Paprasti eksperimentai

 

Netrukus atsiduriame viename Kyjivo vaikų darželyje, kurio auklėtiniai gauna įdomių užduočių. Berniukams išdalijamos ramunių puokštelės ir pasiūloma jas padėti prie patinkančios mergaitės portreto. Fotografijos išdėliotos užsiėmimų kambaryje, o slapta kamera stebi berniukus. Kamera fiksuoja jų dvejones, vaikai ilgai renkasi. Tik vienas elgiasi kitaip: pamatęs, kad keli portretai liko be gėlių, berniukas jas perdėlioja, kad mergaitės gautų gėlių vienodai.

 

Paklausti, ar myli savo mamą, darželinukai ne tik patvirtina, bet ir aiškina, kad joms padeda, net meluoja, kad namuose plauna langus ir lygina skalbinius, bet kai vaikams išdalijami apelsinai ir pasiūloma juos parnešti namo mamai, retas atsilaiko pagundai dovaną suvalgyti. Tada darželio auklėtoja sėkmingai įteigia suvalgiusiems kaltės jausmą.

 

Trumpo metražo filmą „Geras ir blogas“ („Добрий та злий“) 1972-aisiais sukūrė ukrainiečių režisierius Feliksas Sobolevas (1931–1984). Regis, jis bandė suprasti, kas lemia, kad vaikas bus geras, kiek tai priklausys nuo tėvų ir auklėtojų sugebėjimų jiems įskiepyti poreikį elgtis gerai. Juk, paklausti apie savo didžiuosius norus, vieni sako norintys, kad niekas nemirtų, o kiti – kad darželyje kas rytą jų lauktų Naujametinė eglutė. Sobolevas nekomentuoja to, ką užfiksavo. Jis formuluoja klausimus žiūrovams.

 

Tada režisierius jau buvo daugybės tarptautinių ir SSRS kino festivalių laureatas, vadinamos „Kijevnaučfilm“ mokslo populiarinimo filmų kino studijos lyderis, išskirtinė dokumentinio kino figūra. Dabar jo pavardę prisimins retas kino žinovas, bet 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiais Sobolevo filmai „Gyvūnų kalba“ („Мова тварин“, 1967), „Ar gyvūnai mąsto?“ („Чи вміють тварини думати“, 1970) ar „Septyni žingsniai už horizonto“ („Сім кроків за обрій“, 1968) mušė žiūrimumo rekordus. Pirmąkart juos pamačiau vaikystėje ir tik dabar, pasižiūrėjusi suaugusio žmogaus akimis, supratau, kaip jie paveikė pasaulio suvokimą. Sobolevas nedaugžodžiavo, jis tiesiog rodė eksperimentus su žmonėmis bei gyvūnais ir tai buvo pats geriausias būdas pažadinti norą suprasti pasaulį.

 

„Gyvūnų kalba“ – tai ir pokalbis su žiūrovu. Sobolevas sako jam: būk įdėmus, įsižiūrėk. Jis filmuoja (dažnai pasitelkdamas mikroskopą) eksperimentus su skruzdėlėmis, bitėmis, žuvimis, paukščiais... Įrodo, kad skruzdėlių kalba remiasi kvapais, kuriuos jos palieka bendražygėms, kad bičių kalba – tai šokio kalba. Matome, kaip priešais kamerą sunumeruojamos dešimt tūkstančių bičių ir fiksuojami jų skrydžiai. Kuo toliau avilys nuo bičių maisto, tuo daugiau judesių jos padarys, pranešdamos kitoms, kur skristi. Po vandeniu skirtingus garsus skleidžia jūrų arkliukai, krevetės ir žuvys – jos gali net pranešti kitoms apie pavojų. Skirtinguose kraštuose skiriasi ir lakštingalų „dialektai“ – vienaip gieda Vienos sodo lakštingala, kitaip Kyjivo, tik šarkos turi savo esperanto kalbą.

