Trys filmai

 

Pradėjęs filmuoti „Dama išnyksta“ (1938) – paskutinį sutarties su „Gaumont“ filmą, Hitchcockas dar nežinojo, ką veiks paskui. 1938-ųjų pavasarį jis sutiko Charlesą Laughtoną. Vienas didžiųjų britų aktorių kartu su iš nacių Vokietijos emigravusiu prodiuseriu Erichu Pommeriu buvo įkūręs „Mayflower Films“. Du jų bendri filmai sulaukė sėkmės, planuose buvo trečias – „Jamaikos smuklė“ („Jamaica Inn“) pagal 1936 m. pasirodžiusį Daphne’s du Maurier romaną. Laughtonas norėjo, kad jį režisuotų Hitchcockas.

 

Dar svarstydamas, ar filmuoti „Jamaikos smuklę“, Hitchcockas perskaitė naujausios du Maurier knygos „Rebeka“ korektūrą ir iškart pabandė nusipirkti jos teises, bet suma jam buvo per didelė. Netrukus prasidėjo galingojo Holivudo prodiuserio Davido O. Selznicko agentės Londone Jenios Reissar derybos su rašytoja. Tai turėjo būti lyg ir pirmas žingsnis prieš pasirašant sutartį su režisieriumi, nes kiek anksčiau prasidėjusios jų derybos nuolat strigo. Sutartį Hitchcockas ir Selznickas pasirašė baigiantis „Dama išnyksta“ filmavimui. Hitchcockas gavo prodiuserio telegramą, kad pirmasis jo filmas Holivude bus susijęs su „Titaniko“ istorija. Bet pirmuoju tapo „Rebeka“ („Rebecca“, 1940).

 

Du Maurier kūriniai sulaukė trijų Hitchcocko ekranizacijų – pagal jos novelę sukurti ir garsieji „Paukščiai“ („Birds“, 1963). Knygoje „Alfredas Hitchcockas“ Peteris Ackroydas rašo, kad režisierius buvo prastos nuomonės apie rašytojos kūrinius, o ji savo ruožtu nesižavėjo jo filmais ir domėjosi tik jų pelnu. Vis dėlto kažkas traukė Hitchcocką du Maurier kūryboje, kad ir kaip dažnai jis pabrėždavo, kad nėra prie jos prisirišęs.

 

Neapsisprendimo meistrė

 

Rašytojos tėvas aktorius Geraldas du Maurier ir Hitchcockas buvo seni draugai, jie mėgo krėsti vienas kitam pokštus. Du Maurier rašė: „Nebuvo nė akimirkos be suklastotų telegramų, pasiuntinių su išgalvotais pranešimais ir „tuščių“ telefonų skambučių, kol pokštautojai nekrisdavo pavargę po tokių milžiniškų pastangų.“

 

Daphne du Maurier (1907–1989) šeima priklausė tai XIX a. britų inteligentų atmainai, kuri nemanė, kad menininkas turi būti alkanas, ir racionaliai išnaudojo savo talentus. Du Maurier senelis buvo rašytojas ir laikraščių komiksų autorius, dėdė – dramaturgas, tėvas – vienas geriausiai apmokamų XX a. pradžios britų aktorių. Tėvai susipažino teatre, bet motina greit atsisakė ambicijų būti aktore, pagimdė tris dukteris. Daphne buvo vidurinė, taip pat pati gražiausia ir gabiausia, nors talentais pasižymėjo visos trys: vyriausioji Angela rašė knygas, jauniausioji Jeanne tapė. Sprendžiant iš prisiminimų, tėvas visada troško būti dėmesio centre ir dabar būtų pavadintas narcizu, o su šeima kartais elgėsi žiauriai, turėjo meilužių, kurias žmona stoiškai ignoravo.

 

Būti mergaite Daphne’i atrodė nuobodu ir neteisinga, nes negalima laipioti medžiais, buriuoti, reikia sėdėti tiesiai, mandagiai šypsotis, vaizduoti mažą damą. Gal todėl jos geriausių knygų herojės bus moterys, kurios anų laikų požiūriu elgiasi „vyriškai“: jos daro tai, ką nori, nesilaiko taisyklių, nors vėliau ir bus už tai nubaustos. Paauglė Daphne buvo nedrąsi. Ji trumpai kirpo plaukus, rengėsi kaip berniukas, labiau už bendraamžių draugiją mėgo skaityti knygas. Septyniolikos ji išvyko į Prancūziją – mokykla turėjo parengti merginą debiutui visuomenėje, nušlifuoti jos manieras. Čia Daphne įsimylėjo savo mokytoją.

