Prisitaikyti, išlikti, užmušti

Pamenu, kaip sukrėtė filmas, o pagrindinio vaidmens atlikėja Jadwiga Jankowska-Cieślak įstrigo atmintyje visam likusiam gyvenimui. Ir tada, ir vėliau skaitydama apie lenkų kiną vis nustebdavau, kodėl filmui „Reikia užmušti tą meilę“ pristigo kino istorikų dėmesio. Kad tai ypatingas filmas, savaip patvirtino 2014 m. Martino Scorsese sudaryta ir JAV bei Kanadoje rodyta lenkų kino šedevrų retrospektyva: „Reikia užmušti tą meilę“ buvo jos programoje. Kai pirmąkart žiūrėjau filmą, jis skambėjo aktualiai ir skaudžiai – jame rodoma tikrovė buvo gerai pažįstama. Paradokumentinis filmo stilius nutiesė kelią lenkų Moralinio nerimo kinui ir net nuspėjo tik po keliolikos metų pasirodžiusią „Dogmą ’95“. Bet dabar „Reikia užmušti tą meilę“ ne mažiau aktuali, nes rodo, kaip į suaugusiųjų pasaulį ateinantys jauni žmonės mokosi susitaikyti su to pasaulio konformizmu ir prisitaikyti.

 

Jauni ir godūs

 

Iš pirmo žvilgsnio „Reikia užmušti tą meilę“ rodo tik paprastą ir banalią meilės istoriją. Magdai ir Andžejui nepavyko įstoti į aukštąją – pritrūko balų. Magda įsidarbino sanitare ligoninėje, kad kitais metais gautų papildomų balų: ji svajoja būti chirurgė. Andžejus atvyko iš Gdansko ir ieško darbo. Magda gyvena su tėvu ir jo jauna drauge Dzidzia. Andžejus glaudžiasi pas draugą. Magda ir Andžejus myli vienas kitą ir norėtų išsinuomoti butą, bet pinigus reikia sumokėti iš anksto. Jie gali mylėtis tik tada, kai draugo nėra namuose. Meilės scenos labai atviros, kamera, regis, visai arti, lyg liestų nuogus kūnus, ir, ko gero, šiuolaikinis intymių epizodų koordinatorius tokių scenų neleistų, bet jos atskleidžia ne tik herojų jausmus. Regis, tai laikas, kai jie abu gali būti tokie, kokie yra. Gal Magda ir Andžejus dar nelabai supranta, kas yra vienas kitam, bet jie godūs jausmų ir svajoja apie ateitį, kurioje bus butas, mašina, šuo, kelionės. Regis, jie įsitikinę, kad viskas šiame gyvenime jiems priklauso savaime.

 

Bet netrukus Magda užklups Andžejų lovoje su kita. Tai jo darbdavio žmona. Akivaizdu, kad gyvenime ji matė daug, todėl ir į apgailėtinus Magdos bandymus ją išvaryti reaguoja ramiai: pasiūlo užsirūkyti, išvirti arbatos. Magda sutrikusi dar ir todėl, kad Andžejus nereaguoja į situaciją – jis tiesiog miega nusisukęs į sieną. Tai nebus paskutinis Magdos bandymas palikti Andžejų, kurį šantažuoja jo darbdavys, bet ne todėl, kad mylisi su jo žmona, o todėl, kad Andžejus pavogė brangią ikoną. Norėdamas sumokėti šantažuotojui, Andžejus slapta paima butui atidėtus pinigus. Magda tai mato. Ji supranta, kad reikia užmušti tokią meilę. Paskutinio jų pokalbio fonas – tiesioginė televizijos transliacija iš NASA: netrukus į Mėnulį išskris „Appollo 15“.

