Anapus
(Svinalängorna)

Taip, istorija ne kartą girdėta. Norėtųsi sakyti – „gyvenimiška“, nors pats žodis gal pernelyg abstraktus ir esmę menkai teišreiškia. Moteris, kuri laimingai ir gražiai gyvena su mylinčiu vyru ir dviem dukrelėmis, vieną dieną sužino, kad ligoninėje miršta senyva jos motina, apie kurios egzistavimą, pasirodo, beveik niekas neįtarė. Neįtarė todėl, kad buvo slepiama ar, tiksliau, ignoruojama didžiulė drama, susijusi su alkoholizmu ir visomis iš to plaukiančiomis pasekmėmis: muštynėmis, agresyviu elgesiu, nuosmukiu ligi gamtiškai gyvuliško būvio, kai jau niekas nebesvarbu, nes prieš akis strikinėja baltos voverytės, o vaikai, užuot džiaugęsi nerūpestingai lekiančiomis dienomis, turi pasirūpinti savimi, ištverti, priimti realybę be jokių voveryčių ar kitokių įprastų žaislų, tik su mėšlyne šliaužiojančiais nuolat girtais tėvais. Į tokią nevaikišką vaikystę iš kitos – suaugusios moters perspektyvos priversta grįžti Lena – filmo „Anapus“ herojė. Neplanuota kelionė – keli šimtai kilometrų atsakomybės, pareigos, o kartu ir savęs link išjudina traumuojančias patirtis, sugulusias užmaršties lentynėlėse.

Vaidybiniame kine debiutuojanti švedų aktorė Pernilla August įrodo, kad puikiai išmano dramaturgijos principus, suformuotus iškiliausių skandinavų dramos meistrų Henriko Ibseno, Augusto Strindbergo. Sekdama senokai įsivyravusia tradicija, ji atkuria realistiškas situacijas, išryškina sudėtingas žmonių tarpusavio santykių problemas. Netikėtai susiklosčius aplinkybėms, į paviršių iškyla gilūs vidiniai konfliktai, baimė, pyktis, o šeimos idilė pasirodo it laikinas, netvarus prieglobstis, kuriam sutvirtinti reikia intensyvių dvasinių pastangų. Atsisakiusi asmeninio „aš“ ir paskyrusi save šeimai, tų pačių šeimos narių bei artimųjų Lena vėl provokuojama išgyventi praeities epizodus. Ją užpuola daugybė kankinančių prisiminimų, jie lydi dabarties įvykius ir nuotaikas. Sugrįžimai į praeitį filme vyksta ir vystosi paraleliai su įveiktais kilometrais, vis intensyvėjančia tvarka. Paremtas pusiau autobiografiniu Susannos Alakoski romanu pasakojimas jungia ramybės ir įtūžio, laimės ir sielvarto, maišto ir susitaikymo valandėles.

Pernilla August kadaise, tai yra 1982 m., vaidino auklę legenda tapusio Ingmaro Bergmano dramoje „Fani ir Aleksandras“. Galbūt šie neakivaizdiniai mokslai, o gal ilgametis darbas teatre lėmė jos sprendimus. Surinktas stiprus aktorių ansamblis, kur pirmuoju smuiku griežia moterys. Noomi Rapace, tapusi pasauline garsenybe po Lisbetos Salander vaidmens „Millenium“ kino trilogijoje, filme „Anapus“ išgyvena didžiausias transformacijas. Jos Lena stengiasi užgniaužti susikaupusias emocijas, nors akys, judesiai nevalingai išduoda viduje verdant jausmų katilą. Menkiausia, vos pastebima mimika, stambaus plano išdidinta kelias dešimtis kartų, veikia labiau nei retkarčiais prasiveržianti isterija. Stoiškai, skandinaviškai santūriai su gyvenimo negandomis tvarkosi ir jaunoji Lena. Jos vaikystė „nuspalvinta“ ryškia geltonai oranžine 8-ojo dešimtmečio palete, kur abu tėvai – Aili ir Kimo – kupini vilčių bei gražių norų stengiasi pradėti naują gyvenimo etapą naujame bute, darbininkų rajone. Abu – suomių emigrantai, atsikraustę su vaikais į kaimyninę Švediją lengvesnės duonos ieškoti.

Tačiau šviesios perspektyvos, susidūrusios su gyvenimo realybe, sklaidosi kaip dūmas. Namuose ir be dervos katilų užverda pragaras, o Lena, pavaduodama geriančią motiną, perima jos funkcijas – rūpinasi mažuoju broliuku Sakari, bando apkuopti sąvartynu virtusį būstą, stengiasi iškęsti tėvo smurto protrūkius, įveikti baimę, gėdą. Maža trapi figūrėlė, įvilkta į aiškiai per didelį, aiškiai senamadišką, aiškiai jai netinkantį maudymosi kostiumą, bet nepaisant nieko pasiruošusi siekti sporto aukštumų – tokia ne itin sklandžiai prasidėjusio gyvenimo tiesa, o gal tik simbolis, kurį galima interpretuoti ir šifruoti, kiek tik leidžia fantazija. Šalutinė siužeto linija – Lenos plaukimo pamokos baseine – papildo pasakojimą emocinėmis potekstėmis. Jos, žinoma, veikia ir sukrečia, kaip ir visa psichologinė prozinė drama. Ne veltui „Anapus“ jau susirinko gausybę festivalinių prizų ir pretenduoja į 2012 metų „Oskaro“ apdovanojimą už geriausią filmą užsienio kalba. Bet imi ir netyčia „eretiškai“ pagalvoji, kad šiais šlovingais dabarties laikais puiki atlikimo technika dažnai ima viršų ar, tiksliau, yra svarbesnė nei idėja, mintis ar menininkui būtina drąsa ieškoti, kas dar neatrasta, klausti, ko niekas neklausia... Gilesnių – intelektualių, filosofinių įžvalgų vengiama, pirmenybę suteikiant klasikinėms, laiko patikrintoms formulėms. Jos gerai išmoktos, bet... schematiškos. Viskas, t. y. aktorių vaidyba, kino kalbos elementai, panaudojami nepriekaištingai: kiekviena scena kruopščiai apgalvota, priežasties ir pasekmės mechanizmas aiškiai sudėliotas, montažas intensyvus ir dinamiškas, neleidžiantis užmigti, bet... Nejaugi šiuolaikiniam Europos kinui to pakanka?