 

Valandą trunkančiame filme rodoma daug skirtingų gyvūnų, jų ritualai ir ceremonijos – tai taip pat būdas bendrauti, bet pabaigoje įsižiūrima į beždžionių ir delfinų kolonijas, kur egzistuoja ypatingos taisyklės. Sobolevas nori suprasti, kaip beždžionės suvokia save ir priešais jas pastato veidrodį, įsiklauso į jų garsus, o vėliau klausia, ką mums galėtų papasakoti delfinai, kurių tarpusavio dialogą fiksuoja specialiai filmuojamam eksperimentui pastatytose voniose. Ir lyg juokais prasitaria, kad greičiau mus supras delfinai, nei mes iššifruosime jų kalbą. Bet finale jau rimtai klausia, ar žmonės pasirengę dialogui su kitų pasaulių protu. Atsakymo, regis, iki šiol nėra, o gal niekas nebeužduoda tokių klausimų?

 

Mano gamtos mokslai baigėsi kartu su vidurine mokykla, todėl nežinau, ar Sobolevo filmai mokslo požiūriu tebėra aktualūs, bet ekologijos pradžiamoksliu jie vis dar gali būti, net jei dabar juose akivaizdūs ir kūrėjų etikos klausimai. Skirtingai nuo daugumos šių dienų ekologinių filmų kūrėjų, Sobolevas ne pamokslauja ir ne edukuoja, jis nori, kad kiekvienas galvotų pats. Kita vertus, dabar panašių filmų, regis, niekas nekurtų, nes tokių kino eksperimentų kaina milžiniška. Jau vien todėl, kad kiekvienas kadras reikalauja didžiulės kantrybės ir laiko, nes garsios kino kameros atitraukdavo paukščių ir gyvūnų dėmesį, o laikas kine brangus.

 

„Gyvūnų kalboje“ filmuojami delfinai priklausė kariniam povandeniniam jūrų laivynui. Pakliūti į įslaptintą jų mokslinio centro teritoriją kainavo brendžio dėžę. Filmuojant eksperimentą delfinams ant akių uždėdavo specialius skydelius, kad negalėtų matyti, ir girdėtųsi skleidžiami garsai, todėl pusantro mėnesio teko delfinus sekti po vandeniu. Kad filmavimo grupė pasiektų eksperimento vietą, sprogdintos uolos, iš specialiai Ukrainos fabrikuose pagamintų detalių teko statyti filmavimui pritaikytą voljerą. Tačiau jau iš baigto filmo galiausiai buvo iškirpta unikali scena, kai iš sraigtasparnio delfinas išmetamas į atvirą jūrą ir gali pasirinkti laisvę arba sugrįžti pas savus į voljerą. Delfinas pasirinko savus ir savo trenerį, bet SSRS jūrų admirolas, taip pat sprendęs, ar filmą galima rodyti, šią sceną užprotestavo. Ne todėl, kad eksperimentas jam pasirodė nežmoniškas, bet todėl, kad ant sraigtasparnio buvo matyti laivyno ženklas ir numeris.

 

Filme „Ar gyvūnai mąsto?“ režisierius klausia, kur slypi žmogaus proto pagrindas, ir rodo vorus, kurie jau 400 milijonų metų rezga savo tinklus. Jis fiksuoja eksperimentą, kuriame „dalyvauja“ tūkstantis vorų. Kai sugadinamas jų megztas tinklas, 800 šimtai tinklą palieka, 194 likviduoja pažeidimus, o dar 6 sugalvoja, kaip tinklą sustiprinti ir pritvirtinti prie lubų. Sobolevas nesistengia atsakyti, ar tai tik instinktas, ar už jo slypi kažkas daugiau, bet rodo ir kitus eksperimentus, kuriuose analizuoja motinystės instinktą, skirtingų gyvūnų pastangas prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių, sumaniu instrumentu, lazda, skanėstą pasiekiančias beždžiones. Didžiosios šio filmo žvaigždės yra žiurkės, greit perprantančios labirintų struktūrą, ir skaičiuoti mokančios varnos. Sobolevas mato, kad gyvūnų pasaulyje, visai kaip žmonių, labiausiai paplitęs bandymų ir klaidų metodas.

