Slaptasis agentas, kurio nebuvo

 

„Slaptasis agentas“ perkelia į 1977-ųjų Braziliją, valdomą karinės diktatūros. Dokumentinių vaizdų, garsų, melodijų kaleidoskopas filmo pradžioje turi priminti svarbiausius šalies įvykius, bet per menkai žinau Brazilijos istoriją, kad perskaityčiau visas nuorodas, slypinčias senuose kadruose ir fotografijose. Iškart atpažinau tik kadaise ir pas mus populiaraus serialo „Vergė Izaura“ kadrą. 

 

Pagrindinis filmo veikėjas – mokslininkas Marcelas (iš „Narcos“ pažįstamas Wagneris Moura). Jis vyksta į gimtąjį miestą Resifę susitikti su aštuonerių metų sūnumi Fernandu, kurį augina mirusios žmonos tėvai. Marcelas planuoja kartu su Fernandu pabėgti iš Brazilijos. Taip pat jis bandys įminti savo motinos mįslę – surasti jos tapatybę ar mirtį patvirtinančius dokumentus. Marcelas dar nežino, kad tapo samdomų žudikų taikiniu. Jei pagalvojote, kad Marcelas ir yra slaptasis agentas, klystate. Ir tai ne vienintelė lyg knyga į skyrius suskirstyto šio ilgo filmo keistenybė. 

 

Režisierius atsisako nuoseklaus siužeto vystymo, nuolat įpina šalutines linijas, stabteli ties išraiškingomis detalėmis ar daiktais, kuriuose gyvena prisiminimai, jis apdovanotas tobulu humoro jausmu, domisi keistais epizodinių personažų poelgiais, bet jų neaiškina. Viename interviu Mendonça Filho sakė: „Visada stengiuosi, kad mano kinas būtų nenuspėjamas, atitiktų tai, ką vadinu gyvenimo logika. Manau, kad gyvenimas turi savo kartais chaotišką logiką, ją sunku suvaldyti. Tai primena kino festivalius, kur tą pačią dieną žiūri filmą apie zombius, Glaubero Rochos retrospektyvą ir filmą iš Australijos. Staiga supranti, kad toje beprotybėje yra metodas, nes atsiveri skirtingoms idėjoms ir kultūroms. Tikiu, kad kuriant galima rasti ryšį tarp skirtingų konvencijų ir situacijų.“ 

 

„Specialusis agentas“ prasideda epizodu, kai Marcelas užsuka į degalinę. Jos kieme guli kartono gabalu pridengtas lavonas, o degalinės darbuotojas skundžiasi kelintą dieną negalintis prisišaukti policijos. Į lavoną jau kėsinasi benamiai šunys. Policininkai netrukus pasirodys, bet ne tam, kad užsiimtų lavonu. Juos domina Marcelas. Jie ilgai ir kruopščiai apžiūrinėja automobilį, tikėdamiesi, kad ras prie ko prisikabinti. Bet neranda. Akivaizdu, kad jiems reikia pinigų, tik Marcelas jų neturi, tad policininkai pasitenkina cigarečių pakeliu. Įtampa Marcelo veide lyg ir atslūgsta: iš radijo sklinda karnavalo garsai, keliu į šventę skuba gerbėjai. Jie gali kelti ir siaubą. Bet Mendonça Filho jau panardino į savo personažų pasaulį ir sudėliojo pagrindinius būsimo pasakojimo ženklus: filmas bus apie gyvenimą valdant karinei diktatūrai, apie mirtį, policijos korupciją ir prievartą, o veiksmo fonu taps karnavalas, garsėjantis mirtinomis aukomis. „Slaptasis agentas“ persmelktas baimės, kurią pajus kiekvienas. Grėsmės nuojautos pritvinkusią atmosferą atpažins ir visi, kam teko gyventi totalitarinėje šalyje. Ji tokia tiršta, kad gali pajusti net fiziškai. 

