Sapnai apie Ukrainą

Ukrainiečių kino poetai

„Babilonas XX“, rež. Ivan Mikolaičiuk, 1980
„Babilonas XX“, rež. Ivan Mikolaičiuk, 1980

Iš Oleksandro Dovženkos užrašų knygelių:

„Aš sapnavau. Platūs laukai, auksiniai, begaliniai. Ir dangus toks mėlynas, toks ryškus, kokio gyvenime niekad nebūna. O jei ir būna, o jei toks ir atrodo, tai tik neįprastais laikais. Tai buvo Ukrainos dangus ir stepė.

O pirmame plane tarp rugių stovėjo trys jaunos nuostabios merginos su pjautuvais. Jos vilkėjo drabužius, kokiais dabar niekas nesirengia.

Ir verkė. Tylėdamos.

Dangus, laukas, merginų grožis, saulė ir karčios tų neišsipildžiusių moterų ašaros.

Bet tai buvo net ne verksmas. Tai buvo nepasakytas žodžiais tylūs ilgeys ir liūdesys. Ašaros nesirito. Sustingo jų akyse.“

1930 m. Oleksandras Dovženka sukūrė filmą „Žemė“ („Земля“), kuris tapo poetinio kino manifestu. Tai vienas svarbiausių visų laikų ukrainiečių filmų, jis paveikė ne vieną kūrėją, iki šiol rodomas ir žiūrimas. Dovženka (1894–1956) – jau seniai pasaulinio kino klasikas, bet Ukrainoje vertinamas įvairiai. Vieni kino istorikai teigia, kad sovietų valdžia jį sulaužė, kiti – kad 4-ajame dešimtmetyje Dovženka pabėgo iš Ukrainos, kuriai iškilo holodomoro grėsmė. Vis dėlto nuolat ukrainiečių nacionalizmu kaltinto, bet komunizmą nuoširdžiai išpažinusio režisieriaus likimas netelpa į paprastas schemas, o jo ypatinga poetika išlieka ukrainiečių kine.

 

Dovženkos filmai prisidėjo ir prie vienos ryškiausių ukrainiečių kino krypčių – poetinio kino suklestėjimo 7-ajame XX a. dešimtmetyje. Tarp svarbiausių šio kino asmenybių – aktorius Ivanas Mikolaičiukas (1941–1987). Regis, tai vienintelis ukrainiečių kino kūrėjas, dėl kurio nesiginčijama, kuris iki šiol išlieka ir meniniu, ir moraliniu autoritetu. Poetinį ukrainiečių kiną prikėlęs režisierius Sergejus Paradžanovas yra sakęs, kad jis nežino kito tokio nacionalinio genijaus: „Iki jo tai buvo Dovženka.“

 

Ivanas Mikolaičiukas ir „Užmirštų protėvių šešėliai“

Mikolaičiukas išgarsėjo 7–8-uoju dešimtmečiais, suvaidinęs beveik visuose svarbiausiuose tada Ukrainoje sukurtuose filmuose. Pirmiausia tai poetinio kino šedevrai – Paradžanovo „Užmirštų protėvių šešėliai“ („Тіні забутих предків“, 1964), Leonido Osykos „Akmeninis kryžius“ („Камінний хрест“, 1968), Jurijaus Iljenkos „Balta paukštė su juoda žyme“ („Білий птах з чорною ознакою“, 1971). Nors apie juos dabar taip pat diskutuojama, esą šio kino estetika neišvengiamai vedė į akligatvį, poetinis ukrainiečių kinas žadina nostalgiją: tokio jau nebebus niekad, ir ne tik todėl, kad nebėra daugumos jo kūrėjų. Ties 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečių riba Paradžanovas, Iljenka, Osyka sukūrė itin originalią, huculų liaudies meno, metaforų ir ekspresijos prisodrintą kino estetiką, kuri leido vaizdais, spalvomis, kostiumais, peizažais ir garsais pasakyti daugiau nei suprato cenzoriai, dažniausiai skaitantys tik žodžius. Šio kino pradžia buvo Sergejaus Paradžanovo filmas „Užmirštų protėvių šešėliai“.