 

Rašytoja mylėjo ir moteris, ir vyrus, bet kartą prisipažino, kad labiau už žmones myli namus. Vis dėlto užuominas apie savo biseksualumą du Maurier, o vėliau ir jos vaikai neigė. 2007-aisiais pasirodė televizijos filmas „Daphne“ (rež. Clare Beavan). Jo pagrindas – Margaret Forster plunksnos du Maurier biografija, kur daug vietos skirta rašytojos santykiams su aktore Gertruda Lawrence ir amerikiečių leidėjo žmona Ellen Doubleday. Pastarąją du Maurier sutiko plaukdama į Niujorką aiškintis dėl kaltinimų „Rebekai“ plagiatu. „Daphne“ prasideda pirmaisiais pokario metais ir, deja, kupinas panašaus pobūdžio filmams būdingų stereotipų.

 

Grįžusi į Angliją iš Prancūzijos, du Maurier nusprendė, kad nori būti nepriklausoma ir užsidirbti gyvenimui rašymu. Pirmąją knygą „Geroji dvasia“ („The Loving Spirit“) parašė būdama dvidešimt dvejų. Garsaus aktoriaus dukteriai nekilo problemų su leidėju, juolab kad grožio ir talento jai taip pat nestigo.

 

1932-aisiais, perskaitęs knygą, su jauna rašytoja panoro susipažinti karininkas Frederickas Browningas. Jam trisdešimt penkeri, jis protingas, žavus. Po trijų mėnesių jie susituokė, netrukus sulaukė dviejų dukterų, 1940 m. jiems gimė sūnus. 4-ojo dešimtmečio Anglijoje Daphne jau populiari rašytoja. Bet pulkininkas Browningas paskiriamas į Aleksandriją. Žmona vyksta su juo, Egipte ji nuobodžiauja. Čia ji ne rašytoja, o tik karininko žmona. Egipte du Maurier pradeda rašyti garsiausią savo romaną „Rebeka“.

 

Rašytojos biografai tvirtina, kad romanas gimė iš pavydo jausmo. Vyro stalčiuose ji rado buvusios sužadėtinės Jan Ricardo laiškus su kaligrafišku parašu R. Introvertiškoji Daphne, mieliau vilkėjusi kelnės ir avėjusi plokščiapadžius batelius, manė, kad niekad neprilygs elegantiškajai Jan. Tą pavydą ir neatitikimo jausmą ji suteikė ir romano herojei – antrajai poniai de Vinter, kurios vardas taip ir liks nepaminėtas nei knygoje, nei filme.

 

„Tą naktį sapnavau, kad vėl buvau Manderlyje“ – vienas iš dažniausiai cituojamų britų literatūros sakinių. Juo prasideda ir Hitchcocko filmas. Manderlis turi savo prototipą – tai Menabilis, senas namas Kornvalio pakrantėje. Jis iškart pakerėjo du Maurier. Namas priklausė Rasleigh šeimai, bet stovėjo tuščias, o bestseleriu iškart tapusios „Rebekos“ honorarai leido jį išsinuomoti dvidešimčiai metų.

 

1939-aisiais prasidėjo karas ir jau generolas Browningas tapo divizijos vadu. Šešerius metus jie praleis atskirai: Daphne su vaikais Menabilyje, generolas fronte ir štabe. Išsiskyrimo metai paveikė abu. Kai 1957-aisiais vyras atsidūrė ligoninėje, – jam buvo diagnozuotas nervų sutrikimas, – santuoka jau dešimt metų buvo tik fasadas, bet du Maurier parašė vyrui, kad jie kartu įveiks šią krizę. Tačiau būti kartu nelengva – generolas priklausomas nuo alkoholio, jam depresija. Browningas mirė 1965 metais. Netrukus du Maurier prarado ir Menabilį – savininkai atsisakė pratęsti sutartį. Vis dėlto paskutinius dvidešimt metų ji praleido Kornvalyje. Ji daug rašė, tik kritikai vis dar nelaikė du Maurier rimta autore, nors jos talentą kurti bestselerius pripažino visi. Tačiau kinas ir teatras jos niekad nepamiršo – du Maurier romanai ekranizuojami, pjesės statomos iki šiol. Nekrologe Kate Kellaway rašė: „Du Maurier buvo tiksliai apskaičiuoto neapsisprendimo meistrė. Ji nenorėjo tenkinti savo skaitytojų protų. Troško, kad jos mįslės liktų neįmintos. Norėjo, kad pasakojimai persekiotų skaitytojus naktimis, jiems jau seniai pasibaigus.“

