Romeo Spy, arba Kitoks Bondas

Apie vieną sėkmingiausių sovietų šnipų nelegalų Dmitrijų Bystroliotovą (1901–1975) būtų galima sukurti ne vieną filmą ar serialą. Bystroliotovas – legendinė figūra, jis sėkmingai dirbo Vakaruose beveik du dešimtmečius ir gal būtų išsilaikęs ten ilgiau, jei ne sugrįžimas į SSRS 1937-aisiais. Jis buvo atleistas, o po metų ir suimtas, nuteistas ir pateko į Stalino lagerius. Po šešiolikos ten praleistų metų Bystroliotovas išėjo dėl ligų, invalidumo ir visiško išsekimo, trumpai tariant, buvo išleistas numirti. Bet viename lagerių sutikta mylima moteris Anna jį išslaugė, Bystroliotovas buvo reabilituotas. Jis mokėjo dvidešimt dvi kalbas, dirbo vertėju mokslo institutuose ir leidyklose, tapo Dailininkų sąjungos nariu. Į žvalgybą grįžti jam nebuvo leista. Bet lagerių patirtis pakeitė ir Bystroliotovo pažiūras, jis tapo tikru antistalinistu, o savo nusivylimą sovietų sistema aprašė daugybėje knygų, kurios jam gyvam esant neturėjo jokių šansų būti išspausdintos, bet ir dabar iš dešimties pasirodė tik keturios dalys. Tos knygos – keistas pramano ir tikrų įvykių derinys, bet ir Bystroliotovo biografija iki šiol kupina baltų dėmių.

Šią vasarą pasirodžiusios pirmosios rusiškos Bystroliotovo biografijos „Verbuotojas“ („Verbovščik“, Maskva, 2021) autorius Ivanas Prosvetovas knygoje prisipažįsta, kad jam teko skaityti savo personažo bylą, bet ji vis dar įslaptinta ir turinio atskleisti negalima. Matyt, todėl Prosvetovas plačiai sustoja prie tų Bystroliotovo veiklos epizodų, kurie jau aprašyti amerikiečių ir anglų autorių knygose, pirmiausia, žinoma Emilio Draitserio „Stalin’s Romeo Spy“, arba jų teiginius iliustruoja paties Bystroliotovo kūrinių fragmentais, daug vietos skirdamas savo herojaus lagerių prisiminimams ir išgyvenimams.

Tai buvo sudėtingas žmogus. Neva vieno iš grafų Tolstojų sūnus, kurio motina, kaimo mokytoja, sąmoningai pasirinko gimdyti nesantuokinį vaiką, nes maištavo prieš patriarchalinį požiūrį į moteris ir buvo viena pirmųjų rusų feminisčių. Bystroliotovas niekad nematė savo tėvo ir dar paauglys pateko į karinę jūreivystės mokyklą, o po bolševikų Spalio perversmo atsidūrė jiems pasipriešinusios Baltosios armijos pusėje, emigravo, Konstantinopolyje (dabar Stambulas) įsidarbino jūreiviu, vėliau pervažiavo į Prahą, studijavo mediciną, baigė teisę, apsigynė disertaciją, badavo, dirbo įvairiausius darbus ir 3-iojo dešimtmečio pradžioje buvo užverbuotas sovietų žvalgybos rezidento. Vėliau Šveicarijoje jis baigė medicinos studijas, studijavo Berlyno ir Prahos dailės akademijose. Iš visko sprendžiant, jis buvo idealistas ir nežinojo, kaip iš tikrųjų gyvena bolševikų valdomi žmonės. Bystroliotovas šnipinėjo, gyveno ne vienoje Europos šalyje, bet kartu buvo mokslų daktaras, gerbiamas ginekologas. Gražuolis, puikių manierų, poliglotas, moterų numylėtinis, jis verbuodavo moteris ir šios tapdavo jo meilužėmis, o savo žmoną net sugebėjo ištekinti už italų kariškio, kad gautų slaptos informacijos. Nors ir į šį faktą reikia žiūrėti atsargiai, mat savo knygose Bystroliotovas dažnai keisdavo šalis, pavyzdžiui, tai, ką jis vadina Italija, iš tikrųjų vyko Prancūzijoje ir pan. Beje, žmonos Milenos Jolantos Šelmatovos likimas buvo dar tragiškesnis, ji nusižudė Maskvoje, kai vyras kalėjo. Bystroliotovas turėjo būti puikus aktorius, nes skirtingose šalyse jam tekdavo persikūnyti į skirtingų tautybių, profesijų personažus, kartais net į kelis personažus tuo pat laiku. Paradoksas, bet daug vertingos medžiagos, kurią jis perdavė į Maskvą, taip ir liko nepanaudota. Tai Bystroliotovas taip pat suvokė gyvenimo pabaigoje.

Prieš dešimt metų viena rusų televizija rodė serialą „Dvikovos“ („Pojedinki“), pasakojantį apie rusų šnipus. Dvi jo serijos skirtos Bystroliotovui, jos vadinasi „Verbuotojas“. Režisierius Valerijus Nikolajevas pats suvaidino ir pagrindinį herojų, bet niekam nepatarčiau pradėti domėtis Bystroliotovu nuo šio lėkšto, primityviai kino kroniką ir vaidybinius epizodus neva derinančio, prastai suvaidinto reginio, kurio herojus – savimi patenkintas neūžauga mergišius. Ką ir kalbėti apie įvairiausias faktines klaidas. Bet Bystroliotovu domėtis verta, nes jo likimas savaip atspindi SSRS istoriją, o gyvenimo vingiai kartais primena Boriso Pasternako „Daktaro Živago“ personažus.

„Lietuvos kino“ archyvuose saugomo Vasilijaus Žuravliovo filmo „Žmogus civiliais drabužiais“ („Čelovek v štatskom“, „Mosfilm“ kino studija, 1973) scenarijų parašė pats Bystroliotovas ir net suvaidino tik minutę ekrane matomą universiteto rektorių. „Žmogus civiliais drabužiais“ – tai lyg prisiminimas apie vieną sėkmingiausių jo akcijų. Pagrindinis filmo herojus Sergejus 1936-ųjų Vokietijoje apsimeta vengrų grafu, yra banko tarnautojas Berlyne ir dabar jam pavesta susisiekti su vokiečių pramoninku, kuris nori užmegzti ryšius su sovietų žvalgyba. Prieš tai jis pagrobė slaptą Hitlerio laišką Mussolini. Vieną vakarą Berlyno gatvėje Sergejų pamato apiplėštas kurjeris ir Sergejus bando pasislėpti varjetė. Ložėje jis sutinka esesininkę Doris, kuri Sergejų ne tik įsimyli, bet ir nori užverbuoti dirbti jai. Sergejumi žavisi ir baronienė – įtakingo generalinio štabo karininko žmona.... Įvykis veja įvykį, todėl „Žmogus civiliais drabužiais“ neprimena tradicinių filmų apie šnipus, kurie ilgisi tėvynės, ilgai šlaistosi užsienio miestų gatvėmis ar kalba apie meilę tėvynei. Intrigų posūkiai netikėti, ir jų daug. Sergejų bando susekti gestapas, todėl filme nepristigs nei svastikų, nei juodų uniformų, nei prabangių automobilių, kuriuose dažniausiai susitinka Sergejus ir sovietų žvalgybos rezidentas.