Ne tik vabzdžių dresuotojas
Rusiškasis Vladislavo Starevičiaus kūrybos laikotarpis
Rusiškasis Vladislavo Starevičiaus kūrybos laikotarpis
Garsaus animatoriaus gyvenimui ir kūrybai skirta Vytauto Mikalausko knyga „Stebukladaris iš Kauno“ (2005), prodiuserė Rasa Miškinytė, bendradarbiaudama su Linu Augučiu, Donatu Ulvydu ir Mareku Skrobeckiu, sukūrė pilnametražį filmą „Vabzdžių dresuotojas“ (2008), už Kauno rotušės jo garbei stovi į sieną atsirėmę du dideli vabalai (skulptorius Z. Baranauskas, 2014). Tačiau nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Starevičiaus filmai kino teatre rodyti tik du kartus. Kodėl šiandienos vaikai yra matę Disney’aus „Snieguolę ir septynis nykštukus“, bet nėra matę Starevičiaus „Lapino Reinikio“? Starevičiaus filmų retrospektyvą žada šiemetinis ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“.
Komplikuotas nacionalinis paveldas bei autorinės teisės
Vladislavas Starevičius gimė 1882 m. Maskvoje, Lietuvos lenkų šeimoje, augo Kaune, gimnaziją baigė Dorpate (dabar Tartu). Kūrybinę veiklą pradėjo grįžęs į Kauną, fotografavo, piešė, animavo vabzdžius ir sukūrė pirmuosius filmus, kurie, deja, neišliko. Žinomiausias tarp jų – pirmasis animacinis lėlių filmas „Elniaragių kova“ (1909). Pakviestas kino pramonininko Aleksandro Chažonkovo, 1911 m. Starevičius persikėlė į Maskvą ir iki bolševikų perversmo sukūrė ten net kelias dešimtis įvairių, daugiausia lėlių animacijos filmų. „Gražioji Lukanida“ (1910), pradėta Kaune, pasiekė kino teatrus Starevičių šeimai jau gyvenant Maskvoje. Pilietinio karo metais Rusijos kino studijos kartu su kitais baltųjų šalininkais persikėlė į Jaltą Kryme, o 1919 m. animatoriaus šeimai teko trauktis į Vakarus – per Italiją į Paryžių. Prancūzijoje Starevičius, tapęs Ladislas Starevich, gyveno ir kūrė iki mirties 1965 metais.
Vladislavo Starevičiaus klajonių istorija dabar kelia daug nacionalinio paveldo bei autorinių teisių klausimų. O šie klausimai ir neaiškūs atsakymai yra rimta kliūtis mums, žiūrovams, ir svarbiausia – nacionaliniams kino archyvams. Nors koks, tiesą sakant, skirtumas – iš kur ir kokios tautybės buvo Vladislavas Starevičius?
Dar Rusijoje kurti Starevičiaus filmai buvo populiarūs, rodomi ir kitose šalyse. Dalis kopijų keliavo pas užsienio platintojus, kita dalis liko kino studijose ir nusėdo kino archyvuose. Žinoma, kalbant apie šimto metų senumo filmus, natūralu jų ieškoti kino archyvuose, kur galbūt šie filmai vis dar yra. Visų šalių kino archyvai pirmiausia rūpinasi nacionalinio kino paveldu, jo filmų restauravimu bei pritaikymu dabartinėms kino medijoms. Nors pasauliniu mastu Starevičiaus indėlis į kino ir animacijos meno augimą nekelia abejonių, paini nacionalinė priklausomybė leidžia kino archyvams nelaikyti jo darbų prioritetiniais aktyviam kino saugojimui. Šiandien Starevičiaus anūkė Leona Beatrice Starevich-Martin tvirtina esanti vienintelė senelio filmų teisių turėtoja. Tokiu atveju be jos žinios nė vienas jo filmas neturėtų pasiekti kino teatrų. Nors su šiuo tvirtinimu sunku nesutikti, bent jau kalbant apie Prancūzijoje sukurtus jo darbus, kino kolekcionieriai, istorikai bei kino archyvai dažnai tai kvestionuoja. Ir kol šie klausimai nebus išspręsti, teks toliau laukti, kol mus pasieks žinia apie kopijų restauracijas.
