Įsivaizduojamos meilės
(Les amours imaginaires / Heartbeats)

Galėčiau aprašyti „Įsivaizduojamas meiles“ kaip jauno (21 metų), patrauklaus, išprususio ir daug vilčių teikiančio režisieriaus Xavier Dolano filmą. Tačiau Dolanas – ne vietos talentas, o Kanados pilietis, taigi moralinė parama jam nebūtina. Teks rinktis kitą kelią – vertinti „Įsivaizduojamas meiles“ mūsų kino kultūros kontekste. Rudenį filmas buvo parodytas Kauno kino festivalyje, išsiskiriančiame iš festivalių tvano rinktine programa. „Įsivaizduojamos meilės“ pelnė žiūrovų simpatijų prizą, o dabar šis filmas pradedamas rodyti ir kino teatruose. Tokiu žiūrovų ir atitinkamai filmo platintojų pasirinkimu esu nusivylusi. Ne, negaliu sakyti, kad „Įsivaizduojamos meilės“ – labai prastas filmas. Veikiau tai tariamai geras filmas su apgaulingo „meniškumo“ kabliuku.

Bet iš pradžių pažiūrėkime, kuo Dolanas vis dėlto gali būti įdomus. Jo debiutinis filmas „Aš nužudžiau savo mamą“ (sukurtas, kai režisieriui buvo devyniolika) į kiną atnešė karštligiškos jaunystės energetiką ir vertes. Tarp prieraišumo ir neapykantos svyruojantys sūnaus santykiai su mama – tai, žinoma, iš ne vieno filmo atpažįstama „ilgų palydų“ tema. Tačiau tikrai stipru, kai nervinga pradedančio literato paauglystė rodoma ne iš laiko atstumo, o sekant karštomis pėdomis. Protagonistą suvaidino pats režisierius su savaip čia pritinkančia savimeile ir grožėjimusi savimi. Filmas išėjo ne beformis ir rėksmingas, kaip kad neretai nutinka tokiais atvejais, o sudrausmintos formos, išduodantis literatūros ir kino išmanymą (su ryškiomis Truffaut, Almodóvaro gaidelėmis) ir pasižymintis stebėtinai blaivia refleksija.

Ugdyti jausmus tenka ir antrojo filmo „Įsivaizduojamos meilės“ personažams. Režisierius vėl vaidina vieną pagrindinių herojų – jis su savo geriausia drauge sinchroniškai įsimyli tą patį vaikiną. Galima sakyti, kad šį kartą Dolanas padalijo savo alter ego į dvi puses – moterišką ir vyrišką. Tai lyg suskilęs Platono pirmapradis androginas, trokštantis sujungti tai, kas kadaise buvo vientisa. Du draugai sudaro beveik idealią porą, bet savo jausmus nukreipia ne vienas į kitą, o į trečiąjį – neperprantamą vyruką, kurį taip ir norisi vadinti tiesiog objektu. Kitaip nei reali mama, su kuria pykosi ir taikėsi pirmojo filmo personažas, šis meilės objektas – lyg nepagaunamas vaizduotės fantomas, ir jo siunčiamus signalus ne taip jau lengva interpretuoti. Tad visą filmą ir sudaro bergždžias dviejų įsimylėjėlių asistavimas šiam objektui.

Įsimylėjimo būsena filme apmąstyta ironiškai ir beviltiškai. Čia nepuoselėjama viltis, kad, kartą pasimokius, galima išblaivėti visiems laikams, tad filmui parinkta ciklinė struktūra. Prancūzų kalbos ir literatūros išugdytam režisieriui gerai sekasi artikuliuoti jo kultūroje nuodugniai išgvildentą įsimylėjimo diskursą. Užtat meilės epicentre atsidūrę filmo herojai dar sunkiai reiškia apėmusius jausmus ir renkasi senoviškai galantiškus aplinkinius kelius: teikia dovanėles ar paštu siunčia eilėraščius. Jie pamėgę retro stilių, kuris turi ne tik dekoratyvinę funkciją, bet ir tampa „jausmų kristalizacijos“ bandymu. Kontrastingas nelaimingų įsimylėjėlių fonas – pagrindinį pasakojimą vis pertraukiantys neva dokumentiniai įvairių merginų ir vaikinų prisiminimai apie praėjusias meiles. Matome, kaip lengvai jie išsako mintis, jausmus ir klasifikuoja meilužius, nes praėjusios meilės yra viso labo pasakojimai – beje, gana nuobodūs ir, sakyčiau, nereikalingi.