 

Siužetas paprastas, bet tikrasis filmo pasakojimas susideda iš mikroistorijų ar pokalbių, tiksliai rodančių degraduojančią tikrovę, kurioje gyvena Magda ir Andžejus. Antrojo plano personažai atrodo susitaikę su jos taisyklėmis, bet scenos, atskleidžiančios prisitaikymą taip pat, kaip ir Magdos susitikimas su Andžejaus meiluže, dažnai prasideda dramatiškai, o baigiasi komiškai. Kartu su Andžejumi dalyvaujame kažkokios komisijos posėdyje – jai turi pasiaiškinti oficialiai niekur nedirbantys žmonės. Jie išsigalvoja keistų ir juokingų pasiteisinimų ir tik vienas išrėkia: „Niekad nedirbau ir nedirbsiu!“ Atėjusi į tėvo gamyklą Magda stebi, kaip televizijos žurnalistas inscenizuoja reportažą apie darbo pirmūną, versdamas jį pažeisti darbo saugos taisykles ir skaityti ant lapelio iš anksto parašytus atsakymus į klausimus. Tačiau drama niekur nedingsta, ji giliau – reakcijose, žodžiuose. Per kartėlio pritvinkusį rytinį Andžejaus ir Dzidzios pokalbį mergina neslepia, kad Magdos tėvui vėl nepavyko su ja pasimylėti, bet būdama su juo Dzidzia pirmąkart gyvenime jaučiasi saugi.

 

Zygmunto Samosiuko kamera jautri, nervinga, ji nuolat juda, priartėja prie herojų veidų, fiksuoja gatvėje sutiktus žmones, Varšuvos ritmą ir, perfrazuojant Marcelį Łozińskį, regis, sutirština tikrovę. Nepalieka įspūdis, kad tai dokumentinio filmo kadrai, ypač tie, kurie nufilmuoti ligoninėje, vaikų skyriuje, kur dirba Magda. Kasdienybės dramatizmą, ypač scenoje, kai seselė liepia Magdai išnešti į koridorių į baltą paklodę suvyniotą mirusį berniuką ir ji apsivemia, „atskiedžia“ jauno chirurgo, kuris akivaizdžiai neabejingas Magdai, su ligoniais statomas spektaklis „Romeo ir Džuljeta“ – per repeticiją vienas Montekis skundžiasi, kad kiti jo palatoje yra Kapulečiai ir tai nelabai gerai. „Reikia užmušti tą meilę“ dažnai susilieja humoras ir atviras lyrizmas.

 

Morgensternui patinka žaisti su žiūrovais: grįžusi namo, Magda pro praviras duris mato ant žemės gulinčio tėvo kojas, girdi jo fizines pastangas, dejones, atsiprašymus ir pasidygėjusi užtrenkia duris, bet paaiškėja, kad jis tik bandė mankštintis. Nevilties akimirką atidariusi duris, Magda ant slenksčio mato moterį su dukrele ir Biblija rankose. Viešnia visiškai rami: Biblija atsako į visus klausimus, o mergaitė skaito citatą apie blogus, netikinčius Dievą žmones. Tai taip pat pasaulis, kuriame gyvena Magda, kur gatvėje sutiktas Andžejaus draugas vilki klieriko sutaną ir prisipažįsta, kad po metų vėl bandys stoti ten, kur neįstojo.

 

Realistiškos mikroistorijos suteikia filmui čechoviškos gelmės, o metaforinį lygmenį kuria scenos su veidrodžiu: kamera tarsi atsitiktinai fiksuoja Magdos žvilgsnį – ligoninėje, namuose, lyg žiūrėdama į save ji matytų žlungančias iliuzijas, – ir, žinoma, pirmajame filmo kadre stambiu planu pasirodžiusio benamio šuns istorija. Mat Magdos namų kieme stovi barakas, kur saugomos statybinės medžiagos, cementas, dinamitas. Jo šeimininkas ir sargas, kurį suvaidino kultinė lenkų kino figūra Janas Himilsbachas, visaip bando prisijaukinti šunį. Šuns ir sargo santykiai tapo filmo leitmotyvu. Bet pagaliau įsikūręs pas barako sargą, šuo pradeda trukdyti reguliariai naktimis jį lankantiems vagims, nes loja. Sargas bando rišti šuniui snukį ir kitaip įtikinti, kad netriukšmautų, net išvyti. Supratęs, kad pastangos beviltiškos, jis sumano pririšti prie šuns dinamitą ir jį susprogdinti. Bet šuo nutraukia virvę ir įbėga paskui šeimininką į baraką, šis netrukus sprogsta. Paskutiniuose filmo kadruose sprogimą pro langą stebi Magda. Jis sutampa su į dangų kylančio „Appollo 15“ garsais.

