Vaizdai ir garsai kitaip

Atsiradus garsiniam kinui, tik 5-ajame XX a. dešimtmetyje pirmuoju tikrai eksperimentiniu kino judėjimu tapo letrizmas. Letristų veiklos laukas buvo vaizduojamasis menas, literatūra ir pirmiausia poezija, kurioje žodžių skambesys atsiejamas nuo jų prasmės, svarbiausia tampa akustika. Judėjimo pavadinimas kilo iš prancūziško žodžio „raidė“ – la lettre. Letrizmo šaknys siekia siurrealizmą ir dadaizmą, jo iniciatorius ir manifesto autorius – Rumunijos provincijoje, žydų šeimoje užaugęs Isidore’as Isou (Isidor Goldstein, 1925–2007). Kaip ir ne vieną garsų jo tėvynainį (Tristaną Tzara, Mirceą Eliade, Eugene’ą Ionesco, Emilį Cioraną, Paulį Celaną ), jį po Antrojo pasaulinio karo priglaudė Prancūzija.

Isou yra sakęs, kad letrizmo istorija prasideda 1942-ųjų kovo 19 d., kai jis klaidingai suprato į rumunų kalbą išverstą vokiečių filosofo Hermanno Wilhelmo Ernsto von Keyserlingko frazę „Poetas plečia žodžius“. Isou ją perskaitė kaip „Poetas plečia balses“. Tada ir atsirado jo pirmieji letristiniai tekstai ir piešiniai, nors 1944-aisiais, kai Raudonoji armija užėmė Bukareštą ir Isou su draugais išleido nediduką avangardinį leidinį (keturių puslapių), pavadintą „Da“ (rusiškai ir rumuniškai tai reiškia „Taip“), pirmajame jo puslapyje buvo išspausdintas Isou tekstas apie „verbizmą“ (la verbe prancūziškai „veiksmažodis“). Vienas iš leidinio bendraautorių, vėliau garsiu prancūzų psichologu tapęs Serge’as Moscovici teigė, kad „verbizmo“ idėją Isou vėliau pervadino „letrizmu“. „Da“ uždraudė sovietų karinė cenzūra, o 1945-ųjų rugpjūtį Isou atvyko į Paryžių ir iškart pasiūlė knygą apie naująją poeziją leidyklai „Gallimard“. Vėliau leidykla išleis ne vieną Isou knygą, kurių kiekviena pasižymi įmantriu, kartais beveik neišverčiamu pavadinimu.

Bet Isou ne tik rašo eiles ir knygas – jis kuria hipergrafinius paveikslus, letristines simfonijas, kavinėje „Tabou“ (ją mėgo Jeanas-Paulis Sartre’as, Albert’as Camus) pratina Paryžiaus publiką prie fonetinės poezijos. 1946-ųjų sausio pradžioje Isou rengia pirmąją letristų manifestaciją, o mėnesio pabaigoje letristai jau atkreipė į save spaudos dėmesį: Isou su draugais nutraukė Tristano Tzara pjesės „Pabėgimas“ premjerą, rėkdami salėje: „Dada mirė! Jo vietą užėmė letrizmas!“ Vasarą pasirodė pirmasis žurnalo „La Dictature Lettriste“ numeris, kuriame skelbiamas ir kolektyvinis manifestas „Poetiniai ir muzikiniai letristų judėjimo principai“. Tačiau didžiausio atgarsio sulaukė vėlesnė 1952-ųjų letristų akcija. Ji buvo nukreipta prieš Charlie’o Chaplino spaudos konferenciją „Ritz“ viešbutyje, kur Isou kartu su Guy Debord’u (slapta įkūrusiu „Letristų internacionalą“) ir kitais grupės nariais platino atsišaukimą „Gana plokščiapėdystės!“

