Sebė
(Sebbe)

Šis filmas – tyli ir paprasta drama, bandanti nagrinėti aktualią ir svarbią temą – iš kur atsiranda pasauliu nusivylę jauni vaikinukai, trokštantys tą pasaulį susprogdinti. Sebė – tai Sebastianas, penkiolikametis švedas, normalus mokinukas su simpatiškomis strazdanėlėmis ant smalsios nosies. Niekam netrukdo, nesiskundžia, mokosi tiek, kiek reikia, ir niekuo iš minios neišsiskiria. Režisierius įdėmiai seka paprastą Sebės realybę, jos nedramatizuoja, tiesiog fiksuoja ir nori būti absoliučiai neutralus. Išvadas pasidaryti gali patys žiūrovai, sekdami paprastą ir gana nuobodų vaikinuko gyvenimą. Visos dienos tokios pat – mokykla ir trys idiotai, norintys visaip pažeminti ir nuskriausti. Idiotai nėra išradingi, bet daug pastangų ir nereikia, kad smurtas ir patyčios pasiektų tikslą. Užtenka fizinės jėgos ir noro pasijusti didvyriais.

Mokykloje tos situacijos niekas nemato. O gal nenori matyti. Sebė niekam ir nesiskundžia. Jis turi svajonę, taip pat paprastą – nori prie seno dviračio prikabinti motorą ir važinėti šauniai burgzdamas. Ant savo kambario lubų Sebė yra sukūręs sudėtingą lempų konstrukciją – jas uždega skirtingi mygtukai ir tada palubėje susiformuoja fantastiški sietynai. Paprastos svajonės, parasti siekiai, jokio agresyvumo ir noro ką nors pakeisti. Sebė susitaikė su savo kasdienybe, bet kai toji kasdienybė pradeda darytis vis juodesnė, vaikinuko akyse atsiranda tylios nevilties ugnelės.

Režisierius išplečia problemų ratą ir stebi, kaip išgyvens berniūkštis, kuris neturi nieko – ne tik materialių dalykų, bet paprasčiausio saugumo, meilės, užuojautos ir šilumos. Nes Sebės mama blaškosi savo gyvenimo voratinklyje ir nežino, kaip iš jo išsipainioti. Ji ginasi nuo realybės bokalu alaus ir isterija, supranta savo bejėgiškumą ir nieko negali pakeisti. Tarp motinos ir sūnaus susiklosto keisti santykiai – jie myli vienas kitą, nes daugiau nieko neturi. Sebė kenčia mamos pykčio priepuolius, jos poelgius, kurių nesupranta, mato jos depresiją ir net bando padėti. Tik nežino kaip. Mamos pastangos suteikti sūnui bent kiek džiaugsmo virsta naujų problemų ir pažeminimų porcija – ir jai, ir Sebei. Atvirai savo šilumos ir meilės vienas kitam jie parodyti nemoka. Bando, kartais supranta vienas kitą, o gal paprasčiausiai žino, kad ta meilė yra, tik pasislėpusi kažkur giliai.

Režisierius pasakoja istoriją pabrėžtinai dokumentine maniera, filme ryški „Dogmos’95“ įtaka, tylų ir paprastą dramatizmą pabrėžia bespalviai interjerai, vienišumą – tuščios gatvės ir skersgatviai, primenantys labirintą, instinktyvų norą pabėgti, išsiveržti iš pilkumos ir nemeilės – Sebės išvykos į pajūrio karjerą, kur šliaužioja milžiniškos mašinos ir į padangę kyla sprogdinamų uolų skeveldros. Ten yra spalvų ir emocijų. Kasdienybėje režisierius Sebei pasiūlo tik vieną ryškią spalvą – vėjo nešiojamą geltoną plastikinį maišelį. Gal vietoje saulės spinduliuko. Idėja pasiskolinta, bet prie konteksto labai tinka. Dar vienas simbolis – juodas šuo, toks pat vargeta ir benamis kaip ir abu filmo herojai. Mama Eva jo bijo, bėga kažkokių sandėlių labirintais ir nori pasislėpti. Šuo gal taip pat ieško meilės ir saugumo, kaip ir jos vaikas. Sebei juodasis valkata primena, kad šiame pasaulyje egzistuoja mirtis. Kai žmogui penkiolika, mirtis niekaip neįsipaišo į jo interesų ratą. Bet, pasirodo, ji yra.

Tai, kas gali privesti paauglį iki tragedijos, režisierius piešia tiksliai, konkrečiai ir objektyviai. Apie dalykus, kurie gali išgelbėti, kalba santūriai. Tai yra meilė – be sentimentų, be žodžių, paprasta ir tyli. Išvada gal ir nelabai originali, bet visiškai teisinga. Ir visa tai vyksta turtingoje ir labai demokratiškoje Švedijoje.