Maitinantys atmintimis ir sentimentais

 

Filmo „Brangus Mikele“ scenarijų rašė Suso Cecchi d’Amico ir Tonino Guerra, pridėję ranką ne prie vieno genialaus italų filmo, muziką – Nino Rota, pagrindinius vaidmenis sukūrė Alaino Resnais, Marguerite Duras ir Chantal Ackerman mūza Delphine Seyrig, po Marco Bellocchio „Kumščių kišenėje“ ir Lilianos Cavani „Pranciškaus Asyžiečio“ naujuoju maištininko simboliu tapęs Lou Castelis, trankiai karjerą kine pradėjusi Mariangela Melato. 

 

Filmo herojai – italų inteligentai, menininkai, intelektualai, į kurių gana stabilią tikrovę įsiveržia naujųjų laikų vėjai. Meilužio išduota keturiasdešimtmetė Adriana pradeda naują gyvenimą kaime, jos sūnus Mikelė, po skyrybų augęs tėvo, garsaus dailininko, namuose, staiga išvažiuoja į Londoną, paprašęs mamą pagloboti merginą Marą, kuri neseniai pagimdė gal net ir jo kūdikį. Kai miršta Mikelės tėvas, sūnus neatvyksta į laidotuves. Priežastį žino tik jo sesuo Andželika, kurios laiške jis prašė paimti iš buto šautuvą ir išmesti jį į upę. Mikelė pabėgo, nes buvo suimtas jo kuopelės draugas, bet Andželika nesako motinai ir seseriai Violai, kodėl jis liko Londone. Ji rūpinasi Mara – triukšminga ir temperamentinga mergina „iš liaudies“. Ši nelinkusi dirbti, mėgsta pameluoti ir mano, kad visi privalo jai padėti. Į tą pagalbą įsikinko Mikelės draugas Osvaldas, jo buvusi žmona ir jo knygyno darbuotoja su mama, buvusios žmonos meilužis – leidyklos savininkas. Atsidūrusi Adrianos namuose, Mara didžiai pasipiktina, kad nesupranta, apie ką kalbasi aplink stalą susėdę svečiai, nerodantys jai ir leidėjo dovanai – naujiems kailiniams – deramo dėmesio. Beje, Marą piktina ir tai, kad ją priglaudusios motina ir duktė Peroni drįsta neatsikelti antrą nakties, nors Marai reikia, kad kas nors būtų šalia, kai ji šildo pieną kūdikiui. Tačiau gal net prieš visų filmo personažų norą Mara tampa jų jungtimi, nes visi vienaip ar kitaip jai padeda – pinigais, daiktais, darbais, namais. Bet viskas pakrinka, kai policininko pašautas Mikelė žūsta Briugėje per antifašistų demonstraciją. Tada pirmąkart jį, tiksliau, jo raudonplaukę galvą, pamatome ant morgo stalo, nes iki tol Mikelė egzistavo tik filmo personažų pokalbiuose ar prisiminimuose.

 

Nei Monicelli, nei Ginzburg nelinkę smerkti savo personažų, tiesiog leidžia jiems gyventi sudėtingus gyvenimus, įsiklausyti į jų troškimus ir mintis (romanas yra epistoliarinis ir tai nepalengvino scenaristų užduoties), reflektuoti žlungančius šeimos ryšius, pajusti Osvaldą ar Adrianą gaubiančią liūdną nuojautą, kad viskas, kas buvo gera, liko praeityje ir ateityje jų niekas nelaukia, o filmo pabaigoje palikti plačiame greitkelyje Marą, ryžtingai su kūdikiu keliaujančią link tik jai žinomo tikslo.

 

Kaleidoskopiškus įvykius tiksliai komentuoja muzika – Rota gali būti ir sentimentalus, ir ironiškas, ir nostalgiškas. Kita vertus, ir romane, ir filme galima išgirsti Ginzburg itin mėgto Antono Čechovo intonaciją. Tai, kas vyksta, regis, komentuoja ne patys autoriai, o jų pasirinktos detalės. Ko verti kad ir Castelio personažui iš pirmo žvilgsnio „nelimpantis“, bet daug ką paaiškinantis pilvukas, kurį vis akcentuoja režisierius, ryškus siuvinėtas Maros apsiaustas ir japoniškas jos kimono ar plačią leidėjo lovą dengiantis minkštas gauruotas užtiesalas ir paveikslas virš lovos. Vis dėlto pirmuoju smuiku filme groja Melato suvaidinta Mara: jos temperamentingi monologai, įžūlumas ir atsparumas negandoms primena neorealistų filmuose Annos Magnani įkūnytas italų liaudies moteris. Tik akivaizdu, kad laikai jau pasikeitė ir ironija Marai dera labiau nei idealizuojantis žvilgsnis. 

