Gainsbourg’as. Didvyriškas gyvenimas
(Gainsbourg [Vie héroïque])

Prancūzams patinka kartkartėmis kine pakirbinti žmonių atmintį ir pasipuikuoti savo šalies garsenybėmis: Edith Piaf, Coco Chanel, revoliucijos vedliais. Jiems svarbu, kad ne tik prancūzai, bet ir visas pasaulis pažinotų amžinuosius simbolius, su kuriais visad bus tapatinama Prancūzijos istorija. Ne tiek ir svarbu, ar kino pasakojimas apie šias įžymybes bus laisva, žiūrovams patraukli režisieriaus interpretacija. Daug svarbiau, kad sukuriamas naujas „paminklas“, kurį kas nors ir vėl ims garbinti.

„Ar žinai Gainsbourg’ą?“ – Erico Elmosnino paklausė Joannas Sfaras, būsimo filmo apie šį skandalingą menininką režisierius. „Nelabai, nesu jo gerbėjas, ir man beveik nusišvilpt“, – atsakė aktorius, dar nežinojęs, kad turės muzikantą įkūnyti kine.

Neverta raudonuoti, jei nelabai ką žinome apie kažkada ne tik Prancūzijoje, bet ir pasaulyje labai populiarų muzikantą Serge’ą Gainsbourg’ą, išgarsėjusį erotiškomis dainomis ir meilės istorijomis su visiems žinomomis gražuolėmis – Juliette Gréco, Brigitte Bardot, Jane Birkin. Sunku būtų pasverti legendinio muzikanto svarbą Prancūzijos garsenybių kontekste, bet jo gyvenimo istorija prašosi būti papasakota iš kino ekrano.

Nors dėl didelės varno nosies ir atlėpusių ausų jis save dar vaikystėje vadino pabaisa, moterys prie jo lipte lipo. Jos žavėjosi Gainsbourg’o dainomis, minkštu balsu ir būdavo pavergtos jo išdidumo, pasitikėjimo savimi. Jis kūrė dainas savo moterims, o jos dainuodavo kartu su juo. Pirmąją dainą apie meilę muzikantas paskyrė Brigitte Bardot. Visiems žinomą, tarptautinį populiarumą atnešusią dainą „Je t’aime... moi non plus“ („Aš tave myliu... aš tavęs nebe“) Gainsbourg’as dainavo kartu su kita meile – aktore Jane Birkin (nors sukurta ji buvo dar B. B.). Atvira erotiška daina 1969 m. šokiravo net ir prancūzus.

1976 m. muzikantas ėmėsi kino režisūros ir debiutavo filmu, kurį taip pat pavadino „Aš tave myliu ... aš tavęs nebe“. Filmo tema – seksas ir mirtis. Pagrindinį vaidmenį jame sukūrė tuometinė Gainsbourg’o žmona Jane Birkin, nedidelis „žmogaus ant arklio“ vaidmuo atiteko dar nelabai žinomam Gerard’ui Depardieu. Vieną filmą „Charlotte amžiams“ („Charlotte for Ever“) Gainsbourg’as paskyrė savo paauglei dukrai, dabar populiariai aktorei Charlotte Gainsbourg, kartu su tėvu filme suvaidinusiai pagrindinį vaidmenį. Gainsbourg’o gyvenimas nuolat „maitino“ žiniasklaidą spalvingomis istorijomis. Tačiau aprašyti viso jo gyvenimo kol kas nesiėmė niekas.

Praėjus beveik dvidešimčiai metų po Gainsbourg’o mirties, turbūt geriausiai jo vardą Prancūzijoje žino komiksų mėgėjai. Garsaus jaunosios kartos komiksų kūrėjo Joanno Sfaro komiška knyga apie legendinį dainininką tapo bestseleriu. Tai padrąsino Sfarą imtis ir kino režisūros. 2010 m. jis debiutavo filmu „Gainsbourg’as. Didvyriškas gyvenimas“. Tarsi užbėgdamas už akių įvairiems komentarams, režisierius pasiaiškina, kad jis norėjęs parodyti ne Gainsbourg’o gyvenimo realybę, o menininko išsigalvojimus.

Sfaras filmo istoriją pradeda Gainsbourg’o vaikyste, kai mažasis Lucienas Ginsburgas (tikrasis jo vardas) tėvo – Rusijos žydo muzikanto – spaudžiamas muzikuoti. Berniukas kankinosi prie pianino, bandydamas teisingai iš natų sugroti Chopiną. Tačiau muzikinė laisvė ir jo talentas pasireiškė improvizuojant. Berniuką labiau traukė dailė. Jam patiko kartu su suaugusiais lankytis dailininko studijoje, kur piešė ne tik natiurmortus, bet slapčia ir moterų aktus. „Aš anksti suaugau“, – savo pirmajai širdies damai paaiškina berniukas ir deklamuoja Baudelaire’ą. Nuo vaikystės Lucienas pešdavo dūmą ir tai tapo neatsiejama ne tik Gainsbourg’o gyvenimo, bet ir jo įvaizdžio dalis, kaip, beje, ir taurelė konjako, atsiradusi kiek vėliau.

Mažasis aktorius Kacey Mottet Kleinas itin talentingai sukūrė Lucieno vaidmenį. Išoriškai tobulai realųjį Gainsbourg’ą atitiko ir aktorius Ericas Elmosnino. Jam pavyko pagauti ir atkurti muzikanto mimiką, žvilgsnį, plastiką (Traibekos kino festivalis Niujorke tai įvertino ir pripažino E. Elmosnino geriausiu aktoriumi). Tačiau santūrumas nepadėjo atskleisti aistringo, maištingo, provokatyvaus lėbautojo charakterio.

Gal režisierius sąmoningai siekė, kad Gainsbourg’o personažas būtų moralesnis ir priartino jį prie galantiško, nors ir mėgstančio išgerti, buhalterio tipo. Išvalęs istoriją nuo nešvankybių, naudodamas tik erotizmo užuominas, Sfaras sukūrė kino pasaką suaugusiems, bet ir tinkamai ją adaptavo vaikams. (Dėl to Gainsbourg’as turėtų neramiai gulėti Monparnaso kapinėse). Jauniesiems žiūrovams greičiausiai patiks ir filme šmėžuojantis Gainsbourg’o antrininkas (saviironiškas šaržas, primenantis paukštį-velnią). Jis menininko gyvenime atsirado dar vaikystėje ir ne kartą padėjo žengti drąsų žingsnį. Tačiau filmo istorija dramaturgiškai neišplėtota, joje silpnai atskleista boheminė barų, kur muzikavo Gainsbourg’as, atmosfera, tik numanomas ir milžiniškas muzikanto populiarumas. Filmas primena komiksą, tik jau su judančiais vaizdais. Nors pri(si)minimas apie Gainsbourg’ą ir smarkiai estetizuotas (kitaip nei realiame muzikanto gyvenime, čia atsisakyta šokiruoti), filmas provokuoja žiūrovus savarankiškai pažinti šią įdomią asmenybę. Nebe iš komiksų.