Prasimanėlio atsitikimai

Bohumilo Hrabalo (1914–1997) kūryba Lietuvoje beveik nežinoma: 2003 m. išleistas apysakų ir apsakymų rinkinys „Pernelyg triukšminga vienatvė“ ir dukart išverstas kažkodėl skirtingai pavadintas romanas: 1989 m. – „Aš aptarnavau Anglijos karalių“ ir 2024 m. „Aš patarnavau Anglijos karaliui“. Toks groteskiškas nesusipratimas patiktų rašytojui, mėgusiam fiksuoti keistus ir linksmus žmonių gyvenimo nutikimus. Po 1968-ųjų Varšuvos sutarties šalių invazijos į Čekoslovakiją Hrabalui buvo uždrausta spausdintis, jo knygos išimtos iš bibliotekų ir knygynų, bet po kelerių metų jis vėl buvo spausdinamas ir oficialiai (tad buvo kaltinamas kolaboravimu), ir pogrindyje arba užsienyje. Regis, jau tada Milanas Kundera aiškino, kad jei kada Čekija ir patrauks užsienio dėmesį, tai tik tuo, kad joje gyveno ir kūrė Hrabalas. Nežinau, ar ši pranašystė išsipildė, bet į Prahą atvykę rašytojo gerbėjai gali rasti ekskursijų po jo mėgtas aludes ir restoranus ar knygose aprašytą miesto dalį. Sovietmečiu Hrabalo knygos pas mus buvo sunkiai prieinamos, bet lenkai jas leido ir leidžia iki šiol, juolab kad Hrabalo įtaka šiuolaikinei lenkų prozai niekas neabejoja. 

 

Hrabalas gimė Brno, buvo pavainikis. Iš pradžių berniuką augino seneliai. Kai motina ištekėjo, vaikas atsidūrė Nimburke, apie 45 kilometrus į rytus nuo Prahos. Patėvis čia buvo alaus daryklos valdytojas. Malonumą rašyti Hrabalas pajuto dar paauglystėje. Prieš karą jis studijavo filosofiją ir literatūrą, po karo – teisę Prahos universitete. Antrojo pasaulinio karo metais ir jam pasibaigus išbandė daugybę darbų – dirbo geležinkelio reguliuotoju, valdininku, draudimo agentu, komivojažieriumi, makulatūros pakuotoju (apie tai tragiškoji „Pernelyg triukšminga vienatvė“), mašinistu teatre ir net Kladno plieno gamykloje. Savo antruoju universitetu Hrabalas vadino dėdės Kalėdų proga padovanotą knygą – François Rabelais „Gargantiua ir Pantagriuelį“. Pokario metais jis keliskart bandė išleisti eilėraščių ir apsakymų knygas, bet atsidūrė tarp draudžiamų literatų, tad literatūroje debiutavo 1963-iaisiais, jau brandaus amžiaus. Rašytojas niekad neslėpė savo alkoholizmo ir meilės katėms – gyvenimo pabaigoje jo name Kerske netoli Prahos glaudėsi ir veisėsi daugybė šių benamių gyvūnų. Užuojauta ir meilė gyvūnams sklinda iš įvairių Hrabalo tekstų, gal todėl dauguma jo gerbėjų patikėjo, kad rašytojas iškrito pro ligoninės langą maitindamas balandžius. 