 

Mikolaičiuko palikimas – 34 vaidmenys kine, devyni scenarijai, du paties režisuoti filmai. Jis gimė Bukovinos kaime, šeimoje buvo dešimt vaikų. Jie nuo mažens padėjo tėvui, geležinkelio prižiūrėtojui, bet Ivanas labiau mėgo muziką, grojo smuiku, o vėliau apskritai viskuo – sopilka, cimbolais, fortepijonu, bajanu, bandūra, triūba ir net arfa. Išliko toks jo prisiminimas: „Pamenu, ganiau karvę. Buvo toks šviesus auksinis ruduo. Gyniau ją į bandą. Langas buvo atviras, ten radijas Ir staiga užgrojo, uždainavo „Suliko“. Pirmąkart išgirdau tą melodiją. Man kažkas atsitiko: nuvedžiau karvę, nusivaliau nuo batų purvą, apsivilkau kostiumą, sėdau į traukinį, išvažiavau į Černivcius ir puoliau ieškoti muzikos mokyklos, kad tapčiau artistu.“

 

Černivcių aukštesniąją muzikos mokyklą Mikolaičiukas baigė 1957 metais, jo specialybė – „saviveiklos choro vadovas“. Po to Mikolaičiukas mokėsi Černivcių O. Kobylianskajos dramos teatro studijoje, 1961-aisiais įstojo į Kyjivo I. Karpenkos-Karo teatro institutą. Jo pedagogas buvo teatro ir kino režisierius Viktoras Ivčenka. Jis ir parekomendavo savo studentą Sergejui Paradžanovui, kuris pagal Michailo Kociubinskio apsakymą rengėsi kurti „Užmirštų protėvių šešėlius“.

 

Pasirengimas buvo ilgas, Paradžanovas tyrinėjo specifišką Karpatų kultūrą ir papročius. 1966 m. pasirodžiusiame straipsnyje „Amžinas judėjimas“ režisierius rašė: „Mes labai greit supratome, kad bet kuri kinematografinė imitacija, bet kuri stilizacija, panaši į tas, kaip kad dažnai kine atkuriama senoji Rusia, senovės Roma ir senasis Egiptas, čia bus įžeidimas. Ir tai savaime skatino mus suprasti svarbiausia ir būtiniausia – huculą kaip žmogų (...) Mes atradome sau Karpatus ne kaip etnografinę medžiagą. Meilė, neviltis, vienatvė, mirtis – štai žmogaus gyvenimo freska, kurią mes kūrėme. (...) Mes noriai pasidavėme apsakymui, jo ritmui ir stiliui, kad literatūra, istorija, etnografija, filosofija susilietų į vientisą kinematografinį vaizdą. Mes norėjome perteikti laiko pojūtį, nes pamatėme huculų gamtą ir žmones šimtą metų vėliau už Kociubinskį.“

 

Trečio kurso studentas Mikolaičiukas sužavėjo Paradžanovą: „Jaunas, labai jautrus, iš jo sklido nepaprasta šviesa. Iš jo sklido toks tyrumas, tokia aistra, toks emocingumas, kad buvome sukrėsti, pamiršome apie viską, net apie tai, kad jau patvirtintas kitas aktorius... Pajutome, kad tai unikalus talentas. Kino bandymai buvo sukrečiantys. Jis iškart pakeitė mūsų įsivaizdavimą apie Kociubinskio apsakymo Ivaną. Jis perpylė į mūsų urbanizuotas, miestietiškas sielas savąją Karpatų jėgą, savo meilę motinai, seserims, broliams. Ivanas buvo tyras, vyriškas, švelnus.“

 

Pasak kino istoriko ir režisieriaus Olego Kovalovo, „Užmirštų protėvių šešėliai“ iškart buvo pripažinti šedevru: „Jis stulbino ekstatišku grožiu ir atrodė pagimdytas gamtos stichijų. Praradimų tragizmas ir meilės švelnumas, gyvuliškas jausmingumas ir šviesus liūdesys, apeigų siautulys ir kasdienybės proza čia susilydė į galingą būties akordą, „tiesos akimirką“, giminingą saulės smūgiui. (...) „Užmirštų protėvių šešėliai“ sukėlė šoką, istorija apie Ivaną ir Maričką buvo suvokta kaip poema apie huculų Romeo ir Džuljetą. Tačiau šeimų kovos, trukdančios susijungti įsimylėjėliams, tema čia atsiduria nuošaliau, o pagrindinis konfliktas perkeltas į kitą lygmenį. Paradžanovo rodomame pasaulyje Maričkos žūtis – ne tragedija, kaip nėra tragedija nusiritęs nuo kalno akmuo ar nuo medžio nukritęs lapas. „Užmirštų protėvių šešėliai“ vaizdus dažnai kildina iš Oleksandro Dovženkos, kurio filmuose išėjimą į nebūtį paprastai gaubia šviesus susitaikymas. Apraudojusi mylimąjį, Dovženkos „Žemės“ mergina lengvai susiranda kitą – jis ne blogesnis už žuvusį Vasilį, o giminę tęsti reikia. Tačiau Paradžanovas ne apdainuoja būties kosmosą ir neieško apvalančios harmonijos archajiškų kultūrų pasaulyje, kaip tai darė vėlyvasis Pieras Paolo Pasolini. (...) Filmo „Užmirštų protėvių šešėliai“ originalumas tarytum išstūmė jį už sovietinio kino konteksto, nors jis ir tapo dėsningu kulminaciniu sovietinio „atlydžio“ akordu. Filmas apdainavo aistrų pasaulį ir „sugrįžimą prie šaknų“, gynė asmenybės vertę ir sėjo abejones „kolektyvine“ tiesa. Paradžanovas išvedė šiuos motyvus į būties lygmenį.“

