Ar egzistuoja „moteriškas“ kinas?
Teiginys labai drąsus ir ginčytinas. Tiesa, ir anksčiau, ir dabar pagrindinis daugelio pasaulio filmų herojus – vyras. Tačiau tai, matyt, lemia ne kūrėjo priklausomybė vienai ar kitai lyčiai, o nuo seno įsivyravusi tradicija: moteris – tai savotiškas herojaus vyro akompanimentas, kažkoks pagalbinis elementas jo charakteriui atskleisti (manau, kad šis „akmuo“ tinka ir lietuvių kinematografininkų „daržui“). Tiesa ir tai, kad moterų režisierių filmuose į pirmą planą paprastai iškyla herojė moteris, tačiau galima būtų be vargo išvardyti ištisą plejadą režisierių vyrų, davusių pasaulio ekranams nepaprastai įdomią, originalią, visapusišką moters psichologijos, jos charakterio, jausmų ir veiklos studiją (prisiminkime Luiso Buñuelio, Ingmaro Bergmano filmus ar subtilų režisieriaus Chodžakuly Narlijevo kūrinį „Marti“, 1972). Ir vis dėlto tam tikra žinovų dalis nepatenkinta. „Visuose tuose geresniuose ir blogesniuose filmuose reprezentuojamas vyriškas požiūris į mūsų problemas. Labai gerai, kad mes pačios pareikalavome teisės prabilti ekrane ir kad norime pasaulį parodyti savo, „moterišku“ regėjimo kampu“, – teigia žinoma vengrų režisierė Márta Mészáros (matėme jos filmą „Laisvas alsavimas“, 1973). Vadinasi, yra kažkoks „moteriškas“ požiūris į gyvenimą, „moteriško“ kino specifika. Pažiūrėkime...
Agnès Varda ir jos
„Kleo nuo 5 iki 7“ („Cléo de 5 à 7“)
Prancūzijos ekranuose 1962 metais pasirodęs filmas „Kleo nuo 5 iki 7“ iki šiol linksniuojamas pasaulio kino spaudoje.
Pasisekimo priežastis? Ypač tikslus žmogaus vidinės būsenos tyrinėjimas, subtilus herojės psichinės būklės perteikimas, net dokumentali – jei galima taip pasakyti – kraupaus fakto įtakos žmogaus nuotaikoms analizė. Filmas tęsiasi pusantros valandos. Būtent pusantros valandos – nuo penkių iki pusės se tynių (ekraninis laikas čia atitinka realųjį) herojė – estrados dainininkė Kleo (Corinne Marchand) – laukia išsigelbėjimo arba mirties nuosprendžio: pasitvirtins ar nepasitvirtins vėžio diagnozė! Režisierė (ji ir scenarijaus autorė) nepaprastai jautriai fiksuoja nuolatos besikeičiančią savo herojės būseną, jos besiblaškančią emocijų amplitudę. Kleo – graži moteris, ji įpratusi būti dėmesio centre, įpratusi prie susižavėjusių žvilgsnių, dėmesio. Įgimtas koketiškumas, savo moteriško žavesio suvokimas teikia herojei pasitikėjimo savimi, nepaisant vienišumo (o ji tikrai vieniša), ji dėl savo patrauklumo nejaučia vienatvės. Tačiau štai į jos nuolatinį įprastų jausmų ratą įsiveržia naujas, nepatirtas – mirties baimė. Ir pasaulis pasikeičia. Kleo pradeda suvokti, kad ji – toli gražu ne visatos centras, kad žmonės turi savą, visai nuo jos nepriklausantį gyvenimą, ir drauge su tuo suvokimu ateina vienatvė
Ir neatsitiktinai ji pajunta simpatiją jaunam, į frontą Alžyre išvykstančiam kareiviui – juos sujungia savo egzistencijos efemeriškumo supratimas.