 

Hrabalo biografas ir vertėjas Aleksandras Kaczorowskis rašė: „Tam tikra prasme, jis visą gyvenimą nedarė nieko kito, kaip tik įrodinėjo visiems aplinkui, kad iš tikrųjų yra idiotas, ir viskas jam pavyksta atsitiktinai. Kai kurie tuo net tikėjo. Jis buvo kamufliažo meistras – ir gal todėl gyvenimo pabaigoje taip desperatiškai bandė atsikratyti paties susikurto simpatiško pasakotojo, nekenksmingo prasimanėlio įvaizdžio. Ar jam tai pavyko? Galima tuo abejoti, prisimenant, kad savižudiška jo mirtis kartais vis dar pristatoma kaip nelaimingas suvaikėjusio senelio, norėjusio pamaitinti balandžius, atsitikimas. Tačiau, paradoksas, tas įkalinimas savame įvaizdyje vis dėlto daro jį dar tragiškesne ir šiuolaikiškesne asmenybe.“

 

Hrabalas niekad neslėpė kūrybos autobiografiškumo ir 1984 m. Hájenkos restorane įvykusiame pokalbyje su skaitytojais („Beseda v restauraci Hájenka“) sakė, kad rašytoju tapo, nes, matyt, turi įgimtą savybę žavėtis matomu pasauliu: „Žavėtis tuo, kas mus supa, savimi, tuo, kad žmogus rado laiko ir apsižvalgė aplinkui, ir pastebėjo, kad gamta, žmonės, jų likimai ir visas matomas pasaulis savaip nuostabūs ir išskirtiniai, net jei yra banalūs.“ Tame pačiame susitikime jis pabrėžė, kad „greičiau esu užrašinėtojas nei rašytojas. Trumpai tariant, užrašinėtojas viso to žavaus ir įdomaus, ką išgirdau ir įsiminiau, nes jei kas man kavinėje pasakojo ką nors žavaus, tada pirkdavau jam alaus, na, ir jis man parduodavo kokią nors savo gyvenimo istorijėlę. Taip su manim būna. Esu užrašinėtojas, bet mano sumanymų tiekėja visada buvo vaizduotė. Tačiau turiu pabrėžti, kad rašymui taip pat reikalingas tam tikras įžūlumas, o aš jo turėjau...“

 

Hrabalo stilius unikalus. Dar jaunystėje rašytoją sužavėjo siurrealizmas, juolab čekų siurrealizmas – neįtikėtinas reiškinys. Esė „Iš užrašinėtojo užrašų“ („Ze zápisníku zapisovatele“) jis prisimena susižavėjimą dada judėjimu. Hrabalas mėgo kontrastus, groteską, siurrealistines detales, personažo vidinį monologą, jo kūriniuose susilieja esė ir refleksijos apie kūrybą elementai, kartojasi tie patys motyvai ir realūs, tik suliteratūrinti personažai – tėvai, dėdė Pepinas, Pipse vadinta žmona Eliška, bet kartu tai labai tikslus, net dokumentiškas tikrovės aprašymas bei tą aprašymą atitinkantis turtingas žodynas. Tačiau išeities taškas paprastai yra tikras įvykis. Jo tekstai kartais lyg palimpsestas: egzistuoja trys „Pernelyg triukšmingos vienatvės“ („Příliš hlučná samota“) versijos – pirmoji buvo lyg poema su prozos elementais, antroji jau rašyta proza, bet Prahos dialektu, trečiasis variantas, datuojamas 1976-ųjų liepa, parašytas literatūrine kalba, bet išsaugoti poetinis sakinio ritmas ir skyryba. Panašiai atsirado ne vienas kūrinys – kad ir „Ypatingieji traukiniai“ („Ostře sledované vlaky“), kurie išsikristalizavo iš trijų apsakymų ir, regis, jau tada, kai Hrabalas ėmėsi rašyti būsimo filmo scenarijų. 