 

Todėl nestebina, kad filme „Septyni žingsniai už horizonto“ režisierius kalba apie tai, ką sunku suprasti žmogaus protu ir apie ką iki tol SSRS kine buvo uždrausta kalbėti, – apie parapsichologiją. Jis rodo ypatingų sugebėjimų žmones: vyrą, kuris iškart gali ištraukti šaknį iš milijardinių skaičių ar pasakyti, kiek skiemenų ir žodžių buvo ką tik garsiai perskaitytame tekste, „matymo oda“ eksperimentą, kai mergina užrištomis akimis ranka liečia voke paslėptas raides ir teisingai jas identifikuoja, vairuotoją užrištomis akimis, kuriam šalia sėdinti moteris padeda ranką ant kaklo ir kuriam jos šiluma padės suprasti, kur pasukti milicijos specialiai ištuštintose Kyjivo gatvėse, felčerį improvizatorių, kuris gali iškart sukurti eiles ar dainą, hipnotizuotoją, kuris įtikina tris jaunuolius, kad vienas jų gali piešti kaip Ilja Repinas, antra gali vaidinti kaip Vera Komissarževskaja, kita skambinti kaip Sergejus Rachmaninovas. Nustebau, kad į šį įtartiną rinkinuką pateko šachmatininkas Michailas Talis, simultaniškai „aklomis“ žaidžiantis su dešimčia entuziastų, nes visi kiti filmo „atradimai“ akivaizdžiai dvelkia saviveikla ar net falsifikacija, nors šleikštus hipnotizuotojo balsas ilgam lieka ausyse. Girdėjau, kad jau vėliau Sobolevas buvo kaltintas, esą savo filmu atvėrė duris visokiems kašpirovskiams ir kitokiems šarlatanams, kurie žlungant SSRS tapo liaudies minčių valdovais. Kartais noras išsiaiškinti žmogaus paslaptis gali nuvesti klystkeliais, bet, ko gero, Sobolevas norėjo perspėti, kas mūsų laukia. Beje, jis yra sakęs: „Galutinis tikslas man neegzistuoja. Mane domina kelias į jį.“

 

Sobolevo mokinys Kyjivo I. Karpenkos-Karyi teatro meno institute (dabar Kyjivo I. Karpenkos-Karyi nacionalinis kino, teatro ir televizijos universitetas) buvo garsus prodiuseris ir režisierius Aleksandras Rodnianskis. Viename interviu jis taip apibūdino savo kurso vadovą: „Sobolevas buvo absoliučiai ypatinga asmenybė. Mažiausiai jis panėšėjo į klasikinį dėstytoją – nebuvo linkęs minkštai, apgalvotai, tolerantiškai elgtis su studentais. Tai buvo labai ryškus, kuriantis režisierius, besąlygiškas „Kijevnaučfilm“ studijos lyderis. Kaip dažnai būna, jo nekentė periferinė kolegų dalis, kurie manė, kad jis neteisėtai gavo visas privilegijas ir savo žinomumu uždengė kitus. Sobolevo gyvenimas buvo sudėtingas. Jis buvo vienišius. Jo draugai buvo tik jo filmavimo grupės nariai ir negausūs mokiniai, kurie tokiais galėjo tapti tik tuo atveju, jei suvokė režisieriaus profesiją kaip ir jis. Gyvenantis diskomfortiškai, kraštutinai reiklus, kenčiantis nuo savo sugalvoto idealaus įvaizdžio neatitikimo realybei, kaip dėstytojas jis buvo absoliučiai nepakantus: galėjo net plūsti ar negražiai vadinti mokinius.“

 

Sobolevas 1953 m. baigė Kyjivo I. Karpenkos-Karyi teatro meno instituto aktorių fakultetą, vaidino provincijos teatruose. 1959-aisiais jis pradėjo dirbti asistentu Kyjivo mokslo populiarinimo filmų studijoje, netrukus pradėjo režisuoti pats, sukūrė per dvidešimt filmų, pakeitusių požiūrį į mokslo populiarinimo filmų žanrą. Tokie filmai egzistavo nuo pat kino atsiradimo, tik skirtingose šalyse jie buvo vadinami vis kitaip, o SSRS juos kūrė net kelios specializuotos kino studijos, bet „Kijevnaučfilm“ sukurti filmai išsiskyrė stiliaus ir žanro eksperimentais.

