempučių.

Tiesą sakant, kombinuoti filmavimai – milžiniškų erdvėlaivių maketai, lėtai ties jais slenkančios kameros nufilmuota panorama, ateities Maskvos vizija, kurioje dominuoja didžiulė geležinė raketų kilimo estakada ar Vladimiro Tatlino projektus primenančios milžiniškos geležinės konstrukcijos, originaliai pavaizduota kosmonautų nesvarumo būklė, – ir dabar žiūrint filmą daro didžiausią įspūdį. „Kosminio reiso“ siužetas paprastas ir naivus. 1946-aisiais Ciolkovskio tarpplanetinių ryšių instituto akademikas Sedychas nori skristi į Mėnulį, bet profesorius Korinas tam pasipriešina: jis siūlo kol kas apsiriboti triušių ir kačių skrydžiais, dar jis mano, kad Sedychas apskritai per senas skristi. Tačiau Korino planus sujaukia akademiko aspiranto brolis – pionierius Andriuša. Didžiulis erdvėlaivis „Josifas Stalinas“ pakyla kartu su Sedychu, Korino asistente Marina ir Andriuša. Į Mėnulį skrendanti „superpolitkorektiška“ komanda – užsispyręs senukas, jauna moteris, kuri pasirenka kosmosą, o ne mylimąjį, ir berniūkštis, sutikite, būtų netikėta ir šių dienų pasakojime. Žinoma, jiems viskas pavyks – iš nematomos Mėnulio pusės jie nukeliaus į matomą ir visi pamatys jų siunčiamą signalą „SSRS“, o kartu žiūrovai sužinos apie nesvarumo būklę, pamatys sudėtingus kosmonautų batus, padedančius vaikščioti po Mėnulio paviršių, ir specialias vonias, į kurias kosmonautai panyra, kad išvengtų perkrovų raketai kylant.

„Kosminis reisas“ skirtas vaikams (pionieriai filme yra karščiausi Sedycho palaikytojai), todėl jaunųjų entuziastų būrys dalyvaus ir erdvėlaiviui kylant, ir kosmonautams nusileidžiant parašiutais tiksliai prie instituto durų. Beje, Andriuša nepamirš iš Mėnulio paimti ir anksčiau ten atskridusios Korino katės. Filme daug naivių komiškų momentų, kurie šių dienų žiūrovui bus gal nesuprantami, bet, autorių manymu, jie, matyt, turėjo prajuokinti vaikus. Pavyzdžiui, akademiko žmona, kraudama vyrui lagaminą, įdeda krūvą prisegamų kietų marškinių apykaklių (kas jas prisimena?) ir kaklaraiščių, bet susikremta, kad šis pamiršo pasiimti veltinius, nes Mėnulio paviršiuje šalta – minus 270 laipsnių.

Novatorius Klušancevas

Nors formaliai „Audrų planeta“ („Planeta bur“, 1961), matyt, neplanuota tik vaikų auditorijai, būtent jie buvo aktyviausi filmo žiūrovai, suteikę jam ypatingą statusą, kuris dabar būtų pavadintas kultiniu, nes filmas ekrane išsilaikė labai ilgai. Prisimenu, kad vaikystėje matyto filmo įspūdis buvo nenusakomas, ir kai jis pagaliau vėl tapo prieinamas internete, nustebau, kokios meistriškos jo triukų ir kombinuotų filmavimų scenos. „Audrų planeta“ sukurta populiaraus rašytojo Aleksandro Kazancevo romano motyvais. Ji kurta ne vaidybinių filmų studijoje, o tuometinio Leningrado mokslo populiarinimo filmų studijoje („Lennaučfilm“). Vaidybiniai filmai ten buvo gaminami retai. „Audrų planeta“ buvo neįtikėtinai brangus tiems laikams filmas: daug atsiėjo ir visokių kosminių automobilių gamyba, ir sudėtingas filmavimas, nes per pamainą buvo nufilmuojami tik penki metrai vietoj įprastų penkiolikos ar dvidešimties.

Jo siužetas ir vėl gana paprastas: į Venerą vyksta bendra sovietų ir amerikiečių trijų kosminių laivų ekspedicija. Vienas laivas dūžta susidūręs su meteoritu ir likę du erdvėlaiviai nusprendžia nelaukti, kol iš Žemės atskris kitas. Jie nutaria išsilaipinti Veneroje, nors tai ir pavojinga, o orbitoje palikti vienintelę ekspedicijos moterį, kad ši palaikytų ryšį su Žeme. Kartu su amerikiečiu dar keliauja ir protingas robotas Džonas.

