Lopšinė melui
Rusija – literatūrocentriška šalis, bet iki šiol joje gyvą homo sovieticus mentalitetą daugiausia suformavo Stalino laikų kinas. Diktatorius buvo ne tik sinefilas, jis suprato „svarbiausio iš menų“ įtaką paprastiems, dažnai neraštingiems žmonėms ir kartais net pats redagavo filmus, sekė jų gamybos procesus. Jis buvo pirmasis žiūrovas ir joks filmas negalėjo pasirodyti ekranuose be asmeninio vado palaiminimo. Filmai turėjo indoktrinuoti, paaiškinti valstybės tikslus kiekvienam, todėl ir dabar tampa geru įvadu į totalitarinės valstybės ideologiją bei kasdienybę. Be abejo, pirmiausia jie atskleidžia sovietinio veidmainiškumo esmę, kuri dabar gal geriau pažįstama iš George’o Orwello knygų. Tačiau kas paneigs, kad rašytojas nematė SSRS kurtų filmų? Kad ir 1936- ųjų gegužę pasirodžiusio Grigorijaus Aleksandrovo „Cirko“.
1936-ieji – tai pilietinio karo Ispanijoje pradžia ir olimpinės žaidynės Berlyne. SSRS priimamas abortus draudžiantis įstatymas, prasideda pirmasis iš vadinamųjų Maskvos teismo procesų, kuriame nuteisiami mirti Lenino bendražygiai Grigorijus Zinovjevas, Levas Kamenevas ir dar keturiolika aukštas pareigas užimančių veikėjų, o Stalinas įsako sušaudyti penkis tūkstančius lageriuose jau kalinčių opozicijos atstovų. Metų pabaigoje bus priimta veidmainiška konstitucija, kurią iškart paskelbs „demokratiškiausia pasaulyje“, o nuo pat bolševikų perversmo veikiantis prievartos ir represijų mechanizmas 1937-aisiais pasieks apoteozę, bet ir tada, ir vėlesniais dešimtmečiais garsiausiai skambės „Cirkui“ sukurtos Isaako Dunajevskio ir Vasilijaus Lebedevo-Kumačo „Dainos apie tėvynę“ žodžiai: „Aš nežinau kitos tokios šalies, kur taip laisvai kvėpuoja žmogus“ (vertimas pažodinis – Ž. P.). Su šia daina, kartais vadinta neoficialiu SSRS himnu, užaugo ne viena karta. Beje, su filmu taip pat – jis niekad nedingo iš ekranų ir palyginti neseniai buvo ne tik restauruotas, bet ir nuspalvintas, kad atrodytų patrauklesnis jaunimui. „Cirkas“ – vienas populiariausių visų laikų sovietinių filmų. 1937-aisiais jis buvo apdovanotas Tarptautinės parodos Paryžiuje Didžiuoju prizu, o Lietuvos žiūrovai jį išrinko geriausiu šalyje rodytu metų filmu.
Marion Dikson renkasi sovietų valstybę
„Cirkas“ prasideda gaudynėmis. Pikta minia vejasi moterį, kuri prie savęs glaudžia kažką įvyniotą į languotą skarą. Kai jau atrodo, kad pabėgti nepavyks, moteriai pavyksta įšokti į važiuojantį traukinį. Ji įsibrauna į kupė, joje sėdintis vyras nustebęs, jis reaguoja vokiškai. Užrašas ant traukinio leidžia suprasti, kad šis rieda JAV. Palaipsniui užrašas virsta gaubliu, ant kurio didelėmis raidėmis užrašyta SSRS. Jį ant savo nosies suka ruonis. Taip atsiduriame Maskvos cirke, kur pasirodymui rengiasi Marion Dikson (Liubov Orlova). Tai ta pati moteris, kuri įšoko į traukinį. Jos veidas liūdnas, kiekvienas raumuo įtemptas. Pasirodyme taip pat dalyvauja kupė matytas vyras. Tai Francas fon Kneišicas (Pavel Massalskij). Jis yra Dikson antrepreneris ir reikalauja visiško paklusnumo, grasindamas atskleisti jos tamsią paslaptį. Marion sūnus (James Patterson) yra juodaodis ir fon Kneišicas ja pasinaudos pabaigoje, kai supras, kad Marion lieka Maskvoje. Tačiau cirke susirinkę žmonės į vaiką reaguos kitaip, nei jis tikėjosi.
