Raudonoji ir rudoji migla

Kartu su pirmaisiais raudonarmiečių daliniais į šalį atvyko ir sovietų kino operatoriai1, turėję fiksuoti, kaip lietuvių liaudis džiaugsmingai sutinka iš „fašistinės diktatūros“ ją išlaisvinusius sovietų karius. Raudonarmiečiai visoje šalyje bandė kurti džiaugsmingos, šventiškos atmosferos įspūdį – per šalį nuvilnijo jų organizuotų koncertų, vakaronių banga, neužmirštas liko ir kinas, masiškai rengtos sovietinių kino filmų peržiūros po atviru dangumi, rodant viską, kas turėta po ranka, be lietuviškų titrų. Tokios peržiūros buvo naujovė Lietuvoje ir sulaukė nemažo gyventojų dėmesio.

 

Dalis Lietuvos visuomenės tikrai nežinojo, kaip vertinti prieš akis vykstančią sovietų okupaciją. A. Smetonos pasitraukimą kai kurie sutiko teigiamai, viešumoje buvo matomi ne padėtį kontroliavę Maskvos emisarai, bet žinomi lietuvių rašytojai, žurnalistai, kurie pirmąjį okupacijos mėnesį kartojo, kad į šalies nepriklausomybę niekas nesikėsina, turto nacionalizuoti ar kolūkių kurti neketina2. Šalies kino teatruose toliau dominavo Vakaruose kurta kino produkcija, tik prie sovietinių filmų vis dažniau pasirodydavo prierašas, kad rodoma visa anksčiau valdžios cenzūruoto filmo kopija. Ryškesni pokyčiai pirmiausia palietė vietinę kino produkciją – lietuvišką kino kroniką.

 

Perimti kino gamybą į savo rankas sovietams nebuvo sudėtinga, nes ji jau buvo centralizuota. 1935 m. balandžio 30 d. išskirtinė teisė kurti lietuviškas kino kronikas šalyje buvo suteikta tautininko, notaro Jurgio Linarto įmonei „Mūsų Lietuva“. Okupacijos išvakarėse koncesijos sutartis su įmone jau buvo pasibaigusi, kino kronikos gamybą šalyje turėjo perimti naujai sukurta akcinė bendrovė „Lietuvos filma“, 51 proc. bendrovės akcijų priklausė valstybei. Tiesa, perimti kino gamybą bendrovė vėlavo, kronikas vis dar kūrė J. Linartas, o „Lietuvos filma“ okupacijos išvakarėse dar komplektavo personalą ir techninę bazę, laukė dalies Vokietijoje užsakytos technikos. 1940 m. birželio 20 d. įmonės valdybos pirmininku paskiriamas pagarsėjęs A. Smetonos režimo kritikas, žurnalistas Petras Kežinaitis, jis taip pat tapo Vidaus reikalų ministerijos Spaudos ir draugijų skyriaus vadovu. Pasinaudodamas „Lietuvos filmos“ technika ir personalu, VRM Spaudos ir draugijų skyrius nuo 1940-ųjų birželio pabaigos į ekranus pradėjo leisti naują lietuvišką kino kroniką – „Lietuvos apžvalga“3. Senoji kino kronika greitai dingo iš ekranų – birželio 18 d. liepta išimti visas kronikas, vaizduojančias A. Smetoną, o liepos 3 d. uždraudžiama rodyti visa J. Linarto produkcija4.

 