 

Literatūrologai tvirtina, kad Hrabalas kūrybiškai išnaudoja vadinamosios kavinėje papasakotos istorijos žanrą (hospodská historka), pasižymintį spontaniška, šnekamąja kalba. Atsakydamas literatūrologui Václavui Černý, Hrabalas rašė: „Kartais, pone Václavai Černý, tokia šūkaliojanti kavinė yra mažas universitetas, kur alaus paveikti žmonės pasakoja vieni kitiems istorijas ir įvykius, žeidžiančius sielą, o virš galvos lyg cigarečių dūmas sklando didelis absurdo ir gyvenimo keistumo klaustukas.“ 

 

Kino ir literatūros santykių klausimas iškyla iškart, kai pradedama kalbėti apie garsių kūrinių ekranizacijas, bet reikėjo dešimtmečių, kad ir rašytojai, ir kinematografininkai, ir žiūrovai suprastų, jog filmas nėra tik knygos iliustracija. Kita vertus, šiuolaikinės kultūros ar kino intertekstualumas lyg ir savaime nutrina anksčiau egzistavusias ribas, todėl pripažįstama, kad filmas gali likti ištikimas literatūros kūriniui net elgdamasis su juo visiškai laisvai, bet išsaugodamas tai, kas buvo knygos esmė, jos „dvasia“, nors pastarąją įvardyti dažniausiai sunku. 

 

Dauguma Hrabalo knygų sulaukė ekranizacijų ir teatro bei televizijos spektaklių, jis pats parašė ne vieną scenarijų ir, regis, nenusivylė kinu. Hrabalas mėgo Charlie Chapliną, nebylias amerikiečių komedijas, kurias žiūrėjo jaunystėje. Pasak Kaczorowskio, kinas, be abejo, buvo vienas svarbiausių jo įkvėpimo šaltinių. Ko gero, Hrabalas priklausė pirmajai literatūros kūrėjų kartai, kuriems itin svarbi buvo kino vaizduotė. Gali būti, kad kinas prisidėjo ir prie Hrabalo tekstams būdingo kontrasto tarp egzistencinių, niūrių temų ir laisvos, kartais poetiškos ar šveikiškos formos.

 

Kinas išmoko stebėti pasaulį. Hrabalas – idealus stebėtojas, sugebantis iš kelių žodžių, menkų detalių, gestų, žvilgsnių atkurti žmonių dramas, neišsakytas viltis ir jausmus. Žiūrint pagal jo kūrinius sukurtus filmus, tie iš pirmo žvilgsnio kasdieniški veiksmai, reakcijos ar daiktai įgyja naują išmatavimą – kartu su personažais tampa matomais gyvenimo teatro aktoriais. Todėl nedrįsčiau pritarti jo kūrybos žinovams, esą Hrabalo knygų neįmanoma ekranizuoti, nebent visiškai jas supaprastinus. Pagal Hrabalą sukurtų filmų ir spektaklių autoriai dažnai sugeba išsaugoti rašytojo intonaciją ir mintis. Žinoma, tai pavyksta ne visada, bet, kad ir kaip būtų, tie filmai net ir po daugelio metų išlieka gyvi.

 

Perliukai kine

 

Stanislava Přadná, Zdena Škapová, Jiří Cieslaras knygoje „Kasdienybės deimantai: 7-ojo dešimtmečio čekų ir slovakų kinas. Naujosios bangos skyriai“ („Démanty všednosti: Český a slovenský film 60. let: Kapitoly o nové vlně“, 2002) pabrėžė, kad Hrabalas jauniems kūrėjams buvo nepaprastai svarbus, nes „pasirodė literatūros dangaus zenite tada, kai mūsų kine ėmė rastis nauji horizontai. Tada Hrabalas buvo daugiau nei „tik“ literatas, jis tapo dvasiniu pavyzdžiu, rodančiu naują požiūrį į žmogų, labai žmogišką, neapsunkintą aprioriškų tezių. Būtent jis atkreipė savo kupiną supratimo dėmesį į įvairaus pobūdžio autsaiderius, nuo kurių bejėgiškai nusisukdavo bet kokia, net komunistinė ideologija, nerandanti galimybės juos „perauklėti“ ar būdo kitaip išnaudoti šį visiškai asocialų tipą propagandos tikslams. Tai, kad šie autsaideriai sudomino ir Naująją bangą, be abejo, nebuvo atsitiktinumas (...).“

 