Dikson pasirodymas „Skrydis į Mėnulį“ labai sėkmingas – ji šoka ant patrankos, kuri Marion iššaus iki pat cirko kupolo viršaus, bet ir brangus, todėl cirko direktorius (Vladimir Volodin) ir ką tik nežinia iš kur sugrįžęs režisierius Ivanas Martynovas (Sergei Stoliarov) nusprendžia padaryti ką nors panašaus, bet geriau. Martynovas skris į stratosferą, o jam padės cirko direktoriaus duktė Raječka (Jevgenija Melnikova) ir nevykėlis jos sužadėtinis Skameikinas (Aleksandr Komissarov). Marion ir Ivanas iškart įsimylės vienas kitą, bet jų lauks daug išbandymų ir dramų, o Raječka ir Skameikinas pagal visas komedijos taisykles bus komiškoji įsimylėjėlių pora. Ir vienos, ir kitos poros nuotykius „atskies“ patrauklūs muzikiniai ir cirko pasirodymai – ko vertas kad ir erotikos pritvinkęs, savaip simboliškas Marion šokis ant patrankos viršūnės. Istorikas Olegas Kovalovas yra sakęs, kad būtent dėl jo žmonės ėjo žiūrėti filmo ne vieną kartą, bet „Cirko“ esmę nusako ne siužetas, o, kaip sakoma, detalės. Iš esmės pramoginiame „Cirke“ jos ir perteikia sovietinius naratyvus bei ideologemas.
Vienas svarbiausių, iki šiol Rusijoje gyvų naratyvų – pavyti ir pralenkti Ameriką. Martynovas su cirko direktoriumi net nesvarsto apie autorių teises: jų atrakcionas turi būti geresnis ir įspūdingesnis už amerikietiškąjį, nors jo esmė – skrydis – nesikeičia. Kitas svarbus naratyvas – vadinamoji tautų draugystė, skelbusi, kad visos SSRS gyvenančios tautos turi vienodas teises ir galimybes, kad šalyje nėra vietos rasizmui ir antisemitizmui. Tai iliustruoja epizodas, kai lopšinę juodaodžiam Marion sūneliui dainuoja skirtingų tautybių žmonės: rusė, ukrainietis, gruzinas, vaikinas iš kažkurios Centrinės Azijos respublikos, žydas. Pabaigoje Marion kartu su Martynovu žygiuoja per paradą Raudonąja aikšte, skambant tai pačiai dainai apie šalį, kurios šeimininkas yra kiekvienas jos gyventojas. Marion lieka gyventi SSRS, kurioje nėra rasizmo, ir apimta ekstazės susilieja su baltais drabužiais vilkinčių žmonių mase. Galima spėti, kad finalinis, susižavėjimo kupinas jos žvilgsnis nukreiptas į tribūną Lenino mauzoliejaus viršuje, kur stovi Stalinas.
Grigorijaus Aleksandrovo filmas „Linksmieji vyrukai“ („Vesiolyje rebiata“, 1934) – sovietinės muzikinės komedijos pradžia. Aleksandrovas buvo ką tik grįžęs iš Holivudo, kuriame praleido kelerius metus ir, kaip jau tada plakė pikti liežuviai, ten žiūrėjo daug film ir apie juos kruopščiai užsirašinėjo. Gal todėl „Cirke“ tiek citatų: Marion vaidinanti Liubov Orlova stilizuota à la Marlene Ditrich – net koją ant kojos užsikelia kaip „Žydrojo angelo“ herojė, beje, sutampa ir inicialai M. D., „Skrydžio į stratosferą“ epizodas primena gigantiškas Busby Berkeley filmų šokėjų fejerijas, ką jau kalbėti apie filmo pavadinimą, atkartojantį Charlie Chaplino „Cirką“, ir apie fon Kneišico asistentą, kuris yra lyg iš akies trauktas Chaplinas (Nikolaj Otto). Siužeto posūkiai su laiškais ar persirengimais taip pat matyti ne vienoje populiarioje komedijoje, „amerikietiškumo“ vaizdui prideda ir kadre nuolat šmėžuojantys laikraščiai, vitrinos, užrašai. Grįžus iš Holivudo, bendradarbiavimas tarp Sergejaus Eizenšteino ir jo asistento bei bendraautorio dar nuo „Proletkult“ teatro laikų Aleksandrovo nutrūko, tačiau būtent pastarasis tapo mėgstamu Stalino režisieriumi. Beje, Holivude Eizenšteinas ir Aleksandrovas su Chaplinu susidraugavo.
