Adomaitis, kurio mes nepažįstame

„Jausmai“, rež. Almantas Grikevičius, 1968
„Jausmai“, rež. Almantas Grikevičius, 1968

Regimantas Adomaitis – dalis mano filmų, dalis mano scenarijų, nes dažnai rašydavau, turėdamas omeny, kad būtent jis vaidins, o tiksliau – turi vaidinti tą ar kitą vaidmenį. Taigi, jis – dalis mano biografijos.

 

Štai kodėl man taip sunku apie jį rašyti. Bandau mintyse išvesti takoskyrą, atsiriboti nuo mūsų bendros praeities, nuo Adomaičio – žmogaus ir aktoriaus – žavesio, kurio jam gamta atseikėjo taip dosniai, kad užtektų dviem trim individualybėms. Bandau užmiršti jo kankinimosi talentą, kada jis nusiplėšia Adomaičio odą ir matuojasi nematomą kūną ir sielą savo būsimojo personažo, kuris ne tik aktoriaus antrininkas, bet ir kerštingas priešas: jo nenumaldysi nei pataikavimu, nei meilės žodžiais. Kiekvienas personažas, tegul ir ne Shakespeare’o, ne Gogolio jėgos, reikalauja iš aktoriaus daugiau, nei žmogus aktorius gali atiduoti Vaidmeniui. Kūrybos procese menininkas ne tik turtėja, bet ir praranda. Praranda dalelę savojo „aš“. Tai lyg žvakės degimas. Adomaitis naikina save negailestingai. Darbas mene jam nėra šventinis piknikas. Jis pats pasirinko tokį gyvenimo būdą, nes gyventi, kaip žinome, galima įvairiai. Man regis, Adomaičiui lengviau gyventi tada, kai jam sunku...

 

Svarstydamas, ką derėtų apie jį pamiršti, palikti Jo Asmenine Savastimi, nemainoma į populiarumą ir šlovę, tuo pat metu galvojau apie jo ateitį, į kurią jis eina, klausydamas savo nenumaldomo vidinio balso, kviečiančio nežinia Kur ir Kada. Kalbu apie ateitį, nes to Adomaičio, kurį mes pažįstame iš „Karaliaus Lyro“, „Niekas nenorėjo mirti“ ir dešimčių kitų filmų, to kartais aistringo ir visada žavaus herojaus daugiau nebėra. Jei grįžtume prie degančios žvakės įvaizdžio, galėtume pasakyti, kad režisieriai ir žiūrovai jį sudegino, mažai ką davę mainais.

 

Visa tai aš pasakiau apie „buvusį“ Adomaitį. Tačiau jau šiandien iškyla visai kitos formacijos individualybė, galinti praturtinti mus naujomis žiniomis apie žmogų, jo galimybių ribas. Pastaruoju metu ne taip jau dažnai su juo matausi, gal todėl ypač dėmesingai seku, kaip gimsta kovotojas, praturtėjęs patyrimo išmintimi, pasiruošęs mesti iššūkį savo praeičiai, atsisakyti visų likimo malonių. Adomaitis aktorius yra man padovanojęs nepamirštamų ekraninio laiko minučių. Pusantro dešimtmečio jis buvo – kaip Aleksejus Batalovas ar Viačeslavas Tichonovas – vyriškumo ir moralinės jėgos modelis. Ir vis dėlto man atrodo, – kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, – jog jis dar neprisilietė prie savo tikrosios, nepakartojamos temos ir dar nebuvo jo asmeninio pasakojimo apie būtį. Kita vertus, jis pats tai žino ir neturi dėl to jokių iliuzijų. Pamenu, šnekučiavomės (gal tai buvo statant „Kentaurus“, o gal „Tą saldų žodį – laisvę“), ir jis pasakė su tokia vidine gėla ir nerimu: „ aš visai ne herojus. Atvirkščiai... Nejau taip sunku įžiūrėti mano tikrąjį „aš“?.. Man ne tik svetima tai, ką vaidinu diena dienon, tai tiesiog prieštarauja mano prigimčiai (!)... Nejaugi gali būti toks stebėtinas panašumas tarp to, „kas aš esu“ ir to „kas aš nesu“?.. Aš noriu mąstyt, o ne veikti. Aš noriu kalbėti apie švelnumą ir susitaikymą, o ne primesti kitiems savo valią. Kas duos man galimybę pabūti pačiam savimi mene?..“

 

Negalėčiau prisiekti už kiekvieno šio monologo žodžio tikslumą, tačiau už prasmę – galiu. Būti pačiam savimi – tai ne šiaip gražūs žodžiai, greičiau tai pamatų pamatas, be kurio neįmanomas menas. Visi tai supranta, kai kalbama apie dailininką, režisierių arba rašytoją, tačiau aktorių priimta matuoti kitu matu, jam leidžiama – dažnai net reikalaujama – išduoti savo prigimtį, linksminti mus „vaidyba“. Tikras aktorius pakyla į sceną ne „vaidinti“, o „išsisakyti“, atskleisti savą gyvenimo sampratą, apginti tą žmonijos dalį, kuriai gynimo reikia. Kalbu apie tikrą aktorių žmogų, koks yra Regimantas Adomaitis. Jis nori ir gali atskleisti savo sielą. Jis gali vaidinti Dostojevskį ir Thomą Manną. Su nerimu laukiu būsimo Adomaičio, protingo ir doro aktoriaus, darbininko, gamtos apdovanoto ypatingu magnetizmu, žmogaus, sugebančio įtikinti mus, kad Gėris gali nugalėti Blogį.

 

Tai visai nereiškia, kad bent iš dalies nubraukiu Adomaičio sukurtus darbus. Taip darydamas, išduočiau ir savo praeitį. Mąstau apie tai, kaip sunku priklausyti nuo aplinkybių, kaip sudėtinga menininkui kalbėti ne savo žodžiais ir kaip būtina kovoti už teisę būti savimi. Aš įsitikinęs, būsimieji susitikimai su aktoriumi Regimantu Adomaičiu visada bus džiugi akistata ir su tikru talentu, ir su tikrais atradimais. Dar noriu pasakyti, kad man be galo brangi pamokanti patirtis menininko, plėšiančio nuo savęs stabo kaukę ir drąsiai rodančio savo tikrąjį veidą.

 

Jau vien tai – siužetas filmui.

 

Vytautas Žalakevičius

Kinas, 1987/1 (175)