Skaitant Isou gyvenimo ir kūrybos metraštį neapleidžia įspūdis, kad šis žmogus karštligiškai norėjo išbandyti viską: rašė simfonijas, dirbo teatre, balete, rengė parodas, tapė, kūrė eiles, pamfletus, knygas apie ekonomiką (1949-ųjų Isou teiginys, esą pagrindine šiuolaikinės visuomenės revoliucine jėga tampa ne proletariatas, o jaunimas, regis, buvo prisimintas 1968-aisiais), architektūrą, autobiografinius romanus ir juos iliustravo. 1949-aisiais pasirodęs erotinis romanas „Isou, arba Moterų mechanika“ buvo uždraustas, o autorius kažkiek laiko praleido kalėjime, nors kai kurie biografai tvirtina, kad psichiatrinėje ligoninėje. Bet 1968-ųjų gegužę Isou tikrai praleido poeto siurrealisto ir psichiatro Gastono Ferdière’o klinikoje (beje, jis gydė Antoniną Artaud ir Georges’ą Bataille’į), o išėjęs iš jos kelerius metus vykdė didžiulę kampaniją, nukreiptą prieš šį ir kitus psichiatrus, smerkdamas senuosius psichoterapijos metodus ir skelbdamas naujuosius, žinoma, sudėtus į dar vieną knygą.

Letristų kinas

Suprantama, kad Isou norėjo atnaujinti ir kiną – letristai palyginti greitai susidomėjo kinu. 1951-aisiais Isou sukūrė savąjį kino manifestą „Traktatas apie seiles ir amžinybę“ („Traité de bave et éternité“) – egzistuoja daug filmo pavadinimo versijų kitomis kalbomis, bet čia tebūnie pažodinis. Žiūrėti šį ilgą filmą gali būti ir tikras išbandymas, bet kartu ir kelionė, kurioje kartu su filmo herojų Danielį suvaidinusiu Isou gali pasijusti dalyvaująs kitokio kino išradimo procese. Eksperimente, kuris dabar gal ir pernelyg akivaizdus, bet kartu ir vis dar nepasibaigęs, nes avangardinis kinas iki šiol elgiasi taip, kaip Isou: atsieja vaizdą ir pasakojamą istoriją, vaizdą ir garso takelį, kuria vaizdų koliažus, montuoja tradicinius ir aukštyn kojom apverstus ar subraižytus, apipaišytus kadrus, mėgaujasi keistais rakursais ar prastai apšviestais, neryškiais kadrais. Tie kadrai – tai ir dabar toks madingas found footage. Jie ir turi demaskuoti tradicinio kino konvencionalumą: ne tik pasakojimo struktūros, bet ir žanrų ar tikrovės reprezentacijos. Ar ne šiuolaikiškai skamba Isou teiginys: „Kuo labiau kino juosta yra dėmėta, ištepliota, gangrenuota ir užkrėsta, tuo ji bus vertingesnė kinematografininkui“? Kita vertus, „Traktatą apie seiles ir amžinybę“ galima suvokti ir kaip literatūrinį tekstą, kuris beveik nesusietas su tuo, ką matome ekrane, o šių dienų kino avangardas (jei toks dar yra) dažniausiai visiškai aliteratūriškas. Nesikeičia tik noras maištauti prieš „nutukusį“, t. y. tradicinį, kiną.

Dar nebaigto „Traktato apie seiles ir amžinybę“ peržiūra įvyko 4-ojo Kanų kino festivalio uždarymo dieną. Joje dalyvavo būsimasis „Situacionistų internacionalo“ lyderis filosofas, avangardistas, būsimas garsiojo veikalo „Spektaklio visuomenė“ autorius Guy Debord’as. Jis nusprendė prisijungti prie letristų. Filmas iškart sukėlė skandalą ir sulaukė specialiai jam įsteigto prizo už kino avangardą, kurį įteikė kino avangardistas ir poetas, dramaturgas Jeanas Cocteau.

Isou savo filme nepanašus į maištininką ar sumanymų gausos iškankintą menininką: išėjęs iš kino klubo Paryžiaus gatvėmis, Lotynų kvartalu vaikšto atsipalaidavęs jaunuolis. Tai Danielis. Kaip tikras flaneur jis žvalgosi į vitrinas, stebi praeivius, šypsosi merginoms. Bet balsas už kadro sako, kad po filmo jis susimąstęs apie tai, kiek naujų idėjų pažadino kinas. Už kadro apie Danielių, jo santykius su merginomis ir apie kiną pasakoja filmo autorius. Isou iš pradžių pareiškia, kad būtina vaizdą atskirti nuo garso, ir piktinasi, kad kine vaizdas tik iliustruoja dialogus. Jis sako, kad bet koks filmo ir jo rodomos realybės sutapimas yra atsitiktinis.

