Noriu visko. Ir tas viskas – tai kinas

 

  Jo vaidybinių filmų pasiūlymai sovietmečiu Kino studijoje nesulaukė paramos dėl įvairių priežasčių – juose buvo linkstama į eksperimentą ir nukrypstama nuo įprasto to meto vaidybinių filmų stiliaus. Dokumentiniuose filmuose naudodamas daugiasluoksnes kompozicijas, neįprastus rakursus ir kitas technikas, Epneris kūrė informacijos ir prasmių tirštus vaizdus, o vėliau tai dar labiau išplėtojo pasitelkdamas naujųjų technologijų galimybes. Jo filmai tapo asmeniškesni – tai buvo kelionių dienoraščiai arba eseistiniai filmai apie jį patį.

 

  Epneris pradėjo dirbti Rygos kino studijoje neturėdamas jokio formalaus kino išsilavinimo. Latvijos valstybiniame universitete buvo įgijęs latvių kalbos ir literatūros mokytojo bei žurnalisto išsilavinimą. Iki 1968 m. dirbo turinio redaktoriumi Latvijos televizijoje, kur jau parašė kelių filmų scenarijus. Nuo 1969 m. pradėjo filmuoti kino kronikas Rygos kino studijoje (režisavo „Tarybų Latviją“ / „Padomju Latvija“; „Meną“ / „Māksla“; „Sporto apžvalgą“ / „Sporta apskats“; „Pionierių“ / „Pioniersi“ ir kt.). Po metų sukūrė pirmąjį filmą, 1971 m. baigė Aukštuosius režisierių kursus Maskvoje. Epneris dirbo Kino studijoje iki jos reorganizacijos 1991 metais.

 

  Visą gyvenimą Epneris turėjo daugybę pomėgių – jam patiko fotografuoti, tapyti, žaisti šachmatais, vaidinti, rašyti eilėraščius, kurti istorijas, muzikuoti ir diriguoti. Ypatinga aistra buvo ieties metimas, o vėliau – maratono bėgimas. Jis buvo vienodai gabus ir kūrybos, ir vadybos srityse, todėl gana natūralu, kad Latvijos kinematografininkų sąjungoje organizavo dokumentinio kino sekciją, vėliau tapo svarbia figūra formuojant profesionalias kino studijas atkurtoje nepriklausomoje Latvijoje. 1991 m. jis įkūrė savo prodiuserinę kompaniją „AVE“, taip pat buvo 1993 m. įkurtos Latvijos prodiuserių asociacijos iniciatorius ir pirmasis prezidentas. Jis siekė užmegzti tarptautines partnerystes kaip priemonę, padedančią rasti kelius į platesnę tarptautinę kino erdvę. Jam vadovaujant prodiuserių asociacija rengė kino įstatymą, padėjo įsteigti autorių teisių agentūrą, organizavo tarptautinius seminarus ir konferencijas, siekdama padėti kino kūrėjams formuoti reikiamus įgūdžius, kad jie galėtų integruotis į Europos kino industriją ir už jos ribų.

 

  Epnerio filmografija gausi – daugiau nei 100 įvairios trukmės filmų ir kino kronikų, kurių daugeliui rašė ir scenarijus. Ji apima platų teminį spektrą, ypatingas vaidmuo tenka kultūrai, istorijai, socialinėms problemoms ir sportui. Studijoje jis net buvo vadinamas sporto filmų režisieriumi, nes tokių darbų jo filmografijoje daug. Dauguma filmų yra trumpametražiai, nes ilgametražių dokumentinių filmų Kino studijoje beveik nekurta. Epnerio darbai pasižymi tuo, kad laužo to meto tradicinį požiūrį į kiną, ieško savų sprendimų, išlaiko subjektyvią perspektyvą, išnaudoja technologijų ir eksperimento galimybes. Epneris buvo neabejingas ir vaidybiniam kinui. Nepriklausomoje Latvijoje jam pavyko sukurti tik vieną pilnametražį vaidybinį filmą „Narvas“ („Būris“, 1993), kurio idėją nešiojosi beveik du dešimtmečius, po to, kai buvo išleistas jį įkvėpęs Alberto Belo romanas.

 

  Siekdama apžvelgti platų Epnerio filmų spektrą ir vertinti juos konkrečiame to meto kontekste, taip pat atskleisti jo paties požiūrį į savo kūrybą, norėčiau atidžiau panagrinėti kelis jo filmus.