Naują kroniką filmavo Lietuvos kino senbuviai, operatoriai Stepas Uzdonas, Stasys Vainalavičius, operatorių asistentais buvo Alfonsas Žibas, Viktoras Starošas, prie filmų kūrybos prisidėjo iš kariaujančios Lenkijos pabėgę operatorius Jakobas Jonilowiczius5, režisierius Aleksanderis Martenas (tikr. Marek Tennenbaum) ir kiti. Iš viso VRM Spaudos ir draugijų skyrius išleido 12 kino kronikos numerių, vaizdavusių įvairius mitingus, politinių kalinių paleidimą, Liaudies seimo rinkimus, šio Seimo liepos 21 d. deklaraciją, kuria Lietuva paskelbta Sovietų Socialistine Respublika, bei jo delegatų išlydėtuves į Maskvą. Pirmajame kronikos numeryje vaizduotas inscenizuotas A. Smetonos „pabėgimas“ iš Lietuvos, o paskutinis, 12-as, kronikos numeris skelbė: „Naujos saulės – STALINO KONSTITUCIJOS susilaukus“6. Ši „saulė“ žymėjo Lietuvos aneksijos įteisinimą sovietiniu požiūriu – 1940 m. rugpjūčio 3 d. Maskvoje LSSR priimta į SSRS, o rugpjūčio 25 d. Liaudies seimas priėmė Stalino konstituciją ir baigė savo darbą. Kino ekranuose rodytą „Lietuvos apžvalgą“ pakeitė kronika nauju pavadinimu – „Tarybų Lietuva“.

 

Po 1940-ųjų rugpjūčio visiškai pasikeitė Lietuvos kino teatrų veidas – iki tol Lietuvoje dar gan gausiai rodyta Vakaruose kurta kino produkcija, o nuo rugpjūčio 5 d. LSSR leista rodyti tik sovietinius kino filmus7. Septynios Lietuvoje veikusios filmų nuomos kontoros nebeteko savo pajamų šaltinio ir tą patį rugpjūtį buvo nacionalizuotos apie tai neskelbiant viešai, mat LSSR Liaudies komisarų tarybos nutarimas nr. 257 „Dėl kino teatrų, filmams nuomoti kontorų ir kilnojamų kino aparatų nacionalizavimo“
buvo paskelbtas tik po kelių mėnesių, spalio 28 dieną8. Taigi filmų nuomos kontorų nacionalizacija buvo neteisiška netgi pagal sovietinės teisės normas. Nacionalizuotų filmų nuomos kontorų turtas perduotas spalio 25 d. oficialiai įkurtai LSSR respublikinei kino filmų nuomojimo kontorai9, tą pačią dieną įkurta ir LSSR kinofikacijos valdyba, atsakinga už visus kino klausimus respublikoje10. Panašus likimas, nacionalizacija dar prieš paskelbiant įstatymą, ištiko ir kai kuriuos kino teatrus11, iš viso per nacionalizaciją šalyje jų suskaičiuota 79. Kino gamyba, perėmus vadovavimą bendrovei „Lietuvos filma“, jau buvo sovietų rankose, o nacionalizacija papildė turimą techninę bazę papildoma kino įranga.

 

Netrukus, lapkričio 13 d., LSSR Liaudies komisarų taryba paskelbė nutarimą „Dėl
Lietuvos Respublikinės kinokronikos studijos organizavimo“12, studijos direktorius
nepaskirtas, visą pirmosios sovietų okupacijos laikotarpį jai vadovavo tas pats P. Kežinaitis, ėjęs direktoriaus pavaduotojo pareigas. 1940-ųjų spalį studijoje dirbo 14 žmonių. Studija įsikūrė buvusios bendrovės „Lietuvos filma“ patalpose Kaune, jų būklė vertinta prastai – viešai skųstasi dėl ankštumo, prastos akustikos13. Planuota ilgainiui kino studiją perkelti į Vilnių, kur jau veikė jos korespondencijos punktas, patalpoms Vilniuje remontuoti 1941-ųjų gegužę skirtas 200 tūkst. rublių kreditas14. Suprantama, to padaryti nepavyko – sutrukdė vokiečių okupacija, nepavyko gauti ir dar prieš sovietinę okupaciją bendrovės „Lietuvos filma“ Vokietijoje užsakytos ir iš dalies apmokėtos kino technikos. 