Penkias „Perliukų dugne“ noveles, kurių herojais tapo tarptautinių motociklų lenktynių sirgaliai, prasimanytas legendas apie save vienas kitam ligoninėje pasakojantys senukai, Prahos baro lankytojai, savamokslis dailininkas primityvistas, pas kurį apsilanko draudikai, ir čigonaitę pamilęs naivus jaunuolis, kūrė skirtingi režisieriai – netrukus svarbiausiu Hrabalo ekranizuotoju tapęs Jiří Menzelis, Janas Němecas, Evaldas Schormas, Věra Chytilová ir Jaromilas Jirešas. Jų likimai susiklostė skirtingai, bet visi tapo pripažintais klasikais. Kiekvienas šių režisierių siekė perteikti Hrabalo pasaulio suvokimą, naudodamasis tuo, iš ko susideda jo proza. Tai ir dokumentiškai atkurti, iškart atpažįstami įvykiai bei vietos, neprofesionalūs aktoriai – vadinamieji „natūrščikai“, o tarp jų pats rašytojas ir jo draugai, nesibaigiantys personažų monologai, kai nelieka laiko įsiklausyti į kitą pašnekovą, šmaikščios replikos, dabartį ir prisiminimus suliejanti erdvė, nyki kasdienybė, kurioje mirtis beprasmiška ir pilka, o žuvusio lenktynininko motociklas uždengiamas baltu apklotu, kaip ir jo savininkas, bet kartu iš tekstų sklinda fiziškai pajuntamas perveriantis buvimo skausmas, o stebėtojo Hrabalo žvilgsnis, prisilietęs prie tikrovės, paverčia ją švytinčiu rašytojo sielos atspindžiu. 

 

Noveles filmavo operatorius Jaroslavas Kučera, kuriam ir teko užduotis išsaugoti vizualinį „Perliukų dugne“ vientisumą. Scenarijus rašė ir režisieriai, ir Hrabalas, pats pasirodęs ne viename epizode. „Perliukai dugne“ – iš tų filmų, kuriuos įdomu analizuoti, nes kiekvieną kartą, kai žiūri, pasakojimo paraštėse atsiranda vis naujų interpretacijų. Vis dėlto Věros Chytilovos novelė „Baras „Pasaulis“ („Automat Svět“), mano galva, geriausiai perteikia Hrabalo prozos esmę.

 

Chytilová realistiškai rodo kasdienišką tikrovę – vieno vakaro įvykius savitarnos bare, virš jo bei aplink jį – ir kartu panardina į siurrealistišką, groteskišką, savaip poetišką filmo atmosferą. Vakaras bare klostosi įprastai, kol duris į kiemą atidariusi bufetininkė pamato už jų lyg danguje pakibusias negyvėlės kojas. Kviečiama policija, mirusioji pernešama į tarnybines patalpas, paguldoma ant stalo, o viduje likę lankytojai pasakoja savo istorijas. Jaunas menininku pasivadinęs vyras klausinėja, ar kas nematė jo dingusios merginos. Jis pasakoja, kaip jie susipažino, kai rūsyje su draugais mokėsi daryti pomirtines kaukes, kaip abu skursta ir todėl ji siūlo nusižudyti kartu. Už baro langų susirinkę „žiūrovai“ stengiasi pamatyti, kas vyksta viduje. Virš baro vyksta vestuvės ir skamba užstalės dainos. Jaunoji nusileidžia į barą pasikalbėti su policininku, kuris suėmė jaunąjį, ir provokuoja jį praleisti kartu pirmąją naktį. Jos baltas nuometas plaikstosi lyg numirėlės vėlė. Ieškantis merginos (matyt, tai ji ir guli ant stalo pagalbinėse patalpose) vyras išsiveža jaunąją motociklu į lietų ir audrą. Jis plėšo nuometą į skiautes ir jomis pririša nuo vėjo linkstančius medžius. Brėkšta rytas. Žmonių kadre nebeliko – tik vėjas siūbuoja baltas audinio juostas ant medžių. 

