„Tiesos momentas“. Filmas, kurio nebuvo
Tituluočiausias Lietuvos režisierius sėdėjo be galimybės pradėti filmuoti savo filmą. Kodėl? Tikslaus atsakymo nėra. Yra pluoštas aplinkybių, kurios baigėsi komandiruote į Maskvą, užsitęsusia dešimtmetį.
Tuometinis Kinematografijos komiteto pirmininkas Vytautas Baniulis sakė, kad po „Niekas nenorėjo mirti“ Žalakevičiui reikėjo kažką ypatingo iššauti, o projektai buvo sunkiai pakeliami mažai Lietuvos kino studijai1. Tai būtų visai įtikinamas paaiškinimas, jeigu ne kamerinis, pigus, nedidelis ir „neypatingas“ filmas „Visa teisybė apie Kolumbą“, kurį Žalakevičius vis dėlto sukūrė – tik ne „gimtojoje“ Lietuvos kino studijoje, o Lietuvos „Telefilme“.
V. Baniulis liudijo, kad „maskviečiai jį labai kvietė“, o nei Lietuvoje, nei Maskvoje jo filmams papildomų pinigų niekas nedavė. Žalakevičiaus prastova stulbinančiai tiksliai sutampa su kadaise Jono Griciaus įgarsintais prisiminimais, kad būtent 7-ojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvos kino studijoje prasidėjo intrigos ir kovos „dėl vienetų“ (dėl ilgametražių vaidybinių filmų gamybos). Žalakevičius rašė: „Mitų voratinkliais apaugęs tas mano išvažiavimas į Maskvą. Pats atminty nebegaliu atgaivinti autentiškos realybės. (...) Norėjau pasitraukti iš Europos centro, kur paskalos, intrigos ir lietuviškas pavydas nuodijo ne tik mano savigarbą, bet ir troškimą dirbti. (...) Gundantis dalykas pabūti vienam. Be etninės užuovėjos.“2 Interviu Izoldai Keidošiūtei (LRT) jis sakė, kad Maskvoje apsikabinus mešką dirbti buvo lengviau, o jo studijų bičiulis lenkas Jerzy Hoffmanas, interviu Almanto Grikevičiaus filme „Pastabos gyvenimo būdo paraštėse“, neabejojo, kad jam buvo per ankšta gimtinėje, „jeigu būtų galėjęs, būtų išvažiavęs į Paryžių, bet negalėjo“.
Reikia nuo kažko pradėti
Žalakevičiaus dešimtmetis Maskvoje yra beveik neliečiama tema. Po jo režisieriui buvo priklijuota „prisitaikėlio“ etiketė. Agnės Marcinkevičiūtės filme „Laiku suspėjome pasikalbėti“ (apie režisierių Raimondą Vabalą) įdėtuose archyviniuose filmavimuose tą etiketę be skrupulų įgarsina R. Vabalas. Pasisako jis, beje, prieš etiketes, kurias kritikai klijuoja režisieriams: „Žalakevičiui, prisitaikėliui, priklijavo intelektualaus režisieriaus etiketę, kažką apie vaikus vapančiam Žebriūnui – poetinio, o man – socialinio (...)“. (Paliksime nuošalyje apsižodžiavimus, klasikai vienas kito kūrybos nemėgo ir korektiški vienas kito atžvilgiu nebuvo, bent jau intensyviuoju karjeros laikotarpiu).
Galima, žinoma, apsimesti, kad Žalakevičius dešimtmečiui tapo ne lietuviško kino atstovu, nors maskvietiški režisieriaus filmai yra aktorių Donato Banionio, Broniaus Babkausko, Regimanto Adomaičio, Juozo Budraičio, Vytauto Paukštės biografijų dalis. Jei neužtenka, kad savų aktorių dalyvavimas režisieriui buvo nuolatinės priklausomybės moderniai lietuviškai kultūrai deklaravimas, tai derėtų pasakyti, jog „Tas saldus žodis – laisvė!“ (1972) yra bendros „Mosfilm“ ir Lietuvos kino studijos gamybos filmas, taigi ir mūsų sovietmečio kino paveldas.
Teisybės dėlei reikia pridurti, kad artimesniais ar ne tokiais artimais kūrybiniais ryšiais su maskviečiais rašytojais, scenaristais, aktoriais buvo susiję visi mūsų kino režisūros meistrai, bet, žinoma, dešimtmetį Maskvoje, didžiausioje SSRS kino studijoje, dirbo tik vienas.