 

Kino studijos produkcijos apimtys išliko panašios kaip ir paskutiniais nepriklausomybės metais – per nepilnus metus į ekranus išleista 40 „Tarybų Lietuvos“ kronikos numerių, kelios apybraižos. Vietiniams kino kūrėjams talkino būrys atvykusių sovietų kino operatorių, režisierių, pastarieji mokė lietuvius, kaip
„teisingai“ ekrane vaizduoti sovietinę tikrovę. Iškalbingai tai atskleidžia operatoriaus
S. Vainalavičiaus atsiminimai: gavęs operatoriaus Aleksejaus Lebedevo15 pavedimą nufilmuoti politinių kalinių (komunistų) paleidimą iš kalėjimų, jis nepateisino lūkesčių, mat nufilmuotoje medžiagoje kalinių buvo per mažai, rusų operatorius kalinių paleidimą inscenizavo su daugiau kalinių, kaip aktorius panaudodamas jau sovietų įkalintus lietuvius16. 1941-ųjų vasarį visuomenė pirmą kartą informuota ir apie planus statyti lietuvišką vaidybinį filmą, gegužę filmui organizuoti įkurta speciali komisija, ją sudarė P. Kežinaitis, iš SSRS atvykusi lietuvių kilmės kino scenaristė, aktorė Regina Januškevičienė, rašytojas Petras Cvirka, poetas Vytautas Montvila, tačiau viltys, kad filmas apie keturis komunarus galėtų pasirodyti jau 1941-ųjų pabaigoje, buvo utopinės.

 

Nors sovietinė propaganda plyšojo apie teigiamus pokyčius Lietuvos kine, kino įmonių nacionalizacija trumpalaikėje perspektyvoje nešė tik nuostolius. Be savininkų likę kino teatrai buvo prastai tvarkomi, vakarietiška kino technika lūžo, o pakeisti jos sovietine nespėta. Per nacionalizaciją Lietuvoje skaičiuoti 79 veikiantys kino teatrai,
o 1941-ųjų sausio pabaigoje jų liko tik 6217. Provincijos gyventojai skundėsi, kad nacionalizavus kino techniką jų nebelanko kilnojamieji kino teatrai18, jų tinklas rimčiau organizuoti pradėtas tik 1941-ųjų gegužę19. Uždraudus rodyti užsienio kino produkciją, labai sumažėjo filmų premjerų, prie filmų gausos įpratę žiūrovai spaudoje nuolat skundėsi naujų filmų trūkumu. Priekaištauta ir dėl lietuviškų titrų nebuvimo, pasenusios ar apskritai nerodomos kino kronikos, informacijos apie filmus stygiaus spaudoje. Ironiškai skambėjo skundai dėl per didelių bilietų kainų. Nors spaudoje
buvo rašoma apie rekordinį kino teatrų lankomumą, tarp eilučių galime išskaityti, kad salės buvo pustuštės. Vaizdingai tai atskleidžia 1941 m. balandžio 7–30 d. Kauno kino teatre „Glorija“ įvykęs pirmasis Lietuvoje kino festivalis, kuriame rodyti Stalino premijos laureatų filmai. Spaudoje jis aptartas tik vienoje publikacijoje: joje apgailestauta dėl reklamos ir lankytojų stygiaus20. Žiūrovų veikiausiai netraukė ir tai, kad visi festivalio filmai jau buvo rodyti anksčiau.

 

Galiausiai žmonių į kino teatrus nemasino ir vis stiprėjantis nepasitenkinimas sovietine santvarka ir netgi jos baimė. Sovietinių represijų aukomis tapo ne vienas
Lietuvos kino versle dirbęs asmuo, pavyzdžiui, dar 1940-ųjų liepą suimtas ir visą sovietinę okupaciją kalintas Kauno kino teatro „Romuva“ savininkas Petras Steikūnas, 1941-ųjų birželį ištremti buvę Vilkaviškio, Lazdijų, Panevėžio kino teatrų savininkai, buvęs bendrovės „Lietuvos filma“ valdybos pirmininkas Balys Žygelis ir kiti. Nepasitenkinimas sovietų valdžia šalyje sprogo 1941 m. birželio 22-ąją nacistinei Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą.