 

Chytilová sujungė Hrabalui būdingą folklorišką atmosferą, kai šalia atsiduria lavonas ir gyva jaunoji, ir autentišką rašytojo gyvenimo aplinką. Novelė filmuota tikrame Prahos bare „Svět“ (jo pavadinimas – pirmojo savininko pavardė), abi bufetininkės taip pat buvo tikros, tarp jų ir ponia Vlaštaková, apie kurią Hrabalas sakė, kad „jos humoras visada buvo geras ir dar geresnis alus“, kadre pasirodo ne vienas „natūrščikas“ ir pats rašytojas, o merginos ieškantį menininką suvaidino artimas Hrabalo draugas Vladimíras Boudnikas (1924–1968). Tai kultinis, „prakeiktuoju dailininku“ vadintas vienas svarbiausių XX a. čekų kūrėjų, tapęs knygos „Švelnus barbaras“ („Něžný barbar“) herojaus prototipu. Jam skirtą esė „Dendis darbiniais drabužiais“ („Dandy v montérkách“) Hrabalas parašė praėjus pusei metų po jų susitikimo viename Prahos restorane, daug vietos skirdamas ypatingai Boudniko grafikos darbų technikai ir pirmajai parodai darbininkų klube. Novelėje „Baras „Pasaulis“ Chytilová įterpė dokumentiškai nufilmuotus vaizdus, rodančius, kaip randasi Boudniko grafikos lakštai, ir savaip siurrealistiškus parodos fabrike, kuriame tekintoju dirbo dailininkas, kadrus. 

 

Netrukus Chytilová gavo siūlymą perkelti į ekraną Hrabalo knygą „Ypatingieji traukiniai“ („Ostře sledované vlaky“, 1965), bet atsisakė. Aistringas Hrabalo gerbėjas Menzelis sutiko iškart. Filmas „Ypatingieji traukiniai“ buvo jo pilnametražis debiutas, 1968 m. apdovanotas „Oskaru“. Bent jau man tai iki šiol geriausia Hrabalo ekranizacija – filmas tiksliai perteikia jo prozai būdingą daugiasluoksniškumą, komizmo ir tragizmo samplaiką, išgyvenamos būsenos ir laiko pojūtį. Viename interviu Menzelis sakė, kad su Hrabalu bendradarbiauti yra nuostabu: „Darbą prie scenarijaus jis traktuoja kaip naujos knygos rašymą. Tokiu būdu jis tampa filmo stiliaus bendraautoriumi, o man tai svarbiausia. Hrabalas nedalyvauja filmo gamyboje, nors jį kviečiame. Tačiau kartais ateina pažiūrėti, bet yra toks drovus ir nedrąsus, kad jokiais būdais nesikiša nei į mano darbą, nei į aktorių atranką.“ Beje, kai 1989 m. Petras Koliha ekranizavo „Švelnų barbarą“, Daktaru pramintą rašytoją, apdovanotą daugybe Hrabalo gyvenimo faktų ir detalių, suvaidino būtent Menzelis. 

 

„Ypatingųjų traukinių“ herojus – naivus vaikinas Milošas Hrma (Václav Neckář). Filmo pradžioje mamos stebimas jis velkasi geležinkelininko uniformą. Tai pirmoji gyvenime Milošo darbo diena. Visi Hrmų šeimos vyrai nemėgo daug dirbti, bet nustebęs Milošo žvilgsnis liudija ką kitą: jo laukia susidūrimas su vis dar nelabai suprantamu pasauliu. Darbų nedidelėje stotyje nebus daug – net vokiečių kariniai traukiniai čia reti, nors iš visko sprendžiant Antrasis pasaulinis karas artėja prie pabaigos. Juolab pirmasis knygos sakinys tiksliai įvardija, kad veiksmas vyksta 1945-aisiais.