 

Pasak ukrainiečių kino istoriko Sergejaus Trimbačio, 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių Kyjivo kino sluoksniuose buvo dvi ryškios bendraminčių bendruomenės: „Vienos iš jų centras buvo Sergejus Paradžanovas, jį pašalino. Sobolevo ratas valdžiai atrodė ne toks kenksmingas, bet pamažu ir jame kaupėsi idėjos bei minčių kodai, griovę susiklosčiusias ideologemas.“

 

Sobolevo svarbą įrodo ir 1998 m. Ukrainoje sukurtas dešimties dalių serialas „Feliksas Sobolevas. Nutraukta misija“ („Фелікс Соболев. Увірвана місія“), jį sukūrė režisieriaus mokinys ir bendradarbis Viktoras Olenderis. Televizijos kanalas „1+1“ daugiau nei du mėnesius kartą per savaitę vėlai vakare rodė po vieną seriją kartu su paties Sobolevo filmu. Tai tapo savotišku paminklu režisieriui. Režisierė Jelena Sakanian filme sako, kad Sobolevas besąlygiškai tikėjo žmogumi ir jo galimybėmis, bet kartu ir tuo, kad žmogaus pasaulį galima ir reikia perdaryti, ištraukus iš jo prigimties tai, kas geriausia, ir panaikinus, kas blogiausia. Tačiau, pasak Rodnianskio, Sobolevas „pirmasis pastebėjo, kad mokslo ir technikos progresas nedaro žmogaus geresnio, laisvesnio. Priešingai – tai suteikia daugybę galimybių manipuliuoti žmogaus sąmone. Bet vėliau jis nusivylė psichologija.“

 

Ko gero, iš to nusivylimo gimė filmas „Prie žmonijos ištakų“ („Біля витоків людства“, 1976), kurtas įvairiuose SSRS regionuose, Vengrijoje ir Bulgarijoje. Jame režisierius bando atsakyti į klausimą, kas žmogų padarė žmogumi, bet iškart nugrimzta į patosą, gausiai cituoja rašytojus ir filosofus, rodo pirmykščių žmonių kaukoles rekonstruojančius archeologus, nors įdomiausia filme ne apmąstymai, o tai, kas gyva: Kaukazo kalnuose gyvenančios beždžionės, visai kaip Nanukas iš Šiaurės jūrų vėplius medžiojantys Čiukotkos gyventojai, įvairių tautų ritualai. Net sunku patikėti, kad tas pats žmogus sukūrė net dabar avangardiškai nuskambantį trumpo metražo filmą apie biosferos sąvoką suformulavusį Vladimirą Vernadskį „Biosfera! Laikas suvokti“ („Біосфера! Час усвідомлення“, 1974). Mokslininko tezę, kad mintis sukūrė žmogų, jo apmąstymus apie visatos genezę, režisierius iliustruoja siurrealistiškais reginiais, panaudodamas animacijos metodus ir keistus rakursus, DNR, ląstelių dalijimosi, jūros, ugnikalnių vaizdus ir iš paveikslėlių plūstantį kraują. Filmas buvo pavadintas eksperimentiniu, bet progų eksperimentuoti liko vis mažiau.