 

  Šiame kontekste ypatingas pirmasis Epnerio filmas – dešimties minučių trukmės nespalvotas dokumentinis „Gyvas“ („Dzīvs“, 1970). Filmo herojus – istorijos mokytojas Arnoldas Cīrulis, dirbantis vidurinėje mokykloje Kuržemės rajone, vakarų Latvijoje. Kartu su mokiniais jis karštą vasaros dieną grėbia šieną ir prasidėjus lietui slepiasi pašiūrėje. Tai atskaitos taškas, jungiantis dabartį su praeitimi, su 1941-aisiais, kai vokiečių kariuomenei užėmus Latviją Cīrulis kartu su kitais 178 žmonėmis turėjo būti sušaudytas už simpatijas sovietiniam režimui. Dabartinės aplinkybės, vieta, miškas atgaivina prisiminimus ir jis kartu su mokiniais atkuria šiuos įvykius. Svarbu pažymėti, kad filmo pradžios titrai jau yra tam tikras performatyvus dokumentinio filmo elementas. Po įžanginių kadrų, kai stambiu planu rodomas Cīrulis, žvelgiantis į kamerą, titruose matome: „Istorijos mokytojas Arnoldas Cīrulis ir Džūkstės vidurinės mokyklos mokiniai Rygos kino studijos filme „Gyvas“.“ Filmo garso takelis atliepia pasakojimo dramaturgiją, montažas įgauna vis greitesnį tempą vystantis istorijai ir pasiekia kulminaciją pabėgimo scenoje. Ji rodoma derinant judančių vaizdų kadrus su nuotraukomis, o didžiausios įtampos momentu kadrai įgauna beveik mirgėjimo efektą. Filmo operatorius buvo Valdis Kroģis, su kuriuo Epneris kūrė daug filmų ir jo vizija visiškai pasitikėjo. „Gyvame“ jie specialiai dirbo su nespalvota juosta, praeities scenas atskirdami nuo šiuolaikinių, kad jos būtų dar kontrastingesnės. Šio filmo ir jo personažo svarbą galima įžvelgti vėlesnėse Epnerio pastangose išplėtoti Cīrulio istoriją į vaidybinį filmą. Tai turėjo būti ne įprastas vaidybinis, o hibridinis filmas, kuriame Cīrulio, kaip realaus personažo, istorija susilietų su praeities įvykių rekonstrukcijomis, į pasakojimą įtraukiant kino kūrimo procesą. Filmo sumanymas taip ir nebuvo įgyvendintas, iš dalies ir dėl to, kad 1981 m. Cīrulis mirė. 

 

  Svarbiausiais savo darbais Epneris laikė diptiką apie kino režisierių ir teoretiką Sergejų Eizenšteiną – „Sergejus Eizenšteinas. Įžanga“ („Sergejs Eizenšteins. Priekšvārds“) ir „Sergejus Eizenšteinas. Post Scriptum“ („Sergejs Eizenšteins. Post Scriptum“), abu sukurti 1978 metais. Pirmajame filme atsispindi Eizenšteino vaikystės įspūdžiai Rygoje, palikę neišdildomą įtaką jo kūrybai, vaizduojama ankstyvoji patirtis augant daugiakultūriame mieste ir atrandant meno žavesį. Eizenšteino tėvai išsiskyrė ir jis liko gyventi Rygoje su tėvu. Jo ranka piešti atvirukai, kuriuos jis siųsdavo motinai, atskleidžia jo gilią meilę, taip pat liudija apie jo kūrybiškumą ankstyvame amžiuje. Antroje diptiko dalyje daugiausia dėmesio skiriama Sergejaus Eizenšteino kino režisūrai ir sunkumams, su kuriais jis susidūrė kaip menininkas sovietmečiu. Epnerio apmąstymai apie kino kūrimą rodo glaudų ryšį su Eizenšteino idėjomis: „Mano nuomone, kinematografinis vaizdas turi būti kuriamas pasitelkiant montažą“; „Į kiną einame daugiausia žiūrėti, o ne klausytis. Todėl turėtume kurti filmus, kuriuose pats vaizdas pasakoja istoriją.“ („Kino“, Nr. 15, 1976)

 