 

„Reikia užmušti tą meilę“ prasidėjo visai ne kaip meilės istorija. Morgensternas yra sakęs, kad perskaitęs laikraštyje istoriją apie šunį ir jo savininką parašė dešimties minučių trukmės scenarijų, kuris laikui bėgant pradėjo augti. Filmais jaunimui bei ir Lietuvoje populiariu serialu „Svarbiau už gyvenimą“ („Stawka większa niż życie“, 1968–1969) apie leitenanto Kloso nuotykius išgarsėjęs režisierius suprato, kad šiame sumanyme slypi kažkas visiškai kita, nei kūrė anksčiau, – kita forma, kita filmo konstrukcija, – ir kreipėsi į jau tada garsų dramaturgą ir scenaristą Januszą Głowackį, kad parašytų dialogus, nes dauguma būsimo filmo scenų jau buvo galvoje.

 

Kunigas ir kino kritikas Andrzejus Luteris straipsnyje apie Morgensterną rašė, kad po daugelio metų paklausė Głowackio apie tą Liaudies Lenkijos metaforą – garsiąją sceną su baraku. Jis atsakė: „Na, amerikiečių raketa kyla į kosmosą, o pas mus į orą pakyla barakas su nacionaline vėliava. Kartu susprogsta barako sargas, kuris jį apvaginėjo, ir šuo. Aiškinome cenzoriams, kad tai ne visa Lenkija išlekia į orą, nes kai dūmai nuslūgsta, matyti blokiniai namai. Vienintelis doras padaras šiame filme yra šuo. Nes tai filmas apie kompromisus, o šuo – be kompromisų.“

 

Maišto kaina

 

„Tapau aktore, nes buvau labai nedrąsi, – sako Jadwiga Jankowska-Cieślak. – Aktorystė suteikia galimybę susikalbėti su žmonėmis. Žiūrovas įjungia manyje naujas galimybes.“ Ji gimė 1951 m. Gdanske, karininko šeimoje. Augo netoli kareivinių, armijai priklausančiame name. Mama buvo tikinti katalikė, o tėvas – komunistas. Viename interviu aktorė sakė, kad tėvas mušė ir ją, ir tris jos brolius: „Anot tėvo, svarbiausias šeimoje yra vyras. Jei kuris vaikas nepaklusdavo, gaudavo mušti. Tėvas smogdavo ne tam, kad nubaustų, bet kad skaudėtų. Jis manė, kad skausmas leis mums geriau susivokti. Mama tada verkė, bet tėvo žodžiai jai buvo šventi. Net po jo mirties.“ Aktorė pripažįsta, kad tai buvo labai protingas, išsilavinęs žmogus, mokantis kelias kalbas: „Tam tikra prasme jis buvo mums autoritetas. Tik kad nekenčiamas autoritetas. Tikrai ne moralinis.“

 

Iš skurdžios Balstogės kilęs tėvas po karo pradėjo tarnauti armijoje, nes buvo įsitikinęs, kad kariuomenė ir partija – vienintelis kelias gauti išsilavinimą. Dirbo karo teisme, karo laivyno prokuratūroje, greitai darė karjerą, studijavo teisę, tapo brigados generolu. Kai šeima persikėlė į Varšuvą, beveik dešimtmetį vadovavo Aukščiausiajam karo teismui.