 

1981-aisiais Sobolevui patikėta kurti filmą apie 1500-ąsias Kyjivo įkūrimo metines. Režisierius suvokė, kad kompromisai bus neišvengiami: nors tai turėjo būti odė miestui, ji neįmanoma be ideologinių akcentų. Režisierius tikėjo, kad sukurs ypatingą filmą, kuriuo didžiuosis jo dukterys ir po kurio jis galės kurti viską, ką nori. Bet atsitiko atvirkščiai. Jis filmavo Kyjivo cerkves ir jas puošiančius kryžius, paminklus, miesto gatves ir kvapą gniaužiančias miesto panoramas (dronų tada nebuvo), kijeviečių istorijas derindamas su didžiąja Ukrainos istorija. Bet aukštoji valdžia vis buvo nepatenkinta. Filmas buvo permontuotas ir iš dalies perfilmuotas septynis kartus, ir ekranuose pasirodė pavėluotai. Studija nukentėjo finansiškai, o nuolat giriamas ir pasaulyje vertinamas režisierius nebuvo pasirengęs patirti pralaimėjimą. Kad tai pralaimėjimas, akivaizdu nuo pat „Kyjivo simfonijos“ („Київська симфонія“, 1982) pradžios, kai Kyjivo geležinkelio stotyje bučiniais sutinkamas Leonidas Brežnevas, o kamera žavisi viskuo ir visais, net blokinių namų rajonais.

 

Sobolevas nusprendė, kad turi reabilituotis kitu filmu. Pamenu, 9-ajame dešimtmetyje visoms kino studijoms pavesta kurti vadinamuosius „kontpropagandinius“ filmus, t. y. filmus, kurie privalo demaskuoti Vakarų propagandą. Paskutinis Sobolevo filmas (po režisieriaus mirties jį užbaigė Viktoras Olenderis) „Taikinyje jūsų smegenys“ („На прицілі ваш мозок“, 1984) pasakoja apie vadinamąją ideologinę kovą, jos būdus paveikti rinkėjo sąmonę, kariauti informacinius karus. Jame daug istorinių personažų, tarp jų ir Ronaldas Reaganas, Margaret Thatcher, „liaudies priešai“. Perskaičiusi scenarijų, dirbti kartu atsisakė operatorė Svetlana Novi. Pasak pažinojusiųjų režisierių, likęs be bendraminčių Sobolevas pasijuto spąstuose. Rodnianskis taip aiškina ankstyvą mokytojo mirtį: „Jis mirė netikėtai ir tragiškai, stovėdamas ant kompromiso slenksčio. Gyveno nuolat priešindamasis valdžios spaudimui, bet tam tikru momentu būdamas režisieriumi turėjo padaryti tai, kam jau nebeliko jėgų priešintis. Tačiau gyventi toliau jaučiant gilų vidinį plyšį jo žmogiškoji prigimtis neleido.“

 

Kad Sobolevas gerai suprato, kaip gali veikti kitų nuomonė, įrodo jo filmas „Aš ir kiti“ („Я та інші“, 1971), savo laiku vadintas disidentišku. Jo pagrindas – psichologės Valerijos Muchinos eksperimentai su vaikais ir jaunais žmonėmis. Filmas prasideda auditorijoje, kur dėstytojas kalba, ar galima pasitikėti liudininkais. Staiga įbėga ginkluoti žmonės, išveda dėstytoją, nukreipia automatus į studentus. Viskas įvyksta žaibiškai. Žinoma, tai inscenizacija, ir grįžęs dėstytojas studentus prašo papasakoti, kas atsitiko, kiek buvo užpuolikų, kaip jis buvo pagrobtas. Liudijimai prieštaringi, juose daug fantazijos ir dar kartą patvirtinama populiari frazė „meluoja kaip liudininkas“.