Užkadrinis tekstas – tai pasvarstymai apie kino esmę, ką jam davė Griffithas ar Eizenšteinas, koks jis turėtų būti, bet koks nėra. Isou sako, kad žodžiai gali turėti fizinį atvaizdą, kad kinas gali tapti minties šedevru, ir pareiškia, kad norėtų sukurti filmą, nuo kurio žiūrovams skaudėtų akys. Jis nori kurti kiną, kuris iš esmės pakeis mūsų įsivaizdavimą apie supantį pasaulį. Šie apmąstymai – tai diskusija su įsivaizduojamoje salėje sėdinčiais žiūrovais, kurie atvirai reiškia savo emocijas, šaiposi iš autoriaus, replikuoja. Garso takelis jau savaime neįprastas, nes girdime ne tik Isou, bet ir tokių pat nematomų, kaip ir autorius, personažų pasvarstymus. Vieną jų įgarsino ir Debord’as. Netrukus Isou bus tarp debiutinio Debord’o filmo „Kauksmas de Sade’o garbei“ („Hurlements en faveur de Sade“, 1952) kūrėjų, tik šis kūrinys dar radikalesnis – visiškai be vaizdo, lyg atsakas į Kazimiro Malevičiaus „kvadratus“, o juodame ekrane bus girdėti tik balsai, tarp jų ir Isou.

Isou pats dalija „Traktatą apie seiles ir amžinybę“ į kelias dalis: pirmoji – tai diskusija, antroji – pasakojimas apie Danielio santykius su Eva ar Deniz – primena melodramos siužetą. Trečiojoje Danielis prisimena, kaip su Deniz apsilankė letristų vakare. Ekrane – juodas kadras, padraskytas lyg garso takelis, o už kadro skamba autentiškos letristų eilės. Kaip, regis, sakė pats Isou, tai raidžių, o ne žodžių poezija, kurią jis lygino su džiazu. Klausydamasi François Dufrêne’o eilių, tarp jų ir skirtų Antonino Artaud atminimui, prisiminiau vieną ypatingą „Poezijos pavasario“ pabaigos vakarą Šv. Jonų bažnyčioje, kur Sigitas Geda lyg apimtas transo skaitė savo „letristinius“ eilėraščius. Įspūdis neišdildomas, todėl ir letristų – savų ar svetimų – pamiršti nevalia.

„Traktate apie seiles ir amžinybę“ Isou sako, kad tam, kad kinas judėtų pirmyn, reikia sugriauti vaizdą. Letristai ir Isou savo filmuose tai darė gana nuosekliai. Jie tikėjo, kad kinas gali ugdyti žiūrovų fantaziją, nors suprato, kad „kino dievas jau mirė“. Kinas, žinoma, nepajudėjo pirmyn, kad ir kiek kalbėtume apie jo hibridines versijas, jis gal dar labiau nutukęs ir infantiliškas, nei buvo tada, kai Isou klajojo Paryžiaus gatvėmis, droviai stovėjo šalia Jeano-Louis Barrault, kažką kalbančio su cigarete burnoje, o Jeanas Cocteau jo filme godžiai gėrė kavą prie staliuko kavinėje Sen Žermen de Pre kvartale.

„Traktato apie seiles ir amžinybę“ idėjas savo filmuose pratęsė ir rutuliojo ne tik Isou, bet ir Debord’as, Gilas J. Wolmanas, jo poveikį pajuto ir į gatves savo herojus išvedusi prancūzų Naujoji banga – pirmiausia Jeanas-Lucas Godard’as ir Alainas Resnais, įtaka matyti ir Chriso Markero filmuose bei amerikiečių undergroundo kine – labiausiai Stano Brakhage’o kūriniuose.

Kadaise nustebau perskaičiusi, kad Olivier Assayso „Irma Vep“ yra letristinis kinas, bet paskui pagalvojau, kad filmo herojus – neurotiškas režisierius, kurį suvaidino Jeanas-Pierre’as Léaud, kalba ir elgiasi taip, kaip, ko gero, kalbėtų ir reaguotų Isou, atsidūręs postmodernistinėje filmavimo aikštelėje. Isou prisiminiau ir žiūrėdama Corneliu Porumboiu „Švilpautojus“: juk filmo herojai ir, regis, pats ironiškasis režisierius taip pat tiki garsų poezija.