Viskas, ką myliu
(Wszystko, co kocham)

„Sovietų Sąjungą sugriovė rokas ir džinsai!“ – šūkteli bene geriausiai žinomas lietuvių istorikas miniai, susirinkusiai pagerbti tautinės sukakties. Minia paantrina šūksniais ir rankų mišku, užsibaigiančiu „peace“ ženklu. Ausyse ima skambėti „Jesus Christ Super Star“, Franko Zappos gitaros akordai, nejučia permetantys į „tuos laikus“, kai rokas ir džinsai buvo šios metaforos autoriaus – čekų disidento Vaclavo Havelo, mano tėvų, galų gale kelių Sovietų Sąjungoje gyvenusių ir maištavusių kartų realybė. Rokas ir džinsai lydėjo Prahos pavasarį, „Solidarumo“ judėjimą, Sąjūdį. Rokas tapo tapatumu, vienybe, sujungusia kelias kartas – sovietijos paribio maištininkus, stačiusius barikadas tuometinei sistemai. Šis sąmoningai patetiškas tonas byloja apie maišto, tikrų, o ne menamų barikadų nostalgiją, maišto, turinčio savą kainą. Todėl nenuostabu, kad šioji nostalgija pavojingai pavirsta sentimentais „aniems geriems laikams“, atsiribojant nuo esamos bespalvės kasdienybės.

Į panašią „komunos“ praeitį gręžiasi ir naujosios lenkų kino kartos režisierius Jacekas Borcuchas filmu „Viskas, ką myliu“. Pirmieji filmo kadrai, paremti dokumentine medžiaga, iš karto verčia žiūrovą susiprasti, kur jis atsidūrė, o „pasaldintas“ retušavimas iškart nusako visą filmo stilistiką. „Solidarumas“, 1981-ieji ir „vėjas, pučiantis nuo jūros, apima visą šalį!!!“. Paantrindama plakato užrašui kamera žvalgosi po pajūrį ir juda prie apleisto vagono, kuriame siautėja vaikinų grupė, plėšdama: „Labanakt išrinktiesiems“. Pankroko grupę sudaro keturi draugai: lyderis Janekas, maištingasis Kazikas, Janeko brolis Stasekas ir puošeiva pravarde „Velnias“. Pagrindine filmo ašimi tampa Janekas, kuris groja pianinu, rūpinasi grupės ateitimi, bendramoksle Basia. Įkyrios, tarsi užbėgančios žiūrovui už akių, metaforos (pašto ženklas su Karoliu Wojtyùa, anarchijos simbolis ant rankų, marškinėlių, pankroko ketveriukė priešais griežtai žingsniuojančią kariuomenę) baksnoja, kad filmas pasakos ne tik apie nerūpestingą draugų gyvenimą, bet ir apie maištą. Filmas skyla į dvi siužeto linijas: viena – Janekas ir jo draugai, pankroko grupė, pirmoji meilė, nerūpestingas paaugliškas gyvenimas, antra – „Solidarumo“ judėjimas, Janeko tėvų pokalbiai pašnibždomis, auganti įtampa savame krašte. Šios linijos susikerta tada, kai įtampa šalyje pasiekia aukščiausia tašką – įvedama karinė padėtis ir iki tol politinių įvykių nepaliesti personažų gyvenimai ima keistis. Janeko tėtis – Lenkijos armijos karininkas, o Basios tėtis – aktyvus „Solidarumo“ dalyvis. Intensyvėjant politiniams persekiojimams Basios tėvas suimamas, todėl mergina pyksta ir atstumia mylimąjį. Bet Janekas ilgai neliūdi: rengia grupės pasirodymą mokykloje, atsiduoda už save vyresnės kaimynės ponios Sokolovskos vilionėms. Šioji ir yra tolimesnių Janeko virsmų kaltininkė. Pavydusis vyras (beje, taip pat karininkas) sutikęs žmoną meiliai šnekučiuojantis su paaugliu apie jo muziką, atima paskolintą įrašą. Pirmasis koncertas mokykloje pakimba ant plauko ir ankstesnis Janeko tėvo susitarimas su mokytoja negelbsti. Vaikinų muzika pavadinama necenzūrine, jiems neleidžiama koncertuoti. Štai čia ir įvyksta didysis Janeko virsmas: publikai skanduojant „Solidarumas“, grupė „Viskas, ką myliu“ ryžtasi maištauti užtraukdama dainą „Kriauklė“ (legendinės lenkų roko grupės „WC“ daina). Žinoma, šis žingsnis nelieka be pasekmių. Janeko tėvas apkaltinamas organizavęs šią antisocialistinę demonstraciją ir nežinia kuo tai pasibaigs, – išmetimu iš kariuomenės ar suėmimu. Basiai daro įspūdį šis vaikino akibrokštas, deja, jų meilė neturi ateities, ji su šeima kraustosi į Vokietiją. Janeko tėvui netekus darbo, šeima priversta persikelti iš miesto į kaimą. Prisirpusį pyktį ir pagiežą jis išlieja ledo rutulio lazda sudaužydamas Sokolovskio automobilį. Štai ir baigiasi kelias į maištą, Janekas bėga į tolį, kurio horizonte ryškėja užrašas ant tvoros „Laisvė“.