 

Netrukus Marcelas atvyks į Resifę, apsigyvens name, kur klaidžioja dviveidis katinas ir glaudžiasi tokie pat atvykėliai, siekiantys palikti Braziliją, pakeitę vardus ir biografijas; jis net užmegs romaną su kaimyne. Tą keistą bendruomenę globoja senoji dona Sebastiano. Ji atsisako prisiminti savo gyvenimą ir nori nusinešti paslaptis su savimi: pasakojimas apie jaunystę Italijoje nutrūksta vos prasidėjęs. Taip režisierius pratina prie minties, kad Marcelo istoriją kurs ir antro, trečio plano personažai, jų likimų ar minčių nuotrupos. Ko vertas kad ir įsiveržimas į siuvyklą, kai policijos viršininkas nori pademonstruoti Marcelui iš Vokietijos po karo pabėgusio siuvėjo Hanso (Udo Kieras mirė lapkričio pabaigoje) randus. Tokie ir panašūs epizodai tirštins prievartos atmosferą, bet kartu toks mirgantis pasakojimo fonas išryškins Marcelo patiriamą įtampą ir leis suprasti jo pečius užgulusią praeitį. Subtiliai Mouros kuriamas Marcelas iškart sužadina pasitikėjimą. Jis įgis naują pasą ir įsidarbins įstaigoje, išduodančioje asmens tapatybės dokumentus. Marcelu iškart susidomės šalia įsikūrusios policijos komisaras. Regis, šis, kaip ir žiūrovai, ims įtarinėti Marcelą esant specialiuoju agentu. Režisierius leidžia sau kartais pasišaipyti iš žiūrovų lūkesčių, kurių juos išmokė Holivudas. 

 

Ilgas nukrypimas: Somersetas Maughamas 

 

1927-aisiais pasirodė Somerseto Maughamo knyga „Ešendenas, arba Britų agentas“ („Ashenden: Or the British Agent“). Tai autobiografinio pobūdžio kūrinys – jo pagrindu tapo rašytojo patirtis Pirmojo pasaulinio karo metais, kai jis dirbo britų žvalgybai. Knyga prasideda autoriaus įžanga, kurioje rašytojas aiškina, kodėl tą patirtį meniškai perdirbo, t. y. beletrizavo personažus, paaštrino siužetus ir kulminacijas. Pasak rašytojo, „faktas – blogas pasakotojas“, nes „pačioje įdomiausioje vietoje jis gali nukreipti pokalbį link kažko visiškai šalutinio: kulminacija, intriga, užuomazga ir atomazga jam paprastai – tuščias garsas.“ Maughamas užsipuola rašytojus, kurie esą tiki, kad gyvenimas chaotiškas ir nenuspėjamas, todėl „tokia turi būti ir literatūra, juk literatūra turi mėgdžioti gyvenimą. Gyvenime karaliauja atsitiktinumas – jis turi karaliauti ir literatūroje; literatūroje neturi būti kulminacijos, nes kulminacija – tai grubus gyvenimo tiesos pažeidimas.“

 

Maughamas negailestingas šiems intrigos atsisakantiems rašytojams: „Nuotaikos, aplinkos arba atmosferos aprašymas gali sulaikyti skaitytojo dėmesį dešimčiai puslapių; kai pasakojimas trunka visus penkiasdešimt, skaitytojui prireikia karkaso, tam tikros organizuojančios pradžios. Tokiu pasakojimo karkasu ir yra siužetas, būtinai privalantis turėti pradžią, vidurį ir pabaigą.“ Maughamas mano, kad pasakojimas turi judėti „ne ten, kur akys veda, o įsitikinusiai žingsniuoti iš anksto nubraižytu keliu, iš viršaus į apačią, nuo pradžios iki kulminacijos“. 

 

Kartą išeidamas iš kino teatro didžiuliame ekrane Marcelas pamatys pavadinimo titrus „Secret Agent“. Tai 1936 m. pagal dvi Maughamo knygos „Ešendenas, arba Britų agentas“ noveles sukurtas Alfredo Hitchcocko filmas. Pagrindinis jo siužeto akcentas: britų agentai Šveicarijoje nužudo ne tą žmogų, šnipu palaikę niekuo dėtą vyrą. Ko gero, šis motyvas ir sieja Hitchcocko „Slaptąjį agentą“ su 1977-ųjų įvykiais Resifėje.