Aleksandrovas mėgo savo filmus prikamšyti pasakiškų motyvų, jų rasime ir „Cirke“. Langas, per kurį Martynovas ir fon Kneišicas žiūri vienas į kitą, tiesiog žiūrovų akyse apšerkšnija, bet man pasakiškesnė kita scena, kai Martynovas moko Marion „Dainos apie tėvynę“: fortepijono paviršius atspindi įkvėptus abiejų personažų veidus taip, tarsi jie jau būtų kitoje, savo jausmų erdvėje, o ne realybėje. Ši scena išryškina ir 4-ajame dešimtmetyje susiformavusią stalinizmo estetiką, kuriai tinka „naujojo ampyro“ terminas. „Cirke“ nuolat pabrėžiamas naujasis stilius, atsispindintis architektūroje, interjeruose ir net Marion drabužiuose, kuriuos specialiai filmui sukūrė Maskvos aukštuomenės siuvėja Nadežda Lamanova.
Mitinė pora
Grigorijus Aleksandrovas (1903–1983) ir Liubov Orlova (1902–1975) buvo tikri sovietų kino olimpo gyventojai. Dar gyvi būdami jie tapo mitu, idealia kino kūrėjų pora. Poros portretuose matyti, kaip tiksliai abu laikosi savo vaidmenų: režimui atsidavęs menininkas ir jo tobula mūza. Abu sulaukė visų įmanomų SSRS apdovanojimų ir titulų, o Aleksandrovas tapo net socialistinio darbo didvyriu. Dažnoje užsienyje parašytoje kino istorijoje Orlova minima kaip vienintelė sovietų kino žvaigždė. Legenda gyva ir dabar, ji įamžinta ir filmuose, ir serialuose. Todėl taip sunku prasibrauti pro gausius nutylėjimus, bet ir jie apaugo gandais ar anekdotais, kurių daugumos pagrindas – Orlovos siekis išsaugoti amžiną jaunystę. Ji taip tikėjo plastine ir kitokia medicina, kad 1974-aisiais ryžosi vaidinti dvidešimtmetę heroję filme „Varnėnas ir Lyra“ („Skvorec i Lyra“).
Bet apie tai, kaip pora, kurie namuose vienas kitą vadino Čarliu ir Spenser, išgyveno draugų ir bendradarbių mirtis, represijas, terorą, kaip reagavo į šlovės naštą ar prievolę užsienyje būti sovietų kultūros vitrina, dažniausiai nerašoma. Kas jie buvo – idealūs konformistai ar tragiškos asmenybės? Išgyvenimo meistrai ar tikrai laimingi žmonės, aplinkiniams visada spindėję grožiu ir laime?
Jų santykiai užsimezgė filmuojant „Linksmuosius vyrukus“. Menkai žinomą, bet puikiu balsu, ritmo pojūčiu ir grakščiu kūnu išsiskiriančią aktorę filmas, ir pirmiausia, matyt, Aleksandrovas, pavertė tikra žvaigžde, milijonų sovietijos gyventojų ir Josifo Stalino numylėtine. Orlova iki pat mirties vaidino kiekviename Aleksandrovo filme, o šie laikui bėgant darėsi vis bejėgiškesni, nes režisierius nesuprato, kad kartu su laiku keičiasi ir kinas.
Knygą apie Aleksandrovą ir Orlovą „Šviesus kelias, arba Čarlis ir Spenser“ („Svetlyj put, ili Čarli i Spenser“, 1998) parašęs kino istorikas Markas Kušnirovas neslepia susižavėjimo savo herojais, kuriuos asmeniškai pažinojo, ir pabrėžia, kad jų santykiuose būta tam tikrų ritualų: „Kiekvieno mėnesio 27 dieną buvo minima jų pažinties diena. Ji buvo minima abipusiais sveikinimais ir gėlėmis. Nė vienas svečias negirdėjo, kad jie kreiptųsi vienas į kitą „tu“. Visada – „jūs“. Ir net švelniuose, kupinuose meilės laiškuose – „Jūs“. Skirstydamiesi svečiai stebėjosi: žaidimas? pažadas? mėgdžiojimas?“