Pasak Jaceko Borcucho, ši istorija yra „80–90 proc. to, ką atsimenu. Ten esu aš ir mano draugai, ir mano tėvai, ten yra mano pasakojimai. Pabrėžiau nemarias vertybes, tai, kas gyvenime svarbiausia, – žmonių santykius. Tai, kas sudaro žmogiškumo pagrindą: šeimą, draugus, svajones. Tai, kas civilizacijoje gyvuoja tūkstančius metų. Nenorėjau klimpti į jokias politines diskusijas.“ Nepaisant autoriaus nenoro politikuoti, vis dėlto filmo dramaturginiai akcentai glaudžiai susipina su politika, na o nemarūs žmogiškieji santykiai, savaime suprantama, tampa šio filmo pagrindu. Juk žmonių santykiai vienaip ar kitaip ir yra didžiumos kino (ir meno) kūrinių refleksijų pagrindas. Tad jie tampa daugumos kūrinių pagrindu a priori, nesvarbu, ar jie pakibę praeityje, dabartyje ar projektuojami į ateitį. Svarbiausia, kaip jie reflektuojami. Šiuo atveju „Viskas, ką myliu“ yra Jaceko Borcucho autobiografinis jaunystės manifestas, balansuojantis ties „glamūrinio“ sentimentalumo riba. O nepageidautinas vėlimasis į politines diskusijas tapo dramaturginių konfliktų pagrindu, įnešusiu sumaišties į personažų gyvenimus. Šis privalumas ryškiai išskiria paskutinį filmą iš autoriaus filmografijos: pirmojo kino bandymo „Kalafioras“ (1999), vadinamo pirmuoju nepriklausomu lenkų kino filmu, ir filmo „Tulpės“ (2004). Filme „Viskas, ką myliu“ nebeliko pretenzijų į nevaisingas naujų kino formų paieškas ar perdėto mėgavimosi savuoju senųjų kino formų suvokimu („Kalafioras“). Romantizuota „Tulpių“ nostalgija, vedusi personažus į niekur ir nepalikusi žiūrovui erdvės išgyventi deklaruojamą jauseną, naujajame kūrinyje atskiedžiama jau minėtais personažų vidiniais konfliktais.

Kita vertus, režisieriaus pozicija įtartina ir prisimenant dar vieną aplinkybę. Naivu tikėtis, kad filmas kurtas negalvojant apie „Solidarumo“ judėjimo 30-ies metų sukaktį (oficiali filmo premjera įvyko 2010 01 15). Neblėstanti „Solidarumo“ tema – lenkų tautos (ir ne tik!) išsivadavimo iš sovietinės sistemos simbolis, aktuali ir dabar, galėjo paskatinti režisierių naujai, savos kartos akimis pažvelgti į šį istorinį įvykį. Tačiau reikia konstatuoti, kad šis kinematografinis iššūkis išties sudėtingas. Mat į „Solidarumą“ gręžėsi daugelis didžiųjų lenkų kino meistrų: Krzysztofas Kieślowskis („Trumpa darbo diena“, 1981), Andrzejus Wajda („Žmogus iš geležies“, 1981), Agnieszka Holland („Nužudyti kunigą“, 1988), Wojciechas Marczewskis („Pabėgimas iš kino teatro „Laisvė“, 1990) ir t. t. Sovietų Sąjungos griūties išvakarėse prieš sistemą maištaujančio jaunimo tema taip pat ne nauja, ji plėtota filme „Paskutinis skambutis“ (rež. Magdalena Łazarkiewicz, 1989). Visa tai tarsi įpareigojo Jaceką Borcuchą bandyti naujai prabilti išlaikant angažuotos temos krūvį. Tik ar išlaikė?

Kita filmo vertinimą sunkinanti aplinkybė – šiuolaikinio Lenkijos kino naujosios kartos istorinio tapatumo refleksijos (beje, pristatytos Gdynės kino festivalyje tais pačiais 2009 m.) filmuose „Kita monetos pusė“ (rež. Borys Lankosz), „Blogi namai“ (rež. Wojciech Smarzowski), „Lenkų–rusų karas“ (rež. Xawery Żuławski). Atsisakydami įprasto vienalyčio siužeto, būdingo filmams apie praeitį, šie kūriniai stebina ir žavi savitu žvilgsniu į dramatiškus istorijos momentus, įžengiant į šiuolaikinės istorinės sąmonės analizę. Todėl visiškai suprantama, kodėl „Viskas, ką myliu“ Gdynėje įvertintas kukliau nei minėti kūriniai. Tarsi sakyte sakant, kad šiuolaikiniame lenkų kine nebepakanka gražios, senamadiškos istorijos apie „tuos laikus“, paįvairintos romantizuotu meilės pasakojimu bei patraukliu garso takeliu. Kita vertus, „Viskas, ką myliu“ aiškiai orientuotas į daugelį žiūrovų. Filmas tvarkingai patenkina ir jaunąją (yra meilės, maišto ir roko), ir senąją kartas (yra praeities, „Solidarumo“, jaunystės nostalgijos), ir užsienio žiūrovus (paprastai pasakojama apie dramatišką šalies istoriją menkai ją žinančiam). Šiuos filmo privalumus pastebėjo ir nacionalinė komisija, atrinkusi „Viskas, ką myliu“ „Oskarų“ dalyboms.

Paskutiniai filmo titrai, pakylu nuo kėdės, o fone skambantis garso takelis nubloškia į minią, siautėjančią „Freaks on Floor“ koncerte. Rankų miškas siūbuoja į taktą šaudamas „peace“... oi, atleiskit, „evil“ ženklą į viršų.