 

Filmo pasirodymo metais „Brangus Mikele“ vadintas komedija. Italų kinui skirtoje knygoje Tadeuszas Miczka komentuoja 8-ojo dešimtmečio Monicelli (1915–2010) filmus, esą „jų komiškos situacijos buvo persmelktos egzistencinio menkumo ir nevilties pojūčio, žadino nejaukų, nerimu ir liūdesiu nuspalvintą juoką“. 

 

Romaną „Brangus Mikele“ pirmąkart perskaičiau 1977-aisiais, bet prisimenu jį dažnai, kartais net visai keistomis progomis. Ginzburg knygos iš tų, kurios nenuvilia ir grįžus prie jų po kelių dešimčių metų, nors gal tik neseniai supratau liūdesį, sklindantį iš paskutinės pastraipos, kai Osvaldas aprašo apsilankymą apleistame Mikelės Londono bute, ten pamatytą grindų skuduru virtusį jo megztinį ir supranta, kad „lengva pasidžiaugti bet kuo, kai mums jau nieko neliko, ir net ten, virtuvėje, to suplyšusio megztinio vaizdas (...) man buvo keista, šalta, beviltiška paguoda“. 

 

Dolomitica

 

Natalia Ginzburg (1916–1991) užaugo Turine, universiteto profesoriaus, anatomo ir histologo Giuseppe’s Levi šeimoje. Jauniausią iš penkių vaikų tėvai pavadino Levo Tolstojaus „Karo ir taikos“ herojės Natašos Rostovos garbei. 4-ajame ir 6-ajame dešimtmečiais Turine klestėjo antifašistinė veikla ir beveik visi Levi šeimos nariai vienaip ar kitaip joje dalyvavo. Trys jos broliai buvo kalinti, slėpėsi užsienyje, bet vėliau Gino tapo inžinieriumi ir žinomu italų pramonės vadovu, Mario – žurnalistu, UNESCO darbuotoju, Alberto – gydytoju, o vyresnioji sesuo Paola ištekėjo už Adriano Olivetti – garsiosios rašomųjų mašinėlių imperijos paveldėtojo. 

 

Rašyti Ginzburg pradėjo dar vaikystėje. Savo žydišką ir itališką (mama Lidia buvo katalikė) šeimą ji aprašė bene didžiausio pripažinimo tėvynėje sulaukusioje autobiografinėje knygoje „Šeimos gyvenimas“ („Lessico familiare“, 1963). Ginzburg pasitelkė itin originalų pasakojimo raktą – šeimos narių kalbą, t.y. skirtingų jos narių mėgstamus žodelius, neologizmus, posakius, kurie suprantami tik ilgai kartu gyvenantiems žmonėms. Bet knygos fone – didžioji šalies istorija, kurią aktyviai kūrė kartais tik epizodiniais virtę knygos personažai – šeimos draugai ar giminaičiai, autorės brendimas fašizmo metais, nors apie save ji kalba mažiausiai. Levi šeimos narius galima atpažinti ir 1952 m. pasirodžiusiame Ginzburg romane „Visi mūsų vakar“ („Tutti i nostri ieri“) – regis, tai vienintelė rašytojos knyga, išleista lietuviškai.

 

1938 m. ji ištekėjo už literatūrologo, slavisto, leidėjo ir antifašisto Leone’s Ginzburgo. 1940–1943 m. kartu su juo ir trimis vaikais praleido tremtyje Italijos pietuose. Žlugus Mussolini, jie slapta persikėlė į Romą, bet netrukus Ginzburgas buvo suimtas pogrindinėje laikraščio „L’Italia Libera“ spaustuvėje, atsidūrė Romos kalėjime, buvo kankinamas ir mirė 1944-ųjų vasarį. Natalia bandė nusižudyti, tačiau draugai ją išgelbėjo. Po karo Ginzburg grįžo į Turiną, dirbo dar 1933 m. Giulio Einaudi, Ginzburgo ir Cesare Pavese įsteigtoje leidykloje „Einaudi“, vertė į italų kalbą Marcelį Proustą, kuriuo Levi šeimoje žavėjosi visi, Vercorą, Gustave’ą Flaubert’ą. Likus porai savaičių iki mirties rašytoja įteikė leidyklai Guy de Maupassaant’o „Gyvenimo“ vertimą.