Iš Kušnirovo knygos įsiminiau iškalbingą epizodą, atskleidžiantį ne tik Orlovos charakterį ar padėtį sovietų sistemoje. Antrasis pasaulinis karas Aleksandrovą ir Orlovą 1941-ųjų birželio 22 d. užklupo Latvijoje, Kemeriuose, svarbių sovietų kultūros veikėjų poilsio namuose, kurie buvo įsteigti praėjus vos savaitei po šalies okupacijos 1940 metais. Pasigirdus žinioms apie karą poilsiautojai pabėgo į Rygą, vieną geriausių miesto viešbučių „Roma“. Netrukus ėmus gausti oro pavojaus sirenoms svečiai leisdavosi į rūsį, o Aleksandrovas visus ramino, kad skambino į Maskvą Molotovui, kuris pažadėjo, esą konfliktas bus išspręstas per artimiausias kelias dienas, esą jau vyksta derybos. Pora turėjo tais laikais labai retą portatyvinį radijo imtuvą ir trečią karo dieną suprato, kad frontas artėja. Menininkai paprašė, kad ne Aleksandrovas, bet Orlova paskambintų į Liaudies komisarų tarybą Molotovui. Šio sekretorius pasiuntė ją pas tuometį Kinematografijos komiteto vadovą Ivaną Bolšakovą, kuris liepė Maskvos ir Leningrado kinematografininkams tučtuojau vykti namo ir prisistatyti į kino studijas. Visiems rūsyje tapo aišku, kad reikia bėgti. Rygos geležinkelio stotis jau priminė pragarą, buvo minios žmonių ir Orlova iškart nusprendė kreiptis į stoties viršininką. Iš jo kabineto išėjo po penkių minučių su keturiasdešimčia bilietų, skirtų kinematografininkams. Iki traukinio išvykimo buvo likusios beveik dvi valandos, bet visi suskubo įsikurti kupė, tik ne Orlova. Išvakarėse vienoje parduotuvėje ji pamatė gražią skrybėlaitę su plunksna, tačiau neturėdama pakankamai pinigų paprašė ją atidėti. Orlova prisiminė skrybėlaitę, liepė Aleksandrovui niekur neiti iš kupė, o pati nuskubėjo į miestą. Parduotuvę surado ne iškart, tad į stotį grįžo prieš pat traukiniui išvykstant, užtat su skrybėlaite.
„Cirko“ kūrėjai ir likimai
„Cirko“ pagrindas – Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo kartu su Valentinu Katajevu parašyta komedija „Po cirko kupolu“, kurios premjera 1934-aisiais įvyko Maskvos miuzikhole. Jų vardų filmo titruose neliko, nes iš kelionės po JAV sugrįžę Ilfas ir Petrovas pasipiktino tuo, kaip Aleksandrovas pakeitė tekstą, ir pareikalavo išbraukti savo pavardes. Pasak Kovalovo, Ilfas ir Petrovas scenarijuje tyčiojosi, beje, kaip ir romane „12 kėdžių“, iš vis dar pasitaikančių radikalios proletarinės kultūros propaguotojų RAPP (Rusijos proletarinių rašytojų asociacija) idėjų apraiškų mene. Pavyzdžiui, Aleksandrovas išmetė iš scenarijaus sceną su laikraščiu, kuriame parašyta, kad į cirko baletą reikia įvesti pagyvenusias moteris darbininkes ir nerodyti erotinius jausmus žadinančių ilgakojų gražuolių, o cirko darbuotojai šį reikalavimą palaikė.
Titruose neliko ir vieno svarbiausių rusų prozininkų, garsiosios „Raitelių armijos“ ir „Odesos apsakymų“ autoriaus Isaako Babelio, kuris tvarkė filmo dialogus, pavardės. Babelis buvo sušaudytas 1940 m., bet pilietinio karo mitus ir jo didvyrius deheroizuojanti „Raitelių armija“ visada buvo rakštis sovietų propagandai. Po rašytoją globojusio Maksimo Gorkio mirties Babelio likimas atrodė nulemtas.
„Cirko“ titruose nurodyti trys operatoriai: Vladimiras Nilsenas, Borisas Petrovas ir Borisas Areckis. Pagrindinis buvo Nilsenas, bet jo pavardė netrukus iš titrų pašalinta. „Liaudies priešas“ Nilsenas 1938 m. buvo sušaudytas, jį suėmė 1937-aisiais, dar nebaigus filmuoti naujo Aleksandrovo filmo „Volga, Volga“. „Cirką“ Nilsenas filmavo grįžęs iš komandiruotės JAV, todėl filme panaudota daug techninių naujovių, kombinuotų filmavimų. Nilsenui teko ir perfilmuoti Orlovos stambius planus, mat reikėjo paslėpti, kad aktorė daug vyresnė už savo partnerį Stoliarovą. Nilsenas pritaikė specialų apšvietimą ir filtrus.