  Epnerio sukurtų filmų ir kino kronikų apie sportą kontekste įdomu paminėti, kad 1987 m. savo 50-ojo gimtadienio proga jis surengė šventę – 50 km bėgimą, per kurį visi norintieji galėjo prisijungti prie jo ir bėgti pasirinktą distanciją kartu. Distanciją žymėjo 86 kelio ženklai, vaizduojantys kiekvieną jo sukurtą filmą. Be to, kad kūrė su sportu susijusius judančius vaizdus, jis taip pat režisavo geriausių metų sportininkų pagerbimo ceremonijas Rygos sporto rūmuose. Epneris filmavo komandines sporto šakas, pavyzdžiui, moterų krepšinio komandą „TTT“ („Išpažintis“ / „Atzīšanās“, 1973), Rygos „Dinamo“ vyrų ledo ritulininkus („Vyrų žaidimas“ / „Vīru spēle“, 1974), taip pat šachmatininką Michailą Talį („Michailas Talis. Po 20 metų“ / „Mihails Tāls. Pēc 20 gadiem“, 1980), sporto entuziastus, ieties metimo trenerius, būsimus sportininkus ir daugelį kitų. Kartais jis pats dalyvaudavo savo filmuose – pavyzdžiui, filme „Eik, parnešk“ („Aizej tur, atnes to...“, 1987) matome režisierių tarp kitų bėgikų. „Eik, parnešk“, sukurtas SSRS Sporto komiteto užsakymu, skirtas populiarinti masinius fizinius užsiėmimus, varžybas ir sporto šventes Latvijoje. Sujungus Epnerio domėjimąsi sportu, montažu ir muzika, vietomis filmą galima žiūrėti kaip latvių muzikanto Igo ir grupės „Remix“ muzikinį vaizdo klipą. 

 

  1980 m. kino kritikas Michailas Savisko rašė apie Epnerio kūrybą: „Radikalus poetinės krypties tradicijos paneigimas. Kupina nerimo. Ieškojimų. Intensyviai asmeniška. Ir – trikdanti, kviečianti ieškoti, aktyvinanti asmeninę nuostatą. Apdovanotas turtinga scenaristo vaizduote, Ansis Epneris vis dėlto pirmiausia yra režisierius. Susidaro įspūdis, kad jis liepia operatoriui fiksuoti ne tikrovę, o efektingus vaizdus ar montažinių frazių elementus.“ („Māksla“, Nr. 3, 1980).

 

  Nors Epnerio kine dominuoja ypatinga vaizdo kokybė ir montažas, tai ne visada svarbiausia. Tais pačiais 1980 m. pasirodė dar vienas reikšmingas Epnerio karjeroje filmas, kuris taip pat nuskambėjo šiek tiek vėliau, nepriklausomybės atkūrimo laikais. „Lielvardės juosta“ („Lielvārdes josta“) buvo sukurta bendradarbiaujant su estų grafiku Tõnisu Vintu ir tyrinėjo tradicinius šio Latvijos regiono juostų raštus ir simbolius, ieškant sąsajų su senosiomis kultūromis. Šis filmas paskatino didesnį Epnerio susidomėjimą senaisiais simboliais ir kultūromis, tai tam tikra prasme atsispindėjo vėliau, amžių sandūroje jo sukurtuose videodienoraščiuose. Filme daugiausia remiamasi sakytiniu tekstu, tačiau taip pat naudojami kombinuoti kadrai ir kitos technikos, kad būtų atskleisti šių juostų simboliai ir raštai bei istoriniuose artefaktuose aptinkami pėdsakai. Tema pakylėja lokalų tradicinį objektą į platesnį kontekstą, atnaujina susidomėjimą šiais simboliais, tokiais svarbiais Atgimimo laikotarpiu.