 

Po karo Ginzburg teko pakovoti, kad „Einaudi“ išleistų Annos Frank dienoraštį. Rašytoją visada jaudino vaikų istorijos. Karo metais ji išsiskyrė su savo vaikais, juos teko slėpti net vienuolyne. Vėliau vyriausiasis sūnus Carlo Ginzburgas (g. 1939) tapo kultūros ir meno istoriku, Renesanso žinovu, įtakingu vadinamosios mikroistorijos pradininku, Europos ir JAV universitetų dėstytoju. Esė „Mažosios dorybės“ ji rašė: „Kalbant apie vaikų auklėjimą, manau, kad jiems reikia diegti ne mažas, o dideles vertybes. Ne taupumą, o dosnumą ir abejingą požiūrį į pinigus. Ne atsargumą, o drąsą ir pavojaus nepaisymą. Ne gudrumą, o naivumą ir meilę tiesai. Ne diplomatiją, o meilę artimui ir pasiaukojimą. Ne sėkmės troškimą, o siekį būti ir pažinti.“

 

Vienas artimiausių Ginzburg draugų Pavese buvo aštuoneriais metais vyresnis, mokėsi kartu su jos broliais ir nuolat skatino Ginzburg rašyti. Kai ji gyveno tremtyje, Pavese atsiuntė atviruką: „Brangi Natalia, liaukis gimdyti vaikus ir parašyk knygą.“ Kai Pavese nusižudė, Ginzburg parašė vieną skaidriausių ir liūdniausių savo esė „Bičiulio portretas“.

 

1950 m. Ginzburg ištekėjo už anglų literatūros specialisto, Williamo Shakepeare’o raštų italų kalba leidėjo, eseisto, vertėjo, operos kritiko Gabriele’s Baldini (1919–1969). Kai Baldini buvo paskirtas Italų kultūros instituto Londone direktoriumi, Ginzburg kelerius metus praleido Anglijoje. Pasak draugų, Baldini žavesys, gyvenimo džiaugsmas ir lengvumo pojūtis tapo apsauginiu barjeru tarp Ginzburg ir pasaulio. Du jų vaikai gimė neįgalūs – sūnus mirė būdamas metų, 1954 m. gimusia dukterimi Susanna rašytoja rūpinosi visą gyvenimą ir bijojo mirti anksčiau už ją. Baldini savo tvirtą, sudėtingą, užsispyrusią žmoną vadino Dolomitica – ji asocijavosi su Dolomitų kalnų viršūnėmis, į kurias savo vaikus versdavo kopti profesorius Levi.

 

1969-ieji pakeitė Ginzburg gyvenimą. Baldini mirė, o po neofašistinės organizacijos „Nauja tvarka“ teroro akto Milano Fontanų aikštėje, – jo aukomis tapo septyniolika žmonių, – kaip ir dauguma kairiųjų pažiūrų italų intelektualų Ginzburg ėmė aktyviau dalyvauti politiniame ir kultūriniame Italijos gyvenime. 7-ajame dešimtmetyje ji bendradarbiavo su dienraščiu „Il Corriere della sera“, kur reguliariai publikavo feljetonus literatūros kritikos, meno, teatro ir kino temomis. Iš moters perspektyvos aptartas Ingmaro Bergmano filmas „Šnabždesiai ir riksmai“ („Viskningar och rop“, 1972) sulaukė didžiulio atgarsio. Sakoma, kad šis tekstas Italijoje tapo švedų režisieriaus vertinimo atskaitos tašku. 1983 m. nuo „Sinistra Independente“ (Nepriklausomų kairiųjų) ji buvo išrinkta į Italijos parlamentą, o 1987-aisiais perrinkta antrai kadencijai. Tačiau ateitimi Ginzburg netikėjo – nelaukė iš jos nieko vertingo ar gero.