Rusijos kino alchemikas
Skaitant Starevičiaus biografiją ir filmografiją nėra visiškai aišku, kokios trukmės ar žanro yra kai kurie jo filmai. Ypač kalbant apie neišlikusius filmus. Galbūt dėl to lengva susikurti paveikslą, kad Vladislavas Starevičius nieko kito nedarė, tik kamerai „dresavo“ vabzdžius. Tačiau vėliau Prancūzijoje vabzdžius iš esmės pakeitė įvairios lėlės, o Rusijos laikotarpis slepia ne vieną dešimtį vaidybinių filmų, kurie kino optinių triukų išradimų svarba pralenkia visus kitus tuo metu Rusijoje kurtus filmus. Tačiau atrodo, kad jau minėtas nacionalinės priklausomybės klausimas sutrukdė Starevičiaus vardui išlikti tarp svarbiausių industrijos amatininkų.
Kai 1905 m. filmų platintojas Aleksandaras Chanžonkovas išsimokėtinai pardavė Kaune gyvenančiam Starevičiui kino kamerą, nei vienas, nei kitas dar nebuvo svarbūs Rusijos imperijos kino veikėjai. 1911 m., kai Starevičius krovėsi lagaminus į Maskvą, Chanžonkovo studijoje dirbo žinomiausi kino kūrėjai, o pati studija Rusijoje konkuravo tik su prancūziškomis „Gaumont“ ir „Pathé“. Apie Starevičiaus startą Chanžonkovo studijoje, jo vabzdžių animacijos filmus ir jų sėkmę Rusijoje bei užsienyje pasakoja visi kino istorijos vadovėliai. Sensacija tapusi „Gražioji Lukanida“ buvo lyginama su kino stebuklu, o vėliau sukurtas „Kinematografijos operatoriaus kerštas“ (1912) iki šiol traktuojamas kaip pirmasis metafilmas kino istorijoje. Tačiau vadovėliai nutyli, kad kurdamas sustabdyto kadro vabzdžių animaciją Starevičius dienas leisdavo filmavimo studijose, kur buvo kuriami vaidybiniai filmai. Stebėdavo, mokydavosi ir kartais pasisiūlydavo prisidėti prie vieno ar kito filmo kūrimo. Nevengė vaidinti antraplanių vaidmenų, piešti dekoracijų ar perimti operatoriaus darbo. Neilgai trukus Chanžonkovas sulaukė Starevičiaus prašymo adaptuoti Nikolajaus Gogolio apysaką „Baisusis kerštas“ (1913). Tai buvo jo vaidybinio kino debiutas, sulaukęs ne mažiau šlovės nei animacinis.