 

Vokiečių karius lietuviai sutiko kaip išvaduotojus, šalyje prasidėjo antisovietinis
sukilimas, Raudonoji Armija sparčiai bėgo iš Lietuvos, o per Kauno radiją buvo paskelbta apie nepriklausomos Lietuvos atkūrimą ir Laikinosios vyriausybės sudarymą. Per trumpą laiką Laikinoji vyriausybė priėmė daugybę įstatymų, naikinusių sovietų vykdytas pertvarkas, tarp jų ir 1941 m. liepos 22 d. antisemitinį „Pramonės įmonių denacionalizacijos įstatymą“, pagal kurį ruoštasi ir kino teatrus grąžinti buvusiems savininkams, jei tik šie nėra žydai ar „neveikė prieš lietuvių tautą“. Pastarųjų turtas būtų likęs nusavintas ir perduotas vėl atkurtai „Lietuvos filmai“, turėjusiai pakeisti sovietų sukurtą kino studiją21. Taip pat svarstyta, ką daryti su sovietų suformuotomis Respublikine kino filmų nuomojimo kontora ir Kinofikacijos valdyba. Tačiau nauji krašto šeimininkai turėjo kitų planų – vos per kelis mėnesius vokiečiai lietuvių akyse iš išvaduotojų tapo dar vienais okupantais, krašte buvo įvestas vokiečių civilinis valdymas, o LSSR tapo ne laisva Lietuva, bet Ostlando reichskomisariato Lietuvos generaline sritimi.

 

1941 m. rugpjūčio 19 d. Ostlando reicho komisaras Hinrichas Lohse išleido potvarkį, kuriuo visas Sovietų Sąjungos kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, tarp jų ir anksčiau nacionalizuotos kino įmonės bei technika, buvo paskelbtas Vokietijos nuosavybe22. 1941 m. lapkričio 10 d. Berlyne įkurta Centrinė Rytų kino bendrovė (Zentral-Filmgesellschaft Ost, toliau: ZFO), atsakinga už visus kino klausimus okupuotose Rytų teritorijose, atskiras bendrovės padalinys – Ostlando filmų kompanija (Ostland Film GmbH) – turėjo rūpintis kino teatrais, jų aprūpinimu filmais bei filmų gamyba Ostlando reichskomisariate, taigi ir Lietuvoje. Atskiri ZFO padaliniai sukurti okupuotai Ukrainai ir Kaukazui. Ostlando filmų kompanijos centru pasirinkta Ryga, kurioje iki karo labiausiai Baltijos šalyse buvo išplėtota kino pramonė, kompanija taip pat turėjo savo skyrius Taline, Minske ir Kaune (šis –padalinį Vilniuje). Skyriai Lietuvoje įkurti anksčiau kino studijai priklausiusiose
patalpose23.

 

Rygoje sutelkta kino produkcija žymėjo rimtesnės kino gamybos Lietuvoje pabaigą. Visai Ostlando teritorijai Rygoje kurta savaitinė kino kronika tebuvo vokiška užsieniui skirta kino kronika (Auslandstonwoche), vienoda okupuotai Prancūzijai ar Danijai, tik
papildyta keliomis minutėmis įvykių iš Ostlando. Nuo 1942-ųjų sausio kronika, lietuviškai vadinta „Ostlando kino savaite“, buvo įgarsinama ir lietuviškai24. Retais atvejais lietuvių operatoriai kronikai nufilmuodavo scenų Lietuvoje, tačiau Kaune ar Vilniuje aktyvi filmų gamyba nevykdyta, išlikusi kino įranga išvežta. Neatmestina, kad įgarsinimo darbai vyko ir Lietuvoje, nors įgarsinti didesnių kino apybraižų lietuvių aktoriai važiuodavo į Rygą. Lietuvos tematika okupuotos šalies kino ekranuose atspindėta negausiai, vienintelė didesnė išimtis – 1944 m. pasirodęs propagandinis antisemitinis filmas „Raudonoji migla“25, rodęs sovietų nusikaltimus Lietuvoje ir visą kaltę už juos vertęs žydams. Tačiau filmą iki antrosios sovietų okupacijos spėta parodyti tik keliuose didesniuose Lietuvos miestuose.