 

„Ypatingieji traukiniai“ – tai ir filmas apie Milošo erotinę iniciaciją, ir apie likimą. Milošui patinka traukinio palydovė Maša, bet pirmoji jų naktis merginą nuvilia, tad Milošas viešbutyje pjaunasi venas. Išgelbėtas jis bando įsiklausyti į gydytojo (pats Menzelis) patarimą rasti patyrusią moterį, bet jo pastangos groteskiškos ir tik sukelia kolegų pasipiktinimą. Menzelis su malonumu kuria dviprasmiškas erotines scenas. Vienoje jų Milošas prašo pagalbos stoties viršininko žmonos. Rūsyje ji kemša maistą į žąsies kaklą, jos rankos maistą švelniai stumia, masažuodamos ilgą žąsies kaklą. Viršininko žmona užjaučia Milošą, jų pokalbis kelia šypseną, bet kartu jis savaip intymus ir poetiškas. Bet karo ženklų vis daugėja – iš fronto traukiasi vokiečių kareiviai, kurie ras paguodą sanitariniame vagone, o Milošui teks partizanų užduotis – numesti granatą ant sprogmenis į frontą vežančio traukinio. Hrabalo tekstuose Erotas ir Tanatas visada arti, neatsitiktinai iškart po tikrosios Milošo seksualinės iniciacijos seks jo mirtis nuo vokiečio kulkos. 

 

Atskira Menzelio „Ypatingųjų traukinių“ linija tapo Milošo kolegos stoties budinčiojo ir mergišiaus Hubičkos nuotykis su nuobodžiaujančia stoties telegrafiste Zdenička. Vėlų vakarą jie nusprendė pažaisti fantais, o ryte merginos motina pamato, kad intymiausios dukters kūno vietos nusėtos stoties antspaudų paliktų žymių. Motina veda ją į teismą, kur liepia teisėjams pademonstruoti, ką padarė netikėlis. Teisėjai nuoširdžiai susidomi, bet negali padėti, nes tai geležinkelio vidaus reikalas. Tyrimas tęsiasi... Hrabalo erotika neatsiejama ir nuo skausmo, ir nuo grotesko. Bet Menzelis ir šiame, ir ypač vėlesniuose filmuose erotinius Hrabalo motyvus ypač išryškina, pabrėžia, net išpučia. 

 

1969 m. sukurtuose „Vieversiuose ant siūlų“ („Skřivánci na niti“) yra scena, kai vakare nuskamba kvietimas eiti į kiną. Tai reiškia, kad Kladno metalurgijos gamykloje „perauklėjami“ buržuazijos atstovai eina prie medinės tvoros, už kurios – įkalintų moterų barakai. Pro tvoros plyšius jie žiūri, kaip moterys ruošiasi nakčiai, grožisi nuogais jų kūnais. „Perauklėjamieji“ vyrai iš pirmo žvilgsnio atrodo laisvesni, jiems vadovauja valdininku tapęs buvęs darbininkas (nuostabusis Rudolfas Hrušínský), bet užtenka bent laisvesnio žodžio ar nepaklusnesnio veiksmo, kaip tokį „perauklėjamąjį“ išsiveš juodas saugumiečių automobilis.

 