Tuo laikotarpiu Rusijos kine dar nebuvo susiformavusios atskiros kino profesijos. Filmai buvo gana pigūs, trumpi, scenografiškai paprasti, tad, neskaitant aktorių, filmavimo komandą dažnai tesudarė du ar trys žmonės. Šiame filme Starevičius atliko scenaristo, operatoriaus, dailininko, kostiumininko ir režisieriaus funkcijas. „Baisusis kerštas“ buvo pirmas rusiškas ilgo metražo filmas, rodytas už Rusijos imperijos ribų. Tai primena iki šiol išlikusios japoniškos afišos. Negana to, Starevičiaus debiutas sulaukė ir tarptautinio pripažinimo 1914 m. Milano tarptautiniame festivalyje, kuriame laimėjo aukso medalį. Jame Starevičius pademonstravo ir techninį kinematografininko supratimą bei gebėjimą kurti optinius specialiuosius efektus. Jau debiutiniame filme jis kūrė daugiaekspozicines scenas bei filmavo per judantį stiklą. Šie efektai, kurių spektrą jis nuolatos plėtė, per ateinančius septynerius metus įtvirtino jo, kaip kino burtininko, fantastinių triukų pradininko Rusijoje, titulą. Starevičius neatsitiktinai pasirinko Gogolio apysaką „Baisusis kerštas“, o vėliau ir „Kūči naktį“ (1913), kadangi šios mistinės istorijos davė daugiau laisvės nei tradiciniai teatrui skirti siužetai. Gogolio adaptacijose jis galėjo trinti ribas tarp tikrovės ir fantastinių pasaulių, išbandydamas įvairiausius kino kameros, optikos, juostos ryškinimo bei montažo eksperimentus. „Kūčių naktį“ Starevičius pirmą kartą kino istorijoje nepastebimai sujungė sustabdyto kadro animaciją su aktoriaus vaidyba. Tai technika, kurią Waltas Disney’us po dešimtmečio visame pasaulyje išpopuliarino serialu „Alisos stebuklų šalis“.
Jau po pirmojo filmo režisieriaus atlyginimas beveik padvigubėjo, ir Chanžonkovo studijoje jis įgijo „alchemiko“ pravardę (panašiai galima vadinti tik kitą kino triukų legendą, žymųjį Georges’ą Mélièsą).
Pirmojo pasaulinio karo metai
Netrukus Starevičius ėmėsi dar didesnio ir ambicingesnio projekto „Ruslanas ir Liudmila“ (1915). Filmuojant prasidėjo pasaulinis karas, negrįžtamai pakeitęs Rusijos kino industrijos raidą. Tuo metu „vabzdžių dresuotojas“ jau buvo lyginimas su tokiomis Maskvos kino įžymybėmis kaip režisieriai Piotras Čardyninas ir Jevgenijus Baueris, aktorius Ivanas Mozžuchinas. Tai vardai, kurie iki šiol atstovauja carinės Rusijos kino žvaigždynui, be kurių neįmanoma nė viena ikirevoliucinio kino retrospektyva.
1914 metais, sukūręs dar vieną itin sėkmingą filmą „Snieguolė“, Starevičius įkūrė savo studiją. Tačiau nerizikuodamas tapti karo šauktiniu ilgai kūrybine laisve nesimėgavo ir perėjo dirbti į Skobelevo komiteto kino skyrių kurti užsakominių karo filmų. Daugelis į karą įsitraukusių šalių persiorientavo į propagandinius filmus vietinei auditorijai. Rusijos kino rinka smarkiai sumažėjo, negana to, priešiškos ir neutralios šalys visiškai sustabdė filmų eksportą. Tarp jų – ir to meto didieji Europos kino gamintojai Vokietija, Nyderlandai bei Danija. Tai sukėlė filmų stygių, ir Rusijoje viena po kitos ėmė dygti naujos kino studijos, bandžiusios kompensuoti jį pigiu turiniu. Valdžia reikalavo propagandinių politinių filmų, šlovinančių šalies didvyrius. Įsibėgėjus karui Rusijoje buvo pirmą kartą įvesta valstybinė kino cenzūra. Šiais kūrybos suvaržymų laikais Starevičius dažnai kūrė Vokietiją pašiepiančius filmus. Tačiau jo „propagandiniai filmai“ nebuvo panašūs į kolegų. Tai sarkastiškos komedijos, pacifistiniai vabzdžių animacijos filmai ar trumpi fantastiniai siužetai. Tokie eksperimentai stebino žiūrovus. Labiausiai išgarsėjo Gogolio „Portreto“ ekranizacija (1915) bei neįtikėtinos kantrybės pareikalavęs „Kaip vokietis beždžionę sugalvojo“ (1915), kuriame sustabdyto kadro technika sukurta judanti beždžionė vaidina kartu su aktoriais. Tų pačių 1915 m. vabzdžių animacijos filmo „Belgijos lelija“ kopija kaip Rusijos imperijos dovana buvo išsiųsta Belgijos karaliaus Alberto I vaikams. Penkerius ateinančius metus animacinių filmų režisierius nekūrė ir visiškai atsidėjo vaidybiniam kinui.
Ilgainiui dėl karo pradėjo trūkti kino juostos. Dalis gerų aktorių išėjo į frontą, kiti bėgo iš šalies arba slapstėsi. Nepaisant sunkumų, Starevičius filmavo technologiškai vis sudėtingiau. 1916–1917 m. jis sukūrė du lenkiškos tematikos filmus „Ponas Tvardovskis“ ir „Varšuvos vieškelyje“. Po 1917 m. Vasario revolcijos Starevičius pasitraukė iš Skobelevo komiteto į Maskvoje veikusią kino studiją „Rus’“, kurioje toliau tobulino vaidybinio kino įgūdžius. Čia itin taupiai sukūrė du epinius filmus „Kaliostras“ (dalinai išlikęs) ir „Jola“ (neišlikęs). Nors apie pastarąjį galime spręsti tik iš recenzijų bei reklamų, abu „Rus’“ studijoje nufilmuoti kūriniai buvo itin inovatyvūs. 1918 m. pastatyta „Jola“ po septynerių metų buvo rodoma Vokietijoje kaip absoliuti kino naujovė. Verta paminėti, kad nebylaus kino kalba bei technologijos vystėsi itin sparčiai, tad septynerių metų skirtumas tarp filmo sukūrimo ir rodymo yra nepaprastai didelis.
Krymas ir paskutinis filmas Rusijoje
1918 m. didelė dalis Rusijos kino industrijos bėgo nuo raudonųjų armijos į paskutinį baltųjų valdomą „fortą“ – Krymo pusiasalį. Čia senas draugas Chanžonkovas padėjo Starevičiui sukurti paskutinius tris filmus Rusijoje. Svarbiausias, kurį pats Starevičius vėliau vadino geriausiu savo vaidybiniu filmu, buvo „Stella Maris / Jūros žvaigždė“ (1919, neišlikęs). Eksperimentinį, kone hibridinį filmą jungė nauji optiniai triukai, metaforiškos dvigubos ir trigubos ekspozicijos, kuriose gamtos stichijos liejosi su ekspresyviais masiniais šokiais smėlynuose. Tai buvo Chanžonkovo, Starevičiaus ir senosios Rusijos kino industrijos atsisveikinimas, į kurį jie įdėjo visas likusias jėgas. Stebėtina, filmas Krymo pusiasalyje (kitur jis nerodytas) buvo toks sėkmingas, kad ne tik atsipirko, bet ir atnešė kūrėjams nemažą pelną, padėjusį abiem pabėgti nuo puolančių raudonųjų į Vakarus.
„Jūros žvaigždė“ užbaigė Vladislavo Starevičiaus vaidybinio kino karjerą. Nors Prancūzijoje animatorius neretai kombinuodavo aktorines scenas su animaciniais personažais, tai labiau talkindavo animaciniam siužetui, o ne atvirkščiai. Kad ir kaip būtų, per septynerius Rusijos laikotarpio metus režisierius išmoko visų kino studijos profesijų, ir, pridėjęs savo kūrybinį, fotografinį ir techninį talentą, tapo nepakeičiamu Rusijos kino „alchemiku“. Deja, iki šių dienų iš 51 Starevičiaus režisuoto vaidybinio filmo išliko vos saujelė, dažniausiai tik trumpi fragmentai. Matyt, ir dėl to, kad dėl įvairių priežasčių negalime lengvai šių filmų pažiūrėti, vadiname jį „vabzdžių dresuotoju“. Pravarde, tiesiogiai susijusia su jo animacijos, o ne su dideliu kino pasauliu.