 

Matyt, tai patiko ir Hitchcockui. Anot Ackroydo: „Hitchcockas turėjo fantastišką savybę matyti baimę. Lyg kamertonas jis atranda slaptas žiūrovų baimes ir nerimą; jam – menininkui – paklūsta kolektyvinė pasąmonė. Jis taip aštriai jautė savo baimes, kad instinktyviai galėjo jas sužadinti žiūrovams.“

 

Absurdiškas filmas

 

Hitchcockas ir Laughtonas buvo pažįstami seniai, dažnai kartu pietaudavo. Režisierius aktorių laikė „žaviu žmogumi“, „labai mielu, bet su didelėmis problemomis“. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje Laughtonas jau buvo suvaidinęs daugumą savo garsiausių vaidmenų – kine įkūnijęs imperatorių Klaudijų, Rembrandtą, 1933 m. apdovanotas „Oskaru“ už karaliaus vaidmenį Alexandro Kordos filme „Asmeninis Henriko VIII gyvenimas“.

 

Knygoje „Hitchcock / Truffaut“ režisierius sakė: „Jamaikos smuklė“ buvo visiškai absurdiškas projektas. Kai įsiklausai į romaną, iškart pastebi, kad tai whodunit (istorija apie nusikaltimą ir bandymą išsiaiškinti, kas jį padarė – Ž. P.). XIX a. pabaigoje jauna airė našlaitė Merė (Maureen O’Hara) atsiduria Kornvalyje pas savo tetą, kurios vyras Džosas pakrantėje turi taverną. Toje tavernoje renkasi prie kranto sudužusių laivų plėšikai, čia vyksta visi įmanomi nusikaltimai. Tie žmonės jaučiasi visiškai nebaudžiami ir net reguliariai gauna informaciją apie laivų pasirodymą jų apylinkėse. Kodėl? Todėl, kad visam šiam „verslui“ vadovauja visų gerbiamas žmogus, taikos teisėjas. Dėl šios priežasties filmas ir buvo beprasmiškas. Normalus taikos teisėjas turi pasirodyti tik pačioje filmo pabaigoje: elementarus atsargumas reikalautų, kad jis laikytųsi nuošaliai ir apskritai nepasirodytų tavernoje. Tad absurdas buvo kurti šį filmą su teisėją vaidinančiu Charlesu Laughtonu, pasirodančiu daugumoje scenų. Kai tai supratau, tikrai nusiminiau. Galiausiai sukūriau šį filmą, bet niekad nebuvau juo patenkintas, nepaisant netikėtos komercinės sėkmės.“ Beje, du Maurier filmas taip pat nepatiko.

 

Nors Hitchcockas ir sakė François Truffaut, kad Laughtonas nebuvo profesionalas, iš tikrųjų tai buvo pirmasis Stanislavskio sistemą naudojantis aktorius, su kuriuo režisierius susidūrė. Viename interviu Hitchcockas taip apibūdino Laughtono vaidybą: „Kankinasi pats, kankina kitus ir nuolat pats su savimi pykstasi. Ir niekad nėra patenkintas“.

 

Pasaka ne pasaka

 

„Rebekos“ siužetas paprastas: turtingą seną amerikietę prižiūrinti jauna mergina (Joan Fontaine) Monte Karle susipažįsta su anglų aristokratu, našliu Maksimu de Vinteriu (Laurence Olivier). Jis greit sužavi nedrąsią heroję, jie susituokia ir kartu grįžta į Angliją, Manderlio dvarą Kornvalio pakrantėje. Čia jaunosios ponios de Vinter laukia daug išbandymų. Tarnams vadovauja ponia Denvers (Judith Anderson), neslepianti priešiškumo naujai de Vinterio žmonai ir nuolat ją terorizuojanti, lyginanti su pirmąja Rebeka. Žinoma, pastarosios naudai. Denvers taip prisirišusi prie mirusios ponios, kad visur jaučia jos buvimą. Netrukus ponia de Vinter pradeda abejoti ne tik savimi, bet ir vyru: Rebeka, regis, vis dar veikia de Vinterį, jos mirtį gaubia paslaptis.