 

Atsitiktinumai

 

Kažkodėl neabejoju, kad Mendonça Filho skaitė Maughamo įžangą, nes elgiasi taip, lyg filmu polemizuotų su kiekvienu jo teiginiu. Režisieriui nereikia tiesmukos dramaturgijos. Jis iš pat pradžių skaldo pasakojimą: įveda du samdomus žudikus – pagyvenusį vyrą ir jo posūnį iš San Paulo, rodo, kaip naktį jie atsikrato lavono – iš bagažinės išmeta jį į vandenyną, o ryte plauna mašiną ir vyksta pas naujus užsakovus. Kitas pagyvenęs vyras ir jo sūnus užsako jiems nužudyti Marcelą. Žudikai išvyksta į Resifę. Marcelo ir Fernando santykiai balansuoja ties tuo, kas abiem skaudžiausia, – žmonos ir mamos mirtimi. Taip pamažu „Slaptajame agente“ ryškėja tėvų ir sūnų motyvas. Jų santykiai skirtingi – žudikas moko posūnį „amato“ subtilybių, nepaklusniojo Marcelo mirtį užsakęs verslininkas – tikras kapitalizmo ryklys – demonstruoja sūnui savo ir pinigų galią, tarsi siektų įrodyti, kad gali valdyti viską, net kito žmogaus gyvenimą. Bet visi tie tėvai, net patys bjauriausi ir niekingiausi, nuoširdžiai myli savo vaikus ir nėra pasirengę jų prarasti, kai priartės mirties karnavalas.

 

Resifėje mokslininkai iš vandens ištraukia ryklį, bet pradėję jį skrosti pilve randa žmogaus koją. Policininkai koją paima, bet jos klajonės tik prasideda: radinį aprašys vietos spauda, jį pavogs iš prozektoriumo, o į filmo pabaigą „plaukuota koja“ taps žudiku ir naktimis miesto parke puldinės homoseksualus bei kitokius diktatūrai „įtartinus“ asmenis. Taip filme atsiranda siaubo pasakos arba miesto legendos motyvas.

 

Viename Resifės kino teatre rodomas Steveno Spielbergo filmas „Nasrai“ (1975) ir kiti siaubo filmai. Žiūrovus ir žiūroves čia ištinka panikos ir isterijos priepuoliai, juos bando malšinti ne tik kino teatro darbuotojai. Pamatyti „Nasrus“ ir nori, ir bijo Marcelo sūnus Fernandas, savo norus ir jausmus reiškiantis spalvingais piešiniais. Fernando senelis yra kino mechanikas, o kino teatras atrodo saugi vieta. Čia Marcelas susitiks su keistais žmonėmis, matyt, pogrindininkais. Jie praneš apie kilusį pavojų, rengs Marcelo pabėgimą ir magnetofonu įrašinės pokalbius, kuriuos po penkiasdešimties metų kažkieno užsakymu šifruos taip pat iš Resifės kilusi Flavija. Taip „Slaptajame agente“ atsiranda kino teatro ir prisiminimų dvilypumo motyvas. Flavija bandys suprasti, kas iš tikrųjų atsitiko Marcelui, nes jo istorijos pabaigos nepamatysime – tik nužudyto žmogaus ant grindinio fotografiją sename laikraštyje. Taip Marcelo istorija įgis dar vieną žvilgsnį – jau ne tik tiesioginio įvykių stebėtojo, t. y. žiūrovo, bet ir Flavijos. Jos susitikimas su Fernandu tame pačiame kino teatre, tik jau paverstame kraujo centru, gal ir nesudės visų taškų ant i, bet privers iš naujo perkurti tai, kas pamatyta ekrane. 

 

Filmo motyvus režisierius sudygsniuos nematomais, nujaučiamais, bet palaipsniui ryškėjančiais prasmių, asociacijų siūlais, sinefiliškomis užuominomis. „Slaptasis agentas“ atsiranda iš kūrėjo laisvės, kuri leidžia pasinerti į jo rodomą pasaulį lyg į asmeniškų prisiminimų, sapnų ar apmąstymų terpę, o kartu pasijusti filme saugiai lyg vaisiui motinos pilve. 

 

Prisiminimų poezija

 

Mendonça Filho (g. 1968) pradėjo kurti filmus XX a. pabaigoje. Išgarsėjo trumpo metražo filmais, kurių pagrindinės temos – atmintis, miesto gyvenimas, skirtingų socialinių klasių santykiai – vėliau persikėlė ir į ilgametražius filmus. Iš jų Lietuvoje rodyti, regis, tik „Vandenis“ (2016) ir „Bakurau“ (2019). Kad į režisūrą jis atėjo iš kino kritikos ir žurnalistikos, manau, akivaizdu. Ryškios arba sąmoningai prislopintos, archyvinius kadrus primenančios „Slaptojo agento“ spalvos, stilingi drabužiai ir šukuosenos, automobiliai, tiksliai filmo dvasią perteikianti muzika ir subtiliai į pasakojimą įterptas absurdas – lyg pagarbos duoklė 8-ojo dešimtmečio stiliui, kurį, būkime teisingi, išsaugojo pirmiausia filmai. Iš jų Mendonça Filho į savo filmą perkėlė ir Quentino Tarantino išpopuliarintą vadinamojo eksploatacinio kino prievartos poetiką – vaizdingai krintančius pašautus kūnus, trykštantį kraują, personažus persekiojančios mirties ženklus. Kartais prievarta „Slaptajame agente“ įgyja mirties karnavalo pobūdį net tiesiogine to žodžio prasme, kartais veda tiesiai link kino istorijos. 