 

Ginzburg rašė romanus, esė, pjeses, jos kūriniai statomi teatre ir televizijoje, sulaukė ekranizacijų ir vis iš naujo atrandami skirtingų skaitytojų kartų. 1947-aisiais tada dar vos dvidešimt ketverių būsimas italų literatūros klasikas Italo Calvino (1923–1985) pavadino Ginzburg „paskutine Žemėje likusia moterimi“. Tada pasirodė antrasis Ginzburg romanas „Tai buvo taip“ („È stato così“) ir, matyt, Ginzburg tekste Calvino pamatė visai kitokį moteriškumą nei tada buvo įprastas italų intelektualams. Rašymas buvo Ginzburg gyvenimo esmė. Beje, jos tekstai dažnai sulaukdavo artimų draugų ar kolegų kritikos. Gal todėl, kad Ginzburg stilius sunkiai apibūdinamas, bet kartu lyg ir aplenkęs savo laiką. Jos kalba paprasta, temos kasdieniškos, aprašymai konkretūs, net sausi, psichologiškai tikslūs, bet kartu ir giliai poetiški, subtilūs. Viena vertus, stilius atrodo asmeniškas, intymus, bet skaitant juntama distancija, melancholija. Kita vertus, Ginzburg kalba apie tai, kas visada domino filosofus, – apie mirtį, praradimų kainą, gyvenimo prasmę. Tačiau jos tekstuose visai lengva atrasti savo mintis ir patirtį.

 

Pasak žurnalistės Annalenos Benini, Ginzburg romanuose ir esė juntama tyla buvo rašytojos būdas išreikšti save: „Tyla – tai naracija, kurią Ginzburg pavyko įpinti, leisti pajusti tarp daugybės parašytų žodžių. Ji kaip gilesnis atokvėpis, kaip paslaptis, kurios negali persmelkti tiesa.“ 

 

„Man patinka kinas“

 

Reta kuri Ginzburg knyga iki šiol sulaukia tokio atgarsio kaip 1962 metais pasirodęs esė rinkinys „Mažosios dorybės“ („Le piccole virtù“). Kad ja žavisi, kalbėjo daugybė šiuolaikinių rašytojų, tarp jų Elena Ferrante, Vivian Gornick, Zadie Smith, Maggie Nelson, Sally Rooney. Jonathanas Safranas Foeris yra sakęs, kad tai geriausia kada nors jo skaityta self-help. 

 

Viena knygos esė „Jis ir aš“ skirta santuokai su Gabriele Baldini. Tai labai intymus pasakojimas apie tai, kas sieja (ar gali sieti) du visiškai skirtingus žmones. Daug vietos esė užima kinas, kuris buvo svarbus jiems abiem. Baldini draugavo su Pieru Paolo Pasolini, vaidino jo ir kitų režisierių filmuose, rašė recenzijas. 

 

„Jis ir aš“ Ginzburg rašo: „Pavyzdžiui, kino teatre niekuomet neleidžia, kad bilietų kontrolierius jį palydėtų į vietą. Iš karto įbruka jam kišenpinigių ir skuba į visai priešingą vietą, nei žiburiu nešinas kontrolierius nurodė.

 

Kino teatre nori sėdėti kuo arčiau ekrano. Jei einame su draugais ir jie, kaip didžioji dalis žmonių, ieško vietų toliau nuo ekrano, jis drožia į vieną iš pirmųjų eilių. Aš gerai matau tiek iš arti, tiek iš toli, tačiau, būdama su draugais, iš mandagumo pasilieku kartu su jais, tačiau vis dėlto kankinuosi, nes gali būti, kad jis toje savo vietoje per dvi plaštakas nuo ekrano yra įsižeidęs, nes aš neatsisėdau šalia.

 