„Vieversiai ant siūlų“ 1969-aisiais ekranuose nepasirodė. Po 1968 m. invazijos filmas atsidūrė ant lentynos. Tarptautinė jo premjera įvyko 1991-aisiais Berlyno kino festivalyje ir pelnė „Auksinį lokį“. Filmas man pasirodė pernelyg švelnus, nes ir Rusijoje, ir kitose sovietų režimą patyrusiose šalyse tada jau buvo sukurta daug drastiškų, juodų filmų apie lagerius ir represijas. „Vieversiai ant siūlų“ perkelia į tą pokario istorijos tarpsnį, kai už geležinės uždangos likusiose šalyse prievarta buvo kuriamos „liaudies demokratijos“, turtingi žmonės, verslininkai ar inteligentai atsidūrė lageriuose arba kalėjimuose, o mene buvo prievarta diegiamas socialistinis realizmas. Todėl kadre gal net labiau į akis krinta įvairiausi plakatai ir šūkiai, pavyzdžiui „Darbininkų klasė tapo pagrindine valstybės jėga“. Plakatai ryškūs ir savaip siurrealistiški, todėl lyg prieš savo valią praskaidrina aplinką, kurioje priversti dirbti filmo herojai – nesutikęs naikinti buržuazinių knygų, nuolat cituojantis Kantą filosofas (Vlastimil Brodský), buvęs parduotuvės savininkas, saksofonistas, prokuroras, kirpėjas, šeštadienį dirbti atsisakęs religingas jaunutis virėjas... Moterų brigada taip pat įvairi, bet jos visos nuteistos už tai, kad bandė pabėgti iš pokario Čekoslovakijos. Todėl dirbančias jas nuolat stebi milicininkas. Bet darbas vienodas – abi brigados krauna geležinkeliu atgabentą metalo laužą. Kartais tai rašomosios mašinėlės, kartais geležiniai kryžiai, kartais metaliniai baldai arba rakandai. Vyrų brigada smalsiai žiūri į moterų, tarp jų mezgasi simpatijos ar net romanai, todėl jausmai praskaidrina groteskišką atmosferą, kai filmavimo grupė pas darbininkus atvažiuoja su savo akvariumu, gėlių vazonais, lozungais ir specialiai darbininkams paruoštomis vyriausybę ir partiją remiančiomis kalbomis, ar rengiantis aukšto partiečio atvykimui dažomi namų fasadai ir metalo laužo aikštelėje tiesiami raudoni kilimai, arba specialiai atvestiems pionieriams demonstruojami „buržuazijos“ likučiai. Meilės linijos, jų užuomazgos Menzeliui, regis, įdomesnės. Jos kartu ir juokingos, ir poetiškos. Čigonę vedusiam milicininkui grįžus iš darbo tenka vaikytis jauną žmoną, kol ji įsitaiso miegoti ant spintos, o virėjas maus vestuvių žiedą ne ant mylimos kalinės, o ant jos tetos piršto, nes jaunoji savo tuoktuvėse negali dalyvauti. Režisierius nori parodyti, kad ir juodžiausiais laikais meilė lieka bene vienintelė žmogiškumo išsaugojimo galimybė.

 

Vienas didžiųjų čekų kino autoritetų, kritikas Antonínas J. Liehmas vėliau net kaltino Menzelį pornografija, kiču, nesugebėjimu išsaugoti Hrabalo dvasią. Bet filmui „Kirpimas“ („Postřižiny“, 1980) tokios pastabos vis dėlto netinka. „Kirpimas“, kuris Lietuvoje buvo rodomas pakeistu pavadinimu „Seni geri laikai“, Čekoslovakijoje mušė visus lankomumo rekordus. Hrabalo herojus – jo motiną Marią, patėvį Franciną, keistuolį niekad neužsičiaupiantį istorijų pasakotoją dėdę Josefą, vadintą Pepinu, ir visą alaus bravoro Nimburke valdybą bei darbuotojus Menzelis gerokai pakeitė, labiau išryškindamas nostalgišką senų gerų laikų atmosferą, ribų ir tabu peržengimą, iniciacijų momentus, personažų groteskiškumą – ko vertas kad ir valdybos narys, o kartu gydytojas (Hrušínský), su jauduliu priglundantis prie bravoro valdytojo žmonos Mariškos (Magda Vášáryová) pasiklausyti jos širdies. Bet Menzelio požiūris į Hrabalo artimuosius savaip intymus, gal todėl ekrane jis pirmiausia kuria mitinę vaikystės šalį. Mariška stebina visus ekscentrišku elgesiu ir biblinės galios, regis, turinčiais ilgais auksiniais plaukais, kurie magiškai plaikstosi jai už nugaros, kai važiuoja dviračiu. Niekas negali atitraukti akių, kai Mariška godžiai geria alų ar kai su broliu užsikaria ant bravoro kamino. Tarkime, kad Menzelio erotinės užuominos pernelyg akivaizdžios, bet jos anaiptol ne vulgarios, nes režisierius neslepia, kad kuria pasakišką istoriją, kurios finalas išves į realybę: paaiškės, kad Mariška laukiasi ir tas kūdikis bus rašytojas Hrabalas. Prieš tai įvyks savaip neįprastas ritualas – kaip ir pridera emancipuotai šiuolaikiškai moteriai, Mariška nusikirps plaukus. Laikai juk keičiasi ir pasaulis aplink filmo herojus taip pat.