 

Užtat kiti eksperimentai daug sudėtingesni. Atskiroje auditorijoje pastatytas stovas su pagyvenusio vyro nuotrauka. Vieniems atėjusiems Muchina aiškina, kad tai blogas žmogus, nusikaltėlis, kitiems, kad nusipelnęs mokslininkas, ir prašo jaunuolių sukurti šio vyro psichologinį portretą. Tie, kam buvo sakyta, jog tai nusikaltėlis, įžvelgia žmogaus veide visas pasaulio blogybes – jo ir akys blogos, ir žvilgsnis šaltas, ir girtuoklis. Tie, kas tiki, jog tai mokslininkas, kalba apie įdėmų žvilgsnį ir malonų veidą. Trumpai tariant, pateikia pavyzdinius nusikaltėlio ir mokslininko aprašymus, nors fotografijoje – Kyjivo teatro aktorius, vaidinęs ir vieną, ir kitą personažą. Išvada aiški – matome tai, ką norime matyti.

 

Sukrečia eksperimentai su darželinukais. Ant stalo padėtos nedidelės juoda ir balta piramidės. Vaikai jas gerai skiria, bet Muchina iš anksto susitarė, kad ketvirtam berniukui jie sakys, jog abi piramidės yra baltos. Galime stebėti, kokį poveikį jam turės likusių trijų nuomonė. Kitas eksperimentas gana žiaurus: prie stalo sėdi keturi vaikai, prieš juos lėkštė su koše. Didžioji jos dalis pabarstyta cukrumi, ketvirtadalis – druska. Trys košę ragaujantys vaikai valgo saldžią, ketvirtai mergaitei tenka sūri. Trys vaikai sakė, kad košė saldi, tad mergaitė sunkiai nuryja druską ir sako, kad košė saldi. Bet kai Muchina jai siūlo dar šaukštą, atsisako.

 

Su vaikais Muchina nesiaiškina, kodėl jie pasakė taip ar kitaip. Bet su grupe studentų ji bandys analizuoti, kaip atsitinka, kad žmogus patiki akivaizdžiu melu. Viename eksperimente grupė draugų įtikinėja, kad dviejuose iš penkių pagyvenusių žmonių portretų užfiksuotas tas pats žmogus. Tas, kuriam tai bandoma įrodyti, mato daug skirtumų, bet po truputį patiki argumentais, kad vaizdą keičia apšvietimas, rakursas. Savo nuomonės laikosi tik jauna mergina, nors pauzė prieš atsakant užtrunka. Jau kitame eksperimente jaunuolis pripažįsta, kad senų vyro ir moters portretuose užfiksuotas vienas ir tas pats žmogus. Jis visiškai paklūsta grupės spaudimui. Vėliau psichologei jis aiškins, kad pritarė draugams, bet „viduje su ta nuomone nesutiko“.

 

Filme ir daugiau eksperimentų, bet Sobolevas siūlo įsižiūrėti į žmonių, su kuriais eksperimentuojama, veidus ir leidžia žiūrovams patiems daryti išvadas. Veiduose atsispindi abejonės, nepasitikėjimas savimi, noras būti tokiam, kaip visi, patikėti, kad pritardamas daugumai tapsi jai patrauklesnis.

 

Internete radau jau mūsų laikais užfiksuotą Muchinos susitikimą su studentais. Aiškindama, kaip vyko eksperimentas ir filmavimas, ji sakė netikėjusi, kad „Aš ir kiti“ kada nors pasirodys kino teatruose, – pernelyg aiški buvo jo mintis. Bet dar labiau nustebo, sužinojusi, kad filmui pasirodžius valdžia nusprendė paversti jį mokymo priemone. Jis buvo rodomas seminaruose vietiniams valdininkams, būsimiems politikams iš Afrikos šalių. Seminarų dalyviai buvo mokomi, kaip manipuliuoti žmonėmis.

 

Akivaizdu, kad Sobolevas filme „Aš ir kiti“ parodė prisitaikymo, konformizmo, grupės spaudimo mechanizmus, kurie pradeda veikti labai anksti, dar vaikystėje. Bet jis tiki, kad vis dėlto galima apsisaugoti, kai tavim kažkas (grupė, valdžia, šeima) nori manipuliuoti. Reikia tik įsiklausyti į Muchinos patarimą: „Stenkis galvoti.“