 

Dar filmuodamasis Paradžanovo filme Mikolaičiukas buvo patvirtintas ukrainiečių poeto Taraso Ševčenkos vaidmeniui Vladimiro Denisenkos filme „Sapnas“ („Сон“, 1964). Jame rodoma pirmoji poeto gyvenimo pusė – baudžiava, išpirkimas iš nelaisvės, studijos Peterburgo dailės akademijoje, kelionė į Ukrainą ir suėmimas. 150-osioms poeto gimimo metinėms skirtame filme kūrėjai pabandė sužmoginti paminklu paverstą kūrėją, perteikti jo vidinį pasaulį.

 

Po šių filmų Mikolaičiukas tapo tikra žvaigžde, nors ir gyveno su žmona ankštame bendrabučio kambarėlyje. Jis daug filmavosi. Kartais atrodo, kad trumpam filme pasirodantis Mikolaičiukas kiekvienam režisieriui tampa svarbiu filmo akcentu, padeda suformuluoti pagrindinę mintį.

 

„Akmeninis kryžius“

Leonidas Osyka (1940–2001) laikomas vienu nuosekliausių Dovženkos sekėjų. Tragišką XX a. pradžios Vakarų Ukrainos valstiečio, kuris priverstas palikti gimtąją žemę, istoriją – filmą „Akmeninis kryžius“ pagal Vasilijaus Stefaniko noveles – jis kūrė kartu su poetu ir kino dramaturgu Ivanu Draču. Filmas buvo sukritikuotas, išleistas į ekranus sutrumpintas pusvalandžiu (internete dabar galima rasti neiškarpytą variantą). Režisieriaus bandymas sujungti filosofinę parabolę ir socialinę dramą valdžiai pasirodė daugiau nei abejotinas, mat „tarp eilučių“ buvo akivaizdūs apmąstymai apie tautos likimą, apie individo ir kolektyvo konfliktą. Filmo herojus Ivanas (Daniil Ilčenka) atsisako laikytis nerašytų patriarchalinės bendruomenės įstatymų ir žudyti į jo namus įsibrovusį vagį (Borislav Brondukov). Jį nužudys Ivano kaimynai, o jis pats taps svetimas ir turės emigruoti į Kanadą.

 

Svarbiausia ir bene ilgiausia filmo dalis – Ivano atsisveikinimas su savo žeme, kaimu, namais. Jis primena laidotuves ir kartu šventę, kur visi šoka, vaišinasi ir visi visiems atleidžia savo ir kitų kaltes. Įspūdingiausias ir kartu simboliškas epizodas, kai Ivanas nakties tamsoje tempia į kalno viršūnę baltomis drobulėmis apvyniotą akmeninį kryžių, išlieka atmintyje ilgam, bent jau man – visam laikui. Pirma asociacija, žinoma, su Golgota, bet Osykos metaforos – daugialypės, jos atsiranda iš peizažo, iš žmonių buvimo kadre, masinių scenų ritmo. „Akmeninis kryžiaus“ kino poezija, kitaip nei „Užmirštų protėvių šešėliuose“, gimsta ne iš spalvų, detalių gausos, o iš asketiškų, lyg pirmapradžio pasaulio vaizdų.