 

  Šiuo laikotarpiu sukurtas Epnerio filmas „Aš esu latvis“ („Es esmu latvietis“, 1990) išsiskyrė savo užmoju, jis žymėjo vienos epochos pabaigą ir kitos pradžią. Oficialiai filmo gamybos kompanija yra Rygos dokumentinių filmų studija – viena iš nepriklausomų studijų, kuri susikūrė Kino studijos pagrindu po jos reorganizacijos 1990 m. pradžioje. Filmas buvo kuriamas kelerius metus, padedant latvių bendruomenių organizacijoms Anglijoje, JAV, Venesueloje, Australijoje, Vokietijoje ir daugelyje kitų šalių, jame nagrinėjamos latvių bendruomenės emigracijoje. „Aš esu latvis“ pradėtas filmuoti 9-ojo dešimtmečio antroje pusėje, tačiau į ekranus filmas išleistas jau nepriklausomoje Latvijoje ir atitiko to meto atmosferą. Filmas simboliškai prasideda scenomis, nufilmuotomis Gotlando saloje, kuri buvo viena pirmųjų emigrantų kelionės krypčių. Jis sudarytas iš interviu, o veikėjai filmuojami savo aplinkoje, kuri atspindi jų profesiją arba kasdienybę. Jų pasakojimai sukuria tankų informacinį tinklą ir kalba apie Antrojo pasaulinio karo ir sovietų okupacijos paveiktą tautą.

 

  Dešimtajame dešimtmetyje ir po 2000-ųjų Epneris daug dirbo su naujomis videotechnologijomis. Tai paveikė jo stilių, montažo ieškojimai buvo mažiau akivaizdūs, tačiau jis ėmė naudoti kitus žanrus – esė, videodienoraštį ir t. t. Įdomu, kad apie lankstesnių technologijų svarbą jis svarstė jau 1976 m. viename interviu: „Šiuo metu kinas, ir dokumentinis, ir vaidybinis, vis dar labai priklauso nuo technologijų. Tačiau ateityje taip nebus. Režisierius galės kurti praktiškai taip pat laisvai, kaip ir dailininkas, kuriam reikia drobės, dažų ir teptukų, arba rašytojas, kuriam reikia popieriaus ir rašiklio.“ („Kino“, Nr. 15, 1976) Būtent tai jis ir darė. Videodienoraščiuose „Iš Everesto į rojų“ („No Everesta līdz paradīzei“, 1998), „Džamba, Kilimandžaras“ (1999), „Australijos širdžių akmuo“ („Austrālijas sirdsakmens“, 2000) ir kituose užfiksuotos jo kelionės, sutikti žmonės ir apmąstymai apie įvairius gyvenimo ir apskritai pasaulio aspektus. Labai asmeniškas autobiografinis pasakojimas yra eseistinis filmas „Aš gimiau Rygoje“ („Esmu dzimis Rīgā“, 1995), kuriame susipina Epnerio šeimos likimas, jo kūryba ir ypatingas požiūris į Rygą. Girdime ne jo paties balsą, tačiau istorija akivaizdžiai jo. Filme vaizduojama politinių sukrėtimų, trėmimų į Sibirą, tėvo netekties nualinta šeima. Autobiografinius faktus Epneris susieja su savo filmų epizodais ar personažais. Atidžiau įsižiūrėję, kaip jis perteikia savo prisiminimus ir kokiomis užuominomis struktūruoja istoriją, galime kalbėti apie liminalines erdves arba objektus – langus, arkas, duris, kurie tarnauja kaip priemonės pereiti iš vieno laiko į kitą. Labai asmenišką autobiografinį pasakojimą autorius derina su visuomenės įvykiais – pavyzdžiui, Lenino paminklo demontavimu po Sovietų Sąjungos žlugimo, barikadomis Rygoje 1991 m. sausį. Jis taip pat tyrinėja vaizdo grafikos galimybes, suliedamas vaizdą ir tekstą, kuris suteikia dar vieną informacinį ir estetinį sluoksnį. 

 

  „Noriu visko. Ir tas viskas – tai kinas“, – šias eilutes Ansis Epneris užrašė savo dienoraštyje. Jis paaiškina šio teiginio motyvus – kino kamera galima tapyti, komponuoti derinant kino kadrus su muzika, dirbti su aktoriumi kaip teatre, kurti scenarijų kaip rašytojui, atskiri kino kadrai gali priminti fotografiją, galiausiai filmą reikia statyti – kaip tai daro architektas. Tai pasakyta gerokai anksčiau, nei Epneris baigė kurti daugiau nei 100 filmų, kuriuose galime aptikti šių žodžių pėdsakų. Laiko distancija leidžia atrasti naujų aspektų, kuriuos galima tyrinėti Epnerio kino praktikoje, sujungusioje įvairių meno sričių elementus.

 

Finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutarties Nr. S-PD-24-103.