Tikrasis filmo pasakojimas – kosmonautų kelionė po Venerą. Čia yra visko – pelkių, kalnų, vandenynų, rifų ir ežerų, iš kurių lenda keisti, dinozaurus primenantys gyviai. Kosmonautai pasineria po vandeniu, atsiduria olose. Vienas ekipažas gelbsti kitą, bet galiausiai robotas skęsta ugninėje lavoje. Kosmonautai girdi keistus garsus, randa gražios moters veido atvaizdą akmenyje, bet jo savininkė pasirodys tik paskutiniuose filmo kadruose – jos figūrą su vėjyje besiplaikstančiais baltais drabužiais atspindės ežero vanduo. Kas ji, taip ir nesužinosime, o kosmonautė padarys klaidą ir liks suktis orbitoje. Ko gero, silpna dramaturgija buvo didžiausias minusas sovietų kritikams, kurie apie filmą atsiliepė skeptiškai ir nepastebėjo „Audrų planetos“ specialiųjų efektų novatoriškumo, o režisierius Pavelas Klušancevas (1910–1999), regis, taip ir nesužinojo, kad tarp jo gerbėjų buvo ir George’as Lucasas (jis yra sakęs, kad „Audrų planeta“ įkvėpė „Žvaigždžių karus“), ir Stanley Kubrickas.

„Lennaučfilm“ Klušancevą laikė keistuoliu, nes apie kosmosą jis žinojo viską. Savo filmuose jis rodė kosmoso technikos galimybes, numatė jos raidą. Neįtikėtina, bet jis žengė koja kojon su tada užslaptintais mokslininkų darbais ir net buvo iškviestas į KGB pasiaiškinti, nors su slaptomis laboratorijomis neturėjo nieko bendra, tiesiog mąstė kaip mokslininkas. Klušancevas pradėjo operatoriaus asistentu, pats konstravo kameras povandeniniams filmavimams ir išmanė visas kombinuoto filmavimo gudrybes. Kai 1972 m. buvo išvarytas iš kino studijos, jis iki gyvenimo pabaigos rašė knygas vaikams.

„Audrų planetą“ nupirko daug šalių, JAV taip pat, tik amerikiečiai pamatė ne Klušancevo filmą, o du kitus. Prodiuseris ir režisierius Rogeris Cormanas pasamdė du jaunus režisierius, Curtisą Harringtoną (pasivadinusį Johnu Sebastianu) ir Peterį Bogdanovičių (pastarasis prisidengė Dereko Thomaso pseudonimu), ir šie sumontavo du filmus: „Kelionė į priešistorinę planetą“ („Voyage to the Prehistoric Planet“, 1965) ir „Kelionė į priešistorinių moterų planetą“ („Voyage to the Planet of Prehistoric Women“, 1968), pakeitė rusų aktorių vardus, išmetė kadrus su kosmonautę vaidinusia originalaus grožio Kiunna Ignatova (jos tėvas buvo jakutas) ir vietoj jos nu fimavo kelias menkiau apsirengusias merginas. Suprantama, kad šie filmai jau buvo skirti labiau suaugusiai auditorijai. Jie buvo populiarūs, todėl nenuostabu, kad Klušancevo įtaką galima įžvelgti ne viename vėlesniame garsiame amerikiečių filme, o George’as Lucasas esą yra net pareiškęs, kad be Klušancevo nebūtų ir „Žvaigždžių karų“, nors mūsų platumose šis režisierius liko nežinomas.

Paauglių kosminė odisėja

Nuo 6-ojo iki 10-ojo XX a. dešimtmečio įvairiose SSRS kino studijose sukurtas ne vienas filmas vaikams ir paaugliams, kuriuose rodomos kelionės į kosmosą, bendravimas su kitų civilizacijų atstovais. Kai kurie filmai iki šiol prisimenami ir dažnai nostalgiškai. Iš panašių filmų išsiskiria M. Gorkio vaikų ir jaunimo filmų studijoje kurta Ričardo Viktorovo dilogija „Maskva–Kasiopėja“ („Moskva–Kassiopėja“, 1974) ir „Paaugliai visatoje“ („Otroki vo vselennoi“, 1975). Ji buvo populiari, apdovanota ne viename tarptautiniame festivalyje ir parduota ne vienai šaliai, Rusijoje iki šiol veikia filmo gerbėjų klubai.