 

Dėl karo nuostolių dar labiau susitraukęs Lietuvos stacionarių kino teatrų tinklas (1942-ųjų balandį suskaičiuoti 46 kino teatrai26) vis dėlto nestokojo žiūrovų. Bilietai net provincijos miestų kino teatruose tapo juodosios rinkos spekuliacijų objektu. Išlikę finansiniai duomenys27 ir atsiminimai liudija, kad Lietuvos publiką pirmiausia traukė pramoginiai Vokietijos kino filmai, o ne propagandinė kino produkcija. Išaugusį kino teatrų lankomumą galima aiškinti noru bent trumpam atitrūkti nuo žiaurios karo realybės, bendru pramogų trūkumu. Kino teatrų bilietai buvo pabranginti papildomu karo mokesčiu, o už jį surinktos lėšos tarnavo Vokietijos karo mašinai. Vokietijai pralaimint karą, 1943-iųjų pabaigoje, pasitelkta „meduolio“ taktika – dalis kino teatrų buvo grąžinta buvusiems savininkams28, tačiau nepamirštas ir „botagas“ – seansų metu reguliariai rengtos dokumentų patikros, vyko žmonių medžioklė priverstiniams darbams į Vokietiją. Kino teatrų durys buvo uždaros žydams – per Holokaustą nužudyta daugelis buvusių žydų kilmės kino teatrų savininkų, režisierius A. Martenas.

 

Grąžintais kino teatrais buvę savininkai džiaugėsi neilgai – 1944-ųjų vasarą sovietų kariai įžengė į Vilnių ir Kauną. Dalis prieškariu Lietuvos kine dirbusių asmenų – Petras Babickas, A. Žibas – pasitraukė į Vakarus, likę – S. Vainalavičius, S. Uzdonas, J. Linartas – buvo ištremti sovietų. Pokarinės Lietuvos kinas pradėjo kurtis iš naujo, be ryškesnių ryšių su prieškario Lietuva.

 

 

1 Bene pirmieji buvo Baltarusijos SSR kronikinių dokumentinių filmų studijos operatoriai Michailas Berovas ir Georgijus Golubovas.

2 Plačiau: Alfred Erich Senn, Lietuva 1940. Revoliucija iš viršaus, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2009.

3 Pavadinimas pradėtas naudoti nuo trečio kronikos numerio.

4 „Išimama kino kronika su A. Smetonos vaizdais“, Vilniaus balsas, 1940 06 18, nr. 139 (192), p. 6; LLMA, f. 91, ap. 1, b. 12, l. 178, 181.

5 Operatoriaus žmona Dolly Jonilowicz dirbo filmų montuotoja.

6 Nemaža dalis šių kronikų laikomos dingusiomis, tačiau jų turinys išlikę cenzūros
dokumentuose: LLMA, f. 91, ap. 1, b. 209, l. 4–17, 138–168.

7 Kitų šalių kino produkciją galima demonstruoti „tik išimtinais atsitikimais ir
tik su specialiu Vidaus reikalų ministerijos spaudos ir draugijų skyriaus leidimu“.
Žr. „Įsakymas dėl filmų“, Darbo Lietuva, 1940 08 06, nr. 38, p. 9.

8 „LSSR LKT nutarimas nr. 257. Dėl kino teatrų, filmams nuomoti kontorų ir kilnojamų kino aparatų nacionalizavimo“, 1940 10 28, LCVA, f. R-754, ap. 1, b. 2, l. 136–139.

9 Faktiškai veikė nuo rugpjūčio 8 d. Žr. „Visų Lietuvos kino savininkų ir vedėjų dėmesiui“, Darbo Lietuva, 1940 08 10, nr. 46, p. 3.

10 „LSSR LKT nutarimas nr. 260. Dėl LSSR Valstybės kinofikacijos valdybos ir
Glavkinoprokat kontoros įsteigimo“, 1940 10 25, LCVA, f. R-754, ap. 1, b. 2, l. 143.

11 Žiūrėti, pvz., „Kino teatro „Helios“ bendrininkų skundas Vilniaus miesto ir srities
vyriausybės įgaliotiniui“, 1940 07 31, LCVA, f. 401, ap. 2, b. 24, l. 31.

12 „Lietuvos TSR Liaudies komisarų tarybos pilnaties posėdžio protokolas“, nr. 42,
1940 11 13, LCVA, f. R-754, ap. 1, b. 4, l. 48.

13 „Pasiruošimas naujai Lietuvos TSR filmai“, Vilniaus balsas, 1940 10 15, nr. 245 (298), p. 8.