Baimė į visada pasitikinčios Kleo charakterį įneša ir kitas korektyvas. Ji pasyviai atsiduoda ją apimantiems naujiems pojūčiams – pasaulis tampa rūstus, grėsmingas, kiekviena detalė – vitrinų dekoracija, žmonių drabužiai, atsitiktinai nugirsti pokalbiai – įgauna netikėto reikšmingumo, pikta lemiančios jėgos. Herojė tampa liguistai prietaringa. Ir visa akimirksniu dingsta, kai laukimas ir nežinia baigiasi, kai Kleo suvokia, jog nuosprendis pasirašytas...
Vera Chytilová ir jos
„Apie kažką kitą“ („O necem jiném“, 1963)
Ir vėl įdomus, beveik pedantiškas herojų (šį kartą dviejų – Evos ir Veros) charakterių, jų pažiūrų į gyvenimą ir to gyvenimo pagimdytos reakcijos tyrinėjimas. Eva (Eva Bosáková) – visą savo asmeninį gyvenimą, visą „moterišką“ laimę dėl sportinės karjeros užbraukusi gimnastė. Vera (Vera Uzelacová), atvirkščiai, ištekėjusi ir tarytum nieko nesiekianti, jokių ambicijų neturinti „naminė vištelė“. Tų dviejų moterų istorijos – labai skirtingos – čekų filme tarpusavyje persipina. Kai Chytilovos paklausė, ar galėtų jos egzistuoti atskirai, išgarsėjusios juostos autorė pasakė: „Galėtų. Tada būtų du filmai, pasakojantys apie kažką kitą“ Apie ką gi pasakoja šis?
Apie dviejų trisdešimtmečių gyvenimą, apie du diametraliai priešingus moterų tipus. Ir vis dėlto kartais susidaro įspūdis, jog jie labai panašūs. Įnirtingos Evos treniruotės atrodo tokios pat beprasmės, kaip ir neproduktyvus Veros namų ramybės siekis. Abi išgyvena silpnumo, nuovargio, depresijos ir maišto akimirkas. Ir nors autorė pasirinko, atrodytų, gana banalią gyvenimo situaciją, pilką dviejų moterų kasdienybę – toje kasdienybėje pribręsta krizė. Vienai todėl, kad savo siekimams herojė paaukojo viską, kitai todėl, kad, norėdama gauti, – nieko neduoda...
Kira Muratova ir jos
„Trumpi susitikimai“ („Korotkie vstreči“, 1967)
Papasakota istorija pabrėžtinai eilinė, kasdieniška, net neįdomi. Tiesiog – dar viena tiesa apie moterį, dar vienas žvilgsnis į jos sielos gelmes. Herojė – Valentina – rajono vykdomojo komiteto darbuotoja – pamilsta nuolatos klajojantį geologą Maksimą (Vladimiras Vysockis) – „šiandien čia, o rytoj – ten“. Abu reikalingi vienas kitam, bet abu negali atsisakyti savo gyvenimo būdo, savo principų, savo „religijos“. Ir lieka ilgas laukimas ir trumpi susitikimai... Autorės dėmesys sutelktas į heroję (kurią, beje, ji pati ir vaidina), Maksimo vaidmuo filme antraeilis. Ir vėl, kaip anksčiau minėtuose filmuose, susiduriame su nepaprastai kruopščiu moters būsenos, jos psichologijos vingių, jos emocinių išgyvenimų tyrinėjimu. Kira Muratova meistriškai perteikia nuolatos besikeičiančias savo herojės nuotaikas, jos kankinančią, bet stoiškai pakeliamą vienatvę, jos komplikuotą jausmą Maksimui, meilės, šeimos židinio ilgesį, jos moterišką trapumą ir išdidaus, principingo žmogaus jėgą. Autorę nelabai domino išorinis veiksmas, ji stengiasi atskleisti vidinę savo herojės būseną, ir tos būsenos niuansai sukuria savitą viso filmo atmosferą...
