Volstrytas: pinigai nesnaudžia
(Wall Street: Money Never Sleeps)

Oliverio Stone’o filmo pavadinimas – „Volstrytas: pinigai nesnaudžia“ – gana taikliai apibūdina filme tvyrančią įtampą, bet kartu ir užmaskuoja tai, kad už tų nemigos kamuojamų nuvertėjančių ir besidauginančių pinigų slypi konkretūs žmonės. Tarsi pinigai būtų nevaldoma gamtos stichija – koks nors vulkanas, sniego griūtis ar Lochneso ežero pabaisa. Gal taip ir patogu įsivaizduoti neoliberalaus kapitalizmo adeptams, kurie skelbia, kad rinka pati viską sureguliuos ir sutvarkys, bet Stone’as nėra vienas iš jų. O mes savo kailiu patyrėme, kad palaida rinka tik ištvirkina oligarchus ir nuskurdina paprastus piliečius, nes galutinis tikslas visada yra kuo didesnis pelnas. Bet kokiomis priemonėmis.

Stone’ui puikiai pavyksta perteikti tą galios bei godulio atmosferą ir sukurti įsimintinus Volstryto bankininkų ir spekuliantų portretus pamaldžiai (be ironijos) nufilmuoto Manhatano fone.

Šis filmas pratęsia 1987 m. Stone’o sukurtą „Volstrytą“ – paprastesnį, bet savaip įtaigesnį filmą, kuris galėjo tapti rimtu perspėjimu – tik kam rūpi meno pranašai? Naujame filme garsus biržos spekuliantas Gordonas Gekas, skelbęs, kad „godulys – gerai“, grįžo iš kalėjimo, atsėdėjęs dvidešimt metų už finansines machinacijas, ir dabar dėsto verslą bei reklamuoja savo knygą. Sutikčiau su amerikiečių kino kritiko Rogerio Eberto nuomone, kad tai – didžiausia filmo fantazija. Ne knyga ir dėstymas, o tai, kad tokio lygio sukčiai patenka į kalėjimą: žmonės, atvedę prie pasaulinės finansų griūties, ir toliau išlieka įtakingi versle bei politikoje, atkakliai priešinasi bet kokiam rinkos reguliavimui.

Stone’ą galima apibūdinti kaip visuomenės kritiką, bet filme „Volstrytas: pinigai nesnaudžia“ jo kritinį požiūrį švelnina melodraminiai akordai. Pagrindinis filmo veikėjas – jaunas ambicingas biržos makleris Džeikas Mūras (Shia LaBeouf), kuriam rūpi ne tik milijonai, bet ir sužadėtinė Vini, garbingi verslo principai ir ekologiškas požiūris į aplinką. Ar ne per gerai? Pinigai (kurie juk niekada nesnaudžia!) vis dėlto rūpi labiausiai, bet ir kito nesinori atsisakyti. Tik ne viskas taip paprasta. Ar įmanoma išlikti garbingam, jei mokytoju laikytas seno kirpimo bankininkas nusižudo sužlugdytas plėšrių kolegų? O jei norėdamas atkeršyti ir nubausti kaltininkus naudoji tokius pat būdus, ar esi geresnis? Režisierius neteisina savo herojų, bet bando išsaugoti jų „žmogiškus veidus“. Tam pasitelkiama šeimyninė retorika – rūpestis vaikais, ištikima meilė, net būsimas kūdikis, kurio dar negimusio nuotrauka motinos pilve taip sujaudina užkietėjusį sukčių Gordoną Geką, kad jis sugrįžta grąžinti skolos savo dukteriai Vini, Džeikobo sužadėtinei. Šeimyninės peripetijos pernelyg kontrastuoja su Volstryto plėšrūnų aplinka. Tai tarsi du nesusisiekiantys indai: pasibaisėjusi nešvariais žaidimais dukra nenori matyti tėvo, kaltina jį brolio mirtimi, bet gyvena su tokiu pat pinigų vergu. Tai kas, kad jis bando būti geresnis, moraliai patikimas, bet vis tiek už nugaros tariasi su velnių priėdusiu jos tėtušiu. Moteris filme plokščia ir kvaila – tokia kartoninė figūra buvo reikalinga tik tam, kad valdžios ir pinigų pasaulį valdantys vyrai turėtų kur pademonstruoti savo silpnumą (t. y. žmogiškumą). Kaip kitaip su jais tapatinsis tie į kino teatrus ateinantys ir jiems milijonus sunešantys vargšeliai? Bet nepamirškim pavadinimo – ne asmeniniai, o būtent piniginiai santykiai ir peripetijos svarbiausios. Deja, toks švelnus finansinių avantiūristų pabaksnojimas atrodo naiviai net lyginant su televizinėmis ir asmeninėmis krizės patirtimis. Stone’as, kuriam visada rūpėjo ne tik sukurti gerą filmą, bet ir atskleisti tiesą, čia atrodo tarsi užhipnotizuotas pinigų pasaulio. Gal tai ir yra žiauri tiesa, kad niekas po krizės nepasikeitė? Turtuoliai ir toliau lobsta, vargšai skursta ir visi kartu galvoja, kaip prasimanyti kuo daugiau pinigų. Kiekvienas pagal savo galimybes.

Prieš kelerius metus, kai vartojimas tik augo ir finansiniai burbulai pūtėsi, gal toks filmas ir būtų atrodęs kaip svarbus meninis ir idėjinis pranešimas. Dabar jis – nei šioks, nei toks. Pramoginis. Pasižiūrėjus kad ir Michaelo Winterbottomo „Šoko doktriną“ pagal Naomi Klein knygą, kur dokumentiškai vedama paralelė tarp nevaldomos rinkos, katastrofų kapitalizmo ir autoritarinio valdymo, tokios štai „piniginės nemigos“ atrodo kaip balta vėliava ant kritinio Oliverio Stone’o bastiono. Taip, tai gražiai nufilmuotas ir profesionaliai sukaltas reginys, kuris turi gero kino požymių, bet stokoja jo dvasios. Menas ir vėl priklauso (bankų valdomai) liaudžiai?