Viktorovas (1929–1983) kūrė įvairių žanrų filmus, tačiau dilogija laikoma jo kūrybos viršūne. Prie sėkmės prisidėjo ir patyrusių scenaristų Aveniro Zako ir Isajos Kuznecovo scenarijus, prieinamai paaiškinantis net painias teorijas. Jų dėka filme atsirado ir ironijos, humoro bei žaidimo elementų. Patys scenaristai silpniausia vieta laikė epizodą Raudonojoje aikštėje, kur būsimos kosmoso ekspedicijos dalyviai saliutuoja Lenino mauzoliejui. Daug vėliau Kuznecovas rašė, kad jie visaip stengėsi atkalbėti Viktorovą nuo šios scenos, bet nepavyko. Ji ir dabar atrodo visiškas svetimkūnis pakankamai ironiškame filme, kurio pradžioje į žiūrovus tiesiai kreipiasi keistas personažas, prisistatantis Vykdančiuoju ypatingas pareigas. Jis gali materializuotis bet kurioje patalpoje ar visatos vietoje, jis ir atrinks ekspedicijos dalyvius. Šį personažą suvaidino Inokentijus Smoktunovskis – intelektualus ir unikalus aktorius, kurio neįmanoma su niekuo palyginti. Tada kritikai negalėjo rašyti tiesiai, bet tarp eilučių buvo galima perskaityti, kad apsiginklavęs mįslinga šypsena galingasis Smoktunovskio personažas yra kažkas tarp saugumiečio ir Volando.

Filmo veiksmas prasideda Kalugoje. Vyksta pionierių susitikimas su mokslininkais ir švytinčių akių paauglys Viktoras Sereda (Michail Jeršov), kurio fone – didžiulis Ciolkovskio portretas, aiškina, kad į kosmosą turi skristi keturiolikmečiai, nes kol jie pasieks vietą Alfos žvaigždyne, iš kurios sklinda mąstančioms būtybėms būdingi signalai, ir iš ten sugrįš, praeis penkiasdešimt dveji metai. Mįslingą vietą jie pasieks būdami jau keturiasdešimties. Netrukus užsimegs ir visą dilogiją besitęsiantis paaugliškos meilės motyvas, kadre atsiras būsimų ne visada komiškų nesusipratimų kaltininkas, nuskambės svarbi ekologinė tema, esą reikia ne skraidyti, o rūpintis Žemės gamta, ir filmas pajudės iš išeities taško. Mokslininkai patikės paauglių kompetencija, išmokys gyvenimo kosminiame laive gudrybių. Čia įrengta speciali vieta, kur palietus vieną ar kitą ekraną galima atsidurti tau artimoje virtualioje erdvėje, pavyzdžiui, įžengti į upės pakrantę ar tėvų butą... Komandą sudaro trys merginos ir trys vaikinai, bet netrukus paaiškės, kad laive atsidūrė ir dar vienas – įvairių nesusipratimų kaltininkas.

Ko gero, jauniesiems žiūrovams patiko, kad filmo herojai rodomi kaip savarankiški, turintys savo nuomonę bei pažiūras ir pasirengę jas ginti jauni žmonės, kurie kartais svajoja vėl pasijusti vaikais. Kosmoso keliautojų pokalbiai įvairūs ir filme gali išgirsti kalbantis apie problemas, kurios tik dabar atrodo aktualios: apie globalinį atšilimą, gyvūnų rūšių nykimą, gamtos nuodijimą ir pan. Tačiau didžiausias išbandymas jaunuolių lauks atskridus į planetą, iš kurios sklido pavojaus signalas. Paaiškės liūdna istorija apie žmones, kurie sukūrė robotus, kad būtų lengviau gyventi, o šie nusprendė savo kūrėjus patobulinti. Robotai manė, kad kūrybos kančios, sąžinė, gerumas, empatija trukdo žmonėms būti laimingiems, todėl nusprendė priversti žmones to atsisakyti. Kai šie suprato, kas jų laukia, ir pabandė sukilti, buvo jau per vėlu. Jaunieji filmo herojai supranta, kad laimės turi siekti patys.

Suprantama, kad Viktorovą įkvėpė Stanley Kubricko „2001-ųjų kosminė odisėja“, bet M. Gorkio kino studijos galimybės nebuvo tokios didžiulės ir jokia NASA Viktorovui nepadėjo. Vis dėlto prie dilogijos sukūrimo prisidėjo ne vienas mokslininkas ir kosmonautas, o ir režisierius turėjo gerą techninį išsilavinimą, žinojo, ko siekia, ypač svarbūs jam buvo specialieji efektai. Todėl net sovietų kosmonautus nustebino nesvarumo scenos – jos pasirodė visai autentiškos.

Didžioji dilogijos dalis buvo filmuota Kryme, Jaltos kino studijoje. Čia buvo pastatytas garsusis „žvaigždėlaivio koridorius“, „žvaigždėtas dangus“, „valdymo kabina“. Tinklalapyje chapaev.media skelbtuose režisieriaus užrašuose radau tokią pastabą: „1972 m. vasario 25 d. Kalbėjomės... Sustojome ties: Žemė turi būti sodri, pilnakraujė, graži savo žmogiškuoju gyvenimu. Kosmosas ir žvaigždėlaivis – grafiškai kuklūs spalva ir kitais sprendimais. Variana (planeta, į kurią skrenda ekspedicija – Ž. P.) – žydrai smaragdinė, švelni. Nepamiršti Čiurlionio.“