 

Literatūros kritikai „Rebeką“ vadino gotišku romanu su lesbietiška potekste ar net dar viena Džeinės Eir versija – pasakojimu apie tai, kaip moters meilė išgelbsti vyrą. Dar prieš prasidedant filmavimui, scenarijus buvo patikrintas, ar jame nėra homoseksualios potekstės. „Production Code Administration“ būsimas filmas neužkliuvo, nors ponios Denvers aistra Rebekai, regis, nekelia abejonių. Gali būti, kad taip atsitiko todėl, kad kadre Rebeka nepasirodo – tik jos daiktai, drabužiai, kuriuos glamonėja ponia Denvers. Dabar „Rebeka“ dažnai interpretuojama kaip patriarchališkas pasakojimas apie Mėlynbarzdį: esą de Vinteris užmušė Rebeką, nes negalėjo jos kontroliuoti, o antroji žmona tapo jo gynėja.

 

Hitchcockas knygą vadino senamadiška, atėjusia iš XIX amžiaus, jam stigo humoro. Bet visus bandymus jo pridėti atmetė Selznickas. Į Truffaut užuominą, kad „Rebeka“ – tiksli knygos ekranizacija, Hitchcockas atsakė: „Net labai tiksli. Selznickas buvo ką tik baigęs „Vėjo nublokštus“ ir reagavo labai jautriai. Jis manė, kad žmonės siunta, jei ekranizacijoje atsiranda kokių nors pakeitimų. Manau, girdėjote anekdotą apie dvi ožkas, kurios ėda garsaus romano ekranizacijos kino juostą. Kažkuriuo momentu viena sako kitai: „Knyga buvo geriau“.“

 

Filmavimas prasidėjo praėjus penkioms dienoms nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios. Hitchcockas kasdien skambino į Angliją motinai, bet nepavyko jos įkalbėti atvykti į JAV. Premjera planuota kovo mėnesį, balandį filmas buvo išleistas į kino teatrus. „Rebeka“ sužavėjo visus, nors vėliau Hitchcockas tvirtino, kad tai ne jo filmas, nes daug ką teko perfilmuoti Selznickui pareikalavus. Bet „Rebeka“ gavo „Oskarą“ kaip geriausias filmas. Apdovanojimas atiteko prodiuseriui.

 

Truffaut yra sakęs, kad „Rebeka“ – pirmasis Hitchcocko filmas, kurį galima pavadinti pasaka, bet vėliau pasakos motyvai atsiras ir kituose. Man regis, „Rebekos“ pasakiškumą žymi ne tik Pelenę ar ne vieną kitą klasikinių pasakų heroję primenanti ponia de Vinter, jį tiksliai perteikia Manderlis, apie kurį režisierius sakė, kad tai vienas iš trijų filmo personažų ir kad savaip filmas jam yra namo istorija. Svarbus vaidmuo tenka apšvietimui ir dekoracijoms. Išsiskiria Rebekos kambarys – jis lyg teatro dekoracija. Per užuolaidas sklindanti šviesa primena šešėlių teatrą, daugybė veidrodžių pasirengę atspindėti mirusią kambario šeimininkę, gyvų gėlių puokštės liudija ponios Denvers meilę Rebekai. Hitchcockas tiksliai išnaudoja vokiečių ekspresionistų pamėgtą šviesos ir šešėlių žaismą, tad niūrūs namai kartais primena kalėjimą, kuriame naujoji ponia de Vinter jaučiasi ne tik vieniša, bet ir nesaugi.

 

Tą pasimetimo ir nesaugumo jausmą Joan Fontaine nuolat patyrė ir filmavimo aikštelėje. Olivier jos nemėgo, nes tikėjosi, kad jo partnerė bus Vivien Leigh – jų romanas buvo vieša paslaptis. Kaskart filmavimo aikštelėje jis sugebėdavo pasakyti aktorei ką nors nemalonaus, o Hitchcockas aiškino Fontaine, kad visi jos nemėgsta – tai turėjo pagilinti ir ponios de Vinter pasimetimo jausmą kadre, kurį fiksavo kamera. Siaubas jos akyse buvo tikras.