 

Osyka kruopščiai atkūrė valstiečių ritualus, dvelkiančius epu, bet pirmiausia dramatizmo filmui suteikia jo plastika, ankšti, pustamsiai kadrai, kuriuose boluoja balti kaimiečių drabužiai, nespalvotas vaizdas ir netikėti kino kameros rakursai. Kartu su profesionaliais aktoriais vaidino ir kaimo, kuriame buvo filmuojama, gyventojai. Mikolaičiukas vaidina sūnų Mikolą – svarbus yra tiesiog jo buvimas kadre.

 

„Balta paukštė su juoda žyme“

Mikolaičiuko likimą lėmusius „Užmirštų protėvių šešėlių“ aktorių bandymus filmavo Jurijus Iljenka (1936–2010), jis buvo ir filmo operatorius. Po to jis pats pradėjo kurti filmus. „Balta paukštė su juoda žyme“ užima ypatingą vietą ir Iljenkos, ir Mikolaičiuko biografijoje. Scenarijų jie rašė abu. Veiksmas apima maždaug dešimt metų – nuo 1937-ųjų, kai Bukovina dar buvo Rumunijos dalis, iki 1947-ųjų, kai Vakarų Ukrainoje su sovietais kovėsi ukrainiečių sukilėlių armija (УПА, Українська повстанська армія). Filme rodomas kalnuose gyvenančių brolių Zvonarių likimas. Trys vyresnieji broliai susižavi šventiko Mirono (Vasilijus Simčičius vaidino Baltaragį „Velnio nuotakoje“) dukra Dana (Larisa Kadočnikova). Ji negali pasirinkti vieno iš jų, bet ne tik dėl jos visi broliai pasuks skirtingais keliais ir pastūmės vienas kitą į mirtį: rumunus keičia sovietai, netrukus jų vieton ateis vokiečiai, paskui vėl sugrįš sovietai. Piotras (Ivanas Mikolaičiukas) stos sovietų pusėn, Orestas (genialiojo Bohdano Stupkos kino debiutas) su jais kovos partizanų pusėje, o Georgijus (Michaila Iljenka) bandys nesusidėti nei su vienais, nei su kitais. Jis taps gydytoju. Ir tik jam pavyks išlikti. Filmas iš pradžių buvo uždraustas, bet po Maskvos kino festivalio Auksinio prizo vis dėlto išleistas į ekranus.

 

Orestą norėjo vaidinti pats Mikolaičiukas, bet jam buvo uždrausta. Pasak vienų, valdžia pabijojo, kad jo personažas sulauks daugiau simpatijų nei teigiami filmo veikėjai, pasak kitų, aktoriui, suvaidinusiam Tarasą Ševčenką, nebuvo galima vaidinti „blogiuko“. Pokario partizanai sovietų kine buvo vadinami „banditais“, o Iljenka su Mikolaičiuku pirmąkart parodė žmogiškąją vadinamojo „banderovco“ dramą, pavertė jį pagrindiniu herojumi. Iljenka pakvietė operatorių Vileną Kaliutą ir šis nufilmavo avangardinį, į nieką nepanašų, vizualumu pribloškiantį filmą plataus formato juostoje. Ritualus primenantys kasdienio gyvenimo vaizdai ir gamtos sakralumas „Baltoje paukštėje su juoda žyme“ neatskiriami nuo garsų – neatsitiktinai filmo kulminacija tampa iš miško išėjusio Oresto beprotiškas šokis su Dana. Iljenka buvo vadintas „Ukrainos buržuazinio kino ideologu“, o Mikolaičiukas filmavosi ir beveik visuose vėlesniuose režisieriaus filmuose. Iki pat mirties 2010-aisiais Iljenka liko nesutaikomas visko, kas sovietiška, priešas, o paskutinis jo filmas „Malda už etmaną Mazepą“ („Молитва за гетьмана Мазепу“, 2002) net sukėlė skandalą Berlyno kino festivalyje – akredituoti rusų kritikai viešai apkaltino filmą antirusiškumu.

 

„Babilonas XX“

1968-aisiais, filmuojant Boriso Ivčenkos filmą „Anička“ („Анничка“), įvyko nemalonus incidentas. Šiame filme apie Antrojo pasaulinio karo metais įsiplieskusią jaunos huculės meilę sužeistam rusų kareiviui Mikolaičiukas vaidino jos sužadėtinį – ukrainiečių sukilėlių armijos karį. Per pertrauką, nenusivilkęs kostiumo, Mikolaičiukas užsuko į valgyklą. Čia kaip tik pietavo sovietų karininkas, apkaltinęs aktorių nacionalizmu. Mikolaičiukas jam pasakė, ką galvoja apie žmones, painiojančius nacionalizmą su patriotizmu. Susikirtimas baigėsi skundu į Kyjivą ir ten aktorius buvo įvardytas priešiškos ideologijos asmeniu.

