Potiche. Žmonos kerštas
(Potiche)

François Ozonas nepaliauja stebinęs. Tuo, kad niekada nežinai, ko iš jo tikėtis. Taip pat ir savo nuoseklumu. Režisierius mėgsta subtilius akibrokštus ir ironiškus išsišokimus, bet nenuklysta nuo pasirinkto kelio: savo filmuose tradicine kino kalba pasakoti žmonių istorijas žmonėms. Ozonas išlieka ištikimas sitkomo gerbėjas, įžvalgus kasdienybės stebėtojas ir perpasakotojas.

Naujausias režisieriaus filmas „Potiche. Žmonos kerštas“. Reikia pripažinti, nedažnai pavyksta taip netikusiai išversti pavadinimą: žodis potiche lietuviškame filmo vertime tik iš dalies paaiškinamas, o žmonos kerštas tėra tiesmuka interpretacija. Potiche turi dvi reikšmes: didelė porcelianinė ar keraminė vaza ir žmogus, užimantis visuomenėje svarbią padėtį, bet nedisponuojantis jokiomis realiomis galiomis. Šių žodžių žaismas filme svarbus. Kaip ir finalinė išvada, kad vaza (filmo pagrindinė herojė Siuzana) visai nebuvo tuščia statinė – ponas Piužolis priverstas pripažinti, kad deramai neįvertino savo žmonos.

Turtingo verslininko žmona Siuzana pareigingai atlieka namų šeimininkės vaidmenį. Tuo tarpu jos vyras Roberas alina lietsargių fabriko darbininkus ir „Badabum“ klubo kekšeles. Netikėtai susiklosčius įvykiams, Siuzana perima savo vyro pareigas ir laikinai tampa anksčiau jos tėvui priklausiusio fabriko direktore. Visus papirkusi moteriška intuicija ir žavesiu, ponia Piužol filmo pabaigoje išrenkama deputate, atstovausiančia gimtojo miestelio interesams Paryžiuje. Dėkodama rinkėjams, ji ištaria kertinę filmo frazę: „Aš įvedžiau tvarką lietsargių fabrike, dabar griebsiu už ragų Prancūziją.“

Su pagrindinį vaidmenį filme suvaidinusia legendine prancūzų aktore Catherine Deneuve režisierius susitiko filmuodamas juostą „8 moterys“ (2002). Tąkart negalėjęs skirti jai pakankamai dėmesio, Ozonas svajojo vėl sulaukti progos dirbti kartu. Anot jo, tai aktorė, galinti išraiškingai suvaidinti bet ką. Žiūrint į Siuzaną, prisimena pirmieji aktorės žingsniai kine ir gausybė jos suvaidintų vaidmenų. Nuo „Šerburo lietsargių“ prabėgo beveik keturiasdešimt metų. Lyg mirktelėjimas praeičiai – vėl tarp lietsargių besisukanti Deneuve. Vis dar kerinti ir paslaptinga.

Tikroji Siuzanos meilė be išlygų yra Morisas Babenas, kurį vaidina Gérard’as Depardieu. Ne kartą abiem aktoriams teko vaidinti meilužius. Išskirtinė prancūzų kino pora ir gyvenime puoselėja šiltus santykius. Siuzanos ir komunisto mero-deputato Babeno susitikimai bei išsiskyrimai – jaudinantys, o paskutinė scena – graudžiai nostalgiška. Kai pabaigoje Siuzana dainuoja rinkėjams dainą „Koks gražus gyvenimas“ („C’est beau la vie“), Babenas išgirsta ją per radiją (Depardieu buvo leista improvizuoti, nes scenos nebuvo scenarijuje). Kai Babenas pritardamas pradeda niūniuoti, šypsosi jau nebe filmo herojus, o aktorius, prisimenantis, kiek daug išgyventa kartu.

Pono Piužolio vaidmenį atlikęs Fabriceÿas Luchcini su Deneuve filmavosi pirmą kartą. Šis pas mus mažiau žinomas populiarus prancūzų aktorius nemėgsta improvizuoti, prieš filmuojant jis iki smulkmenų išstudijuoja savo personažą, atmintinai išmoksta dialogus, yra nepajudinamas ir nesutrinkantis. Tai suteikia ponui Piužoliui komiškumo, sukelia užuojautą.

„Potiche“ – labai prancūziškas filmas. Jis užgrūva žiūrovą socialinėmis aktualijomis, kairiojo ir dešiniojo flangų susikirtimais, nelygybe, išnaudojimu, streikais, riaušėmis, nesibaigiančiais postringavimais apie asmenines ir visuomenines problemas ir t. t. Toks intensyvus informacijos dušas tikriausiai nešaltas tik režisieriaus tėvynainiams, kuriems susitapatinti su personažais lengviau nei mums. Kita vertus, ironiškas režisieriaus žvilgsnis į realybę prisideda prie filmo universalumo.

Filmas „Potiche“ – laisva Pierre’o Barillet ir Jeano-Pierre’o Grèdy pjesės (1980) ekranizacija. Pjesės veiksmas rutuliojasi 8-ajame dešimtmetyje. Šiai į vaikystę sugrąžinančiai epochai režisierius visada jautė sentimentus ir laukė progos pavaizduoti ją kine. Filme kruopščiai atkurta laiko dvasia, interjerai, stilius, kostiumai, skamba populiarios dešimtmečio melodijos. Jos suteikia Siuzanai dar daugiau žavesio: ji leidžiasi nešama muzikos garsų, o galiausiai pabaigoje uždainuoja pati.

Pjesėje nagrinėta moterų emancipacijos tema išliko aktuali, nors per tris dešimtmečius įvyko nemažai pokyčių. Filme rodomas moters kelias į politiką – režisierius jau seniai tuo domisi, net iš arti sekė kelių politikių rinkimines kampanijas.

Tai – trečios pjesės ekranizacija Ozono kino karjeroje. Ankstesnės („Lašai ant įkaitusio akmens“ ir „8 moterys“) nufilmuotos uždaroje erdvėje – paviljone, kur veikėjai stebimi lyg bandymų triušiai. Filme „Potiche“ daugiau oro, o pagrindinės herojės transformacija visiškai pateisina ir veiksmo išsiveržimą iš keturių namo sienų. Ozonas ne kartą yra minėjęs, kad šis filmas gali būti vadinamas feministiniu. Jame moteris realizuoja save, sumanumu pralenkdama ir vyrą, ir buvusį meilužį. Žiūrovai ją palaiko, pamilsta, be to, viską vainikuoja amerikietiškos sėkmės istorijos laiminga pabaiga. Žiūri pabaigą ir jau spėlioji, koks bus „naujas Ozonas“.