 

Aktorė prisimena, kad turėjo praeiti dešimt metų, kol ji pritapo prie Varšuvos, nes jautėsi provincialė, girdėjo pašaipas, nesuprato klasės draugių, nekentė mokyklos ir ilgėjosi Gdansko, kur „buvo daug erdvės ir laisvės“. Sprendimas stoti į Varšuvos teatro mokyklą buvo pirmas maištas prieš tėvo valią: jis norėjo, kad duktė studijuotų teisę. Jankowska įstojo iš pirmo karto, o netrukus susižadėjo su trečio kurso studentu Piotru Cieślaku. Varšuvos senamiestyje jie išsinuomojo kambarį ir nutraukė ryšius su namais. Jai buvo septyniolika. Ir jos, ir vyro tėvai pasakė, kad jaunoji šeima turės apsieiti be jų finansinės paramos. Dieną abu studijavo, naktimis valė biurus. Susituokė po trejų metų. 1972 m. baigusi studijas, Jankowska-Cieślak gavo kvietimus dirbti svarbiausiuose Varšuvos teatruose, nes buvo laikoma ypatingu talentu. Bet aktorius ir režisierius Cieślakas susižavėjo eksperimentinio teatro idėjomis ir kartu su draugais išvyko jo kurti į nedidelį Pulavų miestelį. Ten gimė jų duktė Zosia. Vėliau pora susilaukė dar dviejų vaikų, o santuoka truko iki pat Piotro Cieślako mirties 2015 metais.

 

Jankowska-Cieślak studijavo kartu su netrukus kine išgarsėjusiais Jerzy Radziwiłowicziumi, Eva Dałkowska, Mareku Kondratu. Teatro mokykloje ji hipiavo – vaikščiojo koridoriais basa su „Kapitalu“ rankose, atrodė ekscentriška. Laikėsi nuošaly, atskirai, su ja nebuvo lengva susidraugauti. „Reikia užmušti tą meilę“ jauną chirurgą suvaidinęs Władysławas Kowalskis yra sakęs: „Priešais kamerą ji buvo neįtikėtinai natūrali, už filmavimo aikštelės – sunkiai bendraujanti, tarsi būtų kažko susigėdusi.“ Morgensternas prisiminė: „Teatro mokykloje merginos suvienodėja. Aktorių bandymuose iš anksto žinau, kaip jos kalbės. Ji buvo individualybė. Pavadinau ją „žvėriuku“, nes priešais kamerą elgėsi instinktyviai.“

 

Viename interviu aktorė sakė: „Tada neatėjo į galvą, kad ir mane gali ištikti nusivylimas. Ateitis man atrodė saulėta, optimistiška. Bet dabar iš metų perspektyvos matau, kad smūgių ir skausmingų išgyvenimų skaičius gerokai viršija tai, kas gyvenime buvo malonu.“ Tačiau pradžia buvo tikrai įspūdinga: už vaidmenį „Reikia užmušti tą meilę“ Jankowska-Cieślak gavo Zbigniewo Cybulskio apdovanojimą geriausiam lenkų debiutantui. Ji tiesiog tapo savo kartos simboliu. Teatre ir kine vaidino maištaujančias herojes.

 

Per dešimt nuo debiutinio „Reikia užmušti tą meilę“ praėjusių metų aktorė vaidino teatre, televizijos spektakliuose, filmavosi serialuose ir filmuose, iš kurių bene svarbiausias – 1977 m. pasirodęs Zbigniewo Kamińskio „Ponia Bovari – tai aš“ („Pani Bovary to ja“). Jankowskos-Cieślak herojė šiame filme yra ištekėjusi moteris, ji augina vaiką, bet jaučiasi nesuprasta nei vyro, nei artimųjų ir todėl bando pabėgti į fikcijos pasaulį. Dauguma ankstyvųjų aktorės vaidmenų kine – maištaujančios jaunos moterys. Vėliau kine būta pertraukų, daug antrojo plano, epizodinių vaidmenų, bet akivaizdu, kad svarbesnis jai buvo teatras: Jankowska-Cieślak vaidino geriausiuose Lenkijos teatruose, dirbo su geriausiais režisieriais, tarp kurių Kazimierzas Dejmekas, Jerzy Jarockis, Gustawas Holoubekas, Krystianas Lupa, Krzysztofas Warlikowskis. Aktorės filmografijoje – dešimtys filmų, bet svarbiausi, man regis, išlieka „Reikia užmušti tą meilę“ ir Károly Makko „Kitas žvilgsnis“ („Egymasra nezve“, Vengrija, 1982).