 

Geriausiai Lietuvoje žinomas Hrabalo romanas „Aš aptarnavau Anglijos karalių“ („Obsluhoval jsem anglického krále“) pasirodė 1980 metais, jis laikomas ir vienu iškiliausių rašytojo kūrinių ir, beje, sakoma, geriausiai atspindi nacionalinį čekų charakterį. Bet knygos kelionė į ekranus užtruko apie trisdešimt metų. Ji prasidėjo dar Hrabalui esant gyvam, kai dėl teisės knygą ekranizuoti varžėsi keli režisieriai ir dar daugiau prodiuserių. Galiausiai nugalėjo Menzelis. 2006 m. įvyko jo filmo premjera. Rodydamas ties Čekoslovakijos ir Vokietijos siena užaugusio kelnerio Jano Ditės (Ivan Barnev) gyvenimą, režisierius svarsto, kaip vieno žmogaus likime atsispindi didelis XX a. istorijos fragmentas. Filmo pradžioje Janas išeina iš kalėjimo ir prisimena jaunystę, seksualinę iniciaciją, pirmuosius bandymus praturtėti ir svajones apie šlovę. Jis dirba prabangiame viešbutyje netoli Prahos. Meilė nacių aktyvistei Lizai ir netrukus prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas paverčia Janą kolaborantu. Bet galima prisiminti, kad rašytojas į šio personažo lūpas įdėjo, ko gero, asmenišką paradoksą, esą jo laimė rėmėsi tuo, kad visada jis sutikdavo kokią nors nelaimę. 

 

Pasirodymo metais tai buvo brangiausias visų laikų čekų filmas, jame vaidino mėgstamiausi Menzelio aktoriai, o epizode pasirodė net vengrų klasikas Istvánas Szabó. Bet tai ne geriausia Hrabalo ekranizacija, nes ši Menzelio refleksija apie pasaulį pergrūsta komiškų situacijų, kartais ties gero skonio riba, kaip kad Jano darbas Himmlerio institute, turinčiame „išgryninti“ vokiečių rasę. Kartais filmo tikrovė atrodo lyg prievarta supoetinta, o kartu ir pernelyg sentimentali, bet gelbsti puikus ritmas ir burleskos stiliaus gegai.

 

Kita vertus, gal tai ir dėsninga, nes Menzelis kūrė bendros gamybos filmą, sekdamas tada naujais Europos kino gamybos receptais. Bet, regis, jis pažeidė tą trapią ribą, apie kurią 1989 m. pasakodamas, kaip rašė šį romaną, Hrabalas kalbėjo: „Žinojau, kaip lengvai ir paprastai rašomas kino scenarijus ir būtent tokiu būdu parašiau „Aš aptarnavau Anglijos karalių“. Tai labai paprastas receptas – tiesiog reikia turėti daugybę istorijėlių, o paskui jas sujungti ir pasitelkus fikciją redukuoti iki bendro vardiklio. Pasirodo, kad absurdas, kurį žmonės kalba kavinėse, turi prasmę ir gali sukurti kažką, ką vadiname literatūra.“