 

Aštuntajame dešimtmetyje ukrainiečių kinas atsidūrė sudėtingoje situacijoje. Menininkai buvo persekiojami, Paradžanovas suimtas, nuteistas ir atsidūrė kalėjime, o Mikolaičiuko gyvenime prasidėjo tamsusis tarpsnis. Ne vienas jo filmas buvo „padėtas ant lentynos“, penkerius metus jo pavardė buvo išbraukiama iš patvirtintų filmuotis aktorių sąrašų, net jei vaidmuo ir buvo parašytas specialiai jam. Nuo depresijos išgelbėjo pasakų dukterėčiai rašymas. Beje, pažinoję Mikolaičiuką tvirtina, kad jis buvo neįtikėtinas pasakotojas ir fantazuotojas.

 

Iki šiol ginčijamasi, kodėl 1979-aisiais Mikolaičiukui buvo leista pačiam kurti filmą „Babilonas XX“ („Вавілон XX“, 1980). Jo pagrindas – Vasilijaus Zemliako romanas „Gulbių pulkas“. Amžininkai prisimena, kad filmas sukėlė bombos sprogimo efektą. Pasirodymo metais „Babilonas XX“ atrodė keistas, gal net pernelyg barokiškas: viena vertus, poetinio ukrainiečių kino tradicija lyg ir tęsiama – išnaudojami liaudies meno ir tradicinių kalėdinių prakartėlių motyvai, matyti beveik postmodernistinės nuorodos į Dovženkos filmus, kita vertus, Mikolaičiukas kartu su operatoriumi Jurijumi Garmašu lyg ir bando įžengti į magiškojo realizmo teritoriją. Pribloškia ir paties Mikolaičiuko kurtas filmo garso takelis, kuriame ir atpažįstamos melodijos, ir žmogaus balsu dejuojantys sunkų vežimą traukiantys galvijai, dūsaujančios karvės. Pats režisierius kalbėjo apie ukrainiečių baroko tradicijų ir Nikolajaus Gogolio bei Lotynų Amerikos romano įtaką.

 

„Babilono XX“ siužetas paprastas: į Babilono kaimą atvykęs revoliucinio kreiserio „Aurora“ jūreivis Klimas iškart ima kurti naują gyvenimą, t. y. susprogdina jam nepatikusias naivias skulptūras. Jo tikslas – įsteigti kaime komuną. Mikolaičiukas suvaidino kaimo filosofą Fabianą. Jis turi tik ožį – taip pat Fabianą, bet į komuną stoti neskuba. Jis svajotojas, bet kai miršta Poetas, Fabianas sako: „Kai miršta poetas, kartu su juo miršta tai, ką ne kiekvienas gali pamatyti “. Pasitelkdamas metaforas ir keistuolius personažus, Mikolaičiukas rodo, kad sovietų tvarka, kolektyvizacija ir kitos Klimo idėjos nepriimtinos ukrainiečio pasaulio, kuriame susilieja sakralumas ir nuodėmė, meilė ir neapykanta, mirtis ir ironija, suvokimui. Komunistinė utopija tiesiog apgailėtina ir žiauri.

 

1981 m. Mikolaičiukas sukūrė filmą „Toks vėlyvas, toks šiltas ruduo“ („Така пізня, така тепла осінь“), kuris tapo ir jo atsisveikinimu su kinu. Filmo herojus kadaise emigravo iš Bukovinos į Kanadą, bet ilgisi gimtinės ir jau visai senas atvyksta jos aplankyti. Sugrįžimas taip sukrečia, kad personažas apanka. Paskutiniais gyvenimo metais Mikolaičiukas sunkiai sirgo, mažai filmavosi. Trečiojo filmo jau nespėjo sukurti. Kritikei Liudmilai Lemešnai jis yra prisipažinęs, kad svarbiausia nugalėti baimę savyje, savo silpnumą. Kai tai atsitinka, „žmogus tampa laisvas, ir pasauliui teks su tuo susitaikyti, juk toks žmogus daugiau nieko nebijo, net mirties. Kiekviename savo herojuje aš ieškau jo skausmo, dvasinės pergalės prieš save, net jei to kaina yra mirtis.“