 

Apie Jadwigą Jankowską-Cieślak didysis kino pasaulis sužinojo, kai 1982 m. ji gavo Kanų geriausios aktorės apdovanojimą už vaidmenį Makko filme. Tai buvo pirmasis Rytų Europoje sukurtas filmas, pasakojantis apie moterų meilę, ir iki šiol vienas svarbiausių. Pagrindinius vaidmenis kūrė lenkų aktorės, nes vengrės bijojo ne tik vaidinti lesbietes, bet ir politinės filmo ištarmės. Sukurtas pagal Erzsébet Galgóczi knygą, filmas pasakojo apie Vengriją iškart po 1956-ųjų revoliucijos, o į politinę istoriją įrašytas ir dviejų moterų suartėjimas. Jankowskos-Cieślak žurnalistei Evai bet koks kompromisas nepriimtinas. Tai tragiška herojė, fanatiškai siekianti tiesos. Kai mylimoji (Grażyna Szapołowska) atstumia Evą, ji žūsta, bandydama kirsti sieną.

 

1982-aisiais Lenkijoje buvo karinė padėtis. Iš Kanų grįžusi į Varšuvą ji laukė pasiūlymų, bet telefonas tylėjo – vėliau paaiškėjo, kad jai skirtus iš užsienio gautus laiškus su vaidmenų siūlymais „Film Polski“ sekretorės iškart mesdavo į šiukšlių dėžę. Holoubeką atleido iš „Teatr Dramatyczny“ direktoriaus pareigų ir gera trupė išsibarstė. Prasidėjo tamsūs metai, klajonės po teatrus. Per dvylika metų Jankowskai-Cieślak nebuvo pasiūlyta nė vieno vaidmens kine. Kino sluoksniuose sklido kalbos, kad ji užsispyrusi ir kaprizinga, pernelyg reikli sau ir kitiems. Buvo ir tokių, kurie manė, kad jos karjera sulaužyta, nes ji nepakluso saugumui atsisakyti boikoto (po 1981 m. gruodžio 13 d. lenkų aktoriai boikotavo televiziją). Aktorė sakė: „Nemėgstu lengvumo. Pati sau iškeliu kartelę. Tokia jau esu. Visada norėjau siekti aukštybių. Tik tada gyvenimas turi kažkokią vertę. Būdavau sunki, užsispyrusi, nes nenorėjau atsisakyti siekti idealo. Man atrodė, kad jei būsiu ortodoksiška, paskatinsiu iš paskos sekti kitus. Turėjo praeiti daug laiko, kad suprasčiau, jog tai kvaila. Porą kartų kritau veidu į purvą, nes nemokėjau elgtis su žmonėmis. Dabar vis dar stengiuosi siekti idealo, bet bandydama suprasti kitą žmogų, nes žinau, kiek skausmo atneša ši profesija. Nesiekiu įtampos, kliaučių. Žinau, kad jei vaidinu epizodinį vaidmenį, nėra reikalo nervintis. Sugebu atpažinti savo vietą, nenoriu kelti kitiems grėsmės, griauti visumos savo vaidyba.“

 

Pavyko pamatyti Jadwigą Jankowską-Cieślak Varšuvos „Nowy teatr“ scenoje – Warlikowskio spektaklyje „Odisėja. Istorija Holivudui“, kurio premjerą porai metų nukėlė pandemija. Aktorė vaidina Penelopę – nebe pirmos jaunystės moterį, tvarkingą ir organizuotą, regis, nesitikėjusią sulaukti karuose dingusio vyro. Apie šį savo vaidmenį aktorė sakė interviu Katarzynai Surmiak- Domańskai: „Norėčiau tiesiog ir toliau užsiimti savo amatu. Jame yra pažadas, kad viskas atvira, kad dar viskas gali atsitikti. Juk aktoriumi galima būti iki paskutinės akimirkos, iki paskutinio atodūsio.“