Apgalvotas herojų stilius veikia ir kaip magiška susitapatinimo su dviem senojo kino žvaigždėmis – Audrey Hepburn ir Jamesu Deanu – priemonė. Savindamiesi jų stilių personažai išreiškia ir savo pačių troškimą būti ikonomis – nepasiekiamomis ir nepažeidžiamomis, garbinamomis kitų. Režisierius visai akylai ir kandžiai stebi, kaip įsisuka atvirkštinis mechanizmas: vos įsimylėję, herojai nebeišsaugo šaltumo ir įvaizdžio. Jie ima keliaklupsčiauti prieš objektą, kuris jiems atrodo paslaptingas, nepasiekiamas ir tuščias kaip kino ikona, dievaitis ar, tiksliau, marmurinė dievaičio skulptūra. Kartu blizgesys suvokiamas ir kaip nuskausminimo priemonė. Primiršę jausmus ir atgavę orumą, puošnūs pasipūtę herojai rymo prie senovinio servizo likučių, gerai suvokdami ir savo pačių, ir daiktų vertę. (Filme „Aš nužudžiau savo mamą“ protagonistas vienu ypu išgėrė arbatą iš senovinio puodelio, per daug jo nesureikšmindamas.)

Abiejuose Dolano filmuose pabrėžiama, kad pagrindinis herojus turi gerą skonį. Dėl to nekyla abejonių, ypač žvelgiant į personažų drabužius ir šukuosenas. Taip, stilius iš tiesų atspindi žmogų, todėl tikrieji meistrai moka ir kičo žaliavą perdirbti į aukštąjį meną. Dolano atvejis – atvirkščias ir slidus. Jis ima aukštosios kultūros ženklus, bet jie nieko nenurodo, tik primena dailius aksesuarus. Pirmame filme tai dar buvo galima pateisinti kaip egocentriško protagonisto norą sublizgėti (net ir jo mylimojo pavardė buvo ne bet kokia, o Rimbaud). Šįkart tai dvelkia saviapgaule, nors, tiesa, retkarčiais vis šmėkšteli ironija snobiškiems herojams, kai, sakykim, mergina apsidžiaugia, kad jos meilės objektas pavartoja žodį „manicheizmas“. Tas pats galioja ir vaizdo bei muzikos priemonių arsenalui. Atrodo, lyg režisierius iš jaunatviško įkarščio pernelyg skuba ir siekia staigaus efekto. Jis manipuliuoja jaunos publikos simpatijomis, rinkdamasis populiarią seną ir naują muziką, siekdamas pavergti sulėtintais kadrais, kuriuose švytruoja skrybėlių dėžutė ar išblizginti pusbačiai. Šiuo požiūriu Dolano filmas primena jaunimo kultūros žurnalus, iš esmės skirtus taikomajam menui – madai, dizainui – ir renginių anonsams.

Ką gi – ryškiaspalvis filmas puikiai tiks ir prie tokio žurnalo, ir prie naujų auskarų. Jis nesudrums vakaro, galų gale iš filmo bus galima pasisemti ir praktinės naudos. Pavyzdžiui, duoti sau žodį niekada nepirkti vertingų dovanų nedėkingiems stuobriams ar darsyk įsitikinti, kad šimtą kartų teisus buvo Proustas, rašęs, kad labiausiai nekenčiame žmonių, kurie mus myli, nors mes jų – ne.

Ir vis dėlto visad kreivai žiūrėsiu į jaunimui skirtų filmų žanrą. Kam šis simpatiškas pamokomas filmas, jei yra „Žiulis ir Džimas“? Čia tai jau ir pats Dolanas man pritartų. Kada atsidėti šedevrams, jei ne jaunystėje? Vėliau jiems neretai nelieka laiko.