Mums abiem patinka kinas ir abu esame pasirengę bet kuriuo dienos metu žiūrėti bet kokios rūšies filmą. Tačiau jis išmano kino istoriją iki menkiausių detalių: prisimena režisierius ir aktorius, netgi pačius seniausius, jau kadais pamirštus ir mirusius; todėl yra pasirengęs nukakti daugybę kilometrų į pačius tolimiausius rajonus pasižiūrėti seniausių nebyliojo kino filmų, kuriuose gal tik kelias sekundes ekrane švysteli brangus aktorius iš tolimų vaikystės prisiminimų. Kartą sekmadienio popietę viename tolimame Londono priemiestyje, beveik kaime, rodė filmą apie Prancūzijos revoliuciją, ketvirtojo dešimtmečio filmą, kurį jis dar vaikas buvo matęs ir kuriame kelioms akimirkoms ekrane pasirodydavo žymi to laiko aktorė. Važiavome automobiliu, ieškodami to tolimo kino teatro; lijo, tvyrojo rūkas, valandų valandas sukiojomės vienas į kitą panašiuose priemiesčiuose tarp pilkomis eilėmis sustatytų mažų namukų, latakų, šviestuvų ir vartų; ant kelių turėjau žemėlapį, nieko negalėjau jame įžiūrėti, todėl jis pyko; galų gale radome tą kino teatrą ir įėjome į visiškai tuščią salę. Po penkiolikos minučių, iškart po trumpo brangios aktorės pasirodymo, jis jau norėjo išeiti; aš po tokios ilgos kelionės norėjau pasižiūrėti, kaip baigsis filmas. Nebeprisimenu, jo ar mano noras nugalėjo, gal jo, todėl pakilome po penkiolikos minučių, be to, nors iš namų išvykome iškart po pietų, jau buvo vėlu ir atėjo vakarienės metas. Paprašiusi papasakoti, kaip baigėsi filmas, pasakojimo nesulaukiau, nes, kaip jis sakė, istorija nėra svarbi, o vienintelis tikrai svarbus dalykas yra tos kelios akimirkos: aktorės profilis, gestai, garbanos.

 

Negaliu atsiminti aktorių pavardžių, o kadangi blogai įsimenu ir jų veidus, kartais sunkiai atpažįstu ir pačius žymiausius. Šitas mano bruožas jį ypač erzina, mat klausinėjimai, kuo vardu šitas ar kitas, sukelia jo panieką: „Tik nesakyk, – tik nesakyk, kad neatpažinai Williamo Holdeno!“

 

Taip, neatpažinau Williamo Holdeno. Bet vis dėlto ir man patinka kinas, nors, daug metų vaikščiodama į filmus, nesugebėjau iš to susikrauti jokio kultūrinio bagažo. Jis, priešingai, tą bagažą susikrovė: iš viso to, kas traukė jo dėmesį ir žadino smalsumą; man nepavyko jo sukaupti iš nieko, netgi iš tų dalykų, kuriuos gyvenime mėgau labiausiai, jie liko kaip pavieniai vaizdai, maitinantys mano gyvenimą atmintimis ir sentimentais, bet negalintys užpildyti kultūrinės tuštumos.“ („Metai“, 2017, nr. 12. Vertė Gitana Vanagaitė.)

 

Nepavyko rasti liudijimų ar prisiminimų, kodėl Natalia Ginzburg nusifilmavo Piero Paolo Pasolini filme „Evangelija pagal Matą“ („Il vangelo secondo Matteo“, 1964), tik nuotrauką internete: prie stalo sėdi Pasolini, Ginzburg, ant jos peties ranką laiko rašytojas Giorgio Bassani – garsiojo „Fincių Kontinių sodo“ („Il giardino dei Finzi Contini“) autorius. Visi trys žiūri tiesiai į objektyvą, tarsi sakydami, kad tai jiems svarbi akimirka. Po nuotrauka – nei metų, nei vietos ir tai skatina fantaziją. 

 

Pasolini mėgo filmuoti neprofesionalius aktorius, rašytojus, menininkus. Iš pradžių jis planavo, kad „Evangelijoje pagal Matą“ Jėzų Kristų vaidins poetas Jevgenijus Jevtušenka, bet pasirinko atsitiktinai sutiktą ispaną studentą Enrique Irazoqui. Filmavosi ir paprasti miestelių, kur buvo filmuojama, gyventojai, ir žinomi žmonės, kad ir vieną apaštalų įkūnijęs filosofas Giorgio Agambenas. Ginzburg suvaidino Mariją iš Betanijos (kitaip – Mariją Magdalietę). Rašytoja pasirodo kadre trumpam ir neslepia, kad visai nemoka vaidinti. Jos herojė gana grubiai tepa mira Jėzaus plaukus ir nekreipia dėmesio į apaštalų panieką bei priekaištus, o Jėzus aiškina, kad mira – tai pasirengimas jo laidotuvėms. Stambiu planu nufilmuota Marija iš Betanijos šypsosi nuoširdžia ir plačia Ginzburg šypsena.