Larisa Šepitko ir jos „Sparnai“ („Krylja“, 1966)
Nadežda Petruchina (Maja Bulgakova) pažino karą. Buvo lakūnė, jos mylimasis – taip pat lakūnas – žuvo. Karas ją užgrūdino, atėmė iš jos sentimentus, primetė jai kažkokį nepaslankų, tvirtą požiūrį į gyvenimą, kuriame ji viską linkusi skirstyti į „juoda“ ir „balta“, „teisinga“ ir „klaidinga“. O taikiame gyvenime daug pustonių, jų Petruchina nebegali suvokti. Karas iš jos atėmė ne vien mylimąjį, karas iš jos atėmė ją pačią – sugebėjimą bendrauti su žmonėmis...
Ir štai prasideda kankinantis savęs, savo vietos ieškojimas, pastangos atsikratyti nepakeliama vienatve. Panašiai kaip ir tą vienatvę pajutusi jos prancūziškoji sesuo Kleo, Petruchina vaikštinėja gatvėmis, ieškodama kiekvienoje detalėje prasmės, užsuka į kavinukes, kur atsitiktinių žmonių būryje stengiasi surasti nors krislelį šilumos, supratimo. Ir, kaip ir Kleo, mato, jog visus įtraukęs savas gyvenimo verpetas.
Neatsitiktinai 1966 metais, pasirodžius Larisos Šepitko filmui pasaulio ekranuose, lenkų recenzentė Joanna Guze rašė: „Režisieres Varda ir Šepitko jungia tam tikras giminingumas, nors abi priklauso skirtingiems pasauliams ir skirtinga jų kūrinių medžiaga. Kažkokia savita moteriška užuojauta būdinga jų filmams... Kažkoks specifinis jautrumas, primenantis Achmatovos poeziją. Ir jos to neslepia, atvirkščiai...“
** *
Tačiau ne vien užuojauta skiria moters talento sukurtus filmus; paprastai – tai akivaizdu ir čia minėtose juostose – moterys režisierės nesižavi kūrinio išorinio veiksmo įtampa. Siužetai čia vaidina antraeilį vaidmenį: jie dažnai banalūs, stokojantys įvykių. Tačiau tas išorinis veiksmo anemiškumas, ta sekli intriga kompensuojama gilia, kartais net smulkmeniška veikėjų vidinės būsenos analize. Išsirinkusios savo heroję, moterys režisierės „įveda“ ją į tam tikrą pasaulį, apsupa tam tikru klimatu ir stebi jos reakciją, zonduoja vidinę būseną, fiksuoja nuotaikų kaitą.
Be abejo, tokia analizė nesvetima ir vyrų režisierių sukurtiems filmams, bet ji dažnai būna atskiesta šalutinių temų, herojus „pasimeta“ gausiame veikėjų rate. O moterų kūrybos linkmė – ne „platyn“, o „gylyn“. Tai nulemia ir kitus moterų režisierių kūrybos bruožus – jų filmų kamerinį pobūdį, gana siaurą ir dažniausiai intymų temų ratą, jų tariamą abejingumą globalinėms problemoms...
Žinoma, moterų kinematografininkių kūrybos ypatumai nėra labai ryškūs, jos neatranda jokio nežinomo pasaulio, jokios tiesos, kuri prieštarautų vyrų kinematografininkų kūrybos tiesai. Tačiau specifiniai bruožai vis dėlto egzistuoja. Ir neatsitiktinai kiekvienas naujas, ryškiau išreikštas „moteriškas“ filmas sulaukia didžiulio kinotyrininkų dėmesio. Nors... Gal tą susidomėjimą sukelia paprasčiausias smalsumas: juk kine, jau gerokai išaugusiame iš kūdikio šliaužtinukų, moterys režisierės žengia vos pirmuosius žingsnius...
Kinas, 1975, Nr. 8(38)