Ten Žalakevičius sukūrė keturis filmus. „Tas saldus žodis – laisvė!“ pratęsė „Visos teisybės apie Kolumbą“ temas – apmąstymus apie revoliucijų aistras ir prasmes „apatinėje Amerikoje“. Lotynų Amerikos „statybas“ Jaltoje vaizdžiai aprašė juose dalyvavęs Laimonas Tapinas (knygoje „Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje“). Kabelių vagystės iš filmavimo aikštelės atrodo menkas trukdis režisieriui ir aktoriams „kaifuoti“ pietų saulėje vaidinant Lotynų Amerikos revoliucionierius, aistringai dėvėti platėjančias kelnes, o Juozo Budraičio ant „Harley Davidson“ nurūkstantis kovotojas už pasaulinę (o kokią dar) revoliuciją apskritai gali būti ano laiko svajonių viršūnės simboliu. Žodžiu, mėgavimosi procesu negali paslėpti net išblukusios juostos kopijos. Po šio filmo sekė Friedricho Dürrenmatto „Avarijos“ (1974) ekranizacija tiesos sąlyginumo tema.
Lotynų Amerikos revoliucijos „Kentauruose“ (1979) toliau sklandžiai formavo politinio režisieriaus reputaciją. Jau buvau berašanti, kad filmas „visai neaktualus šiandien“, bet išbraukiau.
„Kentauruose“ kovotojas prieš prezidentą, pabrėžtinai vulgariai prie stalo laižydamas pirštus, giriasi, kad nugriovė prosenelio paminklą. Kai prijaučiantys oficialiai valdžiai klausia kodėl, jis atsako, kad nuo kažko gi reikia pradėti.
Po „Kentaurų“ – Antono Čechovo „Nepažįstamo žmogaus pasakojimo“ (1980) ekranizacija, kurios scenarijuje galima rasti daugybę užuominų į „savo“ tarp svetimų, filosofinio nuovargio temas.
Tarp šių dviejų didelių ir dviejų kamerinių filmų ir įsiterpia Lietuvoje mažai žinoma nesukurto filmo pagal Vladimiro Bogomolovo romaną „Tiesos momentas“ (kitas pavadinimas „1944-ųjų rugpjūtis“) istorija.
Tai vienas garsiausių sovietinių karinių romanų, derinantis dokumentalumą ir įtemptą siužetą. Jo veiksmas rutuliojasi per Antrąjį pasaulinį karą, 1944-ųjų rugpjūtį Baltarusijoje. Karinės kontržvalgybos daliniui „Smerš“ Stalinas duoda įsakymą per vieną parą rasti, kur miškuose slapstosi priešų žvalgai, ir priversti juos atskleisti reikalingą informaciją.
Žalakevičiaus „Tiesos momento“ istorija įdomi keliais aspektais – pirmiausia dėl oficialių istorijos pasakojimų neoficialaus diskurso, sovietmečio kinematografininkų terpės papročių liudijimo. Dar tuo, kad koreguoja (arba tikslina – kaip patogiau) „parsidavėlio“ menininko statusą. Šįmet socialiniuose tinkluose minint Žalos, kaip jį vadino kolegos, 90-mečio jubiliejų, suskambėjo apibūdinimas „sėkmingiausias sovietmečio režisierius“. Nesėkminga Žalakevičiui „Tiesos momento“ istorija tą „sėkmingiausio“ apibrėžimą patvirtina gana paradoksaliai, taip, kaip mėgo pagrindinis šios istorijos personažas.
Viskas – į sidabrą
Vytautas Žalakevičius asmeniniuose pokalbiuose „Tiesos momento“ epizodą prisiminė nenoriai, vos keliais žodžiais. Rengiant knygą „Aš nežinau“ prasitarė, kad „vienas pamišėlis padavė mane į teismą“. Paskui „Mosfilm“ jį išsiuntė pailsėti į Koktebelį, o gal ir ne Koktebelį, kažkur į SSRS pietus (kur buvo įvairiausių žinybinių poilsio namų, „kūrybinių rezidencijų“). Grįžus iš šios priverstinės komandiruotės, Žalakevičiaus žodžiais tariant, „niekas filmo nebeprisiminė, atrodė, kad jo nė nebuvo“3.
Režisierius greitakalbe minėjo aktorių darbus, sakė, kad epizodai su Sergejumi Šakurovu (jis „Tiesos momente“ vaidino pagrindinį Aliochino vaidmenį) buvęs aukščiausias jo, kaip režisieriaus, darbo su aktoriais pilotažas. Kaip nuosekliai Žalakevičius su aktoriais gilinosi į vaidmenis, kiek daug ir kaip įdomiai repetavo, šįmet interviu Aleksandrui Fiodorovui (internetinėje „Yandex“ svetainėje) pasakojo buvęs aktorius, o 1975-aisiais dar VGIK studentas Aleksandras Ivanovas, atlikęs Blinovo vaidmenį4.