Juodaodis berniukas Jamesas Pattersonas gimė 1933 m. Maskvoje. Jo tėvas dailininkas dekoratorius Lloydas Pattersonas į SSRS 1932 m. atvyko kartu su dvidešimt dviejų afroamerikiečių grupe filmuotis vaidybiniame filme apie rasinę diskriminaciją JAV. Grupei vadovavo vienas afroamerikiečių kultūros judėjimo „Harlemo renesansas“ vadų – poetas Langstonas Hughesas. Filmas taip ir neįvyko, Pattersonas liko Maskvoje, vedė berniuko mamą – teatro dailininkę Verą Aralovą, vėliau dirbo radijo diktoriumi ir mirė Tolimuosiuose Rytuose, iš kur buvo transliuojamos Maskvos radijo laidos JAV Vakarų pakrantei. Po karo Aralova dirbo Maskvos modelių namuose ir į mados istoriją įėjo 1959 m. Paryžiuje pristačiusi aulinukus su užtrauktuku, kurie madingi iki šiol. Jamesas įstojo į Rygos jūreivystės mokyklą, tapo Juodosios jūros povandeninio laivo šturmanu ir poetu. 1995-aisiais emigravo į JAV.
Tragiškas likimas neaplenkė ir lopšinę jidiš kalba dainavusio Solomono Michoelso, garsiojo Maskvos valstybinio žydų teatro aktoriaus, režisieriaus, Antrojo pasaulinio karo metais – Žydų antifašistinio komiteto veikėjo. Stalino įsakymu jis buvo nužudytas per gastroles Minske 1948-aisiais. Michoelso mirtis tapo simboliška antisemitinės Stalino kampanijos pradžia, o jo jidiš kalba skambantis lopšinės fragmentas iškirptas. Regis, jis grįžo į filmą 1970 m., kai „Cirkas“ buvo atnaujintas ir vėl išleistas į ekranus.
Kiekvienas kūrėjas nusipelno atskiro filmo, jų jau sukurtas ne vienas, bet „Cirką“ vis dar supa legendos. Viena jų siejasi su Michoelso mirtimi. Ją prieš kelerius metus „Laisvės“ radijo laidoje prisiminė scenaristas Pavelas Finnas: „Stalinas mėgo filmą „Cirkas“. Girdėjau iš paties Grigorijaus Aleksandrovo, kuris buvo mano tėvo kaimynas Vnukovo gyvenvietėje, kad Hitleris taip pat mėgo jo filmus, ar tik ne „Cirką“. Stalinas tą patį filmą galėjo žiūrėti daug kartų. Kas jį traukė filme „Cirkas“? Sunku pasakyti – lengvumas ar didingumas? Žinoma, kad Stalinas nedaug likus iki mirties buvo Didžiajame teatre, paskui su keliais artimiausiais Politinio biuro nariais žiūrėjo „Cirką“, o po to įvyko garsusis konfliktas, Stalinas išvažiavo į vasarvietę ir vėliau jo jau niekas nebematė. Vadinasi, jis išėjo į kitą pasaulį su filmo „Cirkas“ vaizdais. Jam itin įdomu buvo žiūrėti į Michoelsą, nes prieš kelerius metus buvo įsakęs tą mieląjį ekrane Michoelsą nužudyti pačiu baisiausiu ir velniškiausiu būdu. Galbūt dėl to jis juto kažkokį ypatingą džiaugsmą, gal todėl ir mėgo šį filmą, ir žiūrėjo jį prieš pat savo mirtį.“
Kino istorija mėgsta keistus sutapimus, pasikartojančius motyvus ir totalitarinių pelenių istorijas. 1939-aisiais pasirodęs Ernsto Lubitschiaus filmas „Ninočka“ („Ninotchka“) pasakoja apie rusų komisarę – griežtą ir teisingą jauną moterį, beje, visai šiuolaikišką feministę. Ninočka atvyksta į Paryžių kontroliuoti partijos draugų, kurie pernelyg susižavėjo buržuazinio gyvenimo malonumais ir visai neskuba pardavinėti nacionalizuotų aristokratų brangenybių, kad už jas nupirktų maisto savo tėvynainiams. Paryžiuje Ninočka sutinka gražų amerikietį avantiūristą, kuris privers ją pasijusti tiesiog geidžiama moterimi. Tad visai nekeista, kad galiausiai Ninočka pasirinks laisvąjį pasaulį. Įdomu, kad abiejų filmų herojų motyvą rinktis laisvę, pakeisti ideologiją, jų įsitikinimų lūžį lemia tiesiog meilė. „Ninočka“ – bene linksmiausias ir šviesiausias Gretos Garbo filmas. Jo reklaminis šūkis buvo „Garbo juokiasi“ (Garbo Laughs).