 

Su juodu paukščiu ant galvos

 

1961-ųjų rugpjūtį Hitchcockas perskaitė laikraštyje apie įvykį Kalifornijoje, kai tūkstančiai jūros paukščių užpuolė žmones, ir tai jam priminė du Maurier apsakymą. „Paukščiai“ buvo išspausdinti 1952 m. žurnale „Good Housekeeping“. Niūriaus du Maurier apsakymo apie mirtinas paukščių atakas tyliame Kornvalio kaime pasakotojai yra vietos žemdirbių šeima. Į Truffaut klausimą, ar prieš apsispręsdamas perkelti apsakymą į ekraną jis pabandė pasidomėti, kaip bus galima išspręsti technines problemas su paukščiais, Hitchcockas atsakė: „Visai ne. Net nepagalvojau apie tai. Perskaičiau novelę ir pasakiau sau: „Turiu tai padaryti.“ Nebūčiau kūręs filmo, jei jame būtų kalbama apie grifus ar kitus plėšriuosius paukščius. Man patiko, kad čia veikia normaliausi paukščiai pasaulyje.“

 

Tačiau du Maurier novelę Hitchcockas išnaudojo kaip įkvėpimo šaltinį, o ne kaip siužetą. Jis nenorėjo kurti filmo apie anglų fermerį ir jo šeimą. Heroje tapo turtinga aukštuomenės mergina iš Kalifornijos Melani (Tippi Hedren), kuri atveža į Bodego įlanką pažįstamo advokato seseriai dovanų dvi papūgėles ir kurią užpuola paukščiai. Bet niūrią apsakymo pabaigą režisierius nusprendė išsaugoti, juolab kad du Maurier novelėje taip ir nepaaiškinama, kas tapo paukščių atakų priežastimi, o provokuojantis dviprasmiškumas Hitchcockui atrodė priimtinesnis už aiškų atsakymą.

 

Filmus „Psichopatas“ („Psycho“, 1960), „Paukščiai“ (1963) ir „Marnė“ („Marnie“, 1964) galima laikyti trilogija, skirta psichikos sutrikimams ir liguistiems personažų santykiams su motina. Žuvėdrų ataka filme yra motinos pykčio metafora: advokato motina nenori su Melani dalytis savo sūnumi. Puolantys įsimylėjėlius paukščiai yra valdingos, sūnaus asmeninį gyvenimą siekiančios kontroliuoti moters pusėje.

 

„Paukščių“ pasirodymo metais skambėjo įvairiausios versijos: esą paukščiai simbolizuoja moterų agresyvumą, vyrų valdžios siekimą ar net ataką prieš „prasmių sistemą“. Hitchcockas „Paukščius“ komentavo šykščiai: „Jei norite, galite filmo tema laikyti pasitenkinimo savimi perteklių pasaulyje: žmonės nesuvokia, kad katastrofa mus supa iš visų pusių.“

 

Hitchcocko biografas Patrickas McGilliganas mano, kad „Paukščiai“ buvo didžiausias režisieriaus eksperimentas: „Nežinomai aktorei tekęs pagrindinis vaidmuo. Tūkstančiai gyvų ir animuotų paukščių. Be muzikos. 3,3 milijono dolerių – iki tol didžiausias filmo biudžetas.“ Laikui bėgant reklaminiai Hitchcocko portretai su juodu paukščiu ant peties ar galvos tapo geriausiu režisieriaus atpažinimo ženklu.

 

1962-ųjų vasarą baigdamas montuoti „Paukščius“ Hitchcockas sutiko duoti interviu seriją François Truffaut. Iš jų pokalbių gimė viena svarbiausių knygų apie kiną „Hitchcock / Truffaut“. Ji iki šiol lieka gera ne tik režisūros, bet ir to, ką reiškia būti kino autoriumi, pamoka.

 

 

Naudotasi knygomis: „Hitchcock / Truffaut“, Peter Ackroyd „Alfred Hitchcock“, Patrick McGilligan „Alfred Hitchcock. A life in darkness and light“ ir Katarzynos Wężyk tekstu apie Daphne du Maurier žurnale „Wysokie Obcasy“ (2023 09 16).