 

Trumpas nukrypimas: Alfredas Hitchcockas 

 

Tais pačiais 1936-aisiais, iškart po „Slaptojo agento“, Alfredas Hitchcockas ekranizavo Josepho Conrado romaną „Slaptasis agentas“ („The Secret Agent“). Filmas vadinosi „Sabotažas“ („Sabotage“), o bene svarbiausia jo scena tapo berniuko kelionė Londono gatvėmis ir autobusu su dėže, kurioje jo sesers vyras – slaptasis agentas – paslėpė bombą. Žiūrovai žino, kada bomba turi sprogti, ir Hitchcockas mėgaujasi augindamas įtampą ir manipuliuodamas jų jausmais – rodo niekuo dėtą žioplinėjantį vaiką, nenumaldomai link lemtingos padalos judančias laikrodžio rodykles. Berniukas vėluoja pristatyti paketą, bomba sprogsta autobuse... Beje, piktadarys sabotažininkas ir slaptasis agentas yra mažo kino teatro savininkas, rodantis „keistus“ filmus, iš visko spėjant, Hitchcocko mėgstamus vokiečių kino ekspresionistus. 

 

Žiūrėjimo malonumai

 

Sinefiliškiausia Mendonços Filho „Slaptojo agento“ dalis prasideda, kai žudikai iš San Paulo nusprendžia pasidžiaugti karnavalu ir pasamdo vietinį juodadarbį nužudyti Marcelą. Naujasis žudikas pradeda sekti iš kino teatro išeinantį Marcelo uošvį. Jie abu ilgai eina Resifės gatvėmis. Toks įspūdis, kad filmuojama dokumentiškai, – į kadrą pakliūva atsitiktiniai žmonės, jų reakcija, atsitiktiniai žvilgsniai, bet įtampa vis auga, juolab kad kamera nuosekliai seka gatve einančius personažus, trumpam vis susiliejančius su minia. Režisierius atvirai manipuliuoja žiūrovų jausmais ir neslepia, kad su malonumu perkuria vieną garsiausių kine epizodų – Alfredo Hitchcocko filmo „Sabotažas“ sceną su bomba, kuri ne vienam sinefilui yra geriausia sąvokos „saspensas“ iliustracija. Bet Mendonços Filho, regis, iki begalybės tęsiama atomazga bus netikėta ir režisierius vėl galės pasidžiaugti apgavęs žiūrovą, nes žudikas netruks pats tapti persekiojamuoju. Šis ilgas epizodas – viso filmo kulminacija: jos ženklų, užuominų, rakursų registras nuolat kinta ir, prisipažinsiu, kyla noras, kad ta mirties choreografija Resifės gatvelių, parduotuvių, kirpyklų, kiemų rezginyje niekad nesibaigtų. 

 

Vienas didžiausių „Slaptojo agento“ žiūrėjimo malonumų – galimybė po truputį atrasti vis naujus pasakojimo sluoksnius, bet už to atradimų džiaugsmo, man regis, slepiasi pagrindinė filmo tema – mūsų galvose vykstantis istorijos (didžiosios ir asmeniškos) atkūrimo procesas, savaime primenantis filmo žiūrėjimą. Kinas kuria gyvenimo scenarijus, kuriais sekame to ir nesuprasdami. Prisiminimai be filmų nebeegzistuoja, nors kiekvienas istorijas kuria pats: iš prisiminimų, sapnų ar bandymų grįžti į nebeegzistuojančias vietas ir laiką, nuotrupų. Mendonça Filho nuolat klausia, kas yra atmintis, ir neranda atsakymo. Gal todėl į Flavijos klausimą režisierius leidžia Fernandui atsakyti, kad nebeprisimena savo tėvo. Ir pats neatsako, kas iš tikrųjų yra jo filmo slaptasis agentas.