„Negi jie viską nuplovė į sidabrą, negi jie viską – į sidabrą“, – kartojo režisierius. Taip, „jie“ viską „nuplovė į sidabrą“, daugiau kaip pusę nufilmuoto filmo (tai 10-ajame dešimtmetyje man patvirtino ilgametis „Gosfilmofond“ archyvo Belyje Stolby direktoriaus pavaduotojas kinotyrininkas Vladimiras Dmitrijevas).
Taigi, 1975-aisiais rudeniop filmas buvo beveik nufilmuotas (о Aleksandras Ivanovas minėtame interviu teigia, kad Vilniuje, Druskininkuose, Baltarusijoje buvo nufilmuotas visas filmas). „Mosfilm“ į juostą dėjo didžiules viltis – premjera buvo planuojama XXV komunistų partijos suvažiavimui, o romano populiarumas ir Žalakevičiaus meistrystė turėjo užtikrinti anšlagus kino teatruose. Vienas iš Ivanovo interviu komentatorių prisiminė, kad Sovietų Sąjungos kino teatruose kabėjo anonsuojantys „Tiesos momentą“ plakatai.
„Neišdegė“, kaip sakydavo sovietmečiu. Milijoniniais tiražais išleisto romano apie karinę kontržvalgybos organizaciją „Smerš“ (pavadinimas yra žodžių „Smert špionam“, „Mirtis šnipams“, trumpinys) ekranizacijos gamybą Maskvos teismas nurodė nutraukti, kol „scenarijus atitiks romaną“. Iki tol „Tiesos momento“ autorius Bogomolovas visą vasarą stengėsi sužinoti, ką iš jo romano daro Žalakevičius (studija kelis mėnesius ignoravo jo klausimus, pretenzijas etc.). Kai suprato, kokia interpretacija gresia jo herojiškiems kontržvalgybininkams, padavė studiją „Mosfilm“ į autorių teisių teismą ir atšventė pergalę.
Pyro pergale pavadino filmo nesukūrimą kinotyrininkas Valerijus Fominas, antrame 2007 m. žurnalo „Kinoforum“ (leidyba nutraukta per 2008-ųjų krizę) numeryje parengęs publikaciją, gal labiausiai priartinančią prie šios senos istorijos5. Publikacijos tekstą sudaro ilgos ilgo posėdžio SSRS Kinematografininkų sąjungoje Maskvoje protokolo ištraukos ir lakoniški V. Fomino komentarai.
Net suprasdama, kad šis trumpas pasakojimas, prielaidos ir neilgos protokolo ištraukos šalia Fomino 30 puslapių publikacijos atrodo kaip prabėgom papasakotas anekdotas šalia apgalvotos apysakos, manau, kad įdomu prisiminti bent dalį svarbių projekto „Tiesos momentas“ žlugimo priežasčių.
Apkabinti mešką
Sutikimas ekranizuoti Bogomolovo romaną rodo, kad Žalakevičius po „Niekas nenorėjo mirti“ ir filmo „Tas saldus žodis – laisvė!“ toliau dirba oficialių ideologinių naratyvų ribose, vėl kurdamas filmą ideologiškai teisinga, nauja kinui ir apskritai visuomenei tema, nes apie „Smerš“ iki Bogomolovo romano buvo kalbama pašnibždomis. Per posėdį, apie kurį netrukus pasakosiu, filmo „Tiesos momentas“ redaktorė Nina Glagoleva prasitars, kad „studija labai norėjo sukurti filmą. Ta idėja ne mums priklauso, o aukščiau esančioms organizacijoms. (...) Mes siūlėme autoriui ilgą režisierių sąrašą. Bet ir pats Bogomolovas, ir Sizovas („Mosfilm“ direktorius – R. P.) nusprendė, kad geresnio režisieriaus kaip Žalakevičius parinkti negalima.“
Atrodo, kuo ideologine prasme aiškesnis, kuo mažiau kvestionuojamas ideologinis naratyvas, tuo patogiau režisieriui tuo naratyvu abejoti, klausti, priešgyniauti. Tai lyg ieškojimas, su kuo susiginčyti, abejonė tuo, su kuo bene visuotinai susitaikyta. Pavyzdžiui, laisvės, kaip savaime suprantamos laimės, sąlyga: filme „Tas saldus žodis – laisvė!“ išlaisvintas iš kalėjimo revoliucijos vadas, markstydamasis nuo jį apakinusios saulės, krenta ant žemės ir miršta nuo širdies smūgio.
Žodžiu, jis stato ne kurį nors apie „žmogiško veido karą“ rašiusio autoriaus Konstantino Simonovo ar Vasilio Bykavo kūrinį, o Bogomolovo odę čekistams; aprašyti herojiški „Smerš“ žygdarbiai maišėsi su šnabždesiais apie siaubingus šios organizacijos metodus. Sprendžiant iš įkvepiančio darbo aikštelėje, kurį liudija A. Ivanovas, Žalakevičius gana noriai sutinka „apkabinti mešką“. Tik Bogomolovas pasirodė pernelyg atsargi ir gudri „meška“.
Rašytojų ir kino režisierių nesutarimų istorijos sovietmečiu buvo dažnas reiškinys. Nereikia ir maskvietiškų istorijų. Žinomi konfliktai tarp Lietuvos kino studijos ir Sauliaus Šaltenio filmuojant „Herkų Mantą“ (rež. Marijonas Giedrys), tarp studijos ir Sigito Gedos Arūno Žebriūno „Velnio nuotakos“ filmavimuose; įvairiomis progomis prisimenamas ir garsiausias Grigorijaus Kanovičiaus, Žalakevičiaus ir Algimanto Puipos konfliktas prieš filmuojant „Moterį ir keturis jos vyrus“, pasiekęs teismą...
Skandalas tarp Bogomolovo ir Žalakevičiaus pastarajam grėsė, kaip rašo Fominas, „vilko bilietu“ kine – išleista krūva „Mosfilm“ pinigų, nesukurtas filmas pagal populiariausią tų metų romaną, nemalonūs gandai apie tai, kodėl studija nesusitvarkė su ekranizacija. O svarbiausia – pluoštas ideologinių kaltinimų, kuriuos Bogomolovas surašė į institucijas.
Romanas buvo be sekso
Kaip rašo Fominas, Žalakevičius iš „vilko bilieto“ sumanė išsisukti kaltindamas kaltintoją. Jis parašė laišką SSRS Kinematografininkų sąjungos vadovybei, kuriame įgarsino nuolatines konflikto tarp rašytojo ir režisieriaus priežastis („scenarijaus niekas niekada su „žirklėmis“ nerašė“), o svarbiausia, jam Bogomolovo mestus ideologinius kaltinimus:
„Nesiruošdamas perrašyti visų aštuonių piktavališko teksto puslapių, aš privalau pagrįsti savo pareiškimą citatomis:
1. „(...) sutartis su autoriumi pasirašyta tik ekranizacijai, o ne režisieriaus saviraiškos treniruotėms – valstybės sąskaita – su nepažįstama ir jam visiškai nesuprantama Tėvynės karo medžiaga“.
2. „Režisūriniame scenarijuje nėra visoje spaudoje minimo patriotiškos, herojiškos romano dvasios, tai negali nepažeminti kuriamo filmo idėjinių privalumų, ideologinio skambesio.“
3.„Iškraipyti, sukvailinti ir sumenkinti visi pagrindiniai romano veikėjai“.
„Režisūriniame scenarijuje visiškai sugriautas herojų profesionalumas, jų veiksmai ir pokalbiai daugumoje epizodų neteisingi ir rodo juos nesusipratėliais diletantais“,
„kai kuriuose epizoduose matosi atviras režisieriaus nepakantumas žmonėms, kuriuos jis ėmėsi vaizduoti“.
(Visa tai apie SMERŠO darbuotojus, žinoma. – V. Ž.)
4. „Po to režisierius parašė scenarijų, kuriame buvo viskas savavališkai perdaryta ir deformuota, kuriame buvo iškraipyti ir romano turinys, ir veikėjų įvaizdžiai, režisierius parašė scenarijų, kuriame atsispindi visiškas tarybinių žmonių kvailumas esama antilenkiškų ir antirusiškų išpuolių...“
(Pabraukta mano. Tai žodžiai, už kuriuos kažkas turi atsakyti: arba tas, apie kurį rašo, arba tas, kuris rašo. Ar įstatymai sako ką kita? – V. Ž.)
Tokia dvasia parašytas visas laiškas ir tik retsykiais politiniai ir ideologiniai inkriminavimai užleidžia vietą asmeninėms charakteristikoms, nevienprasmiškai užsimenančioms apie mano kitatautiškumą ir – kaip to pasekmę – nenuovokumą (...).“
Kinematografininkų sąjungoje reaguojant į Žalakevičiaus laišką, įvyko posėdis. Jame, suprantama, dalyvauja ir Bogomolovas, kurio pasisakymas tik patvirtina inkriminuojamus Žalakevičiui kaltinimus – panašumą su vakarietiškais filmais ar net jų citatomis, vesternizaciją, kontržvalgybininkų deheroizaciją, atsainumą karo detalėms, „nacionalistinėmis“ idėjomis. Štai kelios ištraukos iš posėdyje pasakytos Bogomolovo kalbos:
„Štai jūs rašote: „niekam tai nėra leistina, net prisidengiant autorių teise“, ir jūs neužsimenate, kad konsultanto atsiliepime sakoma: „kaip neturinčio teigiamo ideologinio skambesio“.
Ir tai ne tik konsultanto nuomonė. Tai šešių generolų nuomonė. Aš suprantu, kad mūsų valstybėje ideologiniai klausimai net aukščiau už maršalų žvaigždes... Bet čia scenarijus laikosi ant ideologijos.
Štai sako: vizualinė medžiaga aukšto lygio. Ne apie tai kalbame. Kalbame apie idėjinį juostos turinį. Jūs daug sau leidžiate. Jūs diržus nusegėte nuo karininkų...
Kodėl jūs tai padarėte – neaišku. Jūs prasegėte jų „gimnastiorkų“ apykakles. Kodėl? Neaišku. Didesnėje medžiagos dalyje machnovcai (omenyje turimi anarchijos simboliu tapę Nestoro Machno vadovaujami Revoliucinės Ukrainos sukilėlių armijos kariai – red. past.) vaikšto apšepę, kelias dienas nesiskutę, ekrane vaikšto machnovcų ir žmonių iš vesternų hibridai. Jūsų labai geroje, talentingoje juostoje, kurią aš mėgstu, buvo viena detalė, kuri man patiko ir aš ją dabar prisiminiau. Pas jus ten tie broliai Lokiai vaikšto su džinsų tipo kelnėmis, kaip „Šauniajame septynete“. Aš gyvenau Lietuvoje, aš vadavau Lietuvą iš okupantų, ir nieko panašaus tada nebuvo.
Ir kažkodėl čia atsirado nuoga moteris? Jūs ją duodate stambiu planu. Romanas buvo be sekso. Jūs atsinešėte banalią pradžią, kuri yra beveik visuose užsienietiškuose filmuose. Jūs smaugiate vairuotoją siauru diržu. Jis gi rėks, krioks, o kai uždusina – tai akimirksniu. Jūs tikitės, kad žiūrovai nebus matę „Krikštatėvio“, kuriame dvi tokios mirtys. Kodėl jūs tai čia naudojate? Jūs nepasitikėjote medžiaga.
Tai, kad beveik visi personažai daugiau ar mažiau parodyti kvailesni, patvirtina ir konsultantų išvados.
(...) Tai žmonės, kurie atidavė savo gyvybes, kad aš gyvenčiau ir jūs kurtumėt filmus. (...) Tai kam juos kvailinti, kam iškraipyti.
(...) Jūsų medžiagoje Tamancevas laikosi nacionalinės pozicijos „tavo – mano“. Tai karininkas sako kareiviui, kuris neturi teisės jam atsakyti. Pas jus Aliochinas teigiamas personažas. Jis sužvėrėjusiu veidu rėkia ant valstiečių. Kodėl tai reikia daryti?
(...) Jūs rašote: „Aliochinas atsistojo ir prisimerkęs pažiūrėjo “ Taigi čia „Babetė eina į karą“!.. O aš prašiau daryti vyrišką filmą, ne operetę. (...) „Jis jį išmokė rėkti ant generolo.“ Taigi čia operetė!
(...) Sizovas gegužės mėnesį pasakė: „Toks jausmas (pajuokavo), kad režisierius išsikėlė uždavinį kiekvieną tavo frazę išversti, viską padaryti atvirkščiai.“
(...) Man Sizovas pasakė: „Mane perspėjo, kad tavo charakteris nesukalbamas“. Man sakė, kad tu Tarkovskį į teismą nutempei. Bet aš jį ne į teismą, o į „Aragvi“ restoraną nutempiau, ir ne tik jį, o gal penkiolika žmonių. (Bogomolovas užprotestavo Michailo Papavos „Ivano vaikystės“ scenarijų – R. P.)
(...) Aš pasakiau Sizovui: išbraukite mano pavardę, neminėkite romano, karinės kontržvalgybos. Karinė kontržvalgyba niekada su tuo nesutiks. Ir tada darykite, ką norite. Kodėl mane reikia spausti, kad aš savo vardu (...) laiminčiau viską, su kuo idėjiškai nesutinku.
(...) Mes turime turėti autoritetingą arbitrą. Siūlau perduoti visus dokumentus Partijos kontrolės komitetui (...).“
Autoriui nepasivaideno
Grasinimas partijos kontrolės komitetu – tai ne pasisėdėjimo kinematografininkų sąjungoje su tave palaikančiais kolegomis perspektyva. Galbūt Bogomolovas posėdžio pradžioje turėjo vilčių, kad remdamasis ideologiniais kaltinimais visgi sužlugdys ne tik filmą (jis jau sužlugdytas teisme), bet ir jo režisierių. Visa rodo, kad nufilmuota „Tiesos momento“ medžiaga, minima Bogomolovo kalboje, tam vilčių suteikė. Publikacijos žurnale „Kinoforum“ autorius Fominas teigia, kad „aiškus „antisovietčinos“ poskonis Žalakevičiaus scenarijuje ir medžiagoje romano autoriui toli gražu nepasivaideno. Juk nuo pirmųjų savo filmų šis režisierius pasirodė pavyzdiniu ambivalentišku menininku, meistriškai grojančiu ir „prosovietinėmis“, ir „antisovietinėmis“ stygomis. Šia prasme „Tiesos momentas“ ne tik netapo išimtimi, o leido režisieriui tą dvigubą žaidimą pademonstruoti visu pajėgumu. Privalau paliudyti, kad visi, kuriems teko pamatyti nebaigto kurti filmo medžiagą, savo laiku man ne be susižavėjimo pasakojo, kad Žalakevičius savo herojus parodė kaip gaują siautėjančių opričnikų.“
Nors visiems buvo aišku, kad Žalakevičius iškreipė romano ideologinę ištarmę, reikėjo įrodyti, kad jis puikus režisierius, o pagrįsti kaltinimai yra nepagrįsti. Fominas rašo, kad kaltinimams pasitvirtinus būtų nukentėjęs ne tik Žalakevičius, bet ir studijos vadovybė. Pridėsiu: matyt, kiekvienas iš posėdyje dalyvavusių ir aršiau ar nuosaikiau gynusių Žalakevičių kino žmonių – režisieriai Sergejus Gerasimovas (pasisako pirmas), Marlenas Chucijevas, Grigorijus Rošalis, Grigorijus Čiuchrajus, Aleksandras Stolperis, Leo Arnštamas, scenaristai Aleksejus Kapleris, Budimiras Metalnikovas, dokumentininkė Džema Firsova – puikiai suprato, kad Žalakevičiaus vietoje bet kada gali atsirasti bet kuris iš jų. O Žalakevičiaus moralinis pralaimėjimas prieš Bogomolovą maskvietiško kino gyvenimo „širdyje“ – Kinematografininkų sąjungoje – taps jų visų pralaimėjimu ne tik prieš rašytojų cechą apskritai, bet ir sukurs eilinį ideologinių kaltinimų precedentą net ne filmui, o sumanymui, nufilmuotai medžiagai. (Fomino, beje, nežavi Žalakevičiaus gynyba, jis naudoja net kriminalinę leksiką, apibūdindamas Gerasimovo kalbą: „1. Žalakevičius – įteisintas režisierius („režisior v zakone“). Jo jokiu būdu neįduoti. 2. Kad ir kas būtų, išsukti jį iš politinių kaltinimų.“)
„Mes visi vaikštome į restoraną su autoriais“
Posėdis fiksuoja minėtų kinematografininkų pasisakymus apie trintis ir skirtumus tarp kino ir literatūros, tarp literatūrinio ir režisūrinio scenarijaus – būtent tai yra vienas iš svarbiausių argumentų Žalakevičiaus naudai. Chucijevas tikina, kad reikia įteisinti autorines reži- sierių teises, o „ekspertizė buvo daroma remiantis režisūriniu scenarijumi. Bet, atleiskite, režisūrinis scenarijus – tai ne literatūrinis scenarijus, ir apie jį negalima spręsti pagal literatūrinio scenarijaus dėsnius, (...) net KGB atstovai negali reikšti mūsų redakcinei kolegijai kaltinimų, kad pagal šį scenarijų bus sukurtas neidėjiškas filmas. (...) Aš negirdėjau iš Sizovo, kuris nebijo į akis pasakyti ir nebijo už tai, ką pasakė, atsakyti, jokių kaltinimų Žalakevičiui. (...) Apskritai, jeigu reikalaujame kinematografo pagarbos literatūrai, tai reikia reikalauti ir atvirkščiai.“
Stolperis antrina Chucijevui ir šiurpsta nuo filmo gamybos kontrolės: „Na, kaip galima nufilmuoti ištisus jūsų knygos epizodus, jeigu nesurandi jiems ekvivalento? Tai, kas pas jus vystosi 35–40 puslapių ir kine telpa į tris valandas, gali būti pasakoma trimis – keturiomis eilutėmis, keliais žodžiais. (...) Jūs manote, kad „Ivano vaikystė“ – tai jūsų sėkmė? Juosta sulaukė sėkmės, nes ją kūrė toks beveik genialus, nepabijosiu šito žodžio, žmogus Tarkovskis. Jūs manote, jūs padarėte „Ivano vaikystę“? Ne, ją sukūrė Tarkovskis savo matymu ir nereikia nuo to atsiriboti.
Nesvarbu, ar jūs ėjote į restoraną. Visi mes vaikštome į restoraną su autoriais. Aš asmeniškai, jeigu mane kiekviename darbo etape taip tikrintų konsultantai, autorius, būtų tokie dokumentai, nedaryčiau šito filmo.“
Ir tikrai – velnias koją nusilauš tuose skirtingai įvardijamuose pastabų Žalakevičiaus scenarijui ir filmuotai medžiagai skaičiuose, kuriuos surašė romano autorius ir vadinamieji filmo konsultantai. Bogomolovas režisūriniam scenarijui, pirmam variantui, pateikė 600 pastabų, antram – 500 (iš jų „tik“ apie 270–280 dėl karine prasme „neraštingų“ dialogų), konsultantai – apie 80 pastabų dėl kontržvalgybos darbo.
Įdomus Arnštamo pasisakymas, jis posėdyje buvo vienas iš nedaugelio, kuris matė filmuotą medžiagą: „(...) Yra mūsų draugo Žalakevičiaus laiškas – visiškai teisingas, todėl, kad jam, dideliam politiniam režisieriui, aš tai pabrėžiu, nes visi jo filmai – politiniai filmai, pateikiami politinio pobūdžio kaltinimai. Jeigu autorius sako, kad „jūsų medžiagoje yra kvailinami tarybiniai žmonės, juntama atvira neapykanta žmonėms, kuriuos jūs vaizduojate, yra antilenkiškų ir antirusiškų išpuolių“ – tai mene nėra ginčo būdas. Jeigu jūs manote, kad Žalakevičius kontrrevoliucionierius, tada šį reikalą reikia aptarinėti kitose instancijose. Mano manymu, mes kategoriškai turime pasakyti, kad nei tokia forma, nei toks tonas mūsų aplinkoje ir tarybinėje visuomenėje yra neleistinas, kreipiantis vienam menininkui į kitą. Tuo aš įsitikinęs. Antras klausimas tiesiogiai susijęs su filmu. Jeigu būčiau Žalakevičiaus vietoje, aš vargu ar galėčiau tęsti darbą prie filmo. Nors mačiau medžiagą ir manau, kad tai bus didžiulė tarybinio kinematografo netektis. Aš perskaičiau jūsų romaną su dideliu susidomėjimu, ir, nežiūrint filmuotos medžiagos netikslumų, viskas pajungta svarbiausiam, aš mačiau medžiagoje tą pačią dvasią, kaip ir romane. Ir aš net pagalvojau: „tai šaunuolis – nepajungė visko tiksliam romano perpasakojimui, bet romano dvasia yra toje medžiagoje, romanas yra joje“ (...).
Čiuchrajus kalbos pradžioje pripažino, kad klaidų Žalakevičiaus scenarijuje gali būti, nes „mes ne „plienininkai“ ir ne „smeršininkai“. Jis prisiminė Eizenšteiną, sakiusį, jog griežčiausiais „Šarvuočio „Potiomkino“ kritikais buvo jūreiviai: „(...) ir hamakas ne taip kaba, ir ne taip vaikšto, ir ne taip statomas laivas, ir ne taip šaudo“. Perėjo prie ideologijos: „Kaip galima apkaltinti žmogų tuo, ko jis dar nepadarė. Kaip galima apkaltinti žmogų tuo, kad jis gali padaryti idėjiškai klaidingą filmą, jeigu jis jo dar nenufilmavo. Tai visiškai socialistinėje visuomenėje nepriimtini metodai žmonių santykiams apskritai“. (Ir daugiau kaip pusė filmo nufilmuota, ir apkaltinti „brandaus socializmo“ metais žmogų buvo galima, kaip žinia, bet kuo. Bet ko nepasakysi, kai istorija susijusi su kūrybiniu susivienijimu ETO, kuriam pats vadovauji – R. P.). Čiuchrajus sako: „(...) visiškai netinkama rašyti tokius žodžius, kad tai „idėjiškai klaidingas darbas“. Atleiskite, leiskite užbaigti filmą arba duokite įrodymus, kad šis prieš mus sėdintis žmogus yra liaudies priešas, kuris išsikėlė tikslą apkaltinti tarybinę kontržvalgybą, apkvailinti ją. O ką jam po to daryti? Kur dėtis po šito? (...) Aš manau, jūs pernelyg išsigandote neatitikimų (medžiagos neatitikimų romanui – R. P.) ir remdamasis tais neatitikimais sukūrėte apriorinę schemą, kurioje Žalakevičius privalėjo tapti slaptu diversantu. O šito nėra! Aš primygtiniausiai noriu pasakyti, kad prieš mus sėdi ne nusikaltėlis ir ne slaptas diversantas, o nuostabus tarybinis režisierius, kuris dar įrodys savo puikia kūryba, kad jis politinis režisierius, kad jam svarbi komunizmo idėja, kaip ir jums, nes jis ištikimas, kaip ir jūs.“
Beje, suma, kuri išleista filmo gamybai, posėdžio metu pastebimai „išauga“: Stolperis sako, kad buvo išleisti 360 tūkst. rublių, įsibėgėjus kalboms – jau 400 tūkst., o besibaigiant susirinkimui „Tiesos momentas“ kainuoja „Mosfilm“ studijai ETO („Eksperimentinis kūrybinis susivienijimas“), pasak Glagolevos, jau 460 tūkst. rublių.
Įdomu, kad „Mosfilm“ patirti finansiniai nuostoliai posėdyje minimi priekaištų Bogomolovui, bet ne Žalakevičiui (!), kontekste. Štai dokumentininkė, karinių filmų grupių redaktorė, aktorė (Elen Kareros vaidmuo filme „Tas saldus žodis – laisvė!“) Firsova posėdyje gana tiesmukai apkaltino Bogomolovą pavogus svarbius šiai istorijai laiškus iš „Mosfilm“ direktoriaus kabineto, ir dar pridėjo: „Aš abejoju gerais autoriaus ketinimais, kurie kainavo valstybei daugiau kaip 400 tūkstančių rublių. (...) Nes šiuo atveju pateikti politiniai ir pilietiniai kaltinimai ne tik režisieriui, bet ir jo draugams, ir Kinematografininkų sąjungai.“
Po ilgų įkalbinėjimų, kad Žalakevičius visgi nėra „diversantas“ ar „kontrrevoliucierius“, posėdžio pabaigoje (kuris truko, akivaizdu iš dalyvių replikų, visą darbo dieną) Bogomolovas ištaria: „Čia sakė, kad aš neetiškai pasisakiau Vyto Pranovičiaus adresu – tai aš nuoširdžiai atsiprašau.“ Visiems, atrodo, tik tai ir reikėjo išgirsti. Ko gero, Žalakevičiaus komandiruotė į pietus, minėta publikacijos pradžioje, ir įvyko 1976-ųjų žiemą, po šio posėdžio. Sugrįžęs iš jos Žalakevičius pradėjo tai, ką, pasak kino valdininkų, mokėjo geriausiai, – filmą „tarptautine tematika“, bendros SSRS, Kolumbijos, Bulgarijos, Vengrijos gamybos „Kentaurus“.
Įvairiuose sakytiniuose šaltiniuose sklando pasakojimai apie nevykusias pastangas atgaivinti „Tiesos momento“ sumanymą. Internete galima perskaityti Bogomolovo pasisakymų apie tai, kaip jis nepatenkintas baltarusių režisieriaus Michailo Ptašuko ekranizacija „1944-ųjų rugpjūtis“ ir kad jam apmaudu, jog 1975-aisiais Žalakevičiaus filmas nebuvo baigtas dėl vieno pagrindinių vaidmenų atlikėjo aktoriaus Broniaus Babkausko savižudybės. Nenuspėjami sovietinio kino (ir sovietinės kultūros) mitų kūrėjų viražai.
1 Rasa Paukštytė, Kai niekas nenorėjo pirštų kišti prie kino. Pokalbis su Vytautu Baniuliu, Kinas, 2019, nr. 3, p. 20.
2 Vytautas Žalakevičius, Aš nežinau, Teatro ir kino rėmimo fondas, 1997, p. 300.
3 Publikacijos autorės pokalbis su V. Žalakevičiumi 1995 m.
4 zen.yandex.ru/media/ filmhistory/ aleksandr-ivanov-kak-ia-igral-glavnuiu- rol-v-unichtojennom-filme-moment- istiny-v-avguste-sorok-chetvertogo- 5e836e65b6ea591e73e4e168
5 Valerij Fomin, Moment istiny ne nastupil, Kinoforum, 2007, nr. 2, p. 35–65. Čia ir toliau posėdžio tekstas cituojamas pagal šią publikaciją.