14 „LSSR LKT nutarimas Nr. 565, dėl paskyrimo Rb 200.000,- kredito Lietuvos Respublikinei Kino Kronikos Studijai jos patalpoms Vilniuje remontuoti“, 1941 05 26, LCVA, f. R-754, ap. 1, b. 9, l. 145.

15 Pastarasis Lietuvoje padėjo formuoti kino studiją, filmavo medžiagą dokumentiniam filmui „Lietuvos pavasaris“ (vėliau pervadintam „Tarybų Lietuva“, liko nepastatytas), prieš atvykdamas į Lietuvą trejus metus dirbo Mongolijoje, ten padėjo kurti kino bazę.

16 Danguolė Lizdaitė, „Persukti gyvenimą – kaip nedegančią juostą“, Ūkininko patarėjas, 1994 07 09, nr. 55 (325), p. 11.

17 „LSSR LKT nutarimas nr. 55. Dėl kino teatrų suskirstymo rūšimis ir bilietams kainų nustatymo“, 1941 01 30, LVCA, f. R-754, ap. 1, b. 5, l. 84–85.

18 Pvz., A. Gegieckas, „Kodėl provincijoj nesilanko skrajojantieji kinai?“ Tiesa,
1941 01 31, nr. 25 (199), p. 4.

19 Tuomet LSSR Liaudies komisarų taryba paskelbė nutarimą dėl Valstybinės
Kinofikacijos valdybos tarpapskritinių skyrių patvirtinimo. Žr. LCVA, f. R-754, ap. 3, b. 336, l. 51.

20 M[atas]. Mozūraitis, „Pirmas kino festivalis“, Komjaunimo tiesa, 1941 04 12, nr. 86 (209) p. 4.

21 „Laikinojo Lietuvos ministerių kabineto 1941 m. liepos 25 d. posėdžio protokolas
Nr. 24“, Lietuvos laikinoji vyriausybė. Posėdžių protokolai (sud. Arvydas Anušauskas), Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2001, p. 110–117.

22 Arūnas Bubnys, Vokiečių okupuota Lietuva (1941–1944), Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1998, p. 315.

23 Plačiau apie nacistinės Vokietijos kino politiką ir struktūrą okupuotose Rytų
teritorijose: Ralf Forster, „German Film Politics in the Occupied Eastern Territories,
1941–1945“, Cinema and the Swastika. The International Expansion of the Third Reich Cinema, Basingstoke: Palgrave Macmillan, 2011, p. 317–333.

24 1944-ųjų pradžioje kronika Ostlando teritorijoje cirkuliavo 20 kopijų tiražu, 5 buvo
įgarsintos lietuviškai. Plačiau apie skirtingas karo metais Vokietijoje ir jos okupuotose
teritorijose kurtas kino kronikas: Roel Vande Winkel, „Nazi Newsreels in Europe, 1939–1945: The Many Faces of Ufa’s Foreign Weekly Newsreel (Aulsandstonwoche) versus German’s Weekly Newsreel (Deutsche Wochenschau)“, Historical Journal of Film, Radio and Television, 2004, Vol. 24, Issue 1, p. 5–34.

25 Tai praplėsta, lietuviška, 1942 m. Rygoje režisieriaus Konstantīno Tumilio-Tumilovičiaus sukurto filmo „Sarkanā migla“ versija, filmo buvo dar kelios
skirtingos versijos, plačiau apie tai: Irina Tcherneva, „Beyond the surface of „Atrocity
image“: Fabrication and Circulation of the Nazi Film Red Mist (1942–1954)“, Journal of Genocide Research, 2019, Vol. 21, Issue 2, p. 131–156.

26 „Lietuvoje 46 kinoteatrai“, Žemaičių žemė, 1942 04 02, nr. 14 (42), p. 3.

27 Žiūrėti: LCVA, f. R.-780, ap. 1, b. 5.

28 „Reprivatizuoti kino teatrai“, Ateitis, 1943 12 09, nr. 286, p. 6; „Suprivatinti 24 kino teatrai“, Naujoji Lietuva, 1943 12 14, nr. 292 (757), p. 3; „Meno“ ir „Garso“ kinai grąžinti savininkams“, Panevėžio apygardos balsas, 1943 12 24